Socialinė verslo atsakomybė nėra vien tušti žodžiai. Šiandien verslas turi elgtis atsakingai, tačiau, deja, ne visada taip yra. Todėl būtina imtis valstybės priemonių, kad apsaugotume vaikus nuo žalingos reklamos ir prekybos praktikos. Pavyzdžiui, jau keletą metų veikia draudimas gaminti ar parduoti žaislus, maisto produktus ir kitas prekes, kurių dizainas imituoja tabako gaminius ar jų vienetinius pakelius. Tačiau, kaip vertinti šiuo metu sparčiai populiarėjančius žaislus, maisto produktus ir kitas prekes, kurių dizainas imituoja alkoholinius gėrimus? Kaip suprasti prekybos tinklų praktiką, kai mažamečiams skirti gėrimai parduodami kartu ar šalia energetinių ir alkoholinių gėrimų?
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip individualioji psichologija veikia prekyboje, kaip verslas gali elgtis atsakingai ir kaip suprasti vartotojų elgseną, kad padidintų pardavimus.
Vaikų apsauga nuo reklamos ir prekybos praktikos
Reklamą televizijos eteryje vaikai sugeba atskirti nuo penkerių metų amžiaus, o sąmoningai ją įvertinti gali tik sulaukę septynerių-aštuonerių metų amžiaus. Tačiau visi jie yra menkai įgalūs save apsaugoti nuo ilgalaikio spaudimo, kurį sukuria nuolat gaunami reklamos stimulai. Pavyzdžiui, dar 1991 metais belgų mokslininkai nustatė, jog įžymybių ar animacinių filmų herojų naudojimas reklamoje iš esmės panaikina vaikų sugebėjimą atskirti reklamą nuo įprasto žiniasklaidos turinio.
Prekybininkų rinkodaros triukas, kai prekės dėliojamos taip, kad kuo geriau būtų matomos jų pirkėjams. Šįkart tai pirmoji - žemiausia - lentyna, kurioje išdėliotas įvairių pavadinimų „vaikų šampanas” (be alkoholio), viliojantis vaikus pamėgtų filmų, pasakų personažų vaizdais. Antrojoje - „aukštesnėje” - lentynoje jau energetiniai gėrimai, akį traukiantys ryškiu spalvingu dizainu ir iškalbingais užrašais stambiu šriftu, antai „DYNAMI:T”. „Vaikų šampanas” - tik vienas iš pavyzdžių, jog pratiname mažamečius ir pratiname vartoti alkoholį. Tai kiekvieno savarankiško suaugusiojo sprendimas, tačiau pripratinti vaikus ir taip kurti prielaidas vėlesnėms problemoms - neatsakinga. Todėl siūloma, jog Lietuvos vaikus privalome saugoti valstybės priemonėmis, pavyzdžiui, draudimu imituoti alkoholinius gėrimus ir jų tarą.
Kainodaros psichologija
Daugelis verslininkų klaidingai mano, kad kaina - tai tik matematinis apskaičiavimas, paremtas sąnaudomis ir pelno marža. Tačiau iš tikrųjų kainodara yra viena iš svarbiausių psichologijos sričių rinkodaroje. Kiekvienas skaičius sukelia emocijas, kurias pirkėjas dažnai suvokia pasąmoningai. Todėl tinkamai parinkta kaina gali paskatinti veiksmą, suformuoti vertės suvokimą ir net išskirti produktą iš konkurentų.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Psichologinėje kainodaroje svarbiausia yra tai, kaip klientas suvokia produkto ar paslaugos vertę. Jei kaina per žema - produktas gali atrodyti nepatikimas ar prastos kokybės. Jei per aukšta - gali išgąsdinti potencialų pirkėją. Būtent todėl būtina kruopščiai kurti vertės naratyvą. Prekės ar paslaugos pateikimas, pakuotė, aprašymas, klientų atsiliepimai - visa tai prisideda prie kainos pateisinimo.
Vienas iš efektyviausių metodų - vadinamasis kainų inkaravimas. Tai technika, kai klientui pirmiausia parodoma aukšta kaina, o vėliau pateikiamas „normalesnis“ ar su nuolaida pasiūlymas. Pavyzdžiui, jei pirmas produktas kainuoja 100 €, o kitas - 59 €, pastarasis atrodo kaip geras pasiūlymas net tuo atveju, jei 59 € būtų buvusi pradinė kaina.
