Įvadas
Psichologija, kaip mokslas, tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Šio mokslo pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys, nors tai priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos. Asmenybės psichologija, būdama viena iš psichologijos sričių, apima psichologines teorijas, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrų žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Asmenybės teorija siekia paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus, kurie, teorijos autorių nuomone, yra esminiai žmogaus egzistavimui.
Asmenybės Teorijos Esminiai Bruožai
Asmenybės teorijos yra platesnio pobūdžio nei kitos psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Todėl asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t. y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Tačiau, nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, apibrėžti jos pagrindinį objektą - asmenybę - yra sudėtinga.
Esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos, ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas.
Pagrindinės Kontroversijos Asmenybės Psichologