Depresija yra rimta liga, paveikianti daugelį žmonių Lietuvoje ir visame pasaulyje. Negydoma depresija gali netgi paskatinti savižudybę. Šiame straipsnyje pateikiami patarimai ir strategijos, padedančios susitaikyti su depresija ir palengvinti jos eigą.
Santykių krizė kaip depresijos katalizatorius
Santykių krizė - tai laikotarpis, kai poroje kyla gilūs nesutarimai, emocinis atitolimas ar dažni konfliktai, kurių spręsti nebepavyksta savarankiškai. Tokiu metu ima trūkti pasitikėjimo, artumo ar bendro supratimo, o buvimas kartu kelia įtampą. Santykių krizė gali būti laikina arba ilgalaikė ir ji gali būti išspręsta, jei laiku bus imamasi priemonių, arba baigtis visišku santykių nutraukimu. Tai yra dažnas ir normalus reiškinys, kuris gali pasitaikyti bet kuriai porai, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, kultūros ar santykių trukmės. Tačiau apėmusi krizė nereiškia, kad santykiai yra pasmerkti žlugti arba kad partneriai nebejaučia meilės ir palaikymo vienas kitam. Jei santykiai įstrigo ar tapo skausmingi, svarbu apie tai kalbėtis.
Santykių krizė gali atsirasti dėl įvairių veiksnių, susijusių su poros vidinėmis arba išorinėmis aplinkybėmis:
- Pokyčiai gyvenime: Poros gali susidurti su santykių krize tuomet, kai jų gyvenime įvyksta dideli arba netikėti pokyčiai, tokie kaip kūdikio gimimas, karjeros permainos, persikraustymas, ligos, netektys, pensija ir kt.
- Bendravimo problemos: Poros gali patirti santykių krizę, kai jų bendravimas tampa neefektyvus, paviršutiniškas, retas arba konfliktiškas.
- Pasitikėjimo praradimas: Poros gali išgyventi santykių krizę, kai jų pasitikėjimas vienas kitu yra pažeistas arba prarastas dėl išdavystės, melo, paslapčių, manipuliavimo, smurto ar kitų neetiškų arba žalingų elgesio modelių.
- Seksualinės problemos: Poros gali susidurti su santykių krize, kai jų seksualinis gyvenimas tampa nepatenkinantis, monotoniškas, per retas arba visai neegzistuojantis.
- Asmenybės skirtumai: Poros gali patirti santykių krizę, kai jų asmenybės, vertybės, pomėgiai, įsitikinimai arba požiūriai yra nesuderinami, prieštaraujantys arba jų nepaisoma.
Santykių krizė paprastai vystosi keliais etapais:
- Prieškrizinis etapas: Pora dar nesuvokia, kad jų santykiai yra krizėje, ignoruoja arba nekreipia dėmesio į problemas.
- Krizinis etapas: Pora suvokia, kad jų santykiai yra krizėje ir jaučia stiprias neigiamas emocijas, tokias kaip pyktis, skausmas, liūdesys, baimė, kaltė arba neviltis.
- Pokrizinis etapas: Pora pradeda atsigauti nuo krizės ir bando rasti sprendimus, padėsiančius išsaugoti arba nutraukti santykius.
- Rezoliucinis etapas: Pora pasiekia galutinį sprendimą dėl savo santykių ir pradeda naują gyvenimo etapą kartu arba atskirai.
Santykių krizė nėra neišvengiama ir ji gali būti įveikta, jei pora turi noro, ryžto ir gebėjimų tai padaryti. Kai kuriais atvejais, santykių krizė gali būti netgi naudinga, jei ji padeda porai augti, mokytis ir tobulėti.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Kaip įveikti santykių krizę?
- Pripažinkite problemą: Pirmas žingsnis įveikiant santykių krizę, yra pripažinti, jog ji egzistuoja, ir kad ji turi būti sprendžiama.
- Bendraukite: Kalbėkitės su savo partneriu apie jūsų jausmus, poreikius, lūkesčius ir nuomones. Bendraukite aiškiai, nuoširdžiai, pagarbiai ir klausykitės.
- Ieškokite sprendimų: Ieškokite būdų, kaip pagerinti ir sustiprinti santykius, spręsti problemas, atkurti pasitikėjimą, padidinti intymumą ir artumą bei pridėti aistros ir meilės.