Ne mažiau svarbu įvertinti, kas yra jūsų klientas. Jei prekiaujate produktais aukštesnių pajamų segmentui, per žema kaina gali pakenkti įvaizdžiui. Tuo tarpu kainodara, orientuota į masinį vartotoją, turi būti konkurencinga ir aiški. Klientai nori jaustis protingi pirkdami - tad svarbu aiškiai parodyti, kuo pasiūlymas vertingas ir kodėl verta rinktis jus.
Kainos nustatymas neturėtų apsiriboti vien skaičiumi - reikia galvoti ir apie tai, kokia pridėtinė vertė siūloma. Nemokamas pristatymas, garantija, dovanėlės ar lojalumo programa - visa tai stiprina pasiūlymą ir leidžia pateisinti aukštesnę kainą.
Kainodaros psichologija - tai ne vienkartinis sprendimas, o nuolat tobulinama strategija. Ji priklauso nuo rinkos pokyčių, vartotojų elgsenos, sezoniškumo ir net ekonominės situacijos. Verslai, kurie nuolat analizuoja rezultatus, testuoja kainų variantus ir reaguoja į duomenis, pasiekia tvarų augimą. Todėl rekomenduojama kainą reguliariai peržiūrėti, taikyti A/B testavimą, įtraukti klientų atsiliepimus ir stebėti konversijų pokyčius.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Neuromarketingas
Ar nustebtumėte sužinoję, jog pasikeitusi pakuotės spalva gali pakeisti jaučiamą gaminio skonį? Neuromarketingas padeda geriau pažinti vartotoją. Daugelis dabartinių mokslinių tyrimų vykdomi būtent analizuojant „ledkalnio“ viršūnę, t.y. atliekant įvairius tradicinius marketingo tyrimus, tokius kaip anketinės apklausos ar pasitelkiant fokus grupę. Panaudojus neuromarketingo įrankius, apie individo elgseną galima sužinoti daugiau.
Kiekvienos įmonės tikslas yra patenkinti vartotojų poreikius, todėl neuromarketingas yra labai svarbus, nes padeda geriau pažinti vartotoją. Neuromarketingo tyrimų poreikis rinkoje vis labiau auga.
Pavyzdžiui, prieš testavimą parduotuvėje, visos 6 komunikacinės žinutės buvo įvertintos laboratorijoje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad prognozuojami šokolado pardavimai atitinkamos komunikacinės žinutės atveju sutapo su realiais šokolado pardavimais parduotuvėje. Studija su šokolado reklama buvo pirmoji neuromarketingo tyrimų kontekste, kur laboratorijoje gautais tyrimo rezultatais buvo bandoma prognozuoti vartotojų pirkimo tendencijas, sietinas su atitinkama komunikacine žinute. Rezultatai buvo tikslūs, o tai rodo naują neuromarketingo proveržį.
Neuromarketingo tyrimai yra kelių tipų ir yra klasifikuojami atsižvelgiant į tai, ar yra susiję su elektriniu/ metaboliniu smegenų aktyvumu, ar su fiziologinėmis, elgsenos savybėmis, charakteristikomis (biometriniai matavimai). Metabolinis smegenų aktyvumas yra matuojamas funkciniu magnetiniu rezonansu (fMRI), o elektrinis smegenų aktyvumas nustatomas pasitelkus elektroencefalografijos (EEG) ar magnetoencefalografijos (MEG) metodus.
Kartais reklamų kūrėjai kartu su dizaineriais sukuria kokybiškas ir gražias reklamas, tačiau jos ne visada pasiteisina pardavimų atžvilgiu. Taip yra todėl, kad tokios reklamos „nesužadina“ vartotojų. Pavyzdžiui, italų vyno kompanija ruošėsi eksportuoti vyną į Kiniją ir norėjo sukurti patrauklią reklamą. Tyrime dalyvavusiems asmenims buvo pateikti du galimi variantai, siekiant išsiaiškinti, kuri reklama būtų veiksmingesnė.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Tiek maisto, tiek prabangos ar kitų prekių parduotuvių aplinka kuriama neatsitiktinai, o kruopščiai apgalvojant kiekvieną detalę, kuri sudaro bendrą visumą, veikiančią vartotojo emocijas, kurios gali būti teigiamos ir neigiamos. Teigiamos emocijos skatina vartotoją daugiau laiko praleisti tam tikroje parduotuvėje, daugiau pirkti, rekomenduoti ją kitiems.
