Belgija, nedidelė, bet turtinga istorija ir kultūra šalis, yra davusi pasauliui daugybę iškilių asmenybių. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairių sričių garsius belgus, pradedant istorinėmis figūromis ir baigiant šiuolaikiniais menininkais.
Gajus Julijus Cezaris ir Jo Įtaka
Nors Gajus Julijus Cezaris nėra belgas, jo veikla turėjo didelės įtakos teritorijoms, kurios vėliau tapo Belgija. Būdamas puikus karvedys ir politikas, Cezaris užkariavo Galiją (į kurią įėjo ir dabartinė Belgija), taip įdiegdamas romėnų kultūrą ir teisę.
Cezario Karjera ir Pasiekimai
Gajus Julijus Cezaris - viena iš istorinių asmenybių, bene ryškiausiai simbolizuojančių senovės Romą. Puikus karvedys ir žymus politikas, rašytojas, itin įvairiapusė ir kontroversiškai vertinama asmenybė paliko labai gilų pėdsaką istorijoje. Žmogus, ištaręs legendines tapusias frazes „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“ ir „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“, visą savo gyvenimą nesitaikstė su jokiomis kelyje pasitaikiusiomis kliūtimis. Cezaris buvo toks didis politikas, kad jo vardas galiausiai tapo titulu. Iš pradžių tai buvo Romos imperatorių garbės vardas (pirmasis cezariu 44 m. pr. Kr. pasivadino Augustas). Imperatoriaus Hadriano valdymo laikais (117-138 m.) žodžiu „cezaris“ buvo įvardijamas sosto įpėdinis, vėliau - tiesiog Romos imperatoriaus titulas. Šis žodis kitose kalbose transformavosi ir bulgariškai bei rusiškai ėmė skambėti kaip „caras“, o vokiškai - kaip „kaizeris“.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Šeima
Būsimasis bene garsiausias senovės Romos politikas buvo kilęs iš garsios ir įtakingos Julijų giminės, savo legendines ištakas siejusios su grožio, meilės ir vaisingumo deive Venera. Gajus Julijus Cezaris buvo žymaus Romos pareigūno - pretoriaus ir Azijos prokonsulo - Gajaus Julijaus Cezario vyresniojo ir jo žmonos matronos (laisvos, kilmingos, geros reputacijos moters) Aurelijos sūnus. Dėl tikslios šio garbaus vyro gimimo datos ginčijamasi, bet daugelis autorių nurodo 100 m. pr. Kr. liepos 12 ar 13 d. Nors šeima valdė nemažus turtus, jos namai stovėjo prastą reputaciją turėjusiame triukšmingame ir nesaugiame Romos rajone - Suburoje, garsėjusioje daugybe užeigų ir viešnamių. Cezaris vaikystėje ir paauglystėje daug sportavo, mėgo jodinėti, plaukioti, mokėsi įvairių disciplinų, ypač daug dėmesio skyrė retorikai, literatūrai, graikų kalbai. Tėvai samdė jam gerus mokytojus. Tarp jų buvo ir Gnifonas - gramatikos ir retorikos žinovas, mokęs ir didįjį filosofą bei politiką Ciceroną. Būdamas vos penkiolikos, Cezaris neteko tėvo - šis parkrito ir mirė, kai pasilenkė apsiauti batus. Tuo metu buvo mirę ir daugelis kitų artimiausių vyriškosios lyties giminaičių, todėl visiškai jaunas Cezaris faktiškai tapo Julijų šeimos galva. Netrukus jam buvo pasiūlyta užimti prestižines dangaus, dienos šviesos, audros dievo Jupiterio flamino (žynio) pareigas. 84 m. pr. Kr. jis pirmą kartą vedė. Žmona tapo kilminga mergina Kornelija Cinila. Ji pagimdė Cezariui dukrą Juliją. Gimdydama antrą vaiką, jauna moteris mirė, kūdikis taip pat neišgyveno.
