Jonas Biliūnas - ryški figūra lietuvių visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Per trumpą laiką ir sunkiomis sąlygomis jis padarė darbų, kuriais mūsų kultūra visada galės pasiremti. Nors mirė vos 28 metų, jo veiklos pėdsakų galima aptikti skirtingose srityse. Jis žinomas kaip kovotojas prieš carizmą, už socialinį engiamųjų išvadavimą. Tai Lietuvos socialdemokratinio judėjimo veikėjas, dalyvavęs revoliucinėje proletariato kovoje, taip pat žymus to laiko pažangios publicistikos atstovas, korespondencijomis, straipsniais, brošiūromis atsiliepęs į kovos prieš klasinę ir nacionalinę priespaudą šūkius. Nemažas J. Biliūno vaidmuo literatūros kritikoje - jo straipsniai skatino realistinę lietuvių literatūrą, ugdė estetinį skaitytojų skonį. Vis dėlto didžiausi J. Biliūno nuopelnai - grožinei literatūrai. Jis - seniai pripažintas mūsų prozos klasikas, iš jo kūrinių nuo pradinių mokyklos klasių mokosi literatūros jau kelinta lietuvių skaitytojų karta.

J. Biliūno Biografijos Bruožai

J. Biliūno biografijoje nemaža bruožų, būdingų pažangiai ano meto inteligentijai. Kilęs iš valstiečių, kaip ir dauguma to laiko inteligentų (gimė 1879 m. balandžio 11 d. dabartiniame Anykščių rajone, Niūronių kaime), jis nuo vaikystės pažino valstiečių gyvenimą, psichologiją. Kaimo buitis jam davė medžiagos grožinei kūrybai, ji teikė socialinių žinių ir publicistikai, kada gyveno visuomenines problemas. Būsimajam rašytojui iš mažens buvo žinomi ne tik XIX a. pabaigos valstietijos reikalai, bet ir ne taip seniai panaikintos baudžiavos atmosfera (perteikta tėvų ir artimųjų pasakojimais). J. Biliūno tėvai, kaip ne vienas vakarykštis baudžiauninkas, dabar pakutęs ir sustiprėjęs, norėjo pamokyti savo vaikus. Į didesnius mokslus Biliūnų buvo numatyta leisti Jonuką, kurį tikėjosi pamatyti kunigu.

Gimnazijos Metai: Idėjinė Krizė ir Pasaulėžiūros Formavimasis

Gimnazijoje praleisti metai J. Biliūnui buvo labai reikšmingi. Susidūrė jis čia su visai kita aplinka, kitomis pažiūromis ir idėjomis negu atsinešė iš kaimo. Susipažino ir su nepažįstamu darbininkijos pasauliu. Susidarė jis čia sau naują pasaulėžiūrą. Visi jo biografai ir kūrybos tyrinėtojai nurodo didžiulę idėjinę krizę ir perversmą, kurį pergyveno J. Biliūnas gimnazijoje. Religinis jo pasaulėvaizdis žlugo, susipažinus su ano meto mokslo laimėjimais, marksizmu, pozityvumo idėjomis. J. Biliūnui nepakako dėstomų žinių, jis pats daug skaitė, dažnai ne tik nerekomenduojamą, bet ir draudžiamą literatūra. Galvotesnius mokinius jis buvo subūręs į slaptus būrelius (vyresniųjų ir jaunesniųjų), kuriuose skaityta referatai, svarstyta gamtos mokslų, visuomeniniai klausimai. Ypač domėtasi gamtininkų Č. Darvino, T. H. Hakslio, K. Flamariono raštais, studijuota K. Markso, K. Kautskio, F. Lasalio ir kitų socialistinės krypties veikėjų idėjos. Rūpėjo J. Biliūnui ir jo draugams nacionalinio lietuvių judėjimo reikalai - kova už lietuvišką spaudą, mokyklas. Būsimasis rašytojas gaudavo nelegalios lietuviškos spaudos, duodavo jos skaityti bičiuliams.