Psichologas gali būti vertingas sąjungininkas sprendžiant santykių krizę, nes jis garantuoja profesionalų požiūrį, kuris gali pagelbėti porai išspręsti problemas ir atkurti harmoniją. Psichologas kuria saugią erdvę, leidžiančią partneriams atvirai išreikšti savo jausmus ir mintis, nejaučiant pasmerkimo arba kritikos, padeda porai išsklaidyti miglą, atkreipdamas dėmesį į gilias santykių krizės priežastis, tokiomis kaip nesuderinamumas, komunikacijos trūkumai ar kitos iškilusios problemos, siūlo veiksmingas strategijas ir priemones, kurios padėtų porai įgyvendinti reikalingus pokyčius, stiprina poros ryšius, skatina empatiją ir padeda kurti sveiką bendravimą, įgyvendina individualizuotą požiūrį, atsižvelgdamas į konkretų poros kontekstą ir poreikius.
Santykių krizė nebūtinai turi būti siejama su santykių pabaiga. Tai gali būti nauja galimybė viską pradėti nuo pradžių. Jei jūs susiduriate su santykių krize, jaučiatės vieniši arba beviltiški, tuomet imkitės veiksmų ir ieškokite profesionalios pagalbos. Tikrai ne visos poros, kurios jaučia atitolimą ir kitas problemas, baigia santykius visiems laikams.
Pavasarinė depresija: atpažinimas ir priežastys
Pavasarinė depresija, kaip ir rudeninė, būdinga žmonėms, kurie jautresni sezonų kaitai. Sergantieji depresija neretai savijautos pablogėjimą pajunta ir pavasarį, ir rudenį, keičiantis sezonui. Tačiau yra žmonių, kurių nuotaika blogėja tik tam tikru metų laiku. Sezoniniai nuotaikos svyravimai priklauso nuo saulės - energijos šaltinio. Pavasarį padaugėja saulės, tačiau gaunamas šviesos kiekis kiekvieną žmogų veikia skirtingai. Dauguma žmonių jautresni šviesos trūkumui (jų savijauta blogėja rudenį arba žiemą), tačiau maždaug 10 proc. iš tų, kurie smarkiai reaguoja į sezonų kaitą, blogiau toleruoja padidėjusį šviesos kiekį.
Pavasarinė depresija du kartus dažniau pasireiškia moterims nei vyrams. Nėra žinomos to priežastys, bet viena iš priežasčių gali būti ta, kad vyrai rečiau kreipiasi į specialistus. Greičiausiai visose amžiaus grupėse būtų panašus nuo pavasarinės depresijos kenčiančių žmonių skaičius. Kai su žmogumi, atvykusiu į konsultaciją, aiškinamės, kada jis pastebėjo, jog savijauta blogėja pavasarį (ar rudenį), paaiškėja, kad nuotaika svyruoja nuo ankstyvos jaunystės. Tik gal nuotaikos pasikeitimai anksčiau būdavo mažiau juntami.
Nėra tiksliai žinomos pavasarinės depresijos priežastys, šis sutrikimas nėra tiek plačiai tyrinėtas (kaip, pavyzdžiui, didžioji depresija). Priežastys gali būti ir fiziologinės, ir psichologinės. Polinkis į depresiją susijęs su neuromediatorių sutrikimu. Neuromediatoriai - tai medžiagos, kurios reguliuoja žmogaus emocijas, jutimų suvokimą, elgesį. Žiemą neuromediatorių sistemos būna prisitaikiusios prie tamsos, o atėjus pavasariui, ilgėjant dienoms, daugėjant šviesos kai kuriems žmonėms neuromediatoriai galimai lieka prisitaikę prie tamsos, tuomet dar labiau sutrinka tų medžiagų apykaita, žmonės pradeda jausti depresijos simptomus. Tie, kuriems trūksta šviesos, atėjus pavasariui tampa laimingesni, aktyvesni, lengviau keliasi rytais, nes padidėjęs šviesos kiekis pakelia energiją. Siekiant palaikyti gerą savijautą, svarbus vitaminas D, kurio mūsų platumose gyvenantiems žmonėms dažnai trūksta. Dar viena priežastimi gali būti alergijos. Žiedadulkėms alergiški žmonės pavasarį pasijunta blogai, nes žydint augalams blogėja jų fiziologinė, o kartu - ir psichologinė savijauta. Tai fiziologinės pavasarinės depresijos priežastys.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Tačiau yra ir psichologinių priežasčių. Dauguma žmonių laukia pavasario, šviesos, saulės. Jie džiaugiasi atėjus pavasariui. Tuomet tie, kuriems būdinga pavasarinė depresija, pasijunta dar blogiau.