Pastaruoju metu dėl informacinių ir ryšių technologijų vartotojai yra labai pasikeitę. Šiandien pirkėjai apsipirkinėja naudodamiesi laisvų rankų įranga, kuri leidžia vienu metu atlikti keletą dalykų: rinktis prekes ir bendrauti su draugais ar artimaisiais. Šie pirkėjai parduotuvės fizinės aplinkos aspektų gali net nepastebėti. Pardavimo aplinka gali net stipriau paveikti vartotojo sprendimą pirkti nei pats produktas, todėl kyla būtinybė įmonėms analizuoti pardavimo aplinkos poveikį vartotojo elgsenai.
Pastaruoju metu vis didesnė reikšmė tenka socialiniams pardavimo vietos aspektams. Pavyzdžiui, įmonės, norėdamos paskatinti atitinkamų daržovių pardavimą jų sezono metu, kviečia daržovių augintojus į savo parduotuves, kad šie patys aptarnautų pirkėjus. Tokiu būdu skatinamas bendravimas, kuris neišvengiamas, įsigyjant vieną ar kitą daržovę. Bandelių pardavėjai, norėdami paskatinti prekybą, rytais barstydavo gatves cinamonu.
Vartotojas prekę renkasi pagal kainą, prekės ar pakuotės dizaino patrauklumą, todėl vis didesnis įmonių dėmesys yra skiriamas emocinio dizaino produkto ir pakuotės kūrimui. Vartotojo emocijos ir nuotaikos nėra tas pats. Vartotojo nuotaikas sudėtinga pakeisti, nes jos atspindi subjektyvią vartotojo būseną, tuo tarpu vartotojo emocijos apibūdina trumpalaikius išgyvenamus jausmus, kuriuos gali sužadinti įvairūs dirgikliai. Taigi, emocijos apima trumpalaikius ir intensyvesnius vartotojo išgyvenimus, kurie vėliau gali tapti ilgalaikiais jausmais. Neuromarketingas padeda sukurti tokius prekės ženklus, produktus ir pakuotes, kurios sukeltų vartotojui vienokias ar kitokias emocijas.
Psichologinė krizė
Psichologinė krizė kaip terminas dažniausiai vartojamas medicinos psichologijoje, asmenybės psichologijoje, psichoterapijoje. Psichologinės krizės terminą ir krizių teorijos pagrindus į psichologiją ir psichiatriją įvedė Erich Lindemann (1944) ir Gerard Caplan (1964).
E. Lindemann, amerikietis, vokiečių kilmės gydytojas, į krizinius išgyvenimus pradėjo daugiau gilintis po to, kai jam teko teikti pagalbą nukentėjusiems nuo didelio gaisro žmonėms Bostono naktiniame klube. Po gaisro buvo dvi nukentėjusiųjų grupės - gaisro siaubą išgyvenę, bet likę gyvi žmonės ir žuvusiųjų ugnyje artimieji. Tuomet E. Lindemann pirmą kartą atkreipė dėmesį į tai, kad žmonės gana skirtingai reagavo į šį tragišką išgyvenimą. Sukrėsti buvo visi, bet vieni nukentėję elgėsi pakankamai, kiek įmanoma tokioje situacijoje, ramiai ir organizuotai, jų emocinės, elgesio reakcijos buvo adekvačios įvykusiai nelaimei. Kitų žmonių elgesį buvo galima apibūdinti kaip sutrikusį (visiškas pasimetimas, šokas ir pan.).
Stebėdamas krizę išgyvenusius žmones ilgesnį laiką, E. Lindemann aptiko, kad vienus žmones kriziniai išgyvenimai užgrūdina, sustiprina, kitus palaužia. E. Lindemann priėjo išvados, kad svarbiausi faktoriai, kurie įtakoja žmonių reakcijas krizinių išgyvenimų metu, krizinių išgyvenimų pasekmes, tai: asmenybės brandumas ir galimybė gauti pagalbą tuo metu.