Konfliktai ir Pilietinis Karas
Romos diktatoriumi tapus karvedžiui Lucijui Kornelijui Sulai, Cezaris greitai pateko į nemalonę. Maištaujantys kareiviai neseniai buvo nužudę jo uošvį, mirtis grėsė ir pačiam Cezariui. Motina, visuomenėje įtakinga moteris, maldavo Sulos pasigailėti Cezario, ir šiam galiausiai buvo liepta išvykti iš Romos. Jis atsidūrė Azijoje (Romos provincijoje dab. Turkijos vakaruose), kur kadaise dirbo jo tėvas, o Sulai mirus grįžo į Romą, dalyvavo politiniame gyvenime. Vienos kelionės metu Cezaris pateko į Kilikijos (Romos provincijos dab. Turkijos pietuose) piratų rankas. Pasak graikų rašytojo ir istoriko Plutarcho, piratai pareikalavo, kad Cezaris per pasiuntinius surinktų už savo laisvę milžinišką, 20 talentų (Romos piniginis vienetas), sumą, bet pats Cezaris esą pakėlė sumą iki 50 talentų. Su piratais jis elgėsi bravūriškai, nuolat juokavo, deklamavo savo eiles ir netgi reikalavo iš pagrobėjų pagarbos bei grasino kada nors juos visus sučiupti ir nukryžiuoti. Atgavęs laisvę ir pagaliau palikęs piratų bazę mažoje Farmakonisio saloje Egėjo jūroje, Cezaris nedelsdamas subūrė laivyną, surengė baudžiamąją ekspediciją, užpuolė piratus ir daugelį jų paėmė į nelaisvę. Kaip ir žadėjo, savo skriaudėjus jis nukryžiavo, bet parodė tam tikrą gailestingumą - prieš tai įsakė belaisvius nudurti…
Taip pat skaitykite: Kelias į sėkmę be mokyklos
Asmeninis Gyvenimas ir Santuokos
67 m. pr. Kr. Cezaris vedė Sulos anūkę Pompėją, bet atrodo, kad santuoka buvo sudaryta ne tiek iš meilės, kiek iš išskaičiavimo. Apie savo žmoną Cezaris yra ne kartą atsiliepęs labai nepagarbiai: „Ji - tingi, lengvabūdiškai leidžia pinigus ir yra kvaila.“ Po šešerių metų pora, taip ir nesusilaukusi vaikų, galiausiai išsiskyrė. Cezaris Romoje kopė politinės karjeros laiptais, užėmė vis aukštesnes pareigas. Tapęs Romos miesto valdytoju, rūpinosi sostinės gerove, statybomis, kasdieniu miestiečių gyvenimu ir šventėmis, vykdė plebėjams (prastuomenei) palankią politiką, tapo labai populiarus. 61 m. pr. Kr. jis buvo paskirtas Tolimosios Ispanijos provincijos (apėmusios pietines dab. Ispanijos ir Portugalijos dalis) valdytoju, numalšino tenykščių genčių sukilimą. Jodamas pro kažkokį užkampio kaimą, Cezaris palydovams pasakė: „Geriau aš būčiau pirmuoju žmogumi čia nei antruoju Romoje.“ Jau po metų jis grįžo į Romą, tęsė aktyvią politinę veiklą, kartu su žymiais karvedžiais Gnėjumi Pompėjumi ir Marku Licinijumi Krasu sudarė pirmąjį triumviratą - prieš senatą nukreiptą sąjungą ir faktinę šalies vyriausybę. 59 m. pr. Kr. Cezaris užėmė aukščiausias - konsulo - pareigas. Netrukus jis parengė ir, po ilgų debatų pritarus senatui, įvedė agrarinį įstatymą, pagal kurį žeme buvo aprūpinti vargingi Romos piliečiai ir į atsargą išėję legionieriai, taip pat daugiavaikės (tris ir daugiau vaikų turinčios) šeimos. Žemė, dalijama žmonėms be teisės ją parduoti 20 metų, buvo išperkama iš savininkų valstybės lėšomis arba skiriama naujai prijungtose teritorijose. Tai pagerino daugybės žmonių gyvenimą ir dar labiau padidino Cezario populiarumą.
Tais pačiais metais, kai buvo paskirtas konsulu, Cezaris vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Kalpurnija. Vyras nebuvo ištikimas, turėjo daug meilės romanų, bet su žmona nugyveno iki pat savo mirties. Vaikų pora nesusilaukė.
