Bendravimas yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Nuo pat ryto iki vakaro mes nuolat bendraujame su kitais, norime to ar ne. Nors verbalinė kalba yra svarbi informacijos perdavimui, neverbalinė kalba, arba kūno kalba, atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį išreiškiant jausmus, mintis, požiūrius ir emocijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime neverbalinės kalbos svarbą, aptarsime, kaip ją suprasti ir ugdyti, bei pateiksime praktinių patarimų, kurie padės geriau suprasti save ir kitus.
Įvadas į neverbalinę komunikaciją
Verbalinė kalba vartojama informacijai perduoti, o kūno kalba išreiškia žmonių jausmus, mintis, požiūrius, tarpusavio santykius, patiriamas emocijas - pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją kitam žmogui. Analizuojant kūno kalbą ypač svarbi veido išraiška, kūno sudėjimas, fizinis patrauklumas, judesiai ir gestai, netgi įvairūs aksesuarai - aukštakulniai bateliai, kaklaraiščiai, kosmetika, akiniai, skarelės, šukuosena, skrybėlė, kurie drauge sudėjus sudaro bendrą žmogaus išvaizdą ir siunčia vienokius ar kitokius signalus aplinkai.
Kūdikio neverbalinė kalba
Esama nuomonių, kad kūdikiai, ateidami į pasaulį, jau yra pasirengę socialinei sąveikai, prieš išmokdami kalbėti, savo jausmus geba išreikšti kūno kalba. Jie siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socialinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena. Yra dalykų, kuriuos galima išskaityti mažylio veidelyje: harmoniją, pasitenkinimą, nepasitenkinimą. Tik iš kito žmogaus reakcijų kūdikis mokosi atpažinti ir skirstyti šiuos signalus. Jei mama mėgdžioja jo kūno kalbą (verksmą, šypseną, nepasitenkinimo grimasą), mažylis gali tarsi veidrodyje stebėti save ir pats mėgdžioti motinos veido išraišką.
Akių kontaktas
Pirmosios visuomet prabunda kūdikio akys. Jos ima sekti judantį žmogų ar daiktą, tik paskui pasisuka galva ar visas kūnas. Iš apsiblaususių akių, į vidų nukreipto žvilgsnio, vangios reakcijos galima spręsti, kad vaikas mažai bendrauja, prastai jaučiasi arba tiesiog nuobodžiauja. Pavargęs žvilgsnis gali reikšti daug ką: „Jaučiuosi vienišas“, „Aš sotus“, „Man nuobodu“. Jei kūdikis sotus ar pavargęs, toks žvilgsnis reiškia: „Palik mane ramybėje!“ Jei jam nuobodu, pavargusios akys tarsi sako: „Padaryk, ką nors! Sudomink mane!“ Gyvas žvilgsnis, priešingai, liudija susidomėjimą ir norą veikti: „Man reikia draugijos, reikia jūsų! Žiovulys rodo, kad atėjo metas pakeisti veiklos pobūdį. Galima būtų užmigti, bet galima ir ko nors imtis.
Judesiai ir gestai
Savo gyvenimą kūdikiai pradeda judėjimu. Devynių mėnesių jie jau naudoja kelių rūšių gestus, kai ko nors siekia; ką nors rodo, kas patraukia jų dėmesį; pamojuoja atsisveikindami, imituodami valgymą, gėrimą ar miegojimą. Šis faktas mokslininkams yra įrodymas, kad vaikų kalba ir gestai vystosi beveik tuo pačiu metu. Kūdikio ranka, suspausta į kumštį, liudija pyktį, pasirengimą kovoti, įsiūtį, nepasitenkinimą pasauliu arba savimi. Jei kūdikis spardosi, lyg kažką stumdamas nuo savęs kojytėmis, jam, galimas daiktas, skauda pilvelį. Suglebusi, žemyn nukarusi ranka aiškiai sako: „Nenoriu nieko veikti, nenoriu žaisti, nenoriu bendrauti su aplinka.“ Toks judesys, būdingas dvejų trejų metų mažyliams, o kartais ir vyresniems vaikams, gali slėpti rūpestį ir poreikį pailsėti. Vaikų kūnas šalia esantiems žmonėms siunčia pranešimus. Jų agresijos signalai tokie pat kaip ir suaugusiųjų: tiesi stovėsena, pakelta galva. Žvilgsnis sutelktas, intensyvus, nukreiptas tiesiai į priešininką. Suraukti antakiai rodo, kad žmogus stengiasi susitelkti į savo nemalonumų priežastį, t. y. Kai vaikas prisidengia burną, tėvai gauna įspėjimą, kad vaikas meluoja.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Kaip suprasti neverbalinę kalbą
Norint suprasti neverbalinę kalbą, svarbu atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:
- Veido išraiškos: Veidas yra pagrindinis emocijų rodiklis. Stebėkite vaiko veido išraiškas, tokias kaip šypsena, susiraukimas, nustebimas ar baimė.