E. Lindemann pačiam teko išgyventi sunkią gyvenimo krizę - jis susirgo vėžiu. Tačiau jis įveikinėjo šią krizę ir dirbo iki pat gyvenimo pabaigos. Gulėdamas ligoninėje, užrašinėjo savo stebėjimus ir kaip gydytojas, ir kaip pacientas. Kol galėjo, tol visą laiką padėjo kitiems pacientams. Prieš mirtį visiems padėkojo už pagalbą, patvirtindamas, kad mirtinai sergančiam žmogui aplinkinių parama yra labai reikalinga.
Vieningo psichologinės krizės apibrėžimo nėra. Psichologinė krizė - tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir reikšmingą jam emociškai gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimų būdų, nes turimų nebepakanka. Kiekvieno žmogaus išgyvenama psichologinė krizė yra individuali, kaip individualus ir nepakartojamas yra kiekvieno žmogaus išgyvenimas. Tačiau visos psichologinės krizės turi ir bendrų bruožų. Juos svarbu žinoti atsakant į klausimą - ar tai psichologinė krizė, ar kitokį sukrėtimą atspindinti būsena? Atsakymas į šį klausimą tampa svarbus.
- Specifinis emociškai reikšmingas žmogui įvykis. Vienas dažniausiai psichologines krizes sukeliančių įvykių - netektys. Jas turėtumėme suprasti plačiau - tai gali būti ne tik artimo žmogaus mirtis, bet ir skyrybos, bedarbystė, socialinio statuso, materialinio gerbūvio netekimas. Tai visi atvejai, kai žmogus netenka kažko, kas jam asmeniškai emociškai, vertybiškai yra labai svarbu. Psichologinės krizės gali išsivystyti ir įvykus tokiems dramatiškiems įvykiams, kaip netikėtos katastrofos, tarp jų ir masinės: transporto avarijos, gaisrai, sprogimai, žemės drebėjimai, teroro aktai ir pan. Psichologines krizes gali sąlygoti išgyvenamo streso, frustracijos, vidinio konflikto suintensyvėjimas, patirtas smurtas.
- Psichinio diskomforto būsena.
- Žmogus nežino ką daryti šioje naujoje gyvenimo situacijoje. Kiekvienas žmogus, esant sunkiems išgyvenimams, visuomet turi tam tikrą gyvenimo patirtį, kuri jam padeda įveikti kilusius sunkumus, su jais susijusias sunkias ir skausmingas būsenas. Tačiau psichologinės krizės atveju, anksčiau sukaupta problemų įveikimo patirtis nebepadeda. Turimų, žinomų problemų sprendimo būdų nebepakanka.
- Pagalbos galimybė. Psichologinės krizės metu labai svarbu, ar yra galimybė sulaukti pagalbos. Pagalbą gali teikti artimi žmonės (šeimos nariai, draugai), krizių įveikimo specialistai - profesionalūs psichikos sveikatos specialistai ir savanoriai.
- Psichologinės krizės trukmė. Krizinis išgyvenimas trunka iki 2 mėnesių. Jei maždaug per 2 mėnesius nepraeina sunkūs, psichologinę krizę lydintys jausmai ir išgyvenimai, žmogui nepavyksta grįžti į įprastą kasdieninio gyvenimo ritmą ir kokybę, tai ši būsena jau nebevadinama krizine.
- • Įveikti krizę: jei psichologinė krizė įveikiama, krizinis išgyvenimas paskatina individo augimą, vystymąsi, emocinę brandą. • Neįveikti krizės: neįveikta psichologinė krizė sąlygoja krizės chronizaciją, t.y., galimus fizinės, psichikos sveikatos, asmenybės integracijos, socialinio funkcionavimo ir adaptacijos sutrikimus, kurie pasireiškia kaip intensyvėjančios psichologinės problemos ar gilesni psichikos sutrikimai, ar kaip somatiniai simptomai ar ligos; gali atsirasti polinkis priklausomybėms - alkoholizmui, narkomanijai ir pan. Šios pasekmės veda į neadaptyvų žmogaus funkcionavimą. Visas šias pasekmes reikės ilgai įveikinėti jau daugeliui specialistų - bendrosios praktikos ir įvairių specializacijų gydytojams, psichologams, psichoterapeutams, psichiatrams, socialiniams darbuotojams ir t.t.