Žodžiu, J. Biliūno pasaulėžiūra brendo, veikiama trijų didelių idėjinių srautų, formavusių ano meto pažangiosios mūsų inteligentijos dvasinį pasaulį - XIX a. mokslinės minties, socializmo idėjų ir lietuvių nacionalinių siekimų. J. Biliūno veikla ir kūryba vienaip ar kitaip atspindi tų visuomeninių bei idėjinių srautų aspiracijas. Vis dėl to Liepojos laikai stipriausiai susiejo J. Gimnazijoje J. Biliūnas tapo griežtu carizmo priešu, ėmė orientuotis į proletariato ir pažangiosios visuomenės kovą už socialinius pertvarkymus, pasaulėžiūrą grįsti moksliniais, materialistiniais įsitikinimais. Savo pažangių pažiūrų jis neslėpė ne tik nuo mokinių, bet ir namiškių. Ir tai jam daug kainavo. Atsisakęs eiti į kunigus, jis jau penktoje klasėje neteko namiškių paramos ir turėjo verstis korepetitoriaus darbu.

Kova už Socialinę Teisybę ir Publicistinę Veiklą

Įstojęs 1900 m. į Dorpato (Tartu) universitetą medicinos studijuoti, J. Biliūnas kitų metų pavasarį iš ten pašalinamas - už dalyvavimą studentų protesto prieš carizmą judėjime. Apsigyvenęs Šiauliuose, jis įsitraukia į kovą prieš socialinę neteisybę. Pažintis su Lietuvos socialdemokratinio judėjimo organizatoriais priartino J. Biliūną prie proletariato politinės kovos reikalų. Persikėlęs 1902 m. su žmona į Panevėžį, jis dar aktyviau įsitraukia į darbininkų judėjimą: leidžia atsišaukimus, organizuoja streikus. Nors nenutraukė ryšių su liberalinės inteligentijos atstovais ir jų spauda („Ūkininku”, „Varpu”), tačiau ne vieną socialinio gyvenimo problemą sprendė marksistiškai: ieškojo lietuvių nacionaliniam judėjimui glaudesnių ryšių su proletariatu, darbininkus ir valstiečius laikydamas pagrindine jėga kovoje prieš carizmą („Piešinėlis apie mūsų inteligentus”). Šiaulių - Panevėžio laikotarpiu jis daugiau atsideda publicistikai: parašo ir paskelbia politinių, mokslo populiarinimo brošiūrų, straipsnių. Spausdina korespondencijų (jas rašinėja nuo 1900 m.) apie lietuvių darbininkų ir valstiečių nuotaikas, priešinimąsi carinei biurokratijai, socialinei priespaudai. Kartu J. Biliūnas domisi grožine literatūra. Dar 1900 m. apsiima parašyti studiją apie Žemaitės, tuo metu jau pagarsėjusios rašytojos, kūrybą, dabar užbaigia tos studijos teorinę įžangą. Bando savo jėgas poezijoje. 1900 - 1902 m. laikotarpiui priklauso ir pirmieji grožinės prozos kūriniai - „Betėvis”, „Klebonas”, „Per sapną” ir kt. Įtakos posūkiui į grožinę literatūrą bus turėjusi pažintis su Povilu Višinskiu. Padėjęs į literatūrą įsijungti Žemaitei, Šatrijos Raganai, Lazdynų Pelėdai, P. Višinskis naujajame savo bičiulyje bus greit įsižiūrėjęs polinkį į meninę kūrybą. V. Kapsukas, gerai abu pažinęs, apie jų draugystę rašo: „Geriausi draugai jiedu pasidarė. Tai buvo artimos sielos: abudu buvo poetai savo sieloj, giliai jaučią žmones, mylį dailę ir linkę pasvajoti.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams

