Įvadas
Šiandieniniame globaliame ir kosmopolitiškame pasaulyje kalbos ir tapatybės santykis tampa vis svarbesnis. Kalba - tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir galingas filtras, per kurį mes suvokiame pasaulį. Straipsnyje nagrinėjama, kaip kalbos suvokimas gali būti stiprybė, padedanti puoselėti tapatybę skirtybių pasaulyje. Straipsnyje remiamasi kalbininko Antano Smetonos įžvalgomis apie kalbos ir tapatybės santykį globalizmo ir kosmopolitizmo įtakoje.
Kalba ir Tapatybė: Nuolatinis Kitimas
Šiais laikais daug diskutuojama ir samprotaujama apie kalbos ir tapatybės santykį, kalbos ir buvimo lietuviu santykį. Kalbos ir tapatybės santykis nuolat kinta. Tapatybės suvokimui kalba yra viena iš svarbesniųjų sudedamųjų dalių, bet ne pagrindinė.
Pirmiausia pasikeitė lietuvio būvis. Dažnam atrodo, kad šiandien nutiko su Lietuva tai, ko niekada nebuvo. Tai nėra tiesa. 1945-1990 metų mūsų istorijos tarpsnis buvo tai, ko Lietuvoje niekada nebuvo. Iki jo ir po jo vyko ir vyksta normalūs žmonių gyvenimo, judėjimo, kitimo, raidos procesai, kurie šiandien nėra kokie nors ypatingesni, nei buvo XIX a. pab.-XX a. pr.
Gyvenimo sparta ir atstumai visai kiti, geografija platesnė. Nukeliavimas į kitą pasaulio kraštą pasidarė paprastesnis nei tai buvo prieš 100 metų. Tada jei patekai už Atlanto, tai grįžti daug sunkiau, daug brangiau, daug ilgiau. Dabar gali per porą parų parskristi iš tos pačios Amerikos. Arba tiesiog „on line“ pasiplepėti internetu.
Buitinis arba politinis kalbėjimas apie tapatybę, savivoką labai dažnai Lietuvoje yra keistas - modernioji lietuvio tapatybė būtinai tapatinama su XIX a. tautiškumu, tapatumu, valstietiškumu, katalikų tikėjimu, nemąstant, kad tai ne vieno lygio kategorijos, nebūtinai papildančios viena kitą.
Taip pat skaitykite: Kalbos ritmo suvokimas: apžvalga
Kai tik keliamas klausimas, kas yra lietuvis, kodėl jis lietuvis, būtiniausiai iškyla priešas rusas arba lenkas - lyg lietuviško tapatumo saprata be priešų negalima. Tapatybė keičiasi, ji darosi truputį kitokia. Bet kas iš tikrųjų yra lietuvio tapatybė, tikrai sunku šiandien pasakyti: ar mes galime paimti kokį tūkstantį ar milijoną lietuviškai kalbančių žmogelių Europos vidury ir pasakyti, kas juos visus vienija, be kalbos, t.y. rasti bendrą vardiklį, atpažinti lietuvį? Aišku, ne. Apskritai sunku pasakyti, kas yra tapatybė.
XIX a. pab.-XX a. pr. prasidėjęs kaimiškos lietuvio sąmonės laužymas XXI a. pr. pasibaigia - įvyksta lūžis ne tik gyvenimo kokybės, bet ir lietuvio sąmonės.
Tapatybės Iššūkiai ir Paradoksai
Lyg ir savaime peršasi pirmoji ypatybė: ar lietuvis būtų lietuvis, jei jis neturėtų priešo lenko (ruso, žydo, vokiečio). Lyg ir natūralu - praeityje, bet jau paradoksas - ir dabartyje. Kita didžioji problema - ar lietuviška tapatybė įmanoma be lietuvių kalbos. Šiandien visuomenėje gyva nuomonė, kad lietuvis be lietuvių kalbos yra ne lietuvis. Ir taškas.
