Asmenybės ugdymas - tai nuolatinis procesas, reikalaujantis savęs pažinimo, atsakomybės ir nuoseklaus darbo su savimi. Tvirtos asmenybės ugdymas nėra lengvas, tačiau įmanomas kiekvienam, norinčiam tapti geresniu žmogumi, lyderiu ir pavyzdžiu kitiems. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra tvirta asmenybė, kokios savybės jai būdingos ir kaip galima ugdyti šias savybes.
Kas yra tvirta asmenybė?
Tvirta asmenybė - tai žmogus, kuris pasižymi emociniu intelektu, savarankiškumu, atsakingumu ir gebėjimu priimti sprendimus. Tai žmogus, kuris supranta save, savo stipriąsias ir silpnąsias puses, ir sąmoningai dirba su savimi, kad tobulėtų. Emociškai intelektualūs asmenys neslepia savo silpnybių. Jiems jos - tokia pat svarbi esybės dalis, kaip ir gabumai. Jie žino savo gabumus ir gyvenimą kuria jų, o ne trūkumų pagrindu.
Toks žmogus yra lyderis tikrąja šio žodžio prasme, mėgstamas aplinkinių, su juo paprasta ir malonu bendrauti. Jis nepriekaištauja, nekiša savo nuomonės ir nekritikuoja vien tam, kad pasirodytų pranašesnis. Retai kada pamatysi prarandantį savikontrolę ar pakeliantį balsą. Nors ne visada sutinka su kito nuomone, tačiau nežemina ir net stengiasi suprasti jo požiūrį. Moka išklausyti, įsijausti į kito žmogaus situaciją, nuoširdžiai domisi aplinkiniais.
Pagrindinės tvirtos asmenybės savybės
Tvirtai asmenybei būdingos šios savybės:
- Emocinis intelektas: Gebėjimas suprasti ir valdyti savo emocijas, taip pat suprasti ir reaguoti į kitų žmonių emocijas.
- Savarankiškumas: Gebėjimas priimti sprendimus ir veikti savarankiškai, nebijant klysti ir mokantis iš klaidų.
- Atsakingumas: Gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir sprendimus, taip pat už savo gyvenimą.
- Empatija: Gebėjimas įsijausti į kito žmogaus situaciją, suprasti jo jausmus ir poreikius.
- Tolerancija: Gebėjimas priimti kitus žmones tokius, kokie jie yra, nepaisant jų skirtumų.
- Atvirumas naujovėms: Gebėjimas priimti naujas idėjas ir patirtis, nebijant išeiti iš komforto zonos.
- Smalsumas: Noras pažinti pasaulį, domėtis naujais dalykais ir nuolat mokytis.
- Tvirtumas: Gebėjimas išlaikyti savo nuomonę ir vertybes, net kai susiduriama su spaudimu iš aplinkos.
- Humaniškumas: Nuoširdus domėjimasis kitais, užduodant daugiau klausimų, nei pačiam šnekant, inicijuojant pokalbį ir nepamirštant apdovanoti šypsena ar komplimentais net praeivių.
Kaip ugdyti tvirtą asmenybę?
Tvirtos asmenybės ugdymas - tai nuolatinis procesas, reikalaujantis sąmoningų pastangų ir nuoseklaus darbo su savimi. Pateikiame keletą patarimų, kaip ugdyti tvirtą asmenybę:
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
1. Pažinkite save
Pirmas žingsnis į tvirtos asmenybės ugdymą - savęs pažinimas. Ne visi pripažįstame ar net pamatome savo silpnybes. O jei ir nutuokiame jų esant, stengiamės jas užmaskuoti. Juk kuo daugiau teigiamų savybių parodysime aplinkiniams, tuo geresnį įspūdį padarysime.
Ugdyti intelektą. Laikas pasižiūrėti sau į akis. Nuoširdžiai. Be rožinių akinių. Įvardykite savo teigiamas ir neigiamas savybes. Kaip galite atskleisti stipriąją pusę? O kaip nugludinti savo „aštrius kampus“? Nesikrimskite dėl to, kas nesate. Mėginimas maskuoti trūkumus trukdo jums augti kaip asmenybėms ir atskleisti gabumus.
2. Būkite atviri naujovėms
Emociškai intelektualūs žmonės atviri gyvenimui - siekia išmėginti kuo daugiau naujų dalykų net ir tada, kai šie iš pirmo žvilgsnio atrodo nuobodūs. Jie nesivadovauja išankstinėmis nuostatomis („Ne, tai ne man“) ir viską patikrina savo kailiu. Juos žavi nauji potyriai, kurie tarsi prieskoniai pagardina kasdienybę. Įvairi patirtis plečia akiratį, ugdo toleranciją, padeda geriau pažinti kitus.