- Kūno kalba: Kūno laikysena, gestai ir judesiai gali daug pasakyti apie vaiko jausmus ir ketinimus. Atkreipkite dėmesį į tai, ar vaikas yra atsipalaidavęs, įsitempęs, atviras ar uždaras.
- Balso tonas: Balso tonas taip pat gali atskleisti emocijas. Stebėkite, ar vaiko balsas yra ramus, neramus, džiaugsmingas ar liūdnas.
- Akių kontaktas: Akių kontaktas yra svarbus bendravimo elementas. Vaikai, kurie vengia akių kontakto, gali jaustis nejaukiai, droviai ar netgi meluoti.
- Asmeninė erdvė: Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi asmeninę erdvę. Stebėkite, ar vaikas jaučiasi patogiai, kai esate arti jo, ar jis stengiasi atsitraukti.
Neverbalinės kalbos ugdymas
Neverbalinę kalbą galima ugdyti keliais būdais:
- Stebėkite vaikus: Atidžiai stebėkite vaikus ir bandykite suprasti jų neverbalinius signalus.
- Mokykite vaikus atpažinti emocijas: Padėkite vaikams atpažinti ir įvardyti emocijas, tiek savo, tiek kitų žmonių.
- Žaiskite vaidmenų žaidimus: Vaidmenų žaidimai gali padėti vaikams praktikuoti neverbalinę kalbą ir suprasti, kaip skirtingos emocijos išreiškiamos kūno kalba.
- Naudokite vizualines priemones: Vizualinės priemonės, tokios kaip paveikslėliai ar kortelės su emocijomis, gali padėti vaikams geriau suprasti neverbalinę kalbą.
- Būkite pavyzdžiu: Vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius. Būkite pavyzdžiu, tinkamai naudodami neverbalinę kalbą bendraudami su vaikais ir kitais žmonėmis.
Neverbalinė kalba ir autizmas
Statistiškai apie 25-35 proc. autistiškų vaikų nekalba. Tačiau kiekvienu atveju „nekalba“ yra skirtingas. Vieni geba kalbėti tik tam tikroje aplinkoje, kiti nekalba tam tikrose situacijose, kalba su daug echolalijų (atkartojant tuos pačius žodžius ir frazes), kiti naudoja pavienius žodžius. Dažnai traktuojama, kad jie nekalba, nes neatitinka standartinio kalbančio asmens gebėjimų. Tačiau esama ir asmenų, kurie visai nekalba, neturi jokių įrankių komunikacijai, o aplinka sako „taigi jis autistiškas, nieko nepakeisi“.
Laura Valionienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ bendruomenės narė, dalinasi patirtimi, kaip prakalbino savo autistišką sūnų: „Aš mama, kuri prakalbino savo vaiką, nors dar prieš trečią gimtadienį iš ne vieno specialisto girdėjau, kad jis nekalbės. Manau, tiksliausia būtų sakyti, kad mano sūnus išmokė mane, kaip bendrauti su juo. Pakeliui, turėdama tokį nuostabų mokytoją, supratau, kad standartinė teikiama pagalba turi daug esminių spragų. Daug dalykų dariau iš intuicijos, besiremdama savo motiniška meile, atidumu ir kantrybe. Kai pradėdavau ieškoti tikslingai užsienio literatūros, mano atradimai pasirodydavo esą vieną kitą dešimtmetį praktikų turimos žinios, moksliniais tyrimais ir terminais įvardijami reiškiniai“.