Studijos Leipcige ir Posūkis į Literatūrą

Caro biurokratijai galutinai atsakius leidimą grįžti į Tartu universitetą, J. Biliūnas 1903 m išvyksta į Leipcigą, tampa aukštosios komercijos mokyklos studentu. Tačiau meno dalykai jį smarkiau traukia negu prekyba, ir jis jau 1904 m. pavasarį pereina į Leipcigo universitetą vien literatūros studijuoti, svajodamas ateityje verstis vien literato darbu. Su socialdemokratiniu judėjimu ryšio nenutraukia, padeda suredaguoti porą „darbininkų balso” numerių, rūpinasi socialdemokratų organizaciniais reikalais. Talkina V. Kapsukui, kuris redagavo jaunimo žurnalą „Draugas” , paremia jį savo naujais kūriniais. Tačiau socialdemokratų partijos veikėjų nesutarimai apvilia J. Biliūną partiniu darbu. „Jį traukė kita sritis - dailioji literatūra, ir jis nuėjo, kur jį traukė” - taip V. Kapsukas apibūdina J. Biliūno posūkį nuo politinių reikalų prie literatūros. Leipcige jis parašo savo žymiausius proletarinės tematikos apsakymus - „Be darbo”, „Pirmutinis streikas”. Nors šelpiamas labdaringos „Žiburėlio” draugijos, kartais - Amerikos lietuvių, J. Biliūnas, gyvendamas nuolat pusbadžiu, Leipcige suserga džiova. Į Lietuvą grįžta ligonis, ir gydytojai liepia rimtai susirūpinti savo sveikata. 1904 m. manydamas ten rasti palankesnių gamtos sąlygų sveikatai. Tačiau neturint iš ko įmanomiau gyventi, sveikata geryn neina. Prasideda kova su lemtinga negalia. Kaip matyti iš laiškų, tuo laiku J. Ciuriche J. Biliūnas parašė apsakymus „Laimės žiburys”, „Nemunu” , „Vagis” , „Kliudžiau”, „Tikėjimas”.

Gydymasis Zakopanėje ir Literatūriniai Šedevrai

1905 m. rudenį, gydytojų rekomenduojamas, jis išvažiuoja į Zakopanę (Lenkija) gydytis. Čia, lovoje gulėdamas, jis sukuria tokius savo prozos šedevrus, kaip „Joniukas” , „Lazda” ,„Ubagas” , „Piestupys”. 1906 m. vasarą gydosi Rozalime, Kačerginėje. Tą vasarą parašo „Svečius” , „Abejojimą” , „Brisiaus galą” , „Vieną rudens dieną”. Rudenį vėl važiuoja į Zakopanę. Beveik nesikeldamas iš lovos, kartais negalėdamas pats rašyti, todėl diktuodamas jį slaugiusiai žmonai, jis ten užbaigia savo stambiausią kūrinį „Liūdna pasaka”. Nenustoja domėjęsis lietuvių literatūros naujienomis: prašo draugą siųsti vis naujų knygų, rūpinasi bendrais lietuvių kultūros reikalais. Buvo sumanęs leisti plataus profilio literatūros almanachą „Aitvaras” , kuris pagyvintų lietuvių literatūrinį gyvenimą.

Paskutinės Gyvenimo Akimirkos ir Religiniai Įsitikinimai

Beviltiškos ligos alinamas, silpstant kūno ir dvasios pajėgoms, grįžo prie vaikystės religinių įsitikinimų. „Bet negalima abejoti , kad jo tikėjimas didžiai skyrėsi nuo viešpataujančio krikščionių tikėjimo. Tai, galima sakyti, diena ir naktis.<.> Jo tikėjimas - tai ne kitatikių ir netikėlių neapykantos tikėjimas, ne išnaudotojų tikėjimas, ne įrankis žmonėms savo rankose laikyti. Bet toks sąžinės varžymas jam po senovei buvo šlykštus”. Mirė J. Biliūnas 1907 m. gruodžio 8 d., palaidotas Zakopanėje. Tarybinės vyriausybės rūpesčiu, jo palaikai 1953 m. Mirė J. Vaičaitį , P. Višinskį , J. Gurauskį. J. Biliūnas gerai suprato savo likimą esant nepakeliamų sąlygų rezultatą. Graudoka ironija skamba jo laiško, rašyto 1907 m. rugpjūčio 27 d., t. y. trys mėnesiai iki mirties, žodžiai apie savo gyvenimą, kartu jautriai, biliūniškai, prisimenant kitų žmonių paramą, jų širdies gerumą: „Sveikink p. Gabrielę [Petkevičaitę - Bitę, J. S.] ir Žemaitę: trokštu jomdviem visa gera. Dažnai dabar atsimenu, kaip Žemaitė kartą Šiauliuose mylėjo mane ir Jasiukaitį gardžia sodžiaus mėsa ir duona, išalkusius. Jeigu tuo laiku dažniau kas man tokios mėsos būtų davę, gal dabar ir džiova nereiktų sirgti. Bet praeities nesugrąžinsi.