Bet palaukite, tarkime, žmogelis kur nors pasaulio pakraštyje Australijoje ar Amerikoje, nemokantis nė vieno žodžio lietuviškai, staiga pareiškia: „aš lietuvis, nes mano tėvai ir seneliai buvo lietuviai“. Tai ar jis ne lietuvis? Sunkus klausimas.
Kita vertus, be šių fundamentinių klausimų, esama ir gerokai aiškesnių lietuviškos tapatybės kultūrinių priklausinių. Pavyzdžiui, aišku, kad lietuviškos tapatybės nebus be siaubingųjų lietuviškų pasakų - gauruotos raganos, išdarkytų smegenų, iškastos žarijų duobės, išsuktos šuniuko kojelės, kruvinai užkapoto žalčio ir t.t. Lietuvis turbūt ne lietuvis, jeigu jis negirdėjo jaunystėje Maironio, neskaitė K. Donelaičio, J. Biliūno, nežino universiteto vaidmens, negirdėjęs apie pirmąją knygą. Lietuvis turbūt nelietuvis, jeigu jo bobutė vaikystėje nenusivedė ankstų rytą į bažnyčią, nepaisant to, kuo jis vėliau pavirto - tiki ar netiki. Lietuvis turbūt nelietuvis, jeigu jis nemyli žemės.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip motyvuoti save mokytis
Kaita vyksta ir ji turi vykti. Jeigu tauta yra gyva, ją veikia įvairiausi ir išoriniai, ir vidiniai veiksniai. Ir šia prasme mūsų tauta nėra kokia nors unikali Europoje. Pati bendriausia Europos ir europietiškų tautų raidos kryptis - iš kaimo į miestą. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, gyvenimo persikėlimas iš kaimo į miestą, esminis gyvenamosios aplinkos keitimasis pirmiausia ir yra susijęs su tapatybės kaita.
Deja, Lietuvoje dėl nenatūralių priežasčių, dėl okupacijų, šitas veržimasis buvo pristabdytas, pavėluotas. Nežinia, kiek natūralus buvo krikščionybės pavėluotas priėmimas, bet miesto kultūros sukūrimas iš tiesų buvo išorinių jėgų sustabdytas. Gal, beje, miesto kultūros nebuvimas, yra ir krikščionybės vėlyvo plitimo paaiškinimas.
Natūralu, kad lietuvis, amžių amžius gyvenęs prie žemės, ėjęs apie tas kiaules, apie savo rugių, kviečių laukus, gyvenęs pagal metų ciklą, staiga atsiduria mieste. Jis privalėjo atsidurti mieste ir jo kaimiškas pasaulėvaizdis griuvo. Kaip čia neprisiminus K. Donelaičio ir I. Simonaitytės - Mažojoje Lietuvoje lietuvis buvo daug arčiau miesto, civilizacijos, bet ta proga arba persergėjimai nesekti svetimųjų papročiais ir saugotis neva žemesnės svetimųjų moralės, arba civilizacijos pasekmė - nutautėjimas. Tai baisu.
Miesto aplinkoje, kad ir kokia ji mums būtų nemaloni ar priešiška, užauga nauja miesto kultūra - tai universitetai, tai buržuazija, tai palyginti laisvas žmogus, tai revoliucijos - ir kruvinosios, ir intelektualinės. Didieji atradimai, kultūros bei mokslo pažanga, svarbiausieji tekstai gimsta toje miesto kultūros terpėje. Mes, kaip tauta, nesukūrėme laiku miesto kultūros. Mes nesukūrėme laiku proletariato kultūros.
Šiandien lietuvių, gyvenančių ne „ant žemės“, gyvenančių mieste, daugiabutyje, turbūt yra daugiau negu gyvenančių kaime, o ir kaime gyvenantys nebūtinai gyvena pagal žemdirbystės ciklą. Todėl tikriausiai galime pasakyti, kad XIX a. pab.-XX a. pr. prasidėjęs kaimiškos lietuvio sąmonės laužymas XXI a. pr. pasibaigia - įvyksta lūžis ne tik gyvenimo kokybės, bet ir lietuvio sąmonės. Iš čia kyla santykio su aplinka klausimas, jis yra kitoks, visiškai naujas. Anksčiau visas žmogaus pasaulis sukosi 20 kilometrų aplink bažnyčią ir būtent ten buvo lietuvių kalbos namai. O galbūt yra kaip tik atvirkščiai, lietuvių kalba iš kaimo gryčios, kaip ir dera jai, persikraustė į daugiabutį. Ar tai yra blogai? Taip, tai yra didysis pokytis, bet kad tai būtų tragedija, nepasakyčiau. Greičiau - paradoksas.
