Psichologija yra mokslas, tiriantis psichikos procesus, tokius kaip suvokimas, mąstymas, jausmai ir elgesys. Ši sritis apima platų temų spektrą, siekiant suprasti, kaip žmonės jaučia, mąsto ir elgiasi. Straipsnyje aptarsime žmogaus psichologijos pagrindus, įskaitant biologinius, nervinius ir pažintinius aspektus.
Biologinės elgesio šaknys
Maždaug prieš 150 metų pradėta moksliškai domėtis biologinėmis elgesio šaknimis. Nors frenologijos teorija buvo klaidinga, tačiau pasiūlė gerų idėjų, kad įvairios smegenų sritys atlieka skirtingas funkcijas. Be to, tik šiek tiek daugiau negu prieš šimtmetį mes supratome, kad mūsų kūną sudaro įvairios ląstelės; kad tarp jų yra ir nervinių ląstelių, kurios gamina ir praleidžia elektros srovę bei per labai siaurą jas skiriantį plyšį „kalbasi“ tarpusavyje cheminiais signalais; kad kai kurios smegenų sritys atlieka tik joms būdingas funkcijas (nors ir ne tokias, kaip siūlė F. Gailis).
Biologinė psichologija tiria ryšius tarp biologijos ir psichologijos, siekdama suprasti, kaip biologiniai veiksniai lemia mūsų elgesį ir psichiką. Visos idėjos, nuotaikos, prisiminimai ir potraukiai, kuriuos mes patiriame, yra biologiniai reiškiniai. Mūsų mintys, emocijos, poelgiai - taip pat biologiniai reiškiniai. Tirdami ryšius tarp biologijos ir psichologijos, biologinės psichologijos specialistai gauna vis naujų duomenų apie miegą ir sapnus, depresiją ir schizofreniją, alkį ir seksą, stresą ir ligas.
Nervų sistema
Psichologus labiausiai domina žmogaus nervų sistema. Mūsų nervų sistema yra elektrocheminė komunikacijos sistema, kuri įgalina mus mąstyti, jausti ir veikti. Galvos smegenys, stuburo smegenys ir nervai, išsidraikę po visą kūną, sudaro mūsų nervų sistemą. Ją galime suskirstyti į dvi dalis: į centrinę nervų sistemą ir į periferinę nervų sistemą.
Centrinė nervų sistema (CNS) sudaryta iš galvos ir stuburo smegenų. Nugaros smegenys - tai stuburo kanale esanti centrinės nervų sistemos dalis, viršuje pereinanti į galvos smegenis. Nugaros smegenys yra apie 45 cm ilgio ir apie l cm2 storio. Jos gerai apsaugotos, nes glūdi kauliniame stuburo kanale. Primityvių stuburinių gyvūnų nugaros smegenys yra pagrindinė centrinės nervų sistemos dalis. Žmogaus organizme jos atlieka paprastesnes funkcijas. Pirmiausia, nugaros smegenys tiekia informaciją iš periferinės nervų sistemos į aukštesnius - žievės centrus ir iš jų. Tačiau periferinė nervų sistema reikšminga žmogaus nervų sistemos dalis. Sužalojus nugaros smegenis gali atsirasti labai didelių negalių. Be to, nugaros smegenyse yra daugelio nesąlyginių refleksų centrai.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Periferinė nervų sistema (PNS) - tai nervų tinklas, kuris jungia galvos ir stuburo smegenis su kitomis mūsų kūno dalimis. Mūsų PNS sudaro dvi dalys - somatinė ir autonominė. Somatinė nervų sistema perduoda į CNS jutiminę įvestį, t.y. informaciją iš išorinio pasaulio (pvz., lietimą, skonį) ir valdo judinamąją išvestį, valingus mūsų skeleto raumenų judesius. Mūsų autonominė nervų sistema tvarko liaukas ir vidaus organų raumenis. Autonominę nervų sistemą sudaro dvi dalys. Simpatinė nervų sistema parengia mus gintis. Jei kas nors mus sujaudino arba supykdė, ji priverčia greičiau plakti širdį, sulėtina virškinimą, padidina gliukozės kiekį kraujyje, išplečia arterijas, sustiprina prakaitavimą ir taip parengia veikti. Kai stresą sukėlę veiksniai išnyksta, parasimpatinė nervų sistema ima veikti priešingai. Ji yra organizmo tausojimo sistema. Ji nuramina, sulėtina širdies plakimą, sumažina kraujo spaudimą, sumažina gliukozės kiekį kraujyje ir kt. Autonominė nervų sistema valdo savarankiškesnes arba save reguliuojančias vidaus organų funkcijas.
