Psichologija - mokslas, tyrinėjantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys. Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija, kuri nagrinėja žmogų kaip visumą. Asmenybės teorijos bando paaiškinti visus psichikos ar elgesio fenomenus, kurie yra reikšmingi žmogaus egzistavimui. Asmenybės teorijos yra platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t. y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Tačiau nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę.
Asmenybės psichologijos apibrėžimo sunkumai
Esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas.
Pagrindinės asmenybės psichologijos problemos
Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas.
Prigimtis ar aplinka?
Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą.
Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Vidiniai ar išoriniai veiksniai?
Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu.
Kaita ar pastovumas?
Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Erikson’o teorija).
Praeitis ar dabartis?
Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Determinizmas ar teleologija?
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos iš šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos.
Sąmoningumas ar pasąmoningumas?
Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė).
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Subjektyvumas ar objektyvumas?
Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjektyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Unikalumas ar tipiškumas?
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti.
Asmenybės struktūra
Asmenybės struktūra - stabilios asmenybės charakteristikos, į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
Asmenybės procesas
Procesas - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys.
Asmenybės vystymasis
Vystymasis - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Z. Froido psichoanalizė
Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Froido teorija, rekomenduojama skaityti jo veikalus.
Asmenybės struktūra pagal Z. Froidą
Z. Froidas aprašė tris pagrindines asmenybės struktūras: id, ego ir superego. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją).
Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).
Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.).
Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip …
Psichologijos dalyko svarba ugdant asmenybę
Psichologijos dalyku siekiama padėti mokiniams pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią, būti pasiruošus pokyčiams ir iššūkiams, įgyti svarbaus asmeninio patyrimo, skatinti vidinį aktyvumą, kaip suteikiantį kryptį asmenybės raidai, ir išorinį aktyvumą, kaip ugdantį saviraišką, socialinius gebėjimus bei tarpasmeninius ryšius. Psichologijos dalyko programoje gilinamasi į savęs pažinimo, bendravimo bei sudėtingų psichologinių situacijų prevencijos problemas.
Psichologijos dalyko paskirtis
Psichologijos dalyko paskirtis - supažindinti mokinius su pagrindinėmis psichologijos sritimis (pažinimo psichologija, asmenybės psichologija, socialine psichologija), ugdyti mokinių kompetencijas, kurios įgalintų jauną žmogų taikyti psichologijos žinias gyvenime. Programa parodo psichologijos žinių praktinio pritaikymo ugdant savo asmenybę ir bendravimo įgūdžius galimybes, ugdo pozityvią nuostatą psichologinės pagalbos atžvilgiu. Pasirenkama Programa padeda labiau pažinti savo ir kito žmogaus asmenybę, suvokti sociume vykstančius procesus, pasigilinti į tarpasmeninius ryšius. Ugdomas jauno žmogaus gebėjimas tinkamai naudotis savo stiprybėmis, kompensuoti savo trūkumus.
Pasiekimų sritys psichologijos programoje
Programoje išskirtos trys pasiekimų sritys:
- Savęs pažinimas ir tyrinėjimas (pažinimo ir asmenybės psichologija).
- Savęs pažinimas santykiuose su kitais (socialinė psichologija).
- Pagalbos sau ir kitam galimybių pažinimas.
III-IV gimnazijos klasėse psichologija yra laisvai pasirenkamasis dalykas. III gimnazijos klasėje siekiama suteikti žinių ir ugdyti gebėjimus, kurie padėtų suvokti žmogaus asmenybę kaip sudėtingą ir nedalomą visumą, skatintų mokinius atskleisti savąjį individualumą, suvokti savo ir aplinkinių stipriąsias bei silpnąsias savybes, suprasti emocinio pasaulio reikšmę ir sudėtingumą. IV gimnazijos klasėje mokiniams suteikiamos žinios leis geriau analizuoti žmonių tarpusavio santykius, taikyti efektyvesnius socialinės sąveikos būdus. Mokiniai suvoks bendravimo socialinėje grupėje ypatumus, išmoks analizuoti konfliktines situacijas ir pasirinkti tinkamą konflikto sprendimo strategiją.