Kaip atpažinti sezoninę depresiją?
Adaptacija prie didėjančio (ir mažėjančio) šviesos kiekio kiekvienam žmogui yra skirtinga. Tačiau yra žmonių, kurie blogai jaučiasi visą vasarą, simptomai tampa vis sunkesni, trikdantys žmogui gyventi. Jei nuotaikos pablogėjimas trunka neilgai, nėra labai išreikštas, žmonės išmoksta su tuo susitaikyti, prisiderinti. Dažnai prisideda ir vadinamieji somatiniai simptomai: virškinimo, širdies ir kraujagyslių sistemų sutrikimai, dažnokai vargina galvos skausmai. Galima bandyti kažką keisti savo gyvenime.
Savo darbe labai dažnai susitinku su žmonėmis, kuriems visko reikia padaryti daug, daug kuo pasirūpinti (darbas, buitis, vaikai, artimieji ir pan.). Tačiau neretai jie užmiršta, o kartais net nemoka paklausti savęs: o ko aš noriu? Paprastai depresijos simptomus žmogus jaučia ir gali juos įvertinti, suprasti, kada jau laikas kreiptis pagalbos. Juo labiau, veiksmingi gali būti kiti būdai tik tiems, kurie nori, kad jiems padėtų. Dažnai tenka išgirsti: „buvau kelis kartus pas psichologą (ar psichoterapeutą), bet man nepadėjo“. Labai padeda artimųjų palaikymas, supratimas ir jų paraginimas, kad laikas ieškoti pagalbos. Džiugu, kad jau pradeda atsirasti ir įstaigų, kuriose kreipiamas dėmesys į gerą darbuotojų ne tik fizinę, bet ir psichologinę savijautą. Organizuojami susitikimai su psichinės sveikatos specialistais, perkami paskaitų paketai, apmokamos psichoterapeuto konsultacijos. Tik, deja, tai dar tik pradžia.
Lengvesniais atvejais užtenka psichologo konsultacijų ar psichoterapijos. Vengiant kreiptis pagalbos, būsena gali blogėti. Žmonės tampa uždaresni, nenori bendrauti su artimaisiais, draugais, anksčiau dominusios veiklos tampa neįdomios. Žmogus vis daugiau laiko praleidžia atsiskyręs, kartais net nesikelia iš lovos. Depresija sergantys žmonės save nuvertina, pradeda kaltinti save, kad jie blogesni už kitus, kad nieko nesugeba, jie jaučiasi niekam nereikalingi, apninka beviltiškumo, beprasmybės idėjos, paskui - ir mintys apie savižudybę. Svarbu prisiminti, kad nėra gėda nei sirgti, nei konsultuotis su specialistais.
Kaip susidoroti su netektimi ir gedulu?
Netektis yra skaudus išgyvenimas ir mus veikia skirtingai. Pirmiausia - pasirūpinkite fiziniais savo kūno poreikiais: reguliariai valgykite, ilsėkitės, mankštinkitės, laikykitės rutinos, gerai išsimiegokite. Jums reikia pakankamai poilsio ir tinkamos mitybos, kad sustiprėtumėte ir galėtumėte „pereiti“ gedėjimo procesą. Jei jūs nepajėgiate to padaryti, gal galite paprašyti, kad už jus tuo pasirūpintų kiti jums artimi žmonės. Mes, kaip ir mūsų širdis ar protas, gedime savo kūne, todėl sportas gali padėti. Net lengvas pasivaikščiojimas gali sumažinti įtampą jūsų kūne. Vienas sunkiausių dalykų gedint yra jausmas, jog prarandate kontrolę. Pamėginkite tuomet įtvirtinti dienos ritmą, pavyzdžiui, atlikite pagrindinius darbus pirmoje dienos pusėje, o sportuokite po pietų. Leiskite sau pailsėti nuo skausmo. Suraskite kas jums būtų malonu, jums padėtų sumažinti įtampą, palepinkite save.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Galbūt bandysite nekalbėti apie netektį, norėdami padėti kitiems jaustis patogiai šalia jūsų, tačiau bet kalbėjimas didžiausias vaistas jums po netekties. Gedulas gali būti labai izoliuojantis. Labai naudinga kalbėtis, tiek su šeima, tiek su draugais. Galbūt suprasite, jog jūs vis prisimenate ir kartojate įvykius, susijusius su mirtimi, lyg norėtumėte įprasminti, suteikti prasmę tam, kas nutiko. Mes gedime skirtingai ir savo tempu. Gali taip nutikti, jog po netekties gali būti sunkiausia bendrauti su mums svarbiausiais, artimiausiais žmonėmis. Jums gali kilti jausmas, jog jūsų nesupranta, nepastebi, skaudina, jums gali būti pikta. Jei šeimoje yra įprasta nesidalinti savo jausmais ir išgyvenimais, gali tekti pagalbos ir paramos, palaikymo ieškotis kitur. Buvimas tarp žmonių, kalbėjimas ir žinios, kaip sau padėti, yra labai vertingos. Padeda informacija apie gedėjimą, ją galite rasti įvairiose knygose ir kituose informacijos šaltiniuose. Dienoraščio rašymas irgi gali būti labai emociškai iškraunantis būdas, skatinantis atsiverti, išsakyti tai, kas skauda, baisu, sunku.