Neuronai: nervų sistemos pagrindas
Pats smulkiausias mūsų nervų sistemos vienetas yra neuronas. Žmogaus, kaip ir gyvūnų, nervinis audinys susideda iš ląstelių, vadinamų neuronais. Bestuburių gyvūnų nervų sistema sudaryta iš dešimčių ar šimtų nervinių ląstelių - neuronų. Neuronai skiriasi nuo kitų organizmo ląstelių. Kiekvienas gimstame su tam tikru neuronų „komplektu“, tačiau skirtingai nuo kitų ląstelių, laikui bėgant neuronai žūsta ir nebeatsinaujina. Subrendęs žmogus kasdien jų netenka apie 10 tūkstančių, o po keturiasdešimties šis rodiklis padvigubėja. Žinduolių kūnuose rasta daugiau nei 200 rūšių neuronų. Jie būna įvairūs: skirtingos formos ir dydžio.
Kokią funkciją beatliktų neuronai, visi jie susideda iš trijų pagrindinių dalių - kūno, vadinamo soma, ir vienos ar daugiau išsišakojančių ataugų: dendritų bei aksono. Neuronus dengia membrana. Ataugos būna dviejų rūšių: dendritais informacija ateina iš juntamųjų receptorių ar kitų neuronų. Dendritai atlieka “antenos” funkcija. Jų gali būti nuo vieno iki kelių šimtų, o aksonais informacija išeina į kitus neuronus. Vieni aksonai, vadinami mielininiais, būna padengti mielino sluoksniu, panašiu į riebalus, todėl atrodo lyg būtų balti. Kiti aksonai - nemielininiai, pilki. Mielinas yra tarytum dangalas, gaubiantis elektros laidą, jis veikia kaip elektrinis izoliatorius. Jis reikalingas, kad apsaugotų aksoną nuo kitų, šalia esančių. Jeigu dangalo nebūtų, informacija aksonuose susimaišytų. Mielino dangalas yra ne ištisinis. Kas vieną du milimetrus jis nutrūksta. Nutrūkimo vietos vadinamos Ranvje sąsmaukomis. Ranvje sąsmaukos padidina signalo sklidimo greitį, kuris gali siekti iki 130 metrų per sekundę. Todėl žmogaus nervų sistema veikia labai greitai. Aksonai, skirtingai nuo trumpų dendritų, gali būti trumpi arba net vieno metro ilgio, išsišakoję kūno audiniuose. Judinamojo neurono ląstelės kūną ir jo aksoną apytikriai galima palyginti su krepšinio kamuoliu ir prie jo pririšta maždaug 6,5 km ilgio virve. Aksonų grupės, susidedančios iš kelių ar net kelių šimtų aksonų, sudaro pluoštą, panašų į elektros kabelį. Šis aksonų pluoštas vadinamas nervu.
Nerviniai impulsai neurone kyla spaudžiant, šildant, šviečiant ar veikiant cheminiams signalams iš kaimyninių neuronų. Nervais perduodami nerviniai impulsai - elektrocheminės prigimties signalai, plintantys nervinėmis ląstelėmis. Nervinis impulsas, vadinamas veikimo potencialu, yra labai trumpas elektrinio potencialo pokytis, kuris sklinda nuo neurono tolyn, panašiai kaip liepsnelė slenka padegamuoju dagčių sprogmenų link. Pats neuronas čia yra kaip mažytis sprendimą priimantis prietaisas, kurį per nuosavus dendritus ir ląstelės kūną pasiekia signalai iš šimtų ar net tūkstančių kitų neuronų. Susijungę šie signalai sukelia impulsus tada, kai jų suma pasiekia stiprį, vadinamą slenksčiu.
