Šis straipsnis skirtas aptarti vieną iš reikšmingiausių XX amžiaus asmenybės teorijų - Zigmundo Froido psichoanalitinę teoriją, nagrinėjant pagrindinius jos aspektus, susijusius su asmenybės struktūra ir procesais.
Įvadas
Sigmundas Froidas (1856-1939) buvo austrų neurologas, psichologas ir psichoanalizės pradininkas. Jo sukurta teorija, žinoma kaip psichoanalizė, apima žmogaus psichikos reiškinių aiškinimą, psichikos tyrinėjimo metodus (laisvų asociacijų) ir psichoterapinę sistemą. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų, žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams. Jis manė, kad tokiai veiklai kaip mąstymas reikalinga tam tikra psichinė energija, kuri gali būti transformuojama į fiziologinę energiją ir atvirkščiai.
Asmenybės struktūra
Froidas išskyrė tris pagrindines asmenybės struktūras: id (tai), ego (aš) ir superego (aukščiau nei aš). Kiekviena iš šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Jos yra artimai susijusios, todėl sunku atskirti jų poveikį žmogaus elgesiui.
Id (Tai)
Id - tai psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras. Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa, siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus ir pirminius procesus.
- Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (pvz., čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo formomis.
- Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas, kuris iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu. Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus. Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos.
Ego (Aš)
Ego - tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
- Antriniai procesai - psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.).
Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id.
Superego (Aukščiau Nei Aš)
Superego - tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų.
Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus.
Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys.
Instinktai
Instinktai - tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru, o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda - poreikiu. Pavyzdžiui, alkis (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga, jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas - kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui, alkio instinkto tikslas - pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui.
Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) - ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais.
Gyvenimo ir mirties instinktai
Froidas išskyrė du pagrindinius instinktų tipus: gyvenimo (Eros) ir mirties (Tanatos) instinktus. Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui - tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis.
Mirties - arba destruktyvūs - instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo - kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija - tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos.
Psichinės energijos paskirstymas ir išnaudojimas
Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudojama energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia ego susiformavimą. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams - suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan.
Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Superego dažnai veikia prieš id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos. Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes superego ir ego stengiasi tiek patenkinti id poreikius, tiek juos uždrausti, o ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei id turės kontrolę energijos - elgesys bus impulsyvus ir primityvus.
Nerimas
Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui - aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego užplūsta nerimas. Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė).
- Realus nerimas - baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų.
- Neurotinis nerimas - baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė.
- Moralinis nerimas - sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas.
Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas. Situacija, su kurios keliama grėsme žmogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerimą, kuris verčia žmogų pasijusti kūdikiškai bejėgiu ir ši didelės įtampos būsena primena pirmą kartą, kai buvo patirtas pirmasis nerimas - būtent gimdymo traumą, nes iškart po gimimo naujagimį užplūsta išorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia iš siaubo. Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neišsivystys pakankamai stiprus ego, kuris pajėgs susidoroti aplinkos stimulais.
Gynybos mechanizmai
Tam, kad apsiginti nuo pastovios įtampos, ego naudoja gynybos mechanizmus, kurie sumažina nerimą arba nukreipia jį kitur, tačiau iškreipia ir tikrovę.
- Išstūmimas - kankinančių minčių ir jausmų pašalinimas iš sąmonės. Po išstūmimo asmuo nesuvokia jo nerimą sukeliančių konfliktų, neatsimena traumuojančių įvykių.
- Projekcija - savo negatyvių, nepriimtinų minčių, jausmų ir elgesio priskyrimas kitiems žmonėms ar aplinkai.
- Perkėlimas - neigiamų jausmų, kurių nėra galimybės išreikšti juos sukėlusiam objektui, nukreipimas į kitą, mažiau pavojingą objektą: žmogų, daiktą ar save.
- Sublimacija - id impulsų pakeitimas taip, kad juos būtų galima patenkinti socialiai priimtinu būdu.
- Reakcijos formavimasis - nepriimtinų impulsų pakeitimas priešingais.
Asmenybės vystymosi stadijos
Froidas manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybė vystymąsi keli pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis.
Per penkerius pirmuosius gyvenimo metus vaikas pereina eilę dinamiškai diferencijuotų stadijų, po kurių seka penki ar šeši metai - latentinis periodas - kada instinktyvių jėgų intensyvi dinamika daugiau ar mažiau stabilizuojasi. Atėjus paauglystei, intensyvi jėgų sąveika prasideda vėl ir tada žmogus subręsta. Pirmi penkeri metai yra lemiantys asmenybės susiformavimui. Kiekviena vystymosi stadija tais pirmaisiais penkeriais metais apibrėžiama tam tikros kūno erogeninės zonos sąlyginiu dominavimu.