Ugdyti intelektą. Pažadinkite savo smalsumą. Tapkite vaikais, kuriems norisi viską pažinti, išragauti. Atsisakykite išankstinių nuostatų tam tikrų veiklų atžvilgiu. Net jei jums kas nors iš tiesų neįdomu, pasistenkite įžvelgti žavesio. Kuo šis dalykas pakeri kitus? Ieškokite naujovių, net jei jos iš pradžių šiek tiek baugina. Plėskite savo komforto ribas. Nustebsite pamačiusios, kiek daug džiaugsmo ir pasitenkinimo patiriama įžengus ten, kur manėte niekada nekelsiančios kojos. Kas žino, gal ten atrasite naujų aistrų?
3. Ugdykite empatiją
Kokybiškas bendravimas padeda ugdyti vieną pagrindinių emocinio intelekto savybių - empatiją. Emociškai intelektualiems žmonėms įdomūs visi pašnekovai - nesvarbu, koks jų amžius, rasė, religija ar pomėgiai. Jiems tai neišsemamas šaltinis, iš kurio galima semtis žinių, patirties, idėjų, įkvėpimo, nuotykių, gyvenimo aistros.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Ugdyti intelektą. Užmegzkite pokalbių su kuo įvairesniais žmonėmis. Nebūkite kritiškos ir pamėginkite priimti jų mintis be išankstinių nuostatų. Pažvelkite į situacijas jų akimis, stenkitės suprasti, ką jie galvoja ir jaučia. Užduokite kuo daugiau atvirų klausimų. Nepertraukinėkite. Užkalbinkite asmenis, kurių šiaip nekalbintumėte.
4. Mokykite savarankiškumo nuo mažens
Sėkmingai įveikiantis išbandymus, pasitikintis savimi, motyvuotas, atkaklus, siekiantis tobulėjimo ir užsibrėžtų tikslų. Toks, anot švietimo specialistų bei psichologų, galėtų užaugti kiekvienas vaikas, jei nuo mažens būtų kryptingai mokomas savarankiškumo. Ši savybė lemia ypač didelę įtaką asmenybės augimui ir tvirto bei ambicingo charakterio ugdymui. Tačiau neretai tėvai arba mokytojai patys imasi iniciatyvos spręsti mažiesiems kylančius iššūkius, taip jiems padarydami meškos paslaugą.
Norimas pasiekti tikslas ir veiksmai, lydintys kelionę jo link. Tokios, anot privačių vaikų darželių tinklo „Vaikystės sodas“ ugdymo vadovės Giedrės Rusteikaitės, yra pagrindinės kiekvienos asmenybės ugdymo sudedamosios. Todėl, jos teigimu, esminė šio proceso dalis yra mažųjų savarankiškumo mokymas.
„Norėdamas tobulėti, kiekvienas vaikas ar suaugęs žmogus turi gebėti spręsti konfliktus. Taip pat - mokėti patirti nusivylimus ir nesėkmes. Dėl to jau nuo mažų dienų svarbu suprasti, kad sėkmė aplanko tuos, kurie stengiasi, nepasiduoda, yra atkaklūs bei siekia savo tikslo visais būdais. Nesvarbu, ką vaikai nori padaryti - patys pasiimti maisto, užsirišti batus ar perskaityti knygą. Kiekvienas net mažiausiais tikslas, kurį mokome išsikelti ir atkakliai bei kryptingai jo siekti, jau yra laimėjimas. Suaugusiesiems - galbūt nedidelis, tačiau vaikams - reikšmingas asmeninio augimo šuolis“, - akcentuoja G. Rusteikaitė.
Todėl, ugdymo specialistės nuomone, išmokus savarankiškumo, galima pradėti atsakingai bei laiku atlikti pateiktas užduotis. Tai ypač svarbu švietimo procesui. Tačiau, pasak G. Rusteikaitės, savarankiški vaikai yra pastebimai pranašesni ir kasdieniame gyvenime.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
„Jie drąsiau priima sprendimus, susidoroja su kylančiomis problemomis. Kartu - turi tvirtą savo nuomonę, moka pastarąją taikliai argumentuoti. Tokie vaikai ir supranta pasekmes už daromus veiksmus, todėl stengiasi elgtis apgalvotai, racionaliai, taip numatydami, kas gali įvykti priešingu atveju. Savarankiškumas taip pat yra vėlesnis gebėjimas atsiriboti nuo per didelės priklausomybės tėvams, būdas išvengti destruktyvių asmeninių santykių. Tokie vaikai užaugę sėkmingai prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, lengviau mezga naujus ryšius“, - apie ankstyvo savarankiškumo ugdymo privalumus kalba ekspertė.
