Įvadas
Vincas Mykolaitis-Putinas yra viena ryškiausių figūrų lietuvių literatūroje, palikęs gilų pėdsaką tiek poezijoje, tiek prozoje. Vienas žymiausių jo kūrinių, psichologinis intelektualinis romanas "Altorių šešėly", nagrinėja individo brendimo kelią, vidinius konfliktus ir apsisprendimo svarbą. Šiame straipsnyje išanalizuosime šį romaną, atskleisdami jo autobiografinius elementus, siužetą, psichologinę analizę ir reikšmę lietuvių literatūrai.
Autoriaus Kelias Į Literatūrą
Vincas Mykolaitis-Putinas, būsimasis rašytojas, pakluso tėvų norui ir baigė Seinų kunigų seminariją bei Peterburgo dvasinę akademiją, tapdamas kunigu. Vėliau jis studijavo filosofiją ir meno istoriją Šveicarijoje, o literatūrą - Vokietijoje (Miunchene). Būdamas užsienyje, jis ypač pajuto savo, kaip kunigo ir poeto, padėties dvilypumą. Vis dėlto kunigystės oficialiai atsisakė tik 1935 m., būdamas 42 metų. Jau trisdešimtmetis V. Mykolaitis-Putinas buvo žinomas rašytojas: jo plunksnai priklausė simbolistinės poezijos rinkinys "Tarp dviejų aušrų" (1927), psichologinis intelektualinis romanas "Altorių šešėly" (1931-1933) ir kt. Tuo metu rašytojas profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o nuo 1940 m. skaitė paskaitas Vilniaus universitete. Jo studentais buvo Salomėja Nėris, Juozas Grušas (Kaune), Bronius Krivickas, Vytautas Mačernis (Vilniuje). Antrosios sovietų okupacijos metu (nuo 1944 m.) Putinas, likęs Lietuvoje, atstovavo Nepriklausomos Lietuvos, dingusios istorijos sūkuryje, kultūrai. Putino eilėraštis "Vivos plango, mortuos voco" ("Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu") tapo pasipriešinimo režimui manifestu. Rašytojas mirė 1967 m.
"Altorių Šešėly": Individo Brandos Kelias
Romanas "Altorių šešėly" atskleidžia individo vidinės brandos kelią. Laikomasi požiūrio, jog žmogus pažįsta save ir kitus pamažu, nuolatos, ir šis procesas trunka visą gyvenimą. Romanas, nors iš pirmo žvilgsnio glaudžiai siejasi su rašytojo gyvenimu, nėra autobiografinis, greičiau turi autobiografinių elementų. Autobiografiškas yra istorijos perteikimo būdas, kai pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo perspektyvos (tai ir stojimo į seminariją motyvai, ir požiūris į kūrybą, ir gamtos išgyvenimas).
Siužeto Linijos: Išorė Ir Vidus
Romanas turi du siužetus: išorinį ir vidinį. Išorinį sudaro trys romano dalys, susijusios su trimis protagonisto Liudo Vasario gyvenimo etapais:
"Bandymų dienos": Atskleidžiamas pagrindinio veikėjo gyvenimas kunigų seminarijoje, pirmieji kūrybiniai bandymai, meilė Liucei. Šaltoje, pilkoje, niūrioje seminarijos aplinkoje Liudas Vasaris matomas inertiškas, prisitaikantis prie tvarkos. Didžiausias dėmesys skiriamas vidinei dramai, susijusiai su tikėjimo bei dvasinio ryšio su Dievu nebuvimu. Seminarijos dėka Vasaris tikisi išsklaidyti abejones ir įrodyti sau, jog Dievas yra. Tačiau jo tikėjimas neturi būti pagrįstas Dievo meile, ir jis tokių jausmų savyje neranda, o tai patvirtina po pirmosios komunijos jaučiamas šaltumas. Išpažintys Vasariui sukelia nerimą ir nesmagumą nuolat pasikartojančiai išpažįstant tas pačias nuodėmes. Rekolekcijos tampa vargu, kančia, mechanišku pareigos vykdymu. Čia atsiranda ir nukunigėjimo arba ekskunigo problemos užuomazgos. Varioko išstojimas tampa gaivia