Psichiatrijos istorija Lietuvoje yra ilga ir sudėtinga, apimanti įvairius laikotarpius, gydymo būdus ir požiūrius į psichikos sutrikimus turinčius asmenis. Nuo seniausių laikų, kai psichikos ligos buvo aiškinamos mistinėmis priežastimis, iki šių dienų, kai psichiatrija remiasi moksliniais tyrimais ir pažangiais gydymo metodais, Lietuva nuėjo ilgą kelią.
Ankstyvieji Psichiatrijos Užuomazgos
Psichiatrijos užuomazgos Europoje siekia IX-XI amžius, kai Rusijos špitolėse buvo pradėta rūpintis psichikos ligomis sergančiais asmenimis. Tačiau specializuotų psichiatrinių ligoninių tuo metu dar nebuvo. XIII-XIV amžiais psichiatrija pradėjo plisti Europoje. Apie 1588 m. buvo bandoma reguliuoti sveikų žmonių apsaugą nuo sergančiųjų psichikos ligomis.
Pirmosios Psichiatrijos Įstaigos Lietuvoje
Pirmoji psichiatrijos ligoninė Lietuvoje buvo įkurta 1635 m. Vilniuje, prie Šv. Kryžiaus bažnyčios. Ligoniai buvo tik vyrai, o juos gydė vienuoliai bonifratai. 1725-1743 m. rokitų iniciatyva buvo steigiamos špitolės Varniuose. 1728 m. bonifratai įsteigė špitolę Gardine, o 1750 m. rokitai - Kaune. Kaune minimas pirmas psichiatras Lietuvoje, tačiau jo pavardė nežinoma.
Nuo 1818 m. Bonofratų ligoninėje pradėjo dirbti pirmasis Lietuvos gydytojas psichiatras Kožontkovskis, o nuo 1820 m. - A. Mūkus. Lietuvoje, kaip ir visoje krikščioniškoje Europoje, buvo keliamos „raganų“ bylos. Dažniausiai tai buvo psichikos liga sergančios moterys, apkaltintos burtininkavimu ar raganavimu.
1799 m. Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninėje, buvo atskiros patalpos sergantiems psichikos ligomis, o 1838 m. pradėtas statyti atskiras psichiatrijos skyrius, kuris nuo 1860 m. tapo psichiatrijos skyriumi. 1831 m. Vilniuje dirbo K. Mališevskis, o 1891 m. - Viršuvskis. 1923 m. šis skyrius buvo uždarytas. Psichiatrinių lovų trūkumui kompensuoti, 1934 m. prie Vilniaus m. buvo įkurdinta psichiatrinė „kolonija“.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
1903 m. psichiatrinė pagalba pagerėjo, Naujojoje Vilnioje įkūrus 1000 lovų apygardos ligoninę. Direktoriumi buvo paskirtas psichiatras N. Krainskis. Ši ligoninė gyvavo iki 1915 m., kai, kilus Pirmajam pasauliniam karui, ji buvo evakuota į Rusijos gilumą, o pastatai sugriauti. Ligoninė pradėta atkurti 1961 m., o jos pirmuoju vyriausiuoju gydytoju buvo paskirtas J. Gliauberzonas (1913-1991). Nuo 1981 m. vyriausiuoju gydytoju tapo V.
1926 m. Nepriklausomos Lietuvos valdžia ligoninę perkėlė į Suvalkų Kalvariją, kur buvo 500 lovų. Ligoninei vadovavo J. Kairiūkštis, kuriam vadovaujant elgesys su ligoniais buvo humaniškas. Deja, 1941 m. ligoninė buvo uždaryta.
1927 m. Vilniuje, Vasaros g. 5, buvo įsteigta psichiatrijos ligoninė. 1934 m. netoli Vilniaus, buvusiame Kairėnų dvare, buvo atidaryta psichiatrinė „kolonija“, priklausiusi Vilniaus psichiatrijos ligoninei. Ten buvo įkurdinti aktyvaus gydymo reikalingi pacientai.