Galų Karas ir Rubikono Peržengimas
67 m. pr. Kr. Cezaris, būdamas prokonsulu, tapo Cizalpinės Galijos (dab. Šiaurės Vakarų Italijos), Narbono Galijos (dab. Pietų Prancūzijos) ir Ilyrijos (dab. Vakarų Kroatijos, Juodkalnijos, Šiaurės Albanijos ir Vakarų Bosnijos ir Hercegovinos) vietininku, vadovavo trims legionams. 58-50 m. pr. Kr. vyko Galų karas, jo metu Cezario vadovaujami romėnų kariai sumušė neklusnias keltų gentis, prijungė prie Romos valdų visą Galiją (dab. Prancūzijos, Belgijos, Liuksemburgo, dalies Šveicarijos žemes), įsiveržė į Germaniją (dab. Vokietijos teritoriją), taip pat pirmą kartą istorijoje persikėlė per Lamanšo sąsiaurį ir įsiveržė į Britaniją. Ryškiausiu šių kovų epizodu tapo galų Alezijos (dab. Prancūzijoje) tvirtovės apgultis. Čia ir kitur atsiskleidė Cezario kaip karvedžio talentas. Bene pagrindinis Cezario priešininkas galų žemėse buvo vietos vadas Vercingetoriksas. Jį romėnų karvedys privertė pasiduoti. Šis karas (pagrindiniu istoriniu šaltiniu apie jį tapo paties Cezario palikti „Galų karo užrašai“) baigėsi akivaizdžia romėnų pergale ir Cezario triumfu. Jo metu publikai buvo parodytas ir į nelaisvę paimtas Vercingetoriksas. Po šventinės ceremonijos galų vadas buvo pasmaugtas kalėjime. Per Galų karą žuvo apie 20 tūkst. romėnų ir beveik milijonas keltų. Didelės teritorijos buvo prijungtos prie Romos valstybės, prasidėjo Galijos romanizacija, ilgainiui tapusi prancūzų tautos formavimosi ištaka.
Po triumfo Galijoje 49 m. pr. Kr. Cezaris peržengė Rubikono upę (ištarė „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“; posakis „peržengti Rubikoną“ iki šiol reiškia „priimti drąsų, ryžtingą, lemtingą sprendimą“) ir įžengė su savo kariuomene į Italijos teritoriją. Prasidėjo pilietinis karas tarp Cezario pajėgų bei rėmėjų ir Pompėjaus šalininkų. Triumviratas jau buvo žlugęs, prieš kelerius metus žuvus Krasui. Šioje kruvinoje kovoje (apie ją Cezaris paliko „Pilietinio karo užrašus“) romėnai pasiekė pergalę. Bene garsiausia šio karo metais ištarta Cezario frazė buvo „Veni, vidi, vici“ - „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“. 48-44 m. pr. Kr. Cezaris sutelkė savo rankose milžinišką valdžią - tapo liaudies tribūnu, didžiuoju pontifiku, konsulu ir diktatoriumi iki gyvos galvos.
Reformos ir Nužudymas
Vėlyvuoju savo valdžios laikotarpiu Cezaris taip pat buvo labai aktyvus ir veiklus. Jis reformavo šalies valdymo sistemą, kalendorių (taip 45 m. pr. Kr. atsirado Julijaus kalendorius; jis iki Grigaliaus kalendoriaus įvedimo bei Rusijos imperijos valdymo metais naudotas ir Lietuvoje), surengė pirmąjį Romos valstybės gyventojų surašymą, siekė centralizuoti valdžią, mažinti provincijų atskirtį, teikė teisinę, ekonominę ir socialinę paramą. Kita vertus, pačioje Romoje perpus sumažino nemokamos duonos gavėjų skaičių - daugelį neturtingųjų perkėlė į provincijas ir suteikė ten žemės bei galimybę patiems užsidirbti duonai. Cezario figūra buvo sakralizuota, jo garbei buvo statomos šventyklos.