J. Biliūno Publicistika: Atspindžiai Praeities Politinio ir Kultūrinio Gyvenimo

J. Biliūno publicistikoje, mokslo populiarinimo darbuose galima surasti svarbių mūsų praeities politinio, kultūrinio gyvenimo atgarsių, susekti tas problemas, kurios jaudino būsimąjį rašytoją, formavo jo asmenybę. Į tos rūšies darbus jis buvo įsitraukęs 1902 - 1903 m., t. y. laikotarpiu tarp studijų Tartu universitete ir mokymosi Leipcige, kai, gyvendamas Šiauliuose ir Panevėžyje, suartėjo su revoliuciniu darbininkų judėjimu. Rašytojo publicistikoje atsispindi artėjančios 1905 - 1907 m. revoliucijos atmosfera. Vienas pagrindinių jos motyvų - neapykanta carizmui, kurią jautė pažangioji lietuvių visuomenė dėl jo sankcionuojamos socialinės nelygybės, tautinės priespaudos, ta neapykanta, kuri netrukus siūbtelėjo aukšta revoliucijos banga. Publicistikoje J. Biliūnas imasi įvairiausių temų - darbininkų ir valstiečių išnaudojimo, švietimo, nacionalinių teisių varžymo, biurokratijos savivalės ir kt., bet juo toliau, juo blogio reiškiniai aiškiau siejami su vis carizmo santvarka. Rašydamas net apie tokį reiškinį, kaip girtuokliavimas, jis pabrėžia, kad ši blogybė valdžios skatinama. Apskritai J. Biliūno publicistika pasižymi pastoviu carizmo neigimu, net smulkius tos santvarkos reiškinius jis suvokia kaip didelės visumos, kuri trukdo kiekvieną gerą visuomenės iniciatyvą, žlugdo pažangą, gimdo neteisybę. J. Biliūno publicistikoje reikalavimai, kuriuos kėlė demokratinis, revoliucinis kovos frontas, netrukus su ginklu stojęs prieš carizmą buržuazinės - demokratinės revoliucijos metais. Dažnai čia skamba „sočiųjų ir alkanųjų”, antagonistinio jų priešiškumo tema, ypač straipsniuose, spausdintuose darbininkų spaudoje („Valdžia pamokė” , „Sotieji ir alkanieji” , „Valdžios pilvas”). Daugelyje straipsnių keliamos švietimo idėjos. J. Biliūnas ne vien ragina beraštį skaityti ir rašyti, leisti vaikus į mokyklą ir pan. „Apšvietimo” reikalai J. Biliūno publicistikoje paprastai nagrinėjami plačia prasme - kaip darbo žmogaus bendro visuomeninio sąmoningo ugdymas. Dauguma J. Biliūno Publicistikos orientuota į carizmo užguitą, įvairiai engiamą žmogų, vis dėl to jau norintį - kartais net ne sąmoningai - suprasti savo padėtį ir išsivaduoti iš žlugdančių sąlygų. Žmonių tamsumas, prietarai, nuolankumas engėjams - reiškiniai, apie kuriuos J. Biliūnas rašo su pasipiktinimu, tačiau neretai užjausdamas tuos, kurie neturi kitokio supratimo apie gyvenimą, kurie pasyviai tebesilaiko dar baudžiavos įdiegtų elgesio su ponais normų, tebetiki seniai mokslo atmestomis nesąmonėmis, leidžiasi perėjūnų apgaudinėjami. J. Biliūno publicistikos idealas - mokslinis gamtos ir visuomenės reiškinių supratimas, savo žmogiškosios vertės jutimas ir pagaliau - visuomeninis aktyvumas, kurio tikslas - nuversti carizmą, pakeisti jį demokratine santvarka. Toks idealas atsispindėjo ir vėlesnėje J. Biliūno grožinėje kūryboje. Juo vadovaudamasis, J. Kovą su priespauda skatina ir tokie J. Biliūno publicistiniai darbai, kur aprašomi praeities įvykiai: „Kaimiečių kovos su ponais Belgijoje ir Prancūzijoje XIV amžiuje”, „Iš mūsų praeities”, „Užmušimas caro Aleksandro II”. Praeities medžiaga juose - pretekstas revoliucinei agitacijai, švietimui. Istorinės medžiagos aktualizavimas J. Tokia publicistika sudaro geroką visų J. Biliūno straipsnių dalį. J. Biliūnas bus vienas iš tų, kurie daugiausia nuveikė šiame lietuvių publicistikos bare. Tai krypčiai priklauso ir „Aukso karės dievui”, „Ūgis miestų ir pramonės ir jų įtekmė ant mūsų sodiečių”. Istoriniai faktai, ekonominės istorijos duomenys, išreikšti skaičiais, apibendrinti kaip gyvenimo raidos tendencijos, remia teiginius, kuriais autorius daro nuosprendį carizmui, socialinei priespaudai. Tokiuose darbuose juntami mąstymo, argumentavimo įgūdžiai.