1961 m. Utenos psichiatrinė ligoninė buvo atidaryta 1955 m. buvusio kalėjimo patalpose. Ilgus metus šitoje ligoninėje vyriausiuoju gydytoju dirbo D. Kryžanovskis. Šioje ligoninėje iki pat mirties dirbo gyd. A. Smalstys. 1956 m. atidaryta Švėkšnos psichiatrijos ligoninė. 1974 m. buvo pastatyta Rokiškio psichiatrijos ligoninė. Pirmuoju jos vyriausiuoju gyd. dirbo A. Judickas. Pokario metais Kelmės rajone, Šaukėnų miestelyje, buvo įkurta Užvenčio rajoninė ligoninė su visais skyriais, kuri 1963 metais buvo perprofiliuota į Šaukėnų tuberkuliozės ligoninę. 1984 m. liepos 2 d. ligoninės pavadinimas pakeistas į Respublikinę Šaukėnų psichiatrijos ligoninę - buvo gydomi psichikos ligoniai, sirgę plaučių tuberkulioze.
Psichiatrijos Teorijų Raida
Nors psichikos ligų gydymo įstaigos Lietuvoje atsirado gana anksti, supratimas apie pačias ligas ir jų gydymo metodai ilgą laiką buvo riboti.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Aprašė maniją ir siūlė jos gydymo būdus. Ligaonių priežiūra buvo svarbi. Hipokrato, Platono ir Aristotelio mintys, kad depresiją sukelia juodosios tulžies perteklius, išliko iki XIX amžiaus. Šv. Felix Platter pabrėžė paveldimumo svarbą. Jis išskyrė endogenines ir egzogenines psichozes bei aprašė sąmonės sutrikimo būsenas. Buvo kuriama nauja ligų klasifikacija, paremta simptomais, etiologija ir gydymu.
XVIII a. pabaigoje buvo įrodyta, kad taip vadinamu gyvuliniu magnetismu galima gydyti psichikos ligas, tai buvo hipnozės atradimas (1779 m.). A. Puyseguras aprašė somnambulizmą. J. E. D. Esquirolis apibrėžė skirtumus tarp iliuzijų ir haliucinacijų, įvedė remisijų ir intermisijų sąvoką. Pirmasis aprašė progresuojantį paralyžių. Jeanas Falret (1794-1870) aprašė folie circulaire, vėliau pavadintą maniakine depresija. Jean-Martin Charcot (1825-1893) tyrinėjo isteriją ir hipnozę.
Psichoanalizės Įtaka
XX amžiuje psichiatrijai didelę įtaką padarė psichoanalizė. 1921 m. Hermannas Rorschachas sukūrė projekcinį rašalo dėmių testą, kuriuo atskleidžiama pasąmoninga motyvacija ir ego gynyba. Buvo sukurti du skirtingi psichoanalizės vaikų psichiatrijoje taikymo metodai. Melanie Klein sukūrė žaidimų terapiją vaikams. Ir dabar reikšmingi D. Erik. H. Naujai pagrindė Froido vaikų seksualumo teoriją, sukūrė suaugusiojo identiteto koncepciją.
Nauji Gydymo Metodai
Prancūzų psichiatrai pirmieji aprašė gydymą chlorpromazinu ir kaip jis nuramina psichozinius pacientus. Jie taip pat aprašė psichikos ligonių santykius bendruomenėje ir bendravimą už ligoninės ribų.
Psichiatrijos Dėstymas ir Mokslas Lietuvoje
Psichiatrijos dėstymo ir mokslo istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus universitetu bei Vilniaus krašto psichiatrų darbais. Psichiatrijos dėstymo ištakos siekia XVIII-XIX amžius. Pirmoji psichiatrijos monografija buvo išleista 1772 m. Ją parašė Vyriausiosios Lietuvos mokyklos Medicinos skyriaus prof. Laurynas Bizio.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
1803 metais Vyriausiąją Lietuvos mokyklą reorganizavus į Vilniaus universitetą su Medicinos fakultetu, dėstyti buvo pakviečiami profesoriai iš užsienio. Pavyzdžiui, Johanas Peteris Frankas ir jo sūnus Josifas Frankas skaitydavo ne tik paskaitas, bet vesdavo ir praktikos darbus, kurių metu rodydavo psichikos liga sergančius ligonius. Prof. J. Frankas ypač domėjosi bendrąja psichopatologija, rašė apie pojūčius, suvokimą, dėmesį, atmintį, valią, mąstymą, emocijas ir jausmus.