Kuomet emocinis sąstingis atslūgsta, atsiranda realus išgyvenimas to, kas nutiko. Gali būti, kad jausite intensyvų netekties skausmą savaites ar net mėnesius. Gali būti, kad tapsite jautresni ar perdėtai jautriai sureaguosite į kitų žmonių komentarus, galbūt tapsite irzlesni. Dažnai pasitaiko, jog dalis netekusiųjų artimo kenčia dėl kaltės, kuri susijusi su tam tikru jų santykių aspektu su mirusiuoju. Galbūt likote neišsakę savo tikrųjų jausmų ar pasakėte ko, išties nenorėjote pasakyti. Galite pykti ant mirusiojo už tai, kad jus paliko, pykti ant medicinos personalo, kad laiku nepastebėjo ir neišgydė ligos, neišgelbėjo mirusiojo ar net pyktį ant Dievo, kad leido taip nutikti. Sielvartaudami galite jausti šiuos jausmus - mieguistumą, nerimą, baimę, pyktį, kaltę, užsisklendimą. Šie jausmai yra natūralūs, juos pripažįstant ir išreiškiant jie tampa ne tokie dažni, o vėliau ir nuslūgsta, tampa mažiau intensyvūs. Neskubėkite veikti. Visgi tai nėra gera idėja išmesti ką nors, kol jausmai labai intensyvūs. Tokį sprendimą geriau atlikti šiek tiek nuslūgus jausmams, tuomet galite racionaliau nuspręsti, ką norite pasilikti sau. Jei jūs jaučiatės įsiutę, mėginkite surasti būdų, kaip išlieti savo pyktį fiziškai: pagalvės mušimas, šokinėjimas, taškymasis prie jūros ar vandens telkinio, mazgų rišimas rankšluostyje ir kt. Labai gerai, jei pavyksta fizinį veiksmą atlikti su verbaliniu: šaukti ar rėkti tuo pačiu metu.
Ritualai padeda mums išryškinti situacijos, įvykio svarbą, suteikia jam daugiau tinkamo dėmesio ir orumo. Ritualai leidžia mums per išorinį veikimą išreikšti vidinius procesus: malda, atsisveikinimo žodžiai ar laiškas, mirimo metinių paminėjimas ir t. t. Pamėginkite rasti būdų, kaip jūs prisiminsite žmogų, kurio netekote. Beje, ašaros turi prasmę - artimiesiems, kad žinotų, jog jus reikia paremti, ir jums - kad išsiskirtų raminamieji hormonai. Galbūt norėsite mirusiojo garbei skirti prisiminimą: dedikuoti savo kūrinį, nupiešti paveikslą ar pasodinti medį, krūmą ir t. Gal sukursite savo ritualus, kaip norite paminėti mirusįjį, mirties metines ar kitas svarbias datas. Natūralu, jei minint metines sielvartas vėl iškils į paviršių, jausmai gali būti tokie pat stiprūs, kaip ir tą dieną, kai mirė jums brangus asmuo. Tuomet galime sakyti, kad ne „laikas gydo“, o tai, kaip sau padedate ir kaip aplinkiniai jautriai bei tinkamai padeda jums sunkiu gyvenimo periodu.