Taip pat skaitykite: Teksto kūrimo ugdymas
Tautinės Valstybės Likimas ir Migracijos Iššūkiai
Aš netikiu tautinės valstybės nunykimu. Bet juk ne šiaip prarado, o išplėtė savo būvį į miestą, į visą valstybę, į visas gyvenimo sritis. Taip, tai lemia tarmių nykimą, tai lemia spartesnį mūsų senosios kalbos kitimą, bet man gerokai jaukesni tie kalbos namai, kurių prieangis yra ne sulenkėjusiame dvarelyje, o persikelia net į Prezidentės priimamąjį - galiu su savo lietuvių kalba mūsų valstybėje puikiausiai gyvuoti net iki ministro karjeros pradžios.
Dabar mes kalbėdami apie tapatybę, dažnai piešiame baubus, kurių iš tikrųjų nėra, arba bandome telkti visas pastangas visiškai bevaisėmis kryptimis. Tai yra greičiausiai iš pasimetimo. Tautos išlikimui, tautos būviui visiškai ne milijonai yra svarbu. Greičiausiai yra kažkoks kritinis skaičius, kai tautos likučiams iš tiesų kyla pavojus, bet tikrai tai ne milijonas ir ne pusė milijono. Tautos gali būti ir vieno milijono, ir trijų milijonų, ir šimto milijonų, bet visos gali labai puikiai gyvuoti. Todėl žmonių pamažėjimas ar padaugėjimas Lietuvoje yra tam tikras laikmečio dvasios dalykas, kuris ateina ir praeina. Viešosios erdvės ir gyvybingumo problemos tame nematau.
Kita vertus, negalime nematyti žmonių, kurie atsiduria ne Lietuvoje. Pastaruoju metu atrodo, kad būtent šia kryptimi telkiamos labai didelės valstybės pastangos. Neva kažką norime išgelbėti, neva kažką norime išlaikyti ar susigrąžinti. Bet juk tai yra laisvas žmonių pasirinkimas. Kas turi teisę jį trukdyti! Deja, lietuvis, atsidūręs svetimoje aplinkoje, stebuklingai greitai nutausta - liūdna, bet greičiausiai tai irgi yra lietuvio tapatybės dalis, labai įdomi tapatybės dalis.
Žmogus gali šnekėti rusiškai, angliškai, lietuviškai suprasti, tačiau kalbėti jau nebegali. Šiuo klausimu seniai pavydžiu žydams, kurie laikosi aiškaus principo: tikras žydas yra tas, kurio anūkai yra žydai. Įsivaizduojate? Lietuviui pabandykite šitai pritaikyti. Išvažiavo lietuvis, ne tik jo anūkai, bet ir vaikai po penkerių metų su tėvais lietuviškai nebesusišneka. Išimčių yra: Valdas Adamkus grįžo, grįžo Jurgis Didžiulis iš P. Amerikos ir visai tvarkingai lietuviškai šneka, bet tai yra vienas, šimtas, tūkstantis pavyzdžių. O kiek jų išvažiavo?
Kuo aršiau interneto erdvėje ginama lietuvių kalba ir lietuvybė, tuo didesnė tikimybė, kad tai bus daroma netaisyklinga lietuvių kalba ir be lietuviškų rašmenų. Yra tokių, kurie nei vieno lietuviško žodžio nemoka. Todėl tai, mano galva, yra prarasta, nukirsta tautos dalis. Kita vertus, gal tai kaip tik lietuvių tautos stiprybė: mes nuolatos prarandame jau turbūt 300 metų dideles tautos dalis. Tai ir karai, marai, okupacijos.