Korespondencijos: Buitinė Medžiaga ir Ryšys su Grožine Kūryba

J. Biliūno korespondencijose nemaža aprašymo, reportažo elementų. Pačioje pirmojoje korespondencijoje iš Liepojos aprašomas bedarbis, iš nevilties nusižudęs - faktas, panašus į tą, kuris paimtas apsakymo „Be darbo” pagrindu. Ankstyvosiose korespondencijose J. gobšumą, priešiškumą lietuvių nacionaliniams siekiams ir pan. Vėliau jam daugiausia rūpi carinės biurokratijos tipai, jų „veikla”. Korespondencijose jis yra palikęs įdomios buitinės medžiagos, apibūdinančios to laiko biurokratiją - detaliai papasakotų įvykių, ne vieno žmonių engėjo, kyšininko kontūrų. Šitokie faktai pateikiami ne tik bendriausia socialine prasme, bet ir su konkrečiomis aplinkybėmis, detalėmis. Pvz., vienoje korespondencijoje iš Anykščių J. Aprašymas, reportažas - viena jungtis, siejančių J. Biliūno publicistiką su jo grožine kūryba, ypač ankstyviausiąja. Galima drąsiai sakyti, jog jie J. Biliūnui - išeities taškas į beletristiką. Kaip ir visa publicistika, aprašymai ne tik lavino būsimojo rašytojo plunksną, bet ir buvo tarsi medžiagos „pirminio apdorojimo” etapas. Neatsitiktinai tarp publicistikos ir grožinės kūrybos nemaža lietimosi taškų. Kai kuriuose ankstyvuosiuose jo kūriniuose, kaip „Betėvis”, „Klebonas”, „Per sapną”, „Kaip caras Aleksandras Tretysis važiavo”, iš dalies „Be darbo” ir kt., publicistika ir grožinė proza taip susipynusios, kad kūriniai gali būti pavyzdžiais, iliustruojančiais ne tik J. Biliūno prozos formavimąsi, bet ir mūsų beletristikos išskyrimą iš laikraštinių žanrų. Buitinių vaizdų intarpai čia palydimi tokių pat komentarų, išvadų, kaip ir „grynojoje” publicistikoje, neretai iš panašių žodžių. Komentarai net platesni už vaizdus.

Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?