Svarų indėlį į Lietuvos psichiatriją įnešė N. Krainskis (1869-1951), kuris 1903 m. tapo Naujosios Vilnios apygardos psichiatrijos ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Jam vadovaujant buvo pradėtas leisti leidinys „Vilniaus apygardos ligoninės mokslinis archyvas“. Savo mokslinėje veikloje daug dėmesio skyrė epilepsijos studijoms, pabrėžė medžiagų apykaitos sutrikimų reikšmę traukulių priepuolio patogenezėje, nurodė, kad priepuolis yra organizmo savisaugos procesas - priepuolio metu sunaikinamos kenksmingos medžiagos.
Tik 1922 metais buvo įsteigta atskira Vilniaus universiteto Psichiatrijos katedra. Jos įkūrimą inicijavo ir pirmasis jos vedėjas buvo A. Mikulskis. Tik 1927 m. psichiatrijos klinikai pavyko gauti atskiras patalpas - Vasaros g. 5. Psichiatrijos katedrai vadovavo R. Radzivilovičius, po jo mirties 1929 m. psichiatrijos ir neurologijos katedros buvo sujungtos ir joms vadovavo prof. S. Vladičko. 1931 m. vedėju buvo paskirtas prof. M. Rozė, kuris aktyviai propagavo S. Freudo idėjas. Profesorius labai gyvai ir su humoru, tiesiog artistiškai, demonstruodavo ir komentuodavo isterikus, psichopatus, šizofrenikus, psichoanalizės metodu aiškindavo diagnozę.
Karo metais dalis universiteto dėstytojų buvo atleisti. Tik po 1944 metų Nervų ir psichikos ligų katedra tęsė darbą visu pajėgumu. Nuo 1991 m. sausio 1 d. Medicinos fakultete įvyko katedrų reorganizacija - jos tapo universitetinėmis klinikomis.
1924 m. Kauno universitete buvo įkurta Nervų ir psichikos ligų katedra, kuriai daug metų vadovavo J. Blažys (1890-1939). Nors J. Blažys kartu buvo ir Kauno universiteto Medicinos fakulteto prorektorius, per savo palyginti neilgą gyvenimą jis paskelbė per 50 mokslo darbų. Prof. J. Blažys daug dėmesio skyrė psichiatrinės pagalbos organizavimui, protinio darbo higienai, psichoterapijai. Įdomūs jo darbai alkoholizmo, eugenikos srityse. Jis buvo sterilizacijos šalininkas, rašė straipsnius apie jos reikšmę nusikaltimų prevencijai. Jis buvo labai plačios erudicijos žmogus, domėjosi ne tik medicina, bet ir filosofijos problemomis. Jis gerai mokėjo užsienio kalbas, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose JAV ir Europoje. Iki šių dienų vertingas yra jo lietuvių kalba parašytas psichiatrijos vadovėlis studentams „Įvadas į psichiatriją“ (Kaunas, 1935, 272 p.).
Didelį indėlį į Lietuvos psichiatriją įnešė gyd. A. Smalstys (1889-1971). Jis dirbo Kalvarijoje, Pažaislyje, Vilniuje. Jo paskutinė darbo vieta buvo Utenos psichiatrinė ligoninė. Jis rašė mokslo straipsnius į periodinę spaudą, išsakė vertingų minčių apie sutrikusios psichikos žmonių gydymo gerinimą Lietuvos gydytojų IV ir V kongresuose. 1931-1932 m., per atostogas, A. Smalstys dviračiu važinėjo po Rokiškio ir Telšių apskrities kaimus, susipažino su sergančiųjų psichikos ligomis būkle ir padėtimi, vykdė epidemiologinius tyrimus. Grąžinus Vilnių Lietuvai, buvo paskirtas čia veikusios Valstybinės psichiatrijos ligoninės direktoriumi. Po karo 10 metų buvo ištremtas į Vorkutos lagerius. Grįžęs iš tremties, dirbo Utenos psichiatrijos ligoninėje, skaitė paskaitas gydytojams ir medicinos seserims. Didelį įspūdį paliko jo altruizmas, pasišventimas, didžiulė pasaulio psichiatrų parašytų knygų biblioteka. A. Smalstys gyveno psichiatrijos ligoninės kabinete, galima sakyti, gyveno su ligoniais.
Didelį indėlį į Lietuvos psichiatrijos mokslą įnešė prof. J. Šurkus (1919-1998). 1953-1988 metais jis vadovavo Kauno medicinos instituto Neurologijos ir psichiatrijos katedrai, o kartu buvo ir Medicinos fakulteto dekanas, beveik tris dešimtmečius buvo Lietuvos neurologų ir psichiatrų mokslinės draugijos pirmininkas, mokslinių konferencijų organizatorius ir mokslinis redaktorius.