Vidurinio ugdymo uždaviniai
Įgyvendinant Programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė. Suvokia psichologijos dalyko tikslus ir uždavinius, geba paaiškinti psichologijos specifiškumą, naudojamus metodus, dėsningumus, ryšį su kitais mokslais. Geba, naudodamas psichologijos žinias, kelti klausimus ir rasti atsakymus apie save ir kitus. Atskiria pagrįstą psichologijos dalyko teiginį nuo nepagrįsto, geba argumentuoti. Žino psichologijos pagrindinius faktus, suvokia ir gali paaiškinti psichologijos žinių suteikiamą naudą. Giliau pažįsta savo asmenybę, sieja asmenines savybes su tikslingai iškeltais tikslais tobulėti. Stiprina pasitikėjimą savimi bei savo empatiškumą, toleranciją. Geba apibūdinti ir vertinti savo ir kitų emocijas. Geba vertinti ir apibūdinti, kaip emocijų išraiška gali paveikti kitus žmones. Moka išklausyti kitokią nuomonę, konstruktyviai spręsti kilusius konfliktus. Geba save motyvuoti, įveikti sunkumus, geba išsikelti tikslą, formuoti ir pasiekti tarpinius tikslus, analizuoja ir argumentuotai paaiškina savo sprendimus. Analizuoja ir paaiškina, kokią įtaką daro įtampa, atpažįsta dirgiklius ir lanksčiai vertina situaciją. Kritiškai vertina gyvenimo būdo ir aplinkos įtaką sveikatai. Taikydamas įgytas žinias apie save geba tikslingai formuoti asmeninį įvaizdį įvairiomis komunikavimo priemonėmis, giliau suvokia komunikacijos proceso dėsningumus, galimas komunikavimo klaidas, tikslingai naudoja komunikavimo kanalus ir priemones. Taiko įvairias strategijas bendraudamas individualiai ir grupėje. Pasiruošęs užmegzti socialinius ir darbo santykius, įgyja tam reikalingų įgūdžių. Susipažįsta su kūrybinio mąstymo, vaizduotės ypatumais, mechanizmais. Savarankiškai kelia klausimus ir kūrybiškai analizuoja problemas, idėjas, galimybes, būsimus veiksmus apsvarsto iš įvairių pozicijų, prognozuoja, įvertina riziką. Mokiniai ugdosi motyvaciją kūrybiškai interpretuoti socialinę aplinką, nuostatą nuolat keistis, tobulinti savo santykius bendruomenėje, inicijuojant pokyčius ir santykių dinamiką. Suvokia pareigą ir darbą bendruomenei ir visuomenei kaip neatskiriamą savo asmenybės komponentą. Analizuoja savo vaidmenį bendruomenės procesuose, suvokia, kaip socialinė terpė daro įtaką asmenybės formavimuisi. Analizuoja bendruomenėje kylančias problemas iš psichologijos pusės, geba tinkamai išreikšti savo poziciją. Suvokia dalyvavimo bendruomenės veikloje svarbą asmenybės augimui. Suvokia kultūros, kaip esminio asmens pasaulėvaizdį formuojančio komponento, svarbą, asmenybės formavimąsi kultūriniame (Lietuvos, Europos, pasaulio) kontekste. Geba pažinti save ir esančius šalia, atsižvelgdamas į kultūrinį kontekstą. Ugdydamas savęs suvokimą kultūriniame kontekste, mokosi, kaip atpažinti kitą, suvokia, kaip svarbu žinoti kultūros panašumus ir skirtumus, mokosi išvengti stereotipinio mąstymo, išankstinių nuostatų.
Psichologijos programos pasiekimų lygiai
Programoje pasiekimų sritys žymimos raide (pavyzdžiui, A, B), o raide ir skaičiumi (pavyzdžiui, A1, A2) žymimas tos pasiekimų srities pasiekimas. Lentelėje pateikiami keturių lygių pasiekimų aprašai: slenkstinis, patenkinamas, pagrindinis, aukštesnysis. Mokiniai susipažįsta su psichologija, jos ryšiais su kitais mokslais, su pažinimo procesais. Aptariami pojūčiai, suvokimas, dėmesio, atminties, mąstymo procesai, pažinimo procesų veikimo mechanizmai, dėsniai. Ypatingas dėmesys skiriamas mąstymo procesui išryškinant kūrybinio mąstymo svarbą. Susipažįsta su pagrindinėmis intelekto teorijomis. Sudaromos sąlygos analizuoti savo pažinimo procesus, išbandyti atminties lavinimo, įsiminimo strategijas, kūrybinio mąstymo strategijas. Pristatomos populiarios asmenybės teorijos, analizuojami asmenybės raidos dėsningumai. Susipažįsta su temperamento, charakterio, motyvacijos, emocijų teorijomis. Praktinės veiklos metu giliau pažįsta savo asmenybę, numato tobulėjimo kelius.