srove. Vasaris žavisi jo drąsa ir ryžtu, sprendimo priėmimu. Po tėvų apsilankymo paprasti, nuoširdūs, šeimyniški santykiai degradavo iki oficialumo formų: kreipinio Jūs kunigėli, tėvų nežinojimo, kaip elgtis su savo sūnumi, jo rankų bučiavimo. Darėsi absurdiškas kontrastas tarp tėvų pasididžiavimo ir jo jaustos nepelnytos bei grasios pagarbos. Būdamas klieriku Vasaris pradeda rašyti dienoraštį, kurį slepia žiurkyne - sausainių dėžėje. Jame Vasaris aprašo savo dvejones ir vidinius išgyvenimus, išlieja jausmus, pasikalba su savimi nieko neslėpdamas. Pirmosios atostogos išryškina kontrastą tarp seminarijos sienų akivaizdoje dvelkiančio baimės ir nuolankumo jausmo ir laisvę teikiančios gamtos. Gamta tampa veiksmo atlikėja. Žodis Gamta Vasario dienoraštyje rašomas iš didžiosios raidės taip gamtą išreiškiant kaip dievybę, kurio Vasaris negali apibūdinti, tik susiliejus su ja jausti vidinę euforiją. Vasario ryšys su gamta jaučiamas vaikystės prisiminimų nostalgija. Vis dėlto Liudas Vasaris junta, jog seminarija užgožė, apmarino jo prigimtį, jutiminį ir dvasinį ryšį su gamta. Jis supranta, jog privalės išsižadėti savęs. Pirmojoje romano Altorių šešėly dalyje vaizduojama bundanti jauno žmogaus prigimtis. Čia atsiranda ir pirmasis ryškus moters personažas - Liucė. Susitikimas su gyvybinga, drąsi, žaisminga Liuce - tai pirmasis jaunojo Vasario susidūrimas su moteriška figūra, kuri sužadino nepatirtus jausmus, turėjusius jam pačiam neaiškios vertė. Po susitikimo su Liuce jis jautė tarsi įgijęs savy kokio svorio, kurio niekad anksčiau neturėjo. Tačiau tai dar ne įsimylėjimas, o jaunuoliškos ambicijos, vyriškumo budimas. Liucė pažadino ne smalsumą, o norą patikti ir pasižymėti. Antrąja moteriška figūra Vasario gyvenime tapo katedroje pamatyta Nepažįstamoji, kuri įkūnija visus Liudo idealus. Nepažįstamoji Vasario mintyse virsta simboliu, idėjų ir svajų visuma, bendra moteriškumo vizija, vaizdu, su kuriuo jį pirmoji supažindino Liucė, bet ne tikru objektu. Akcentuojamas Marijos vaizdas - tai dar vienas moteriškumo simbolis. Liudas pajaučia džiaugsmą pamatęs Nepažįstamąją. Vasario poeto talentas pradėjo ryškėti jau seminarijoje. Parašęs pirmąjį eilėraštį Vasaris veltui bandė įspėti jo vertę, norėjo užmiršti, jog tai jo ką tik parašytas, ir pažvelgti kaip į svetimą, sugauti įspūdį, tačiau mokėjo mintinai, o eilutės buvo brangios. Su pirmomis eilėmis atsirado neaiškių minčių, svajonių, kuriomis Vasaris nedrįso tikėti. Daug dalykų turėjo įvykti, jog jis ryžtųsi rašyti. Atsiranda nauja dilema: kunigavimo ir kūrybos santykis. Liudas Vasaris nori būti geru kunigu, tačiau kuo stipriau tiki Dievu, tuo labiau marina savo talentą - Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas.
Taip pat skaitykite: Biografijos apžvalga
"Gyvenimas eina": Darbas Kalnynų parapijoje, susidūrimas su kunigu-ūkininku Platūnu bei kunigu-prekybininku Stripaičiu, draugystė su baroniene Rainakiene. Tarnaudamas Kalnynų parapijoje Liudas Vasaris susipažįsta su trečiąją moterimi, paveikusia jo gyvenimą, - gundančia, išsilavinusia, išmintinga baroniene Rainakiene. Ši moteris, meta iššūkį Vasario atsidavimui Dievui. Baronienė tapo Vasario mūza, skatinančia būti poetu, pasak jos, Liudas pagal Dievą buvo poetas, o kunigu jį padarė seminarija.