1944-1950 m. Vilniaus universiteto Nervų ir psichikos ligų katedrai vadovavo doc. N. Indrašius. Jis daug dėmesio skyrė elektroimpulsinės terapijos (EIT) taikymo gydant psichikos ligas tyrinėjimui. Vėliau priėjo išvados, kad ši terapija gali pakeisti vadinamąją mikrošokų terapiją. Savo tyrimus apibendrino kandidatinėje disertacijoje „Šizofrenijos gydymas elektros šokais“.
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos psichiatrai ir toliau vykdo daugelį mokslinių tyrimų. Doc. A. Pūras analizavo pavydo psichopatologiją, dinamiką, diferencinę diagnostiką. Prof. A. Dembinskas ir doc. A. Šiurkutė nagrinėjo sergančiųjų šizofrenija su įkyrybėmis psichopatologiją ir kliniką. Doc. B. Burba tyrė sergančiųjų šizofrenija adinaminių depresijų psichopatologiją ir kliniką.
Psichoterapijos Istorija
Prieš pradedant kalbėti apie psichoterapijos istoriją, pravartu būtų išsiaiškinti šios sąvokos reikšmę. Psichoterapija (lot. psyche - siela, lot. therapia - gijimas, gydymas) - specifiniai psichologiniai poveikių metodai, kurių pagalba, klientui yra sudaroma galimybė atrasti ir suprasti savo elgesio, minčių ar jausmų priežastis bei surasti galimus resursus asmeniniams pokyčiams. Paprasčiau kalbant, psichoterapija yra gydymas žodžiu (nors pats žodis "gydymas" man yra nepriimtinas). Todėl aptardami psichoterapijos istoriją kreipsime dėmesį į pirmųjų žodinių poveikio metodų susiformavimą bei jų virtimą į struktūruotas bei aiškiai suformuotas psichoterapijos kryptis.
Pirmosios Psichoterapijos Užuominos
Pirmųjų psichoterapijos užuominų reikėtų ieškoti dar Antikos laikotarpiu, nes būtent Senovės graikai buvo pirmieji, kurie psichikos sutrikimus pradėjo traktuoti, kaip sveikatos sutrikimus, o ne kaip piktavalių dievybių pasireiškimą. Tačiau jų supratimas apie psichikos ligos pobūdį ne visada būdavo teisingas, pavyzdžiui, jie tikėjo, kad isterija gali paveikti tik moteris. Graikai manė, kad tokia moters būsena atsiranda dėl gimdos blaškymosi po kūną (gr. hysteria - gimda). Įvairių psichikos sutrikimų gydymas taip pat būdavo neįprastas (pvz.: maudynės - depresijai gydyti, ar kraujo nuleidimas - psichozės atveju). Tačiau Senovės graikai kaip gydymą pripažino drąsinimą ir paguodžiančius žodžius. Tai buvo pirmosios savotiškos psichoterapijos apraiškos.
Viduramžių Laikotarpis
Žlugus Romos Imperijai ir atėjus Viduramžiams, sugrįžo tikėjimas, kad psichikos negalavimai yra antgamtinių būtybių padarinys ir daugeliu atveju Europoje jie būdavo traktuojami kaip apsėdimai. Situacija pradėjo keistis tik XVIII amžiuje. Tuo tarpu, visai kitokia situacija buvo Artimuosiuose Rytuose, kur IX amžiuje tuometinėje Persijoje gyvenęs gydytojas bei mąstytojas Rhazes buvo vienas pirmųjų suformulavęs teorinius psichoterapijos pagrindus. Be to, jis vadovavo Bagdado (dabartinė Irako sostinė) ligoninei, kurioje taip pat buvo gydomi ir psichikos pažeisti pacientai.
Naujieji Amžiai
XVIII a. psichologinių negalavimų gydymas buvo grindžiamas pseudo-mokslinėmis idėjomis. Vienas iš pseudomokslų pavyzdžių buvo frenologija. Frenologijos pradininkas buvo vokiečių kilmės gydytojas Franz Joseph Gall. Jis manė, kad iš žmogaus kaukolės formos galima gauti žinių apie jo charakterį, pomėgius, protinius gabumus ir t.t.