Dėl viso to manyti, kad mes kaip nors išsaugosime, palaikysime tautinę gyvastį tų užsienio lietuvių, kurie nusiteikę nutausti, yra niekai. Jie, jeigu sąmoningai norės, gali ir prisidėti prie Lietuvos kūrimo, ir balsuoti, ir išlaikyti ryšius. Bet praeis 20-30 metų ir didžioji dalis bus tokių, kurie nė žodžio lietuviško nemokės ir vargu ar save lietuviais laikys. Deja, didelės mūsų tautiečių dalies išvykimo į Vakarus priežastys ne tik ekonominės - dažnai išvykstama sąmoningai nutausti.
Globalizacijos Iššūkiai ir Integracijos Būtinybė
Todėl užuot tuščiai eikvojus laiką ir išteklius, reikėtų pamėginti pažvelgti į tikruosius pavojus, kylančius lietuvybei. Globaliame, kosmopolitiškame pasaulyje, pasaulyje be sienų ir geležinių uždangų lietuvių laukia labai didelis išbandymas, kokio nebuvo niekada arba, jeigu ir buvo, mes jo neišlaikėme arba pralaimėjome. Tai yra, Lietuvoje po 20-40 metų gyventojų gali būti 3-4 kartus daugiau nei dabar. Klausimas - ar jie bus lietuviai? Manau, kad ne. Va iš čia kyla pagrindinis tautos išlikimo iššūkis, pagrindinė sąlyga: tų visų atvykėlių integracija. Ar mes pasiruošę tam? Ar mes galėsime tai padaryti? Labai neilgai truks, kai mes pirmoje klasėje matysime 40 proc. gimtakalbių lietuvių ir 60 procentų galbūt tik atėjusių mokytis lietuvių kalbos. Ar mes pasiruošę visa tai suvirškinti? Vilniaus kraštas rodo, kad ne. Marai, karai, panašūs dalykai - tik atsiduria šalia lietuvių daugiau ne lietuvių, lietuvybė kažkur ištirpsta. Tai čia mūsų didysis išbandymas.
Bet kokia integracija, bet koks globalizmas turi savo kainą. Naudodamiesi globalizacijos suteiktais patogumais - telefonija, internetas, transportas, po visą pasaulį lengvai keliaujančios prekės ir t.t. - mes nelinkę klausti: o ką mes už tai turime atiduoti? Kiek galime atiduoti? Kiek iš mūsų tai atims lietuviškumo?
Lietuvių kalba, palikusi „kalbos namus“ ir išplaukusi į plačiuosius miestietiškus vandenis arba net nutolusi nuo savo kamieno ir tvirtai įsitvirtinusi verstiniuose eurobiurokratijos labirintuose, nuolat didėjantis su akcentu kalbančių svetimtaučių kiekis, pakitęs mūsų pačių pasaulėvaizdis, išmokimas gyventi greta svetimų kultūrų arba net svetimose kultūrose, technologijų ir techninės pažangos keičiamas gyvenimo būdas - visa tai keis ir kalbą, ir nacionalinį charakterį, ir tautinius papročius. Tai ir yra kaina už globalizaciją, galbūt net kaina už išlikimą. Alternatyva viena - uždarumas, geležinė siena.
Artimiausiais dešimtmečiais mes nuolat turėsime spręsti su atvirumu susijusios naudos ir mums priimtinos kainos santykio klausimą. O tas santykis gana aiškus - tiek nesugebėjimas ginti savo interesų atvirame pasaulyje, tiek užsidarymas yra pražūtingi. Lieka aukso viduriukas!
Kalbos Suvokimas: Stiprybė ir Iššūkis
Ar kada nors susimąstėte, kodėl vieni žmonės sugeba įtikinti minią, įkvėpti pokyčiams ar pakeisti mūsų požiūrį vos keliais sakiniais, o kiti - net turėdami rimtų argumentų - lieka neišgirsti? Atsakymas slypi ne vien pačioje informacijoje, bet ir tame, kaip ji pateikiama. Kalba - tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir galingas filtras, per kurį mes suvokiame pasaulį.