Taip pat skaitykite: Auklėtiniai, didžiuojamės! (Panevėžio V. Žemkalnio gimnazija)
Visgi Romoje buvo daug tokia vienvaldyste nepatenkintų žmonių, ypač tarp politikų, siekusių atkurti visavertę respubliką. Cezaris su jais kovojo įvairiomis priemonėmis. Visgi 44 m. pr. Kr. kovo 15 d. tapo lemtinga. Jos išvakarėse, naktį, žmona Kalpurnija susapnavo baisų sapną - esą jų namų fasadas griūva, o Cezaris plaukia kraujo upe. Žmona prašė Cezario tądien neiti į senatą, bet Cezaris nepaklausė. Senate sąmokslininkai jį užbadė durklais. Didžiojo politiko kūnas po neilgos atsisveikinimo ceremonijos buvo viešai sudegintas forume, kaip kurą naudojant netgi prekybininkų stalus bei suolus, žmonėms metant į laužą savo apsiaustus. Netrukus virš Romos praskriejo kometa. Romėnai ilgai tikėjo, kad tai buvo nužudyto diktatoriaus siela.
Belgijos Architektūros Ir Kraštovaizdžio Kūrėjai
Belgija garsėja ne tik savo istorinėmis asmenybėmis, bet ir talentingais architektais bei kraštovaizdžio dizaineriais.
Edouard'as Fransua André ir Palangos Parkas
Vienas iškiliausių kraštovaizdžio architektų, prisidėjusių prie Lietuvos grožio, yra prancūzas Edouard'as Fransua André (1840-1911). Jis kartu su sūnumi René Edouard'u André (1867-1942) kelias vasaras praleido Palangoje ir vadovavo parko įkūrimo darbams. Jiems talkino iš Belgijos atvykęs parkų želdintojas Buyssen’as de Coulon’as.
Šio parko kultūrinę vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien E. F. André talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. Parkas peizažinis. Rūmai įkomponuoti tarp parko tvenkinio ir istoriškai garsios lietuvių šventovės - legendinio Birutės kalno, nuo kurio atsiveria gražus reginys į jūrą. Pagrindinis šio parko formantas, kaip anksčiau, taip ir dabar yra buvęs reliktinis pušynas. Meistriškai išvedžioti takai, aikštelėse įrengti gėlynai. Kaip tik netoli jo, ant vienos iš nedaugelio parko teritorijoje esančių pakilumų, 1897 m. grafai Tiškevičiai pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus. Išryškinant parko peizažų kontrastus apie parko rūmus išplanuotos reguliarios erdvės. Prieš šiaurinį fasadą - didysis parteris, į kurį nusileidžiama laiptais. Jame įrengti gėlynai ir fontanas, stovi „Laiminančio Kristaus“ skulptūra. Iš pietų pusės rūmus juosia pusapvalios formos rožynas, kuris taip pat laiptais sujungtas su rūmų terasomis. Medeliai į Palangą atvežti iš Berlyno, Karaliaučiaus, kitų Europos botanikos sodų. Dabar vyraujanti parko medynų rūšis, kaip ir anksčiau, yra pušis. Drėgnesnėse vietose auga juodalksnių ir eglių grupelės. Introdukuotų sumedėjusių augalų priskaičiuojama iki 250 rūšių. Natūraliai augančių žolinių augalų parke - 370 rūšių, iš kurių 24 Lietuvoje retos.
Jonas Mekas: Avangardinio Kino Kūrėjas
Jonas Mekas, nors ir lietuvių kilmės, yra glaudžiai susijęs su Belgija, ypač per savo kūrybos pristatymus ir parodas Briuselyje.
Taip pat skaitykite: Apie įkvepiančias asmenybes
Jono Meko Retrospektyva Briuselyje
Spalio 15-18 d. po 50 metų pertraukos į Briuselį atvykęs Jonas Mekas plačiai pristatė savo kūrybą, kuri peržengia meno disciplinų, institucijų, šalių ir žemynų ribas. Spalio 16 d. „Cinematek“ kino teatre naujausiu filmu „Ištraukos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ (angl. „Out takes from the Life of a Happy Man“, 2012 m.) buvo atidaryta Jono Meko retrospektyva. Susitikime su žiūrovais Jonas Mekas sakė, kad šis filmas, kaip ir daugelis kitų, nėra prisiminimai. Pasak jo, prisiminimai išvis neegzistuoja, visi vaizdai, išgyvenimai yra realūs, nesvarbu, kada jie buvo nufilmuoti. „Man patinka tai, ką aš matau“, - sakė Jonas Mekas apie savo sukauptą filmuotą medžiagą. Retrospektyvoje, kuri tęsis iki spalio 27 d., rodomi paties autoriaus atrinkti 1964-2012 m. kūrybos filmai - „Voldenas“ (1969 m.), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (angl. „Reminiscences of a Journey to Lithuania“, 1972 m.), „Prarastas, prarastas, prarastas“ (angl. „Lost, lost, lost“, 1976 m.), „Bemiegių naktų istorijos“ (angl. „Sleepless Nights Stories“, 2011 m.), 16 mm filmų kolekcija ir kiti. Juose kino kūrėjas fiksuoja kasdieninio gyvenimo tėkmę, savo lankomas vietas, šeimą, susitikimus su draugais, ir tuos vaizdus paverčia impresionistiniais paveikslais, kuriuose atsiveria išgyvenamų akimirkų grožis ir magija.