XVIII a. pabaigoje pradėjo gydyti savo pacientus nuo įvairių ligų taikydamas hipnozę, kurią pats vadino magnétisme animal (pranc.). 1776 m. škotų gydytojas William Cullen sukūrė neurozės terminą (gr. neuron 'nervas' + osis 'ligota, nenormali būsena'), norėdamas pabrėžti ligos ryšį su nervų sistema. 1853 metais anglų psichiatras Walter Cooper Dendy pirmasis pristatė psichoterapijos terminą (“psycho-therapeia”). Nuo tada pradėjo formuotis pirmosios psichoterapijos kryptys. Tuo tarpu, 1879 metais Wilhelm Wundt Leipcige (Vokietija) įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos kliniką.
Psichoterapijos Krypčių Susiformavimas
Prieš pradedant kalbėti apie psichoterapijos kryptis ir mokyklas, derėtų išsiaiškinti šių sąvokų prasmę. Kad būtų paprasčiau, pasitelkime religijos pavyzdį. Kaip žinia, pasaulyje egzistuoja trys pagrindinės religijos (pagal tikinčiųjų skaičių): krikščionybė, islamas ir induizmas. Jei imsimės nagrinėti kiekvieną religiją atskirai, pamatysime, jog krikščionybę sudaro trys šakos: stačiatikybė, katalikybė bei protestantizmas. Islamas bei induizmas taip pat turi savo šakas.
Psichoterapijoje, taip pat, kaip ir religijoje, egzistuoja trys pagrindinės psichoterapijos kryptys, kurios turi savo atskiras mokyklas:
I. Psichodinaminė psichoterapijos kryptis. Garsiausios mokyklos: psichoanalizė, C. G. Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio terapija (individualioji psichologija).II. Bihevioristinė psichoterapijos kryptis. Garsiausia mokykla - kognityvinė ir elgesio terapija.III. Egzistencinė ir humanistinė psichoterapijos kryptis. Garsiausios mokyklos - egzistencinė psichoterapija, geštalto psichoterapija, transakcinė analizė, psichodrama, logoterapija.
Psichodinaminė Kryptis
Apie 1900-uosius pirmąją psichoterapijos mokyklą sukūrė austrų psichiatras Sigmund'as Freud'as, kuris manė, kad ne visi psichiniai susirgimai kyla dėl organinių priežasčių. S.Freud'as, dirbdamas su pacientais darė prielaidą, kad dalis protinių susirgimų atsiranda todėl, kad mūsų mąstymas ir tam tikri elgesio būdai kyla iš vaikystės išgyvenimų bei pasąmonės, t.y. mes atitinkamai elgiamės, mąstome, sapnuojame todėl, kad mūsų pasąmonėje ir vaikystės išgyvenimuose yra susiformavę tam tikri elgesio ir mąstymo būdai, atėję iš praeities. Pasak S.Freud'o, nesąmoningi potraukiai iškyla į sąmonės šviesą tam tikrais ypatingais atvejais ir pasireiškia sapnais, kalbiniais apsirikimais, neurozės simptomais. Todėl Freud'as manė, kad visa tai „ištraukus“ iš pasąmonės į dienos šviesą, galima padėti sumažinti simptomus arba blogą psichologinę būseną. Psichoanalizė bandė paaiškinti ne tik tai, kad žmogaus elgesį nulemia pasąmonės reiškiniai, bet ir kaip tai vyksta. Freud‘o sukurtas metodas buvo pavadintas "Psichoanalize". Tokiu būdu susiformavo pirmoji psichoterapijos mokykla - psichoanalizė, bei buvo padėti pirmieji psichodinaminės krypties pagrindai ant kurių kūrėsi kitos garsios psichoterapijos mokyklos: C. G.Jungo analitinė psichologija, A. Adlerio individualioji psichologija ir t.t. Psichoanalizė maždaug iki XX amžiaus vidurio buvo pagrindinė psichoterapijos mokykla, naudojama klinikinėje praktikoje.