A1 pasiekimų sritis
Atskleidžia esminius psichologijos tyrimų metodų bruožus. Naudodamasis netiesiogiai teikiama pagalba paaiškina psichologijos ryšius su kitais mokslais. Savarankiškai analizuoja psichologijos ryšius su kitais mokslais, geba apibūdinti psichologijos vietą kitų socialinių mokslų sistemoje. Psichologija - mokslas tau ir apie tave. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Nagrinėjamos šiuolaikinės psichologijos šakos, psichologijos žinių pritaikymo galimybės.
A2 pasiekimų sritis
Paaiškina dėmesio veikimo mechanizmą, atpažįsta dėmesio rūšis, paaiškina individualius dėmesio skirtumus. Paaiškina jutimų veikimo principus, individualius jutimų skirtumus. Įvardija įsiminimo, informacijos saugojimo trumpalaikėje ir ilgalaikėje atmintyje ir atgaminimo dėsningumus. Paaiškina mąstymo, kaip pažinimo proceso, ypatybes. Paaiškina vaizduotės veikimo ir kūrybinio mąstymo principus. Padedamas apibūdina savo pažinimo procesų ypatumus. Konsultuodamasis nurodo pažinimo procesų lavinimo galimybes. Savarankiškai numato pažinimo procesų lavinimo, emocijų valdymo strategijas. Jutimai ir suvokimas. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Dėmesys. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Atmintis. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Vaizduotė. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Mąstymo procesas. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Bendrieji gebėjimai. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Įspūdis. III-IV gimnazijos klasių koncentras.
A3 pasiekimų sritis
Paaiškina holistinę asmenybės sampratą ir raidos dėsningumus. Atpažįsta esminius temperamento ir charakterio bruožus. Paaiškina asmens savęs suvokimo dėsnius. Tyrinėja teigiamo ir neigiamo savęs vertinimo požymius. Mokydamiesi apie emocijų, motyvacijos prigimtį ir dėsningumus, paaiškina emocinių išgyvenimų svarbą žmogaus gyvenime, atpažįsta pagrindines emocijas, jų neverbalinius požymius. Pagrindžia emocijų ir jausmų įtaką bendravimui. Praktiškai susipažįsta su emocijų valdymo strategijomis. Atpažįsta esminius temperamento ir charakterio bruožus. Paaiškina asmenybės raidos dėsningumus. Apibūdina motyvacijos prigimtį. Argumentuotai atskleidžia savąjį individualumą, atskleisdamas jį įprastuose ir naujuose kontekstuose. Išsamiai atskleidžia pagrindinius asmenybės teorijų teiginius ir juos palygina. Savarankiškai analizuoja savo emocijų ir jausmų įtaką bendravimui. Asmenybės samprata. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Asmenybę aiškinančios teorijos. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Asmenybės raida. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Temperamentas. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Charakteris. III-IV gimnazijos klasių koncentras. „Aš“ vaizdas. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Nagrinėjamas „Aš“ vaizdas. Emocijos ir jausmai. III-IV gimnazijos klasių koncentras.
B1 pasiekimų sritis
Paaiškina bendravimo proceso dėsningumus, komunikacijos sampratą. Atpažįsta pagrindinius žodinio bendravimo požymius, nustato jo rūšis. Paaiškina neverbalinio bendravimo svarbą žmonių tarpusavio supratimui, atpažįsta dažniausius neverbalinio bendravimo ženklus. Paaiškina bendravimo (komunikacijos) sampratą ir atpažįsta pagrindines bendravimo dėsningumus kasdienėje aplinkoje. Atpažįsta dažniausius neverbalinius ženklus įprastame kontekste. Naudodamasis netiesiogiai teikiama pagalba atpažįsta ir paaiškina pagrindines bendravimo proceso sudėtines dalis įprastame kontekste. Savarankiškai atpažįsta ir paaiškina pagrindines bendravimo proceso sudėtines dalis naujame, kintančiame kontekste. Susieja empatiją su neverbalinio bendravimo ir aktyvaus klausymo įgūdžiais. Bendrieji gebėjimai. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Temperamentas. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Bendravimo įgūdžiai. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Įspūdis. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Įgūdžiai. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Neverbalinis bendravimas. III-IV gimnazijos klasių koncentras. Pasirengimas darbo pokalbiui. III-IV gimnazijos klasių koncentras.