"Išsivadavimas": Grįžimas į Lietuvą iš užsienio, Liucės savižudybė, draugystė su Aukse, apsisprendimas pasitraukti iš kunigų luomo. Trečioje romano Altorių šešėly dalyje veiksmas vyksta Liudui Vasariui grįžus į Kauną po 10 metų, praleistų Vakarų Europos miestuose. Čia Vasaris matomas jau kaip subrendęs vyras, jo sutaną pakeitę pasaulietiški drabužiai. Liudas yra visiškai nutolęs nuo kunigystės. Apsilankius tėviškėje jaučiasi svetimas. Šioje dalyje Vasaris sutinka paskutinę moterį - Amerikos lietuvę, muzikę Auksę, kuri suprato Vasarį ir jo vidinę kovą, skatino ryžtis priimti sprendimą. Auksė dalinai prisidėjo prie Vasario ateities sprendimo mesti kunigų seminariją. Kritiniu įvykiu tampa Vytuko liga ir mirtis, kuri palaužia save dėl sūnaus mirties kaltinančią Liucę.
Daug svarbesnis vidinis romano siužetas - Liudo Vasario vidiniai išgyvenimai ir jų apmąstymas.
Psichologinė Veikėjo Analizė
Šis romanas vadinamas psichologiniu, nes kūrinyje pateikiama psichologinė pagrindinio veikėjo išgyvenimų analizė. Tai pirmas toks brandus psichologinis romanas lietuvių literatūroje, nes V. Mykolaitis-Putinas pirmasis taip įtaigiai pavaizdavo jauno žmogaus vidinį dramatizmą, kylantį iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo keliu. Kita vertus, Liudą Vasarį atidžiai stebi ne tik pasakotojas - pats veikėjas linkęs į savistabą: pats analizuoja savo elgesį, pats save vertina. Beje, romanas dėl analitinio pasakojimo pobūdžio, t. y. Taigi svarbiausia individui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tačiau tai nėra paprasta, nes jaunas žmogus dažnai pats nežino savo galimybių, o Liudo Vasario atveju vietoj jo sprendžia tėvai. Sūnus sąžiningai mėgina tėvų sprendimą pritaikyti savo gyvenimui: čia lemia nuolankumas tėvams, prasta savivertė (nepasitikėjimas savimi, nuolatinis abejojimas), intravertiškas būdas (uždarumas, polinkis į savianalizę). Be to, Liudas Vasaris tiki Maironio, poeto ir kunigo, autoritetu. Tiki, kad galės gyventi kaip Maironis - tarnauti tautai.
Simbolizmas Ir Meilės Tema
Romanas siejasi su V. Mykolaičio-Putino simbolistine poezija, nes tiek rinkinyje "Tarp dviejų aušrų", tiek romane "Altorių šešėly" dėmesio centre atsiduria individo vidinio pasaulio raida. Vidiniams prieštaravimams išreikšti geriausiai tiko simbolių kalba, kurią vartojo V. Mykolaitis-Putinas eilėraščių rinkinyje "Tarp dviejų aušrų" ir Liudas Vasaris simbolistiniuose eilėraščiuose. Itin svarbi romane meilės tema. Visos moterys - Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė, Auksė - brandina Liudą Vasarį kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Poetas su moterimis visada išgyvena ypatingą santykį - jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos galių skatintojos. Svarbiausia jų - Liucė, ne veltui jos gyvenimo istorija plėtojama visame romane. Ypač sudėtingas romano pasakotojas. Jis į pagrindinį veikėją žvelgia iš kelių perspektyvų: iš labai arti ir iš šalies.
Taip pat skaitykite: Pagrindiniai veikėjai „Altorių šešėly“
Romano Reikšmė
Pirmą kartą lietuvių literatūroje rašoma apie tai, jog individo gyvenimas pats savaime yra vertybė. Žinant Vinco Mykolaičio-Putino biografiją, daugelis gali patikėti, jog Romanas Altorių šešėly yra kone autobiografija - tarp autoriaus ir pagrindinio veikėjo Liudo Vasario yra išties nemažai dvasinio panašumo: panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė.