Galima išskirti tokias psichologinių krizių rūšis:
- vystymosi - būdingos atskiriems reikšmingiems kiekvieno žmogaus gyvenimo etapams.
- organizminės krizės - jos atsiranda, kai dėl stipraus dirgiklio (stresoriaus) veikimo pažeidžiama vidinė organizmo homeostazė.
- krizės, keliančios grėsmę vidinei integracijai - tipiškiausius šios grupės krizės apibrėžimus pateikia Lindemann ir Caplan (1961): krizė kyla, kai žmogus patenka į situaciją, kurioje atsiranda pavojus jo vertybėms, gyvenimo tikslui.
- krizės, sukeliančios dideles permainas gyvenimo erdvėje - šį terminą siūlė Parkes, turėdamas omenyje Levin lauko teoriją apie žmogaus potyrius vidinėje ir išorinėje psichologinėje aplinkoje, t.y. gyvenimo erdvėje. Viskas, kas vyksta žmogaus aplinkoje, veikia jo vidų ir atvirkščiai.
- tarpasmeninės ir sociokultūrinės krizės - jų priežastys glūdi aplinkoje ir svarboje, kurią asmuo teikia kokiems nors socialiniams santykiams.
- krizės, kylančios dėl reikiamos informacijos trūkumo - Viljams nuomone, krizės kyla dėl to, kad tarp žmonių stinga komunikacijos ir informacijos naujai užklupusioje situacijoje(pavyzdžiui, įvykus žemės drebėjimui).
- religinės krizės - jos susijusios su religiniu patyrimu.
- egzistencinės krizės - kyla iš vidinių konfliktų, nerimo išgyvenant ir sprendžiant esminius gyvenimo klausimus, atliekant svarbius gyvenime pasirinkimus, priimant reikšmingus sau ir kitiems sprendimus, susijusius su atsakomybe, laisve, nepriklausomybe, meile, mirtimi, tikėjimu ir kitais svarbiausiais žmogui egzistencijos fenomenais.
Psichologinėms krizėms būdinga tam tikra dinamika, pasireiškianti keliomis fazėmis.
Poveikio(konfrontacijos, įžanginė) - tai pirmoji žmogaus reakcija į tai, kas netikėtai tapo neišvengiama, t.y. įvyko. Šioje fazėje mažėja žmogaus orientacija situacijoje, auga įtampa, didėja nerimas. Žmogus niekaip negali išspręsti problemos, jaučia, kad jo pastangos ieškant išeities yra bevaisės, dėl to didėja sutrikimo jausmas.
Pasidavimo - įtampa auga toliau, stiprėja nevilties, bejėgiškumo jausmai, mažėja pasitikėjimas savo jėgomis, apima jausmus, kad ši problema niekuomet neišsispręs, skausmingi išgyvenimai nesibaigs.
Tvarkymosi (mobilizacijos) - sukaupiamos, mobilizuojamos visos pastangos. Motyvacija sprendimams tuo metu milžiniška, labai aukšta galimybė asmenybės augimui. Žmogus yra atviresnis, prieinamesnis kitų įtakai.
- Krizė įveikiama, žmogus randa sprendimą.
- Krizė neįveikiama. Įtampa taip pat sumažėja, bet jau dėl kitų priežasčių: žmogus pasiduoda, jaučiasi įveiktas, tampa pasyvus. Kaip vienas iš galimų būdų išvengti su neįveikta krize susijusių jausmų gali kilti noras nusižudyti. Tačiau realiai žmogus dar netrokšta mirties.
- krizę sukėlusi problema, ją lydintys nemalonūs išgyvenimai yra klaidingai traktuojami (iškreipiami), neigiami, išstumiami.
- psichologiniai sunkumai virsta somatinėmis, psichosomatinėmis arba psichiatrinėmis problemomis. Vienas iš dažniau pasireiškiančių sutrikimų po itin sunkių psichologinių traumų - potrauminio streso sutrikimas.