„Liūdna Pasaka“: Analizė

Apsakymo Rašymo Aplinkybės ir Struktūra

Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą. „Liūdną pasaką“ sudaro dvi dalys, parašytos skirtinga intonacija. Pirmoji dalis - tartum lyrinė įžanga, sujungianti dabartį ir ateitį į nedalomą visumą. Kūrinio pradžioje iškyla pasakotojo paveikslas. Šią dalį persmelkia emocinis pasakotojo reagavimas į išorinį pasaulį, nepaisant logiško nuoseklumo. Antrosios dalies ekspozicija - jaunos Banių šeimos gyvenimo istorija, jų šviesių svajonių atskleidimas. Veiksmo užuomazga - Petro rengimasis eiti į mišką, pas sukilėlius. Nerimo nuotaika dar labiau sustiprėja slapta išėjus Baniui. Nerimą keliačią laiko tėkmę J. Biliūnas pateikia keliais epizodais: baisus Juozapotos sapnas, kampininkės Urbonienės atnešta žinia, apsilankymas pas Damulius, senelės elgetos atėjimas, Juozapotos kelionė į miestą, skaudus susidūrimas su mylimo vyro mirtim miesto kartuvėse. Toliau seka epilogas - Juozapotos atsigavimas, žiaurios ligos pasekmės.

Istorinis Kontekstas ir Sukilimo Pasekmės

Kūrinio veiksmą J. Biliūnas nukėlė į 1863 m. sukilimo laikotarpį. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. J. Biliūnas pavaizduoja šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių (net kunigų) sušaudymą, nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą, uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą.

Juozapota ir Petras: Pagrindiniai Veikėjai

Juozapota

1. Graži: „Akys kaip dvi gražios žvaigždelės…“
2. Mėgstanti svajoti: „Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų…“
3. Mylinti savo vyrą: „Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo.“
4. Darbšti: „Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį.“
5. Pamaldi: „Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti.“
6. Pasižyminti intuicija: „-Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia baimė ima…“
7. Nemėgstanti apkalbų ir melo: „Nekentė tos bobos už liežuvį ir suvedžiojimus.“
8. Tikinti šviesia ateitimi: „Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..“
9. Gailestinga: „Padavė jai valgyti, atnešė ir mėsos kąsnelį…“

Petras

1. Mylintis žmoną: „Pasodinęs grečium savęs ant suolo, ilgai į ją tylom žiūrėjo.“
2. Laukiantis kūdikio: „Petras jau pynė iš balanų lopšį, laimingai šypsodamas.“
3. Jautrus: „Buvo užsimastęs ir susirūpinęs, o jo akyse degė nesuprantama, ypatinga liepsna.“
4. Tikįs sava pergale: „Pasakojo ir svajojo, ir pats tais svjojimais tikėjo,- tikėjo tvirtai, be abejonių.“
5. Ugningo būdo: „Dar jaunas žmogus, jautrus ir ūmus, negalėjo į tuos atsitikimus šaltom akim žiūrėti, jų ramiai klausyti.“
6. Žodžiai laisvė ir lygybė jam buvo suprantami ir brangūs.
7. Darbštus: „…dvaro lauke dirbdamas, nuvargęs ir alkanas,…“
8. Tikintis: „…pabučiavo miegančią moterį, peržegnojo ją persiskirdamas…“

Kritiniai Aspektai

Meilė Lukšienė teigia, kad autorius užsibrėžia apimti ne vien atskiro asmens vidinį pasaulį, o gyvais, reljefiškais ir nepakartojamais gyvenimo ragmentais atskleisti visą epochą. Tačiau Albertas Zalatorius mano, kad tai nėra tipiška apysaka: jai trūksta išvystytų charakterių ar plačiai nušviestų pačios epochos bruožų.

Dvasingumas

Albertas Zalatorius pabrėžia, kad dvasingumas - svarbiausias J. Biliūno žmogaus vertinimo matas, bet jis nėra vienintelis ir galutinis. Kiekvienas žmogus dar turi netikėto poelgio potenciją. Jis taip pat teigia, kad J. Biliūno novelistikoje pasaulio pilnumo ir monomentalumo iliuzija išnyksta, o kūrybai nesvetimas temų bei motyvų įvairumas. Rašytojas visiškai nesistengia kurti iliuzijos, kad aprašomus dalykus matome patys, netransformuotus. J. Biliūno kūryboje viskas sukasi apie vieną tašką - patį autorių, viskas iš jo išsirutulioja. Gamta neiškyla kaip savarankiškas pažinimo ir pasigėrėjimo objektas, ji suvokiama kaip pasakotojo apmąstytas objektas.