Gabijos Kavaliauskaitės patirtis netekus tėčio
21-erių Gabija Kavaliauskaitė įsitikinusi, kad artimojo mirtis - viena didžiausių įmanomų tragedijų, kuriai įvykus nereikėtų tikėtis, kad tai greitai praeis ir nesukels didelių išgyvenimų. Dalindamasi savo pačios išgyvenimais netekus tėčio, ji nori pabrėžti, kad sunkiu laikotarpiu būtina nepamiršti gyventi dėl savęs ir nebijoti kreiptis pagalbos.
„Kai mano tėtis po ilgos ir skausmingos kovos su smegenų vėžiu paliko mūsų pasaulį, viduje kilo labai daug jausmų. Jų ir gali kilti pačių įvairiausių - nuo kaltės ir baimės iki liūdesio ir pykčio. Ir visa tai yra normalu. Suvokimas apie artimojo mirtį kartais ateina po laiko. Taip buvo ir man - pirmomis dienomis, savaitėmis ir mėnesiais, aš įprastai dalyvavau visose veiklose, jaučiausi, atrodo, įprastai. Net pradėjau save kaltinti, kaip aš taip galiu, juk mano tėtis mirė. Bet vėlgi, tai - tik žmogaus būdas susitvarkyti su netektimi, apsaugos mechanizmas, leidžiantis grįžti į įprastą gyvenimo tėkmę“, - skaudžia patirtimi dalijasi Gabija.
Tačiau, kaip pastebi jauna mergina, į netektį reaguojama skirtingai, ir ne kiekvienam gali pavykti sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą be pagalbos. „Tiems žmonėms, kuriuos po netekties apima stiprus liūdesys, nerimas, kamuoja neviltis ir silpnumas, noriu pasakyti tris dalykus - tai praeis, tai normalu. Tačiau jei jaučiate, kad pradedate labiau gyventi dėl netekties, o ne dėl savęs - būtinai kreipkitės į specialistus. Pati lankausi pas psichoterapeutą ir esu įsitikinusi, kad tai geriausia investicija į savo skaudančią sielą. Jausti neigiamus jausmus ir išgyventi neigiamas emocijas po netekties yra visiškai normalu ir net būtina - užslopinti jausmai gali vėliau atrasti destruktyvius kelius pasireikšti, tačiau jei jaučiate, kad netekties našta per sunki - pasidalinkite ja su kitais, o svarbiausia - su specialistu“, - pataria Gabija.
Kalėdama apie savo patirtį, mergina pamini, kad jai sunkiu metu ypač padėjo kalbėjimasis - garsiai išsakyti žodžiai neskambėjo taip baisiai, kaip skambėdavo mintyse. „Mintyse daug kas atrodo baisiau, daug atrandi kaltinimų sau, kad padarei kažko per mažai, o kažko - per daug, iš to kyla nerimas ir kitos nemalonios emocijos. Bet dalintis tokiais momentais yra privalu - išsipasakoti, išsiverkti. Išgyventi neigiamus jausmus būtina, tai normalu, ir nėra neteisingo būdo gėdėti. Tačiau, jei pasidaro per sunku - būtina kreiptis psichologo pagalbos“, - įsitikinusi Gabija.
Netektis kaip brandinanti patirtis
Šokas, neigimas, pyktis, depresija ir susitaikymas - kaip teigia Depresijos gydymo centro psichologas Antanas Mockus, šias fazes patiria kiekvienas, susidūręs su artimo ir brangaus žmogaus netektimi. Anot jo, ypač stiprios emocijos pasireiškia tiems, kurie artimo žmogaus neteko staiga ir netikėtai, pavyzdžiui, savižudybės atveju. Tuo metu asmenys, žinoję apie sunkią artimojo ligą, su būsima netektimi jau gali būti susitaikę ir netektį išgyventi ne taip skausmingai.
„Netekus artimo žmogaus, atsiranda nesaugumo jausmas. Jei esi dukra, studentė, netekai tėvo, kuris buvo šeimos maitintojas, patiri ir emocinį, ir finansinį nesaugumą, jauti, kad nebeturi to užnugario. Jausmų paletė plati, bet vienas iš pagrindinių - didžiulis nesaugumo jausmas. Išgyvenimai pasireiškia nerimu, perdėta kontrole, žmogus pasimetęs, jo gyvenimas būna išslydęs iš rankų, išgyvenama psichologinė krizė - suprantama, kad daugiau nebebus taip, kaip anksčiau“, - įprastą reakciją į netektį apibūdina A. Mockus.