Galutinė (pasitraukimo) - žmogus jaučia didelį fizinį ir psichinį išsekimą. Jei krizė įveikta, žmogus palaipsniui grįžta prie savo įprastos būsenos ir gyvenimo būdo. Jei krizė neįveikta, silpnėja vidinė asmenybės integracija. Tęsiasi galimi chronizacijos variantai.
Krizės trukmė:6-8 savaitės (iki 2 mėnesių). Niekas neapsaugotas nuo įvairių gyvenimo sukrėtimų. Išisiskyrimas su artimu žmogumi, mirtis, nesėkmės moksle ar darbe, išdavystė, sunki liga, kitokie nemalonūs ir netikėti gyvenimo pasikeitimai gali sukelti būseną, vadinamą psichologine krize. Krizę išgyvenantis žmogus jaučiasi nebegalįs įveikti iškilusių sunkumų, yra pasimetęs ir nežino, ką daryti. Įprasti būdai, kurie jam anksčiau padėdavo įveikti gyvenimo sunkumus, tampa nebeveiksmingi. Žmonėms, esantiems tokioje būsenoje, gali kilti minčių apie savižudybę.
Neviltis ir savižudybė
Neviltis - tai gniuždantis bejėgiškumo jausmas, apimantis tada, kai pasaulis atrodo ne toks, koks jis turėtų būti; kai nepavyksta įgyvendinti savo troškimų; kai norima, bet nepajėgiama pakeisti savo gyvenimo; kai nebematoma prasmės veikti, kurti ar net gyventi. Nevilties slegiamam žmogui dažniausia atrodo, kad jos priežastis - nepalankios, nepakeliamos aplinkybės. Tada žmogus ieško lengviausios išeities - pasineria į depresiją, pradeda vartoti narkotines medžiagas ir net bando žudytis, manydamas, kad jo egzistavimas yra beprasmis.
Savižudybė - reiškinys, kurį tiria daug mokslų: sociologija, filosofija, medicina, psichologija, kriminologija ir t.t. Savižudybė - sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ir paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma. Šiuo metu Vakarų pasaulyje savižudybe vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklosčiusios padėties.
Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema - savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Visa kita - ar pasaulis trimatis, ar esama devynių ar dvylikos proto kategorijų - ne tokie svarbus dalykai. Tai jau žaidimai. Pirmiausia reikia duoti atsakymą. Ir jeigu tiesa, kad filosofas, kaip manė Nietzsche 3, norėdamas pelnyti pagarbą, privalo rodyti pavyzdį, tuomet suvoki, koks svarbus yra tasai atsakymas, nes po jo eina lemiamas veiksmas. Savižudybė turi nemaža priežasčių, ir pačios regimiausios dažniausiai pasirodo buvusios ne pačios veiksmingiausios. Retai žudomasi (hipotezė vis dėlto galima) viską gerai apsvarsčius. Krizės atomazgos beveik neįmanoma susekti. Laikraščiai dažnai kalba apie „intymias širdgėlas“ ar „nepagydomą ligą“. Tai priimtini paaiškinimai.
Pagrindiniai savižudybės rizikos faktoriai:
- Psichikos ligos (iki 60% - depresijos). Visi rizikos faktoriai ir kiti reikšmingi veiksniai yra svarbūs ir tolygiai reikšmingi.
Pagal motyvaciją suicidinę elgseną galima suskirstyti į tris tipus:
- I tipas: tikroji savižudybė. Sąmoningas mirties pasirinkimas ir sprendimas atimti sau gyvybę. Suicidinės elgsenos motyvacijos: mirties troškimas, nėra konkretaus motyvo, išskyrus teiginį :“Nenoriu gyventi“.
- II tipas: tariamoji savižudybė. Mirtis nesirenkama, tačiau numanoma jos galimybė, ji turima omenyje. Savižudybė kaip bėgimo nuo sunkios situacijos forma. Nėra jėgų gyventi.
- III tipas:savižudiški gestai. Mirtis neplanuojama, apie ją rimtai negalvojama. Mirties baimė.
Altruistinės savižudybės. Mirtis yra kaina, kuri sumokama: už artimo meilę, ginant didžiausiąją vertybę.