Pasak L. Valionienės kuo daugiau iššūkių turi vaikas ar suaugęs, tuo daugiau žinių reikia norint jam padėti: „Žmogus standartiškai geba kalbėti žodžiais. Jei nekalba žodžiais, tai egzistuoja kažkokios priežastys. Jos gali slypėti raidoje, neurologijoje, kūno valdyme, o kartais, deja, aplinkoje, jei negaunama tinkama pagalba. Kalba nėra tik žodžiai. Bendrauti - tai ieškoti bendrystės. Jei autistiškam vaikui sunku surasti bendrystę, kažkas turi įdėti paieškas tų bendrumų ieškant. L.Valionienė įsitikinusi, kad už komunikaciją visada atsakingas tas, kuris turi daugiau gebėjimų, žinių, resurso: „Jei komunikacija nesėkminga, atsakingas ne vaikas, o suaugęs. Tad reikia labai užaugti, įgauti daug įgūdžių, kad gebėtum suprasti ir bendrauti su žmogumi, kuris turi mažai komunikacijos įrankių, o žinutės nėra standartinės. Svarbu suprasti net tylą, juk mes patys bendraudami duodame daug įvairių signalų aplinkai savo kūno kalba, tonu. Dauguma autistiškų asmenų patiria pasaulį kiek kitaip, nei įprasto neurotipo žmonės, gali nesuprasti siunčiamų signalų. Iš kitokios neurologijos kyla kitokie poreikiai ir kitokie iššūkiai. Jei, tai ką matome, vertinsime tik per įprastos neurologijos prizmę, pamesime esmę.“
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Alternatyvūs komunikacijos metodai autistiškiems vaikams
Neverbalūs autistiški vaikai dažnai susiduria su iššūkiais išreiškiant savo poreikius ir emocijas. Kadangi žodinė kalba jiems gali būti sudėtinga, labai svarbu naudoti alternatyvius komunikacijos metodus, kurie padeda geriau suprasti vaiką ir suteikti jam galimybę bendrauti.
- PECS (Picture Exchange Communication System): PECS yra labai populiari sistema, padedanti vaikams komunikuoti per paveikslėlius. Vaikas, norintis valgyti, gali paduoti su maistu susijusį paveikslėlį, kad išreikštų savo poreikį.
- Vizualiniai metodai: Vizualūs metodai yra labai veiksmingi, kai kalbama apie kasdienę struktūrą. Vaikai gali geriau suprasti dienos veiklų seką, kai jos pateikiamos vizualiai. Pavyzdžiui, socialinės istorijos yra trumpi pasakojimai, kurie padeda vaikams suprasti, kas įvyks ir kaip jie turėtų elgtis tam tikrose situacijose, pvz., lankantis pas gydytoją ar einant į mokyklą.
- Gestai ir mimika: Neverbalūs vaikai dažnai komunikuoja per gestus, kūno kalbą ar mimiką. Tėvams ir pedagogams svarbu atpažinti šiuos signalus ir juos suprasti kaip komunikacijos būdą.
Svarbu, kad tėvai ir mokytojai būtų kantrūs ir nuoseklūs atsakant į vaiko pastangas komunikuoti. Kiekvieną kartą, kai vaikas rodo gestą ar naudoja PECS, tėvai turi reaguoti ir parodyti, kad supranta jo poreikius. Autistiškiems vaikams struktūra yra labai svarbi. Aiški dienotvarkė ir vizualiniai planai suteikia jiems galimybę jaustis saugiai.
Geras kontaktas su vaiku sveikatos priežiūroje
Sveikatos priežiūroje vienas pagrindinių veiksmingo gydymo veiksnių yra bendravimas su pacientais, ypač su vaikais. Tiek verbalinis, tiek neverbalinis bendravimas su vaikais yra unikalus ir skiriasi nuo bendravimo su suaugusiaisiais struktūra, formatu ir kontekstu. To būtina išmokti. Bendravimo įgūdžiai daro didelę įtaką paciento atvirumui, gydymo procesui, adaptacijai ir gydytojo patarimų priėmimui. Išsiugdęs šiuos įgūdžius, gydytojas gali tikėtis gero kontakto su vaiku.
Tvirtam kontaktui užmegzti labai svarbi motyvacija. Suaugę pacientai yra motyvuoti kreiptis į specialistus, nes suvokia šių paslaugų naudą. Vaikai nesupranta, kodėl jie turi vykti į gydymo įstaigą, kalbėtis su jiems nepažįstamais žmonėmis, leisti liesti juos svetimiems žmonėms (gydytojams, slaugytojams). Todėl kiekvieno specialisto tikslas - vaiko motyvacijos skatinimas.