Vis dėlto, psichologas pabrėžia, kad, kalbant apie netektį, svarbu atskirti sielvartą, gedėjimą ir depresiją. Anot jo, sielvartas - natūrali ir normali reakcija į netektį, kuomet žmogus gali atrodyti nuliūdęs, nes jam skaudu, sunku, liūdna. Gedėjimas - jausmas, kad netekome kažkokios savo dalies, tarsi kažkas būtų išplėšta iš širdies. Tačiau depresija - psichikos sutrikimas, psichikos liga, kurią reikia gydyti. Tarptautinėje ligų klasifikacijoje išskiriami tipiniai depresijos simptomai - energijos trūkumas, prarastas džiaugsmas veikloms, kurios anksčiau džiugino, liūdna nuotaika, nesikeičianti net ir esant džiugioms aplinkybėms.
„Jei depresinė nuotaika užsitęsia 2 savaites ar mėnesį ir niekas nesikeičia, reikėtų kreiptis į specialistus. Kai žmogus išgyvena sielvartą, jo savęs vertinimas nebūtinai yra žemas, priešingai, nei depresijos atveju. Depresija sergantis žmogus galvoja: aš blogas, kiti blogi, pasaulis blogas, esu niekam tikęs, nevykėlis, niekuo negalima pasitikėti. Sielvartaujantis žmogus taip negalvoja. Bet jei žmogus turi polinkį į depresiją, jei jis žemesnio savęs vertinimo ar praeityje yra turėjęs kažkokių epizodų, gali būti rizika, kad sielvartas pereis į depresiją“, - teigia A. Mockus.
Tačiau psichologas atkreipia dėmesį į tai, kad netektis - ne tik skaudi, bet ir brandinanti patirtis, priverčianti susimąstyti apie prioritetus savo gyvenime. „Netektis nėra vien tik neigiamas išgyvenimas. Ji padeda mums dvasiškai paaugti, susimąstyti apie mirtį, auginti pasitikėjimą savo jėgomis, kad galime įveikti net ir tokius skaudžius išgyvenimus. Netektis padeda išmokti atjausti ir kitus žmones, kurie išgyveno netektį. Netektys gali keisti supratimą apie pasaulį, kas yra svarbu gyvenime, išmokyti vertinti santykius, prioritetus susidėlioti. Jos gali paskatinti imtis naujų tikslų, kabintis į gyvenimą ir jį branginti“, - vardija psichologas.
Nepaisant to, galima pastebėti, kad visuomenėje neigiamų jausmų yra tarsi privengiama - nesinori parodyti savo pažeidžiamumo, silpnumo. Tai pastebintis A. Mockus pabrėžia, kad dėl neigiamų jausmų vengimo aplinkiniai gali vengti ir kontakto su prislėgtu, gedinčiu žmogumi, nors tuo metu jam ypač reikalingas bendravimas ir palaikymas. „Dažnas mūsų nori bendrauti tik su linksmais ir smagiais žmonėmis. Mums klaidingai atrodo, kad turėtume nekalbinti žmogaus, nes jis patyrė netektį: kad tik jo neužgaučiau, kad tik jis nesutrupėtų, kad nepridaryčiau žmogui dar blogiau. Bet realiai gaunasi, kad tu ne tą žmogų saugai, kuris išgyvena netektį, bet save, nuo stiprių jausmų, kai žmogus pasakos skaudžius dalykus. O tie žmonės, kurie išgyvena netektį, iš jų perspektyvos, jie galvoja: aš esu ir jaučiuosi vienišas, nes visi bijo prieiti, pakalbinti, ir net pikta ant tų artimų žmonių, kad nepakalba. Išgyvenant netektį, visuomet geriausia turėti žmonių, su kuriais būtų galima pakalbėti, nes tai padeda“, - aiškina A. Mockus.
Gedėjimo etapai ir trukmė
Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė teigia, kad išgyvendami netektį visi patiriame tuos pačius jausmus, skiriasi tik jų intensyvumas ir laikas, kiek ilgai esame jų apimti. „Natūralu, kad, visų pirma, yra šokas, pasimetimas, kurį po kelių dienų ar savaitės keičia neigimas: žmogus vis negali patikėti tuo, kas įvyko. Neigimo etapui pasibaigus, sielvartą patiriantysis įsisuka į kitą etapą - pykčio, kuriame dažniausiai retoriškai klausiama: kodėl man, kodėl dabar? Šiame etape neretai pykstama ir ant Dievo, ir ant viso pasaulio: gydytojų, kurie galbūt ne iki galo pasistengė, ant savęs ar artimųjų, jog nenujautė tokios baigties, kartais - net ir ant paties mirusiojo, jog išėjo taip per anksti“, - teigia psichologė.