Jautrumas

Juozas Stonys teigia, kad J. Biliūno proza pasižymi bendra didelio jautrumo atmosfera. Jautrumas dažname kūrinyje reflektyviai išsilieja kaip plati autoriaus pasakotojo emocijų ir minčių srovė, sukelta stebint tikrovės šiurkštumo atvejus. J. Bilūno veikėjas stipriai reaguoja ir į balso intonaciją, ir į žmogaus išvaizdą. Išorės bruožai yra tik atspirties taškai psichologinei visumai.

Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas

Kiti Aspektai

Vaizdelyje „Baltasai šešėlis“ poetizuojama meilė, kaip žmogų taurinantis, daug dvasinių jėgų teikiantis jausmas. Petras Banys - vienas pirmųjų valstiečio kovotojo paveikslų lietuvių literatūroje. Juozapota taip myli vyrą, kad jo žuvimas kartu yra ir jos pačios dvasinė mirtis. Juozapotos paveiksle rašytojas įkūnijo tautinius paprastos lietuvių liaudies moters bruožus. Juozapota - lietuvės moters kančių ir nelaimių ilgaamžėje kovoje dėl laisvės simbolis. „Liūdna pasaka“ baigiasi tragišku, minoriniu akordu, bet jis nėra pesimistiškas.

Sukilimo Žiaurumas ir Liaudies Požiūris

Pirmąsias užuominas apie sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios ubagės pasakojimo, kuri tvirtai įsitikinusi, kad sukilėliai tik „suguldys savo jaunas galvas, o vargų vargai kaip buvo, taip ir bus.“ Ubagėlė pasakoja apie generalgubernatorių, kuris „baisus esąs žmogus, kaip žvėris.“ Jau šie senutės žodžiai nežada nieko gero ir įspėja, kad „kas toliau bus, vienas Dievas težino.“ Giliai sukrečia ir žiaurus kazokų elgesys su Damuliu, kuris „taip buvo sumuštas ir sudaužytas, kad žmogaus negalima buvo bepažinti…“

Jono Biliūno tikslas apysakoje „Liūdna pasaka“ - pasmerkti carizmo priespaudą, valdžios neteisybes, nežmoniškumą, iškelti liaudies kovos su carizmu moralinį aukštumą. Apie Muravjovo žiaurybes sužinome iš Juozapotos dialgo su senute elgeta. Pesimistinis senelės požiūris į gyvenimą, požiūris žmogaus, „kursai nieko savo gyvenime nebelaukia ir žiūri aplinkui be vilties“, nuteikia atitinkamai ir Juozapotą, ir skaitytoją. Muravjovo charakteristika, sklindanti iš senutės lūpų, atskleidžia, kaip liaudies žmogus smerkia priespaudą. Toliau iškyla kazokų atsilankymo kaime paveikslas, kuris sudarytas tartum iš dviejų dalių: Juozapotos susitikimo su girtu kazoku ir baudžiamųjų būrių siautėjimo kaime. Antroji paveikslo dalis nėra detalizuota. Rašytojas čia naudoja meistriškai vartojamą priemonę - neišsakymą, nutylėjimą. Kas darosi kaime, mes tesužinome iš Juozapotos išgyvenimų, kai ji, rugių gubose įlindusi, tegirdėjo: „Kažin kokie balsai, tartum verksmas ir klyksmas pasigirdo.“ Vėliau, įėjus į Dumulių trobą, ji randa sudaužytą Dumulį. Vaizdas glaustas, be detalių, baigiamas klausimu: „Dieve, už ką jį taip? Už ką?“

Epilogas: Juozapotos Tragedija

Epilogas padeda geriau suvokti Juozapotos tragediją, verčia susimąstyti, kodėl ši moteris, „klaiki ir nelaiminga“, „liko tarp jaunųjų viena kaip žalio miško sausas stuobrys.“ Kodėl ji, nors „kentė badą, stigo kuo apsivilkti“, „dievas žino kuo mito“ dar tebegyveno.

Humanizmas J. Biliūno Kūryboje

#

tags: #kaip #i #juozapotos #nerima #reaguoja #petras