Aplinka
Norint, kad gydytojo kontaktas su vaiku būtų efektyvus, svarbu ne tik tai, kaip gydytojas bendraus, bet ir kokioje aplinkoje tai darys. Atvykęs į gydymo įstaigą, pirmiausia vaikas su viskuo susipažįsta matydamas, girdėdamas ir lytėdamas. Būtent dėl to, norint tinkamai užmegzti kontaktą, reikia duoti vaikui laiko patyrinėti aplinką, atsakant į jam rūpimus klausimus. Galima leisti vaikui pasivaikščioti keletą minučių po kabinetą, liesti jį dominančius daiktus. Gydytojo kabinetas turėtų būti jaukus ir pritaikytas prie vaiko poreikių: patogūs baldai, vaikus dominantys žaislai, knygos, priemonės higienos įgūdžiams mokyti. Tik jaukioje aplinkoje vaikas nesijaus įsitempęs, priims kaip įdomią, priimtiną aplinką, o gydytoją - kaip šios aplinkos dalį.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Gydytojo išvaizda
Svarbu nepamiršti, kad įtakos turi ne tik aplinka, bet ir paties gydytojo išvaizda. Atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, vaikai mieliau renkasi gydytoją, vilkintį spalvotą aprangą nei baltą, nes balta spalva vaikui asocijuojasi su švara ir sterilumu, kuri neleidžia jam pažvelgti į gydytojo vidinį pasaulį. Balta spalva tarsi užmaskuoja žmogaus asmenybę, o vaikams labai svarbus kontaktas su žmogumi. Jiems svarbu jį pažinti, tarsi paliesti ir nuspręsti, kiek patikimas šis dėdė arba teta, ar jis gali juo pasikliauti.
Verbalinė informacija
Bendraujant su vaiku, svarbu kalbėti jo kalba, vengti sudėtingų jam nesuprantamų žodžių. Būtina atsižvelgti į vaiko amžių, jo leksikos supratingumo lygmenį. Netinkamai parinkti žodžiai gali net įžeisti, išgąsdinti ar būti visiškai nesuprantami. Tai gali sukelti sunkumų gydant ir skatinant tolesnį bendradarbiavimą su vaiku. Be to, svarbu vengti tokių frazių, pavyzdžiui, nėra ko jaudintis, visiškai neskaudės, nes vaikai manys, kad yra ko jaudintis arba kad skaudės. Be pokalbio apie procedūras, svarbu rasti bendrą kalbą su vaiku apie jam svarbius dalykus, pavyzdžiui, apie to laiko populiarius filmus, jų veikėjus, žaidimus, pramogas. Reikia žinoti to laikotarpio vaikų laisvalaikio tendencijas, madas, kompiuterinius žaidimus. Jei gydytojas parodys susidomėjimą vaiko pasauliu, šis jį priims į savo draugų būrį, pasikliaus šiuo specialistu, nes vaikai žino, kad draugais reikia pasitikėti.
Neverbalinė informacija sveikatos priežiūroje
Bendraujant su vaiku, be žodžių, tokią pačią reikšmę turi ir tonas, kuriuo pasakoma informacija. Taip pat reikia kontroliuoti kalbėjimo greitį - per greitas kalbėjimas gali išmušti pacientą iš vėžių ir šis nieko nebegirdės. Be to, kalbant su vaiku, svarbu nerodyti susijaudinimo, elgtis ramiai, nedaryti staigių judesių, kad vaikui nekiltų dar didesnio jaudulio. Vaikai labai jaučia nuotaiką. Pajutęs blogą nuotaiką, vaikas atitinkamai reaguos ir gali atsisakyti bendrauti su specialistu. Svarbu žinoti, kad kartais neverbalinė informacija perduodama nesąmoningai, todėl svarbu apgalvoti savo judesius. Neverbalinėje komunikacijoje svarbu veidas, akys, gestai, kūno pozicija, kūno kontaktas (lytėjimas).
Veidas yra pagrindinė matoma ir pasitikėjimo suteikianti dalis. Vaikui matoma gydytojo šypsena yra vienas svarbiausių instrumentų bendraujant. Matydamas gydytojo veide šypseną, vaikas jausis saugus, neturės pagrindo jaudintis, nejaus arba jaus mažesnę baimę atliekamoms procedūroms. Akių kontaktas susitikimo pradžioje sukuria pasitikėjimą. Geriausias efektas - tas pats lygis tarp paciento ir gydytojo. Dėl to labai naudinga prie mažesnio vaiko priklaupti arba atsitūpti, norint su juo užmegzti artimesnį kontaktą. Kūno pozicija turi rodyti ramumą, tvirtumą. Svarbu, kad rankos nebūtų sukryžiuotos ant krūtinės arba paslėptos kišenėse. Visi kūno judesiai turi būti ramūs, apgalvoti ir tikslingi. Tuo tarpu jaučiantis nerimą arba baimę vaikas dažniau nei paprastai muistosi, keičia sėdėjimo pozicijas. Tai yra normalu, nes reikia nereaguoti į vaiko judesius, nedrausminti jo, leisti pasitaisyti, atrasti patogią padėti. Vaikui supratus, kad jis gali jaustis laisvai, suteiks pasitikėjimo ir ramybės. Lytėjimas taip pat yra svarbi bendravimo dalis. Vaikui įėjus į kabinetą, gydytojas turėtų paduoti jam ranką, tarsi neverbaliai sakydamas, kad jam malonu jį matyti. Prisilietimas leidžia artimiau pažinti pašnekovą, sumažina nerimą, didina abipusį pasitikėjimą. Uždėti ranką ant riešo arba peties gydytojas turėtų ir tais atvejais, kai mato, kad pacientas jaudinasi, bijo ar net jaučia skausmą. Liesdamas vaiką, specialistas tarsi sako, kad yra su juo ir padės įveikti šią baimę arba skausmą.