Pokalbis su Vytautu Landsbergiu ir Paroda "Bozar"
Spalio 17 d. vizualiųjų menu centre „Bozar“ įvyko Jono Meko ir prof. Vytauto Landsbergio pokalbis, kurį moderavo Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė ir meno kuratorius Liutauras Pšibilskis. Seni draugai viešą pokalbį surengė pirmą sykį. Pašnekesyje Jonas Mekas ir Vytautas Landsbergis dalijosi patirtimis, kurias iššaukė praėjusio amžiaus Lietuvos istorijos dramatiški pokyčiai ir kurios nulėmė tolimesnį jų gyvenimą ir veiklą. Pasitraukus į Vakarus, Jono Meko tapatybę formavo „išvietinto asmens“ (angl.„displaced person“) patirtis, o Vytauto Landsbergo - asmens, kurio „vieta buvo išvietinta“ (angl. „the place was displaced“). Po pokalbio vizualiųjų menų centre „Bozar“ buvo atidaryta paroda „Jonas Mekas/ Fluxus siena“ (angl. „Jonas Mekas / The Fluxus Wall“), kurioje pateikiami Jono Meko rinktiniai kūriniai nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Eksponuojamos retos fotografijos, video instaliacijos, eilėraščiai, sugrupuoti svarbiomis Meko kūrybos temomis: Lietuva/Namai/Rojus; Draugystė/Šeima; Dabar/Būtis dabartyje. Žiūrovus pasitinka specialiai paruoštas Jono Meko video sveikinimas. Pirmojoje parodos salėje „Dabar/ Būtis dabartyje“ rodomas video darbas „365 Day Project“, atveriantis langą į Jono Meko dabartinį gyvenimą. Kiekvieną 2007 metų dieną Jonas Mekas kūrė po trumpą video filmą ir kėlė į savo tinklalapį jonasmekas.com. Atspauduose „Skaistyklos vaizdai“ (angl.„Images from Purgatorio“) žiūrovai regi Jono Meko 1949-1950 m. užfiksuotus pirmuosius jo ir brolio Adolfo žingsnius Amerikoje; Vilijamsburge, Brukline, įsikūrusios lietuvių išeivių bendruomenės gyvenimo akimirkas. „Po dešimties metų karo ir perkeltųjų asmenų stovyklų, kas mums buvo Pragaras, Vilijamsburge jautėmės geriau, nors tai nebuvo tas Rojus, apie kurį mums visi kalbėjo, pasakodami apie Ameriką. Mes veikiau tai priėmėme kaip pereinamąjį laikotarpį, kaip mūsų Skaistyklą“, - rašo J. Jonui Mekui gyvenimo prasmės pojūtį suteikia draugystės ir jį supančio pasaulio grožis. Salėje „Draugystės“ rodoma 40 portretų kolekcija, pavadinta „Fluxus šeima“. Nuotraukose - šeimos nariai, draugai ir pažįstami, kurie buvo Fluxus judėjimo nariai ir garsios įvairių meno sričių asmenybės, nufotografuotos performansų ar susibūrimų metu. Video darbas Mačiūnas ir Warhol sujungia du artimus Meko bičiulius, kurių indėlį XX a. Atskira parodos dalis - „The Fluxus Wall“ skiriama Fluxus meno judėjimo įkūrėjui Jurgiui Mačiūnui ir Fluxus performansų menui. Nuotraukos ir dokumentai iš Jono Meko asmeninio archyvo ir Fluxus kolekcijos Vilniuje atskleidžia mažiau žinomus J. Mačiūno gyvenimo ir kūrybos epizodus. Pirmą kartą eksponuojamos Hollis Melton fotografijos iš 1978 m. vykusio Jurgio Mačiūno ir Billy Hutching vestuvių performanso, kuriame jaunikis ir nuotaka apsikeitė savo drabužiais. Šalia demonstruojamos Peter Moore nuotraukos iš Yoko Ono performansų, Yoko ranka rašytas pareiškimas „On the Rape“. Parodą „Jonas Mekas/ Fluxus siena“ kuravo Liutauras Pšibilskis, glaudžiai bendradarbiaudamas su Jonu Meku ir dr. Lolita Jablonskiene. Parodą rengė Nacionalinė dailės galerija, vizualiųjų menų centras „Bozar“. Dalį Fluxus ekspozicijos paskolino Jono Meko vizualiųjų menų centras Vilniuje.