Nors savarankiškumo ugdymo nauda - akivaizdi, ne visi tėvai gali žinoti, koks laikas to mokyti savo atžalas yra pats tinkamiausias. Todėl Šeimos terapijos centro gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė-psichoterapeutė Aušra Dovydaitytė sako: pradėti reiktų jau nuo ankstyvos kūdikystės.
„Dar pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais svarbu pamatyti jo siunčiamus signalus, sukurti tokią dienotvarkę, kuri atlieptų individualius poreikius. Tėvai turi būti šalia, kai vaikas pradeda pažinti pojūčius, tokius kaip alkis, nuovargis, kiti pamatiniai fiziniai poreikiai. Jei tai padaryti pavyksta, kūdikiai pradeda jaustis saugūs, pasitiki greta esančiais suaugusiaisiais. Tuomet jie tampa saugia vieta, nuo kurios prasideda pasaulio tyrinėjimas, autonomijos ir savarankiškumo formavimasis. Vėliau kūdikis ieško naujų potyrių, tačiau, patenkinęs savo smalsumą, gali grįžti pas tėvus. Ten jam saugu ir ši aplinka neverčia nerimauti“, - pasakoja A. Dovydaitytė.
Visgi psichologė pastebi - jeigu šiame raidos etape kūdikis vengia tyrinėti aplinką, yra nuolat neramus, verksmingas ir prašosi ant rankų, tai yra pirmasis įspėjimo signalas. Jis, tikina A. Dovydaitytė, rodo, kad vaiko savarankiškumo įgūdis pradeda formuotis ne visai tinkama linkme, todėl reiktų užbėgti galimoms neigiamoms pasekmėms ateityje, kurios, tikėtina, atsilieps pradėjus lankyti ugdymo įstaigą.
„Dėl to svarbu, kad mažiesiems net ir paaugus tėvai susitaikytų su situacijomis, kai jų atžalos, leidus atlikti net mažas kasdienes užduotis, vis bando, patiria nesėkmes, nusimena ar supyksta. Suprantama, į puodelį bandytas įpilti pienas, kuris atsiduria ant stalo, gali suaugusiuosius suerzinti, kadangi streso lygis dabar aukštas, toleravimo riba netvarkai kritusi. Tačiau puldami viską daryti už vaikus, tėvai slopina pirmuosius savarankiškumo norus“, - teigia psichologė.
Psichologės pastebimi nederami tėvų veiksmai ugdant vaikų savarankiškumą yra dalis vengtinos kasdienės praktikos, kuri trukdo pasiekti norimą rezultatą. Todėl G. Rusteikaitė priduria - didžiausios suaugusiųjų klaidos daromos tuomet, kai iš mažųjų tikimąsi daugiau, nei jie gali pagal savo amžių. Anot ugdymo specialistės, tėvams būtina atsižvelgti į realius mažųjų gebėjimus ir neužkelti savo atžaloms per didelių lūkesčių naštos.
„Tuomet vaikai vis rečiau patiria sėkmę atlikdami vienas ar kitas užduotis, o toks nusivylimas mažina motyvaciją, norą stengtis, imtis savarankiškų sprendimų. Taip rezultatas tampa atvirkštinis. Puikiai suprantama, kad tėvai nori, jog trimetis apsirengtų per penkias minutes. Tačiau, jeigu to padaryti nepavyksta, suaugusieji imasi vaiką rengti patys, atimdami iš jo gebėjimo pojūtį. Verčiau derėtų atkreipti dėmesį į sėkmę, pastarąja pasidžiaugti, o ne skubėti viską padaryti patiems arba rodyti klaidas“, - pabrėžia G. Rusteikaitė.
Todėl raginimas vaiką elgtis greitai ir teisingai, perdėtas skubinimas gali turėti neigiamą efektą. Taip mažieji pradeda jausti nerimą, įtampą, ima priešintis. Ne veltui, G. Rusteikaitės teigimu, ugdant vaikų savarankiškumą, tam reiktų skirti daugiau laiko nei įprastai.
„Vertėtų paskatinti tikėjimą, kad viskas pavyks. Sakyti, jog vaiku tikime, siūlyti pabandyti darkart, motyvuoti, kad jis tai daryti sugeba. Galima sutarti, kiek kartų atlikti užduotis mažieji bandys savarankiškai, o kada jau padės tėvai. Tada, išgirdus vaikų dvejones, kad nepavyksta, dar kartą dera priminti apie susitarimą“, - pataria ugdymo specialistė.