Romano Dalių Analizė
Romanas Altorių šešėly suskirstytas Liudo Vasario gyvenimo etapų principu. Šios trys dalys, o ypač jų pavadinimai (Bandymų dienos, Eina gyvenimas, Išsivadavimas) atitinka Liudo Vasario išgyvenimus kiekvienu laikotarpiu.
"Bandymų Dienos"
Pirmojoje romano Altorių šešėly dalyje Liudas Vasaris matomas šaltoje, pilkoje, niūrioje, slogioje seminarijos aplinkoje - tai jo šešių metų klierikavimo pradžia. Tokia aplinka Liudą Vasarį paverčia inertišku, slegia, jis paklūsta tvarkai, nes toks jo charakteris - prisitaikyti. Šioje romano Altorių šešėly dalyje didžiausias dėmesys skiriama vidinei Liudo vasario dramai, susijusiai su tikėjimo bei dvasinio ryšio su Dievu nebuvimu, kuris tęsiasi visame romane. Seminarijos dėka Vasaris tikisi išsklaidyti abejones ir įrodyti sau, jog Dievas yra. Nors Vasario tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, tačiau jis tokių jausmų savyje neranda, o tai patvirtina po pirmosios komunijos jaučiamas šaltumas. Išpažintys Vasariui sukelia nerimą ir nesmagumą nuolat pasikartojančiai išpažįstant tas pačias nuodėmes. Primityvių nuodėmių rūšiavimas jo vertinamas tamsiąja sielos puse. Rekolekcijos tampa vargu, kančia, mechanišku pareigos vykdymu. Čia atsiranda ir nukunigėjimo arba ekskunigo problemos užuomazgos. Varioko išstojimas tampa gaivia srove. Vasaris žavisi jo drąsa ir ryžtu, sprendimo priėmimu. Po tėvų apsilankymo paprasti, nuoširdūs, šeimyniški santykiai degradavo iki oficialumo formų: kreipinio Jūs kunigėli, tėvų nežinojimo, kaip elgtis su savo sūnumi, jo rankų bučiavimo. Darėsi absurdiškas kontrastas tarp tėvų pasididžiavimo ir jo jaustos nepelnytos bei grasios pagarbos. Būdamas klieriku Vasaris pradeda rašyti dienoraštį, kurį slepia žiurkyne - sausainių dėžėje. Jame Vasaris aprašo savo dvejones ir vidinius išgyvenimus, išlieja jausmus, pasikalba su savimi nieko neslėpdamas. Pirmosios atostogos išryškina kontrastą tarp seminarijos sienų akivaizdoje dvelkiančio baimės ir nuolankumo jausmo ir laisvę teikiančios gamtos. Gamta tampa veiksmo atlikėja. Žodis Gamta Vasario dienoraštyje rašomas iš didžiosios raidės taip gamtą išreiškiant kaip dievybę, kurio Vasaris negali apibūdinti, tik susiliejus su ja jausti vidinę euforiją. Vasario ryšys su gamta jaučiamas vaikystės prisiminimų nostalgija. Vis dėlto Liudas Vasaris junta, jog seminarija užgožė, apmarino jo prigimtį, jutiminį ir dvasinį ryšį su gamta. Jis supranta, jog privalės išsižadėti savęs. Pirmojoje romano Altorių šešėly dalyje vaizduojama bundanti jauno žmogaus prigimtis. Čia atsiranda ir pirmasis ryškus moters personažas - Liucė. Susitikimas su gyvybinga, drąsi, žaisminga Liuce - tai pirmasis jaunojo Vasario susidūrimas su moteriška figūra, kuri sužadino nepatirtus jausmus, turėjusius jam pačiam neaiškios vertė. Po susitikimo su Liuce jis jautė tarsi įgijęs savy kokio svorio, kurio niekad anksčiau neturėjo. Tačiau tai dar ne įsimylėjimas, o jaunuoliškos ambicijos, vyriškumo budimas. Liucė pažadino ne smalsumą, o norą patikti ir pasižymėti. Antrąja moteriška figūra Vasario gyvenime tapo katedroje pamatyta Nepažįstamoji, kuri įkūnija visus Liudo idealus. Nepažįstamoji Vasario mintyse virsta simboliu, idėjų ir svajų visuma, bendra moteriškumo vizija, vaizdu, su kuriuo jį pirmoji supažindino Liucė, bet ne tikru objektu. Akcentuojamas Marijos vaizdas - tai dar vienas moteriškumo simbolis. Liudas pajaučia džiaugsmą pamatęs Nepažįstamąją. Vasario poeto talentas pradėjo ryškėti jau seminarijoje. Parašęs pirmąjį eilėraštį Vasaris veltui bandė įspėti jo vertę, norėjo užmiršti, jog tai jo ką tik parašytas, ir pažvelgti kaip į svetimą, sugauti įspūdį, tačiau mokėjo mintinai, o eilutės buvo brangios. Su pirmomis eilėmis atsirado neaiškių minčių, svajonių, kuriomis Vasaris nedrįso tikėti. Daug dalykų turėjo įvykti, jog jis ryžtųsi rašyti. Atsiranda nauja dilema: kunigavimo ir kūrybos santykis. Liudas Vasaris nori būti geru kunigu, tačiau kuo stipriau tiki Dievu, tuo labiau marina savo talentą - Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas.