Kiekvieną akimirką mus pasiekia milžiniškas kiekis informacijos, tačiau tik nedidelė jos dalis pasiekia mūsų sąmonę. Tai lemia mūsų „vidiniai filtrai“ - gyvenimo patirtis, vertybės ir įsitikinimai. Jie tarsi neregimos akys, per kurias matome pasaulį. Kai kurie įsitikinimai mus palaiko ir motyvuoja, tačiau kiti - riboja, slopina iniciatyvą, uždaro duris naujoms galimybėms.
Kalbos fokusai tampa itin veiksmingu įrankiu. Jie padeda klientui įveikti „užstrigusį“ mąstymą, išplėsti suvokimo lauką ir pamatyti naujas galimybes. Kartais vienas klausimas, suformuluotas naudojant tinkamą fokusą, gali pakeisti ne tik pokalbio eigą, bet ir žmogaus gyvenimo kryptį.
Kalbos Fokusai: Įrankis Tapatybei Puoselėti
Kalbos fokusai - tai specialūs lingvistiniai šablonai, padedantys perkelti pašnekovo dėmesį nuo vieno įsitikinimo aspekto prie kito. Kalbėdamas apie savo situaciją žmogus tarsi užstringa vienoje „mąstymo plokštumoje“. Koučingo užduotis - padėti jam pamatyti platesnę perspektyvą, atrasti naujus požiūrio taškus. Būtent tam ir pasitarnauja kalbos fokusai.
Robertas Dilts, nagrinėdamas didžiųjų oratorių ir žinomų asmenybių kalbas, pastebėjo, kad jie intuityviai naudojo tam tikrus kalbinius modelius, kurie gali sustiprinti, susilpninti ar net visiškai pakeisti žmonių įsitikinimus. Šiuos modelius jis sugrupavo į 14 kategorijų ir pavadino kalbos fokusais (Sleight of Mouth patterns).
Kalbos fokusai gali būti naudojami santykiuose, kai norime išsklaidyti konfliktą ar priekaištą, darbo aplinkoje, kai reikia įtikinti kolegas ar komandą, koučinge, kai klientas susiduria su ribojančiais įsitikinimais. Svarbiausia, kad šie lingvistiniai modeliai leidžia ne aiškintis ar paneigti, bet išplėsti mąstymo lauką - o tai ir yra vienas iš koučingo principų.
Kalbos Fokusai ir Ribojantys Įsitikinimai
Kiekvienas iš mūsų kasdien remiasi tam tikrais įsitikinimais. Kai kurie iš jų mus stiprina: „Aš galiu pasiekti savo tikslų“, „Kiekviena nesėkmė yra pamoka“. Tačiau yra ir taip vadinamų ribojančių įsitikinimų. Jie veikia tarsi nematomos sienos, kurios apriboja mūsų galimybes, net jeigu realybėje tokių kliūčių nėra. Šie įsitikinimai dažnai skamba tarsi neginčijama tiesa, bet iš tikrųjų yra tik subjektyvus pasaulio modelis, susiformavęs per ankstesnę patirtį, kitų žmonių žodžius ar kultūros įtaką.
Kalbos fokusai čia tampa galingu įrankiu. Jie leidžia žmogui pamatyti, kad įsitikinimas yra ne objektyvus faktas, o tik viena iš galimų interpretacijų. Pritaikęs tinkamą klausimą ar teiginį, koučeris padeda klientui pakeisti požiūrį, atskleisti paslėptą naudą, atrasti išimtis ir perprasminti žodžius.
R. Dilts 14 Kalbos Fokusų su Pavyzdžiais Koučinge
- Ketinimas (Intention): Kiekvienas poelgis turi tam tikrą ketinimą - dažniausiai teigiamą. Net jeigu veiksmas atrodo žalingas, už jo slypi intencija saugoti, ginti, išvengti skausmo.
- Perprasminimas (Reframing): Pakeisti sąvokos ar reiškinio prasmę, suteikti jam kitą reikšmę.