Sinapsės ir neuromediatoriai
Neuronai savo ataugomis yra taip persipynę, kad net stebint mikroskopu, sunku nustatyti, kur vienas neuronas pasibaigia ir kur kitas prasideda. Prieš šimtą metų daugelis mokslininkų tikėjo, kad vienos ląstelės išsišakojančios aksono ataugos susijungia ir susilieja su kitos ląstelės dendritais. Tačiau vėliau anglų fiziologas seras Charlesas Sherringtonas (1857-1952) pastebėjo, kad reflekso taku plintantys nerviniai impulsai užtrunka ilgiau negu turėtų užtrukti. Vieno neurono aksono galinės ataugos nuo priimančiojo neurono yra atskirtos labai mažais tarpeliais. Tokią jungtį Sherringtonas pavadino sinapse, o šį tarpelį - sinapsiniu plyšiu.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Sinapse vadinamas nervinį impulsą perduodančio aksono jungties taškas su kitais neuronais ir ląstelėmis, priimančiomis jo signalus. Per sinapses neuronai vienas kitam perduoda informaciją. Kiekvienas neuronas su kitomis nervinėmis ląstelėmis gali sudaryti iki tūkstančio sinapsių. Kaip nervinis impulsas pereina šį sinapsinį plyšį? Grakščios svogūno formos aksono ataugų galūnėlės į sinapsinį plyšį išskiria chemines medžiagas, vadinamas neuromediatoriais. Per 0,0001 sek. per plyšį ir sąveikauja su impulsus priimančiojo neurono membranos receptoriaus jungties vieta taip tiksliai, kaip raktas su spyna. Kitais žodžiais - neuromediatorius atrakina tos jungties vietos mažus „vartelius“.
Atradus dešimtis skirtingų neuromediatorių, neurologijoje kilo tikra sumaištis. Kodėl jų tiek daug? Kaip jie veikia? Ar galima šį poveikį sustiprinti arba susilpninti vaistais? Paaiškėjus, kad įvairūs sutrikimai siejasi su neuromediatorių veikla, jais ypatingai susidomėta. Nustatyta, kad kai kurių mediatorių veikla įtakoja tokias ligas kaip depresija, epilepsija, Parkinsono, Alzhaimerio.
Vienas iš geriausiai ištirtų neuromediatorių - acetilcholinas (ACh) yra tarpininkas tarp judinamojo neurono ir raumens. Neurobiologai plonytes atpjauto nervinio audinio žieveles gali tiek padidinti elektroniniu mikroskopu, kad aiškiai pamato pūsleles, kurios saugo ir išskiria ACh molekules. Į raumens ląsteles patekęs acetilcholinas priverčia jas susitraukti. Jei ACh negali pereiti per plyšį, tai raumuo nesusitraukia.
Kai kurių Pietų Amerikos indėnų gentys ištepa savo iečių smaigalius kurarės nuodais, kurie, „užimdami“ ACh receptoriuose esančias jungties vietas, neleidžia neuromediatoriui susijungti su savo receptoriumi ir valdyti raumenis. Todėl gyvūno kūnas, į kurį įsmeigiama ietis, paralyžiuojamas. Kito nuodo - botulino - gali susidaryti netinkamai paruoštuose mėsos konservuose. Jis taip pat sukelia paralyžių, bet jau kitaip - neleidžia ACh išsiskirti iš pūslelių. Kai kurios nervų sistemą paralyžiuojančios dujos ir vabzdžius naikinantys insekticidai trukdo ACh pereiti per sinapsinį plyšį ir taip juos paralyžiuoja. Juodojo voro atsiskyrėlio nuodai veikia priešingai - jie skatina išsiskirti ACh.