"Gyvenimas Eina"
Tarnaudamas Kalnynų parapijoje Liudas Vasaris susipažįsta su trečiąja moterimi, paveikusia jo gyvenimą, - gundančia, išsilavinusia, išmintinga baroniene Rainakiene. Ši moteris, meta iššūkį Vasario atsidavimui Dievui. Baronienė tapo Vasario mūza, skatinančia būti poetu, pasak jos, Liudas pagal Dievą buvo poetas, o kunigu jį padarė seminarija.
"Išsivadavimas"
Trečioje romano Altorių šešėly dalyje veiksmas vyksta Liudui Vasariui grįžus į Kauną po 10 metų, praleistų Vakarų Europos miestuose. Čia Vasaris matomas jau kaip subrendęs vyras, jo sutaną pakeitę pasaulietiški drabužiai. Liudas yra visiškai nutolęs nuo kunigystės. Apsilankius tėviškėje jaučiasi svetimas. Šioje dalyje Vasaris sutinka paskutinę moterį - Amerikos lietuvę, muzikę Auksę, kuri suprato Vasarį ir jo vidinę kovą, skatino ryžtis priimti sprendimą. Auksė dalinai prisidėjo prie Vasario ateities sprendimo mesti kunigų seminariją. Kritiniu įvykiu tampa Vytuko liga ir mirtis, kuri palaužia save dėl sūnaus mirties kaltinančią Liucę.
Taip pat skaitykite: Inteligentiškas žvilgsnis į „Altorių šešėly“
Mažai kam žinoma, tačiau Vincas Mykolaitis-Putinas yra parašęs ir ketvirtąją romano Altorių šešėly dalį, tačiau ji nėra baigta. Šis skyrius atrodo tarsi autoriaus bandymas naujai pakreipti istorijos pabaigą, tačiau šis sumanymas nebuvo įtrauktas į bendrą pasakojimą.
Autobiografiškumo Klausimas
V. Mykolaitis Putinas prieš kurinio pradžią prašo nesieti jo su romanu „Altorių šešėly“. Šis romanas nėra autobiografinis romanas. Tačiau kūrinys yra susijęs su paties rašytojo V. Mykolaičio Putino išgyvenimais. Autorius - buvęs kunigas - rašo apie kunigą. Atrodytų, jog Putinas parašė apie save. Tačiau rašytojas autobiografiškumą griežtai neigė. Jis sakė, kad romane nėra pasakojama apie save: įvykių požiūriu tarp autoriaus ir veikėjo nieko nėra bendra (nebūta tokių įvykių, apie kuriuos pasakojama romane, nebūta gyvenimo kely nei Kalnynų parapijos, nei Liucės, nei Rainakienės). Romanas kiek autobiografiškas kitu požiūriu - jame pasakojama apie veikėjo Liudo Vasario sielos patirtį. Romano pradžioje jis vaizduojamas jaunas ir naivus, o gyvenimo patirties turi pasakotojas, esantis labai arti pagrindinio veikėjo - žino jo brandos raidą. Jis labai atidžiai stebi veikėją ir svarsto, kur romano esamajame laike šis klysta ir nepakankamai suvokia savo situaciją ir ką suvoks daug vėliau. Pasakotojas, tarsi užbėgdamas už akių, vis primena, kad jaunučio seminaristo idealai, įsipareigojimai ir sampratos vėliau smarkiai kito, nyko, kad turėjo praeiti daug dienų, kol Liudas Vasaris kai ką suprato. Tad galime sakyti, kad istorija pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo pozicijų. Būtent šitoks pasakojimo būdas ir suteikia romanui autobiografiškumo, nors, kaip minėta, romanas nėra autobiografinis.