Oralinė Stadija
Pirmoji stadija tęsiasi apie metus - tada pagrindinė dinaminės veiklos sritis yra burna. Pagrindinį malonumą burnos srityje sukelia valgymas, kuris sukelia taktilinę lūpų ir burnos ertmės stimuliaciją. Į šį procesą įeina ir rijimas bei, jei maistas nemalonus, maisto išvėmimas. Išdygus dantims atsiranda ir kitas malonumo šaltinis - kandžiojimas ir kramtymas. Šie du oralinės veiklos būdai - maisto rijimas ir kramtymas yra daugelio vėliau išsivystančių charakterio bruožų prototipai. Malonumas ryti maistą gali būti pakeisti kitokiais maisto įsisavinimą ar rijimą primenančiais būdais - pavyzdžiui, malonumas įsisavinti, ‘ryti’ žinias.
Be to šiuo metu kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda priklausomybės jausmai. Tie jausmai linkę išsilaikyti gyvenimo bėgyje nepaisant ego vystymosi ir linkę išryškėti bet kada, kai žmogus jaučiasi nesaugus.
Analinė Stadija
Po oralinės stadijos, pagrindiniu malonumo šaltiniu tampa šalinamoji funkcija, todėl ši stadija vadinama analine. Ji tęsiasi antruosius metus, ir po jos seka falinė stadija, kurioje pagrindinėmis erogeninėmis zonomis tampa lytiniai organai. Surijus ir suvirškinus maistą susidariusios atliekos spaudžia virškinamojo trakto apatinį galą. Pasiekus tam tikrą spaudimo lygį, išmatos refleksyviai pašalinamos. Tuštinimasis pašalina nemalonumo šaltinį ir sukelia palengvėjimo jausmą. Kada vaikas pratinamas prie puoduko, kas vyksta paprastai antrais gyvenimo metais, vaikas pirmąsyk susiduria su išoriniu instinktyvių impulsų reguliavimu. Jis turi išmokti užlaikyti malonumą, kuris ateina atpalaiduojant analinę įtampą. Priklausomai nuo pratinimo prie švaros būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos aktą, šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių formavimuisi.
Falinė Stadija
Čia išryškėja seksualiniai ir agresyvūs jausmai, susiję su genitalinių organų funkcionavimu. Masturbacijos malonumai ir vaiko autoerotinę veiklą lydinčios fantazijos paruošia dirvą Edipo kompleksui. Edipo kompleksas susidaro iš seksualinio potraukio priešingos lyties tėvui. Berniukas nori užvaldyti motiną ir pašalinti tėvą, mergaitės - atvirkščiai. Šie jausmai pasireiškia vaiko fantazijose masturbacijos metu ir tai meilės, tai maišto prieš tėvus jausmų kaitoje. 3-5 metų vaiko elgesys didžia dalimi sąlygojamas Edipo komplekso veikimo, ir nors šis kompleksas patiria reikšmingų pokyčių ir yra išstumiamas penktaisiais gyvenimo metais, jis lieka viena pagrindinių varomųjų jėgų visą gyvenimą. Požiūris į priešingą lytį ir į valdžią, didžia dalimi įtakojami Edipo komplekso. Be to Edipo komplekso išsprendimas sudaro pagrindą vienai iš asmenybės institucijų, būtent superego, susiformavimui.
Latentinė Stadija
Po falinės stadijos seka latentinis periodas, kuriuo metu impulsai yra išstumiami.
Genitalinė Stadija
Paauglystėje šie impulsai reaktyvuojasi ir, jei jie efektyviai pakeičiami ir sublimuojami, žmogus pereina į brandos - genitalinę - stadiją. Tada žmogus myli kitus altruistiškai, o ne dėl egoistinių ar narcistinių priežasčių. Paauglystės gale toks į išorę nukreiptas libido stabilizuojasi įprastinėse pakeitimo formose, sublimacijose ir identifikacijose, tokiose kaip socializacija, grupinė veikla, karjeros planavimas, ruošimasis šeimai ir pan. Taip žmogus iš malonumų siekiančio, narcistinio kūdikio pasikeičia į realybėn orientuotą, socializuotą suaugusį. Pregenitaliniai impulsai nėra pakeičiami genitaliniais, bet susimaišo su jais. Pagrindinė biologinė šios stadijos funkcija - reprodukcija.
Identifikacija ir pakeitimas
Froidas pabrėžė identifikacijos ir pakeitimo svarbą asmenybės vystymesi.
- Identifikacija - tai būdas, kuriuo žmogus perima kito žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis išmoksta sumažinti įtampą sekdamas kieno nors pavyzdžiu. Mes linkę identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius nei mes.
- Pakeitimas - tai procesas, kai tikrasis instinkto pasirinkimo objektas negali būti pasiektas dėl išorinių ar vidinių barjerų, vidinė įtampa turi būti iškrauta kokiu nors kitu būdu. Tad ego aktyviai ieško objekto, kuris galėtų pakeisti pirminį pasirinkimo objektą.
tags: #kaip #froidas #aiskino #zmogaus #asmenybes #struktura