Bihevioristinė Psichoterapijos Kryptis
Kita viena anksčiausiai atsiradusių psichoterapijos krypčių buvo bihevioristinė psichoterapijos kryptis, kuri buvo grindžiama Ivano Pavlovo eksperimentų su šunimis rezultatais. I. Pavlovas nustatė, kad šuns seilių sekrecijos liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o jau vos pamačius ėdalą. Jų išskyrimą taip pat gali sąlygoti koks nors dirginimas, pavyzdžiui, skambutis, reguliariai girdėtas prieš pat ėdimą. XX a. 7-jame dešimtmetyje bihevioristai (vienas garsiausių atstovų - Aaron T. Beck) išvystė savo darbo modelį ir pritaikė jį dirbant su žmonėmis. Šis darbo modelis buvo pavadintas kognityvine bei elgesio terapija. Kognityvinė elgesio terapija pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi yra ne visada teisingų įsitikinimų išdava. Kiekvienas mūsų turime tarsi minčių “rinkinį”, kuris ir lemia konkrečią reakciją stresinėse situacijose. Negatyvių nuostatų susiformavimui turi įtakos prigimtinės savybės, auklėjimas, patirtis. Tam tikri mąstymo stereotipai sukelia simptomus, iškreipdami vaizdą to, kas realiai vyksta žmogaus gyvenime, priversdami jausti nerimą, depresiją arba pyktį. Šios terapijos tikslas yra išmokyti pacientą rasti tinkamesnius, geresnius problemų sprendimo būdus nei buvo naudojami iki tol.
Egzistencinė ir Humanistinė Psichoterapijos Kryptys
Egzistencinės ir humanistinės kryptys dažniausiai yra sujungiamos į vieną bloką. Panašiu metu, kaip ir bihevioristinė kryptis, gimė dar viena - egzistencinė psichoterapijos kryptis, besiremianti egzistencinės filososfijos nuostatomis. Šios krypties terapeutų darbai gimė tokių filosofų kaip S. Kierkegaard, J. P. Sartre, M.Heidegger, F.Nietzsche įtakoje. Egzistecinės psichoterapijos atstovai siekia atskleisti žmogaus galimybes ir jo gyvenimo prasmę. Šios psichoterapijos žymiausiai atstovai: I.D.Yalom ir V.Frankl. Greta didžiųjų (psichodinaminės, bihevioristinės ir egzistencinės) krypčių 6 ir 7 XX amžiaus dešimtmečiuose susiformavo ir kitos psichoterapijos mokyklos, kurias būtų galima apjungti į humanistinės psichoterapijos bloką. Šios krypties susiformavimas siejamas su Carl Rogers vardu. Jis sukūrė "į asmenį orientuotą psichoterapiją". Ši technika remiasi terapeuto ir kliento bendravimu bei asmeniniais tarpusavio ryšiais. Sesijų metu terapeutas skatina klientą dalintis savo patirtimis bei jausmais. Jis sukuria tinkamą aplinką kliento asmenybės vystymuisi ir augimui, išlaikydamas neutralią poziciją kliento emocijų ir minčių atžvilgiu, susilaikydamas nuo savo nuomonės reiškimo, taip pat rodydamas visišką nuoširdumą, supratimą, empatiją bei besąlygišką teigiamą nusiteikimą kliento atžvilgiu. Panašūs bruožai, tik skirtingi darbo metodai, yra būdingi ir kitoms šios krypties mokykloms: psichodramai (J.Moreno), transakcinei analizei (E.Berne), geštalto psichoterapijai (F.Perls).
Apibendrinimas
Apibendrinant visas psichoterapijos kryptis, būtų galima pasakyti, kad psichoanalizė gilinosi į vidinį žmogaus pasaulį, bihevioristinė kryptis domėjosi išoriniais elgesio ir mąstymo stereotipais, egzistencialistai stengėsi apmąstyti žmogaus būtį šiame pasaulyje ir jo santykį su egzistenciniais gyvybės ir mirties klausimais, tuo tarpu, humanistinė kryptis pabrėžė pačiame žmoguje glūdinčias saviraiškos galias bei skatino jo saviraišką, padėdami jam geriau save suprasti ir pripažinti. 1991 metais susikūrė Europos psichoterapijos asociacija (EAP), kuri vienija visas moksliškai pripažįstamas psichoterapijos mokyklas, nustato mokymo standartus ir išduoda Europos psichoterapijos sertifikatus.
Psichiatrija Lietuvoje Sovietų Okupacijos Metais
Psichiatrija Lietuvoje sovietų okupacijos metais turėjo atskirą ideologiją. Kaip išsivadavimas iš sovietų okupacijos pakeitė Lietuvos psichiatriją ir mūsų šalies požiūrį į psichikos sveikatą per 30 nepriklausomybės metų?