Pateiktoji tipologija rodo, kad pirmąjį savižudybių tipą dažniausiai sukelia egzistencinė krizė. Kartais ji vystosi lėtai, tik kaip kognityvinė krizė, - kai pritrūksta motyvacijos gyventi. Dažniausiai nieko ypatingo nebūna įvykę. Antrojo tipo atveju savižudybė būna motyvuota Lindemanno ir Caplano aprašytos krizės, kai netikėtai prarandamas koks nors tikslas, vertybė ar kažkas, kas teikė saugumo pojūtį, kas buvo svarbiausias gyvenimo motyvas. Ši netektis sukelia nevilties ir bejėgiškumo jausmą. Savižudybė yra greičiau reakcija į tą neviltį ir bejėgiškumą arba mėginamas nuo jų pabėgti.
Kiti rizikos faktoriai:
- Ankstesni bandymai žudytis: 20-50 procentų asmenų, kurie žudosi, jau yra bandę tą daryti.
- Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę: Prieš žudydamiesi žmonės, dažniausiai apie tai kalba ar bent užsimena: “Be manęs šeimai bus geriau”. Nereikėtų numoti ranka į panašias mintis. Ketinantys nusižudyti kartais kalba taip, tarsi atsisveikintų ar ruoštųsi išvykti.
- Depresija: Depresija sergantys žmonės žudosi retai, tačiau didžiuma savižudžių serga šia liga. Sunkios depresijos požymis yra gilus liūdesys. 75 proc.
Kas yra depresija? Depresija - tai ne tik bloga nuotaika ar nusiminimas. Tai liga (kaip diabetas, aukštas kraujo spaudimas ar širdies liga), kuri diena po dienos veikia Jūsų mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Tai kartu ir kūno, ir sielos liga. Tai labai svarbu suprasti ir ligoniui, ir jį supantiems žmonėms. Dažnai pats sergantysis depresijos simptomus priskiria valios trūkumui, tinginystei, charakterio silpnumui, o aplinkiniai tikisi, kad jis „suims save į rankas“, pažvalės. Tokie reikalavimai ir viltys beprasmiai. Leiskite pateikti paprastą palyginimą: sergant diabetu, kūnas gamina per mažai insulino, ko pasėkoje pasireiškia ligos simptomai. Teikdamas kūnui papildomai insulino, diabetikas gali jaustis normaliai. Sergant depresija, pakinta serotonino kiekis smegenyse. Vaistų, kurie reguliuoja serotonino kiekį, pagalba galima jaustis geriau. Tikėtis, kad depresiškas žmogus savaime „išsikapstys“ iš tos būklės, kurią sukelia nenormaliai pakitęs serotonino balansas smegenyse, tiek pat vilčių kaip tikėtis, jog diabetikas pats įveiks insulino stoką. Vis daugiau sužinant apie šią ligą, galbūt, keisis ir aplinkinių požiūris į sergančiuosius depresija.
Kas sukelia depresiją? Ko galime tikėtis nesigydant ir gydymo metu? Negydoma depresija tęsiasi iki pusės metų, dažnai ir ilgiau, pagerėjimas būna nepilnas, dar jaučiami kai kurie simptomai, kurie trukdo žmogaus kasdieninei veiklai. Nesigydant yra didelė depresijos priepuolio pasikartojimo galimybė ir perėjimas į sunkesnę ar lėtinę depresijos formą. Ankstyvas gydymas gali sustabdyti depresijos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą. Pradėjus gydymą, pagerėjimas pajuntamas ne iš karto - po 2-4savaičių. Todėl dažnai pirmoje gydymo fazėje Jus apima bejėgiškumo jausmas, imate abejoti, ar išvis bepasveiksite.
Žmonės, vartodami narkotines medžiagas, mano, kad tai padės lengviau prisitaikyti prie aplinkos, išspręsti iškilusias problemas ir panašiai. Tačiau iš tikrųjų tai yra nepagydoma liga, iš kurios labai sunku būna išsikapstyti. Žmogus turi būti stiprios valios, kad visa tai iškęstų. Didžioji dauguma išsikapstę iš šio liūno teigė, kad mažiau pastangų būtų reikėję išspręsti iškilusias problemas, o ne stengtis nuo jų pabėgti.
tags: #kaip #individualioji #psichologija #paveikia #prekyba