Patarimais, kaip ugdyti vaikų savarankiškumą, dalijasi ir A. Dovydaitytė. Anot pašnekovės, daug naudos suteikia dienotvarkės sudarymas. Psichologė sako - vaikai, žinodami, kaip atrodys jų diena, būna jau iš anksto pasiruošę prisiimti atsakomybes. Todėl nuolatinei dienotvarkei kartojantis mažieji išmoksta numatyti, kas jų laukia. Taip vaikai suplanuoja ir sprendimus.
„Dar vienas svarbus savarankiškumo ugdymo būdas - duoti galimybę rinktis. Vaikai turėtų patys spręsti, ką rengsis, kokius žaidimus žais. Tai jokiu būdu nereiškia, kad mažieji turi visišką laisvę. Pasirinkimą vertėtų apriboti dviem, trimis pasiūlymais. Tuo tarpu matydami, kad užduotis vaikui - per sunki, tėvai galėtų jos neatlikti visos, bet imtis pastarąją palengvinti. Svarbu prisiminti - susidurdami su iššūkiais, bet savo jėgomis sunkumus įveikdami, mažieji išmoksta tvarkytis su nusivylimu, ugdo gerus problemų sprendimo įgūdžius. Todėl tėvams reiktų girti ne galutinį rezultatą, o įdėtas pastangas“, - pažymi A. Dovydaitytė.
Su tuo sutinka ir G. Rusteikaitė. Anot jos, ši praktika ypač pasiteisina tiek kasdieniame šeimos gyvenime, tiek vystant kryptingą ugdymo procesą. Todėl, pabrėžia G. Rusteikaitė, „Vaikystės sodas“ vaikus savarankiškumo moko siekdamas tėvų, jų atžalų ir pedagogų partnerystės.
„Šiuos įgūdžius formuojame drauge jau nuo mažų dienų ir tai darome vaikams priimtiniausiu būdu: kasdienėmis veiklomis ar žaidimais. Svarbiausia - sudarome vaikams galimybę patirti sėkmę. Tą padaryti pavyksta kuriant palankią ugdymosi aplinką, kurioje mažieji geba rinktis, aktyviai kurti, įvertinti savo rezultatą. Mūsų ugdymo įstaigose vaikai skatinami eksperimentuoti, kelti klausimus, bandyti, klysti ir vėl pasitaisyti. Tai atsakymų ir atradimų paieškos kelias. Būdas ugdyti vaikus, kurie turi savo nuomonę, geba ją argumentuoti, kritiškai mąstyti. Todėl mes ugdome asmenybes, kurios ateityje mokės, galės ir norės keisti pasaulį“, - šypsosi pašnekovė.
5. Ugdykite charakterį
Charakterio ugdymas - ypač laidotuvių dorybių - yra esminis kelias siekiant sukurti tvirtą ir atsakingą asmenybę. Priežastis, kodėl kiekvienas turėtų siekti tapti atsakingas, yra ne todėl, kad tai skatintų didesnę finansinę grąžą ar kažkokį išorinį socialinį savivertės patvirtinimą. Charakterio ugdymas yra tikslas savaime, mažytis raktas ne tik į nemirtingumą, bet ir į stipresnę bendruomenę bei didesnę savivertę, kylančią iš paties žmogaus, o ne iš aplinkos. Kiekvienas tą ugdymą pradeda skirtingai: vienam iššūkis yra išdrįsti kovoti su sistemine neteisybe, o kitam - kasryt pasikloti lovą, susitvarkyti kambarį ir nevėluoti. Galų gale skirstymas tarp CV ir laidotuvių dorybių yra klaidinantis, nes reikia pradėti nuo CV dorybių, kad ilgainiui būtų dorybių, apie kurias per laidotuves šnekučiuotųsi nuliūdę svečiai. Reikia išmokti kasryt pasikloti lovą, kad kada nors galėtum išdrįsti kovoti su neteisybe.
Asmenybės ugdymo svarba
Asmenybė yra unikalus savybių derinys, sudarantis individo prigimtį. Tai mūsų mąstymo, jausmo ir elgesio būdas, kurį lemia mūsų socialinė aplinka, genetinė ir biologinė sandara bei patirtis. Stipri, gerai išvystyta asmenybė gali turėti daug privalumų. Tvirta asmenybė žmogui gali padėti užmegzti prasmingus santykius su kitais ir įveikti sudėtingas situacijas, su kuriomis galime susidurti.