Kompozicija Ir Išorinis Siužetas
Romaną sudaro trys dalys. I dalyje „Bandymų dienos” pasakojama apie klieriko Liudo Vasario šešerius metus Seinų kunigų seminarijoje, apie kūrybinius bandymus, lytinį brendimą, užsimezgusią ir neatpažintą meilę, gyvojo tikėjimo ir kasdienės rutinos svarstymus. II dalis - vienerių metų kunigavimo istorija, kunigų visuomeninė veikla ir pastoracinis darbas, Liudo Vasario erotiniai potyriai ir pasaulietinės literatūros atradimas. III dalis skirta kunigo supasaulėjimui. Matome gerą dešimtmetį Vakarų Europoje praleidusį ir grįžusį į Nepriklausomos Lietuvos sostinę Kauną nepraktikuojantį kunigą. Romanas turi išorinį ir vidinį siužetą. Išorinis labai paprastas: romane nuosekliai pasakojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo kelias iki brandaus amžiaus. Aplinka vaizduojama tik tiek, kiek ji susijusi su pagrindinio veikėjo istorija. Atsijusių nuo Liudo Vasario istorijos epizodų romane nėra. Išorinis siužetas romane nėra svarbiausias. Daug svarbesnė Liudo Vasario vidinių patyrimų ir jų apmąstymų istorija.
Putinas Ir Jo Laikas
Pažvelkime, kiek Putinas atitinka savo laiką kurdamas personažų charakterius. XIX a. Europoje rašomi romanai apie žmogų tarp žmonių, t.y. visuomenėje: apie jo karjerą arba nesėkmes, vietą luomų hierarchijoje (Stendalis, O. Balzakas). Jau anksčiau esate nagrinėję F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė”. XX a. dar labiau susidomima individu. Individas pasirodo esąs ne mažiau sudėtingas nei pasaulis, kosmosas, visuomenė. Po Z. Freudo, Jungo psichoanalitinių tyrinėjimų domimasi sielos gyvenimo istorija. Psichologizmas XX a. literatūroje kyla kaip pasipriešinimas natūralizmui, kurio šalininkai aiškino žmogaus gyvenimą kaip biologiškai nulemtą. Nesitenkinant tokia žmogaus samprata imta gilintis į žmogaus vidų, psichiką, jausmus. Prozoje išryškėja dvi linkmės: vieni autoriai rašo apie asmenybės saviauklą, tapimą ja, vietos visuomenėje ieškojimą; kiti, t. y. kraštutiniai modernistai, į individą žiūri pesimistiškai - bando vaizduoti silpną, žlungančią asmenybę. Tipiška modernaus pasaulio asmenybė pažįsta idealo šviesą, bet suvokia ir savo silpnumą. Vakarų Europoje tokio modernaus romano herojus - skeptikas, neturintis ryškių savybių, ne gebantis užmegzti žmogiškų ryšių, jaučiasi kitiems esąs svetimas, kad ir kaip stengiasi bendrauti. Aktualia tema tampa vyro ir moters ryšys (atidžiai tyrinėjamas lytiškumas, erotika, seksualumas). XX a. pradžios romano herojus - dažniausiai menininkas, silpnas, pažeidžiamas, dirglus, neryžtingas, kankinamas kūrybos problemų. Vis daugiau randasi romanų, kur istoriją pasakoja ne objektyvus pasakotojas, o pats veikėjas. Tokio tipo romanuose pasakojama pirmuoju arba trečiuoju asmeniu, bandomas pateikti minčių srautas (vartojama menamoji kalba). Pasakotojas ir veikia, ir save stebi bei bando aprašyti. Savistaba (savęs stebėjimas) - vienas būdingiausių XX a. prozos bruožų. Tokio tipo kūriniams daug įtakos turėjo Oskaro Vaildo (Oscar Vilde) „Doriano Grėjaus portretas”, Knuto Hamsuno „Badas”, „Panas”, Rilkės „Maltės Laudriso Brigės užrašai” bei kitų autorių veikalai. Lietuvių modernistinės prozos pradininku laikomas J. Biliūnas.