- Pasekmės (Consequence): Atkreipti dėmesį į tai, kokių pasekmių turės tam tikras poelgis.
- Detalizavimas (Chunk Down): Susiaurinti, suskaidyti bendrą teiginį į mažesnes dalis, kad jis prarastų absoliutų svorį.
- Apibendrinimas (Chunk Up): Priešingas žingsnis - pakelti situaciją į aukštesnį apibendrinimo lygį, išplėsti rėmelį.
- Analogija, metafora (Metaphor/Analogy): Palyginti su kita situacija ar istorija, rasti analogiją, kuri turi kitą prasminį krūvį.
- Papildymas, rėmelio išplėtimas (Reframe by Addition): Pritarti teiginiui, bet jį papildyti taip, kad pasikeistų jo prasmė.
- Kitas rezultatas (Another Outcome): Nukreipti pašnekovo dėmesį nuo esamo temos aspekto prie kito, galbūt svarbesnio ar labiau motyvuojančio.
- Pasaulio modelis (Model of the World): Pripažinti, kad kiekvienas žmogus turi savo pasaulio matymo modelį - ir kad yra kitų, galbūt naudingesnių, interpretacijų.
- Realybės strategija (Reality Strategy): Patikrinti, kaip žmogus žino, kad tai, ką jis mano yra tiesa - įrodymai, kriterijai, matavimo būdai.
- Priešingas pavyzdys (Counter-Example): Rasti bent vieną išimtį, kai įsitikinimas neveikė.
- Kriterijų hierarchija (Hierarchy of Criteria): Perkėlimas į aukštesnį vertybių lygį - kas svarbiau už tai, kas dabar akcentuojama.
- Pritaikymas sau (Apply to Self): Nukreipti žmogaus išsakytą teiginį prieš jį patį, parodyti jo nenuoseklumą.
- Metafreimas (Meta-Frame): Tai tarsi „stebėjimas iš viršaus“. Vietoj to, kad ginčytumėmės su pačiu įsitikinimu, mes žvelgiame į jį platesniame kontekste: kodėl šis įsitikinimas apskritai atsirado, ką jis reiškia ir kokią funkciją atlieka?
Šie fokusai suteikia koučeriui kur kas daugiau lankstumo. Jie padeda pamatyti, kad net ir giliausiai įsišaknijęs ribojantis įsitikinimas nėra akmuo - jį galima perkelti, performuluoti ar net paversti resursu. Visi 14 kalbos fokusų sudaro tarsi „įsitikinimų transformacijos paletę“. Kai kurie veikia subtiliai, kiti - stipriai ir netikėtai, tačiau jų esmė ta pati: atverti kliento protą naujoms galimybėms.
Kaip Kalbos Fokusai Naudojami Koučingo Sesijoje
Kalbos fokusai - gyvi instrumentai, kurie įgauna prasmę tik pokalbyje. Koučingo sesijoje jie veikia tarsi lingvistiniai mygtukai, padedantys klientui persijungti iš ribojančio įsitikinimo į naują, atveriantį daugiau galimybių įsitikinimą. Koučeris retai apsiriboja vienu fokusu. Dažniausiai jie veikia junginyje. Detalizavimas padeda patikrinti įsitikinimo tikslumą. Pasekmės priverčia pagalvoti apie ilgalaikį poveikį. Apibendrinimas leidžia pamatyti platesnį vaizdą. Metafora sužadina emocijas ir vaizduotę. Toks derinimas suteikia sesijai dinamiškumo ir lankstumo, o klientas ima jausti, kad ribojantis įsitikinimas tirpsta natūraliai, be spaudimo.
Svarbu suprasti - kalbos fokusai nėra triukai, skirti „suklaidinti“ ar “suvedžioti“ klientą. Jie yra kūrybiški lingvistiniai modeliai, padedantys pačiam klientui atrasti platesnę perspektyvą. Koučerio atsakomybė - naudoti šiuos įrankius etiškai ir atsakingai, visada atsižvelgiant į kliento poreikius ir vertybes.