Anot jos, jeigu mirties faktas dar neįvykęs, jei artimasis dar tik guli sunkios ligos patale, pykčio etapą dažniausiai keičia derybos, kurių metu daromi įvairūs pasižadėjimai, susitarimai su Dievu, kurių metu tarsi sakoma - aš būsiu geresnis, tu man tik duok daugiau laiko dar pabūti su išeinančiu artimuoju. „Ilgainiui žmogus tarsi supranta, kad nieko su tuo, kas įvyko, padaryti nebeįmanoma, ir krenta į gilaus liūdesio, sielvarto etapą, kuris būtinas tam, kad ateitų susitaikymas. Ir nors viltis yra būdinga visoms iki šiol aptartoms stadijoms, pasiekus susitaikymo etapą, žmogus ne tik protu, bet jau ir širdimi supranta, kad įvyko tai, kas įvyko, ir dabar reikia atrasti jėgų gyventi kitaip - be taip mylimo artimojo“, - teigia M. Lukašonokienė.
„Mirtis, kaip ir gimimas, yra natūralus procesas, turbūt dėl šios priežasties mes tikrai turime pakankamų resursų su mirtimi ir jos nešamais jausmais susitaikyti savarankiškai. Gedint yra normalu liūdėti ir verkti, tad būtinai turime leisti sau tai daryti tiek ir tol, kol to norisi. Tiek, kiek stipriai sau tą drausime, tiek toliau nusitęs susitaikymas su tuo, kas įvyko. Įprastai prireikia metų tam, kad gilus sielvartas būtų įveiktas, tačiau tai labai individualu. Visgi, jei praėjus metams ar keliems pastebime, kad žmogus vis dar nemiega, nevalgo, yra nuolat prislėgtai liūdnas ir vis negrįžta į normalų gyvenimą, galime įtarti, kad jau prasidėjo patologinis gedėjimas. Jam įveikti dažniausiai jau reikalinga ir specialisto pagalba“, - aiškina psichologė.
Tam, kad artimojo netektis mūsų visiškai nepalaužtų, reikėtų gyventi žinant, kad mirtis - neišvengiama, todėl turime savo artimiesiems būti kuo geresni, kad, jiems išėjus, netektų gailėtis. „Turime suprasti, kad mirtis neišvengiamai kažkada įsisuks į kiekvieną šeimą, išsivesdama mums brangiausius, tad kasdien turėtume stengtis palaikyti tokius santykius su artimaisiais, dėl kurių vėliau nesigailėtume. Kad ir kaip tai beskambėtų, bet žmogus, įveikęs sielvartą, pats ūgteli: perkainoja savo vertybes ir pradeda dar labiau vertinti gyvenimą ir tuos, kurie liko šalia“, - teigia psichologė.
Psichologinė pagalba ir draudimas
Andrius Gimbickas teigia, kad, draudžiantis asmens draudimu nuo kritinių ligų ir darbingumo netekimo, gyventojai gali pasirinkti daug platesnę draudimo apsaugą - psichologinę pagalbą po patirto didelio streso. „Ši pagalba teikiama ir tais atvejais, kai apdraustasis netenka artimų asmenų, kai jie miršta. Draudimas kompensuoja 10 psichologo konsultacijų po tokio įvykio. Apsauga galioja ne tik draudimo sutarties galiojimo metu, tačiau dar mėnesį sutarčiai pasibaigus dėl tų įvykių, kurie įvyko dar draudimo sutarčiai galiojant. Be abejo, tokios situacijos nėra dažnos, nes ši papildoma draudimo apsauga nėra dažnai pasirenkama. šiuo metu „Lietuvos draudime“ tokią apsaugą yra pasirinkę keliasdešimt klientų. manome, kad ilgainiui šios draudimo rūšies populiarumas didės, nes visuomenė atsisakys iki šiol vyravusių mitų dėl kreipimosi į psichologus“, - teigia A. Gimbickas.
tags: #kaip #susitaikyti #su #depresija