Psichologinis Romanas Ir Psichologinė Analizė
Iki Putino lietuvių romane buvo vaizduojamas visuomeniškas, tautai įsipareigoję žmogus. Ignas Šeinius, Šatrijos Ragana apysakose atvėrė tokio visuomenei įsipareigojusio žmogaus išgyvenimų pasaulį. Putinas visą dėmesį sutelkia į žmogaus individualybę. Pagrindiniam romano veikėjui skirta daugiausia vietos. Kiti pavaizduoti siauriau, labiau iš išorės nei iš vidaus (išskyrus Liucę). Jie reikalingi pasakotojui tiek, kiek padeda atskleisti Liudo Vasario jausmus. Svarbiausia šiame romane - asmenybė, bandanti rasti individualius savo būties dėsnius, ieškanti savęs. Veikėjo patyrimus ir išgyvenimus pasakotojas pateikia ne visuomeninės analizės, o psichologine plotme - atidžiai stebi veikėjo jausmus ir mintis. Liudo Vasario išgyvenimų, patyrimų, poelgių apmąstymui skiriama daugiausia vietos. Taip atskleidžiama daug svarbių žmogaus saviauklai dalykų. Į savianalizę linkęs ir pats veikėjas. Jis pats atidžiai save stebi, nuolat svarsto, apmąsto savo poelgius. Rūsčiausias teisėjas yra jo paties viduje.
"Bandymų Dienos" Detaliau
Pirmoje dalyje „Bandymų dienos” vaizduojami Liudo Vasario gyvenimo seminarijoje metai. Uždara, nuolat skendinti prieblandoje veiksmo erdvė (seminarijos celės, koplyčia, bažnyčios skliautai) yra fonas Vasario išgyvenimams ir apmąstymams. Jis ne kartą perkrato stojimo į seminariją motyvus. Daug lėmė tėvų norai, tačiau ir kiti „sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę”: bodėjimasis gyvenimo aplinka, ketinimas pasiaukoti dideliam darbui, Maironio pavyzdys. Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje jam pažadins stipresnį religinį jausmą, gilesnį dvasios prasiskleidimą bendraujant su dievybe, tačiau su nepasitenkinimu konstatuoja, kad išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslai tekalba apie pasaulio nuodėmingumą. Pirmą kartą Vasaris pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Kitų išstojimas, artimo draugo Varnėno, kuriuo Vasaris pasitikėjo ir gerbė, išmetimas iš seminarijos tik dar labiau nugramzdina jį į apatiją ir rezignaciją, sukelia jo mintyse chaosą. Katedros Nepažįstamoji, kurią klierikas Vasaris pamato bažnyčioje, sužadina jam „mistišką idealo ilgesį”, o pažintis su Liuce sukelia drovumo bangą ir kartu provokuoja vyriškas ambicijas, norą patikti moterims. Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo niekada nepasieks, įkvepia pirmąjį eilėraštį. Kūryba Vasariui sukelia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, kad kunigo sutana atitveria jį nuo pasaulio. Tačiau Vasaris išgyvena ne tik dėl egzistencinių dalykų - bundančios meilės, kūrybos, atšalusių santykių su tėvais (tėvai kreipiasi į sūnų „jūs, kunigėli”). Jautri psichika skaudžiai reaguoja į menkiausią įsivaizduojamo pasaulio ir tikrovės neatitikimą. Kai be jokios priežasties seminarijos inspektorius jį, jau antrakursį klieriką, vėl perkelia gyventi į bendrą pirmakursių kambarį, vadinamą „labirintu”, Vasaris pasijunta, tarsi skęstų į „nevilties bedugnę”.
#