Filmas apie Lietuvos Nepriklausomybę
Paskutinis gyvas briuseliečių susitikimas su Jonu Meku įvyko spalio 18 d. „Bozar“, kur jis pristatė video filmą „Lietuva ir SSRS žlugimas“. Filme chronologiškai atkuriamas Lietuvos nepriklausomybės atgimimas 1989-1991 m. filmo pagrindą sudaro JAV televizijos naujienų pranešimai, debatų laidos ir interviu, kuriuos Jonas Mekas sekė ir filmavo savo namuose Niujorke. Pristatydamas filmą į peržiūrą susirinkusiai daugiausia jaunai auditorijai, autoriaus kalbėjo, kad netikėtai ir sparčiai vystantis dideliems politiniams įvykiams, sunku buvo iš karto suvokti jų reikšmę bei mastą tiek politikos komentatoriams, tiek pagrindiniams politinių dramų veikėjams.
Belgijos Įtaka Lietuvių Bendruomenės Formavimuisi
Belgija taip pat yra svarbi lietuvių bendruomenei, ypač per ateitininkų organizacijas.
Ateitininkų Veikla Belgijoje
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą 2004 m. į Belgiją atvyko daugiau lietuvių ir nuo tada kartu su Emilija Pudziūte-Galois įkūrėme ateitininkų klubą. Rinkdavomės Šv. Rašto skaitymams, susitikimams su visuomenėje žinomais žmonėmis ar platesniems renginiams. Pirmasis didelis renginys įvyko 2010 m. kuomet Liuvene minėjome Ateitininkų organizacijos 100 metų jubiliejų. Vėliau ateitininkų veikla kiek prislopo ir labiau atsigavo pastūmėjus Liuksemburgo ateitininkams 2019 m. Keletas Belgijos jaunųjų ateitininkų pabuvojo Berčiūnų ateitininkų stovyklose ir davė ateitininko įžodį. 2020 m. Liuvene surengėme Ateitininkų Organizacijos 110 metų jubiliejaus šventę ir nuo tada dalyvaujame du kartus per metus rengiamuose ateitininkų savaitgaliuose Tiberiados bendruomenėje, Belgijos Pietuose esančiame Lavaux-Sainte-Anne miestelyje. Ateitininkų kuopa vienija keliolika jaunučių ir moksleivių nuo 9 iki 17 m. amžiaus. Įgyvendindami penkis ateitininkų principus (katalikiškumas, visuomeniškumas, šeimyniškumas, tautiškumas ir inteligentiškumas) organizuojame veiklą kuopoje. Dalyvaujame lietuviškose Mišiose, susipažįstame su Lietuvos ir lietuvių Belgijoje istorija, susitinkame su įdomiais žmonėmis (su Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronikos kūrėjais, Europos Parlamento nariais, ateitininkais iš Lietuvos). 2024 m. gegužės 25 d. įkūrėme Briuselio Marcelės Kubiliūtės ateitininkų kuopą. Kuopos nariai patys išrinko kuopos pavadinimą pagal garsios tarpukario žvalgės Marcelės Kubiliūtės vardą, kuri pati Vilniuje buvo ateitininkė ir globojo ateitininkų kuopą.