Vaiko baimės įveikimas
Kitas svarbus gero kontakto su vaiku principas - gydytojo pagalba, padedanti įveikti vaikų baimę atvykus į gydymo įstaigą. Baimė - tai ryškaus nerimo būklė, susijusi su tam tikru objektu, žmogumi arba situacija. Bijodamas vaikas įvairiausiais būdais mėgina sau padėti ir jas įveikti (vengti situacijų…).
Išvaizdos įtaka bendravimui
Išvaizda yra svarbus neverbalinės komunikacijos elementas. Ji apima aprangą, šukuoseną, aksesuarus ir bendrą kūno išvaizdą. Išvaizda gali daryti didelę įtaką pirmajam įspūdžiui, kurį sudarome apie kitus žmones. Pavyzdžiui, tvarkingai apsirengęs žmogus gali atrodyti patikimesnis ir kompetentingesnis nei apsileidęs.
Juozas Statkevičius: išvaizdos ir stiliaus pavyzdys
Juozas Statkevičius yra žinomas Lietuvos drabužių dizaineris, teatro kostiumų dailininkas ir parfumeris. Jis sukūrė savo vardinius kvepalus „Juozas Statkevičius“. Dizaineris itin mėgsta eksperimentuoti su savo išvaizda. Išvaizdos pokyčiais stebina itin dažnai - ilgus jo plaukus keitė visiškai trumpi. J. Statkevičius mėgsta jaunatvišką, kiek ekstravagantišką gatvės stilių. Anksčiau beveik visada vaikščiodavo su juodu elegantišku kostiumu. Stilistas mėgsta eksperimentuoti ir dažnai nustebinti savo stiliaus ir aprangos pokyčiais. Neatskiriama dizainerio įvaizdžio dalis - aksesuarai. Dažniausiai naudojami J. Statkevičiaus aprangos aksesuarai - akiniai ir galvos apdangalai, kepurės, skrybėlės. Taip pat galima paminėti ir tai, jog dažna stilisto aprangos detalė - šalikas. Dizainerio stiliuje vyrauja klasikinės spalvos: juoda, balta, pilka. Kartais jo stilių paįvairina ir savitumo suteikia, tam tikri ryškūs akcentai, spalvos ar detalės. Prie klasikinės ar laisvalaikio aprangos stilistas derina ryškiai raudoną, žalią, mėlyną kepuraitę. Bordo ar žalios spalvos šaliką.
Elgesys ir kūno kalba
Elgesys ir kūno kalba yra glaudžiai susiję. Elgesys apima veiksmus, kuriuos atliekame, o kūno kalba - tai, kaip mes tuos veiksmus atliekame. Pavyzdžiui, žmogus gali pasakyti, kad yra laimingas, bet jo kūno kalba gali rodyti ką kita. Jei žmogus yra įsitempęs, vengia akių kontakto ir kalba tyliai, tai gali reikšti, kad jis nėra toks laimingas, kaip sako.
Verbalinė ir neverbalinė kalba: Juozo Statkevičiaus pavyzdys
J. Statkevičiaus elgesys dažnai kritikuojamas visuomenės. Dizainerio J. Statkevičiaus kalba labai rami. Jis kalba lėtai, aiškiai artikuliuodamas, suprantamai. Dizaineris visada turi ką atsakyti ir apie ką pakalbėti. Jo kalba vientisa, be pauzių. J. Rankų judesiai pakankamai ramūs, jis stipriai jomis negestikuliuoja. Labai stipri neverbalinė. J. Statkevičius kalbėdamas, labai dažnai suraukia kaktą arba pakelia antakius.
tags: #kaip #isvaizdos #elgesio #verbalines #ir #neverbalines