Psichiatrijos modelis, kuris gimė Vakaruose 19-ojo amžiaus viduryje, buvo koncentruoti ligonius didelėse įstaigose, o taip pat koncentruoti ir specialistus, kurie pacientus prižiūri ir užtikrina visus jų poreikius. Vėliau, kai vystėsi 20 psichiatrija Vakaruose, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, o tas tendencijas perėmė ir Rytų Europos šalys, psichiatrija tapo žymiai labiau įvairi, ji apėmė ir psichologijos mokslo atradimus, iš dalies ir psichoanalizę. Tik vėliau, Stalino valdymo metais, į pastarąją pradėta žiūrėti kaip į labai pavojingą mokslą, dėl to psichoanalizė neturėjo didesnės įtakos Sovietų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje.
Skyrėsi Maskvos ir Leningrado psichiatrijos mokyklos. Labai svarbią vietą Maskvos psichiatrijos mokykloje vaidino ideologija ir kontrolė, ji daug dėmesio skyrė vokiečių tradicijai, perėmė iš vokiečių klasikinės psichiatrijos, taip pat iš šveicarų, iš Vienos medicinos mokyklos, kuri buvo labai įtakinga ir darė teigiamą įtaką ir Lietuvoje, ypač Vilniaus universiteto medicinos fakultetui. Jos tikslas labiau buvo kontroliuoti ideologiškai pavojingus žmones, valdžia anksti tą suprato ir jau 5-ame dešimtmetyje kilo idėjos, kad galima būtų panaudoti KGB psichiatrijai.
Leningrade, kadangi ta buvo carinės Rusijos miestas su ilgamete kultūrine tradicija ir geriausiomis Vakarų kultūros ir mokslo tendencijomis, požiūris buvo kitoks. Sakyčiau, Leningrade gyveno laisvi žmonės ir tą tradiciją puoselėjo iš kartos į kartą, dėl to ir psichiatrija buvo kitokia. Ir Bechterevo instituto kursai visiškai skyrėsi nuo Maskvos požiūrio, jis buvo žymiai humaniškesnis, orientuotas į pacientą, pagalbą jam, surandant optimalų būdą net ir esant tokiems simptomams kaip klausos haliucinacijos sergant šizofrenija arba esant galvos smegenų pažeidimui, dėl kurio atsiranda psichozės simptomai ar kliedesiai - kaip padėti geriau tam žmogui adaptuotis, pritaikant jo aplinką, išmokant jį naujų įgūdžių.
Tačiau Lietuvoje dominavo Maskvos mokykla. Istorikai geriau galėtų atsakyti į šį klausimą. Teko bendrauti su keliais istorijos specialistais, jų nuomone, KGB tikrai labai kontroliavo visas psichiatrijos įstaigas Lietuvoje, jų vadovai paprastai būdavo kontroliuojami ir stebimi, iš dalies ir skyrių vedėjai būdavo skiriami su KGB žinia, ir tai, kas vykdavo skyriuose tam tikruose.
Sovietmečiu pasirinkimo sistema buvo tokia, kad tie, kurie geriausiai mokėsi, turėjo teisę pasirinkti darbo vietas, į kurias siųsdavo. Besidomint sovietine psichiatrijos istorija, galima rasti šaltinių, kad gydytojai, kurie siekdavo tapti psichiatrais, nelabai turėdavo alternatyvios literatūros, kuomet vienintelė pripažįstama buvo Maskvos diktuojama linija.
Iš tiesų psichoanalizės poveikis labai skyrėsi Vakarų visuomenėje. Kai ji atsirado 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje, ji padarė milžinišką įtaką Vakaruose. Seksualumo teorija ir kaip ją suprasti, kaip su vaikais kalbėtis apie seksualumo temas, kaip suprasti savo paties pasąmonės impulsus, kaip tvarkytis įvairiose situacijose - psichoanalizė padarė didelę įtaką ir psichologijai, ir psichiatrijai, buvo netgi atskira sritis: psichoterapinė arba psichodinaminė psichiatrija. Kalbant apie literatūra, jos gavimas buvo ribotas, tačiau visuomet būdavo galimybių žmonėms, kurie norėjo. Pavyzdžiui, Leonarda Kuzmickienė tiesiog turėjo gauti leidimą važiuoti į Maskvą, specialias bibliotekas.
tags: #kaip #istori #i #psichiatrijos