Endorfinai ir psichoaktyviosios medžiagos
Candace Pertas ir Solomonas Snyderis (1973) padarė svarbų atradimą, tirdami neuromediatorių paskirtį. Jie morfiną (opioidą, gerinantį nuotaiką ir malšinantį skausmą narkotiką) pažymėjo radioaktyviuoju atomu ir taip galėjo nustatyti, į kurią gyvūnų smegenų dalį jis patenka. Tyrinėtojai netrukus patvirtino, kad galvos smegenyse yra kelių rūšių neuromediatorinių molekulių, panašių į morfiną, pavadintų endorfinais (santrumpa - endogeniniai morfinai - „viduje pagaminti“ morfinai). Šių natūralių opioidų išsiskiria atsakant į skausmą ir didelį fizinį krūvį.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Veikiant opioidinėms medžiagoms, pavyzdžiui, heroinui bei morfinui, smegenys gali nustoti gaminti nuosavus natūralius opioidus. Todėl, nustojus vartoti šias medžiagas, smegenys pajunta visų opioidinių darinių stygių. Heroinas galvos smegenyse gali veikti kaip jaudinamųjų neuromediatorių pakaitalas ir sukelti jėgų antplūdį. Tačiau kartu jis mažina nuosavą galvos smegenų jaudinamųjų neuromediatorių gamybą, o tai sukelia depresijos priepuolį, užklumpantį nustojus veikti narkotikui. Visos nuotaiką keičiančios psichoaktyviosios medžiagos - nuo alkoholio iki heroino - veikia panašiai, sukeldamos ilgalaikius nemalonius padarinius.
Sunerimę dėl šio pavojaus, tyrinėtojai stengiasi suprasti konkrečių neuromediatorių poveikį, iš pradžių eksperimentuodami su gyvūnais, o vėliau gautus rezultatus tikrindami su žmonėmis. Šių tyrimų duomenimis remiamasi kuriant naujus vaistus, lengvinančius schizofrenijos priepuolius. Kai kurie vaistai pakeičia arba sustabdo atitinkamo neuromediatoriaus veikimą, o kiti - trukdo neuromediatoriui susiskaldyti arba jį sugerti. Tačiau tokius vaistus sukurti yra sunkiau negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes kai kurios medžiagos negali praeiti per kraujo ir smegenų (hematoencefalinį) barjerą, kuris saugo galvos smegenis nuo nepageidautinų cheminių medžiagų, esančių kraujyje.
Kognityvinė psichologija
Kognityvinė psichologija tiria, kaip žmonės įgyja, apdoroja, saugo ir naudoja informaciją. Tai apima dėmesį, kalbos vartojimą, atmintį, suvokimą, problemų sprendimą, kūrybiškumą, sprendimų priėmimą ir mąstymą. Kognityvinė psichologija siekia suprasti, kaip žmogaus smegenys apdoroja informaciją, kaip veikia atmintis, dėmesys, suvokimas ir problemų sprendimas.
Pagrindinės kognityvinės teorijos
Kognityvinės psichologijos pagrindus sukūrė daugybė žymių XX-XXI a. mokslininkų. Nors teorijų yra daug, kelios tapo ypač svarbios ir plačiai taikomos:
- Klasikinio sąlygojimo teorija: Ši teorija aiškina, kaip tam tikri stimulai gali sukelti automatines reakcijas, pavyzdžiui, kaip formuojasi asociacijos.
- Operantinio sąlygojimo teorija: Tyrinėja, kaip žmonių elgesį keičia pasekmės - apdovanojimai ar bausmės.
- Sternbergo triarchinė intelekto teorija: Ši teorija intelektą skirsto į analitinį, kūrybinį ir praktinį.
- Gardnerio daugybinio intelekto teorija: Howard Gardner teigia, kad egzistuoja ne vienas, o keli intelekto tipai: kalbinis, loginis-matematinis, vizualinis, muzikinis, tarpasmeninis ir kt.
- Piaget kognityvinio vystymosi teorija: Jean Piaget tyrė, kaip vaikai vysto mąstymo gebėjimus nuo ankstyvos vaikystės iki paauglystės.
Dažniausiai nagrinėjami kognityviniai procesai yra suvokimas, atmintis, dėmesio valdymas, problemų sprendimas ir informacijos apdorojimas. Šios sritys suformavo tai, kas vadinama „kognityvine revoliucija“, padėjusia suprasti žmogaus mąstymo mechanizmus daug giliau nei bet kada anksčiau.
tags: #kaip #veikia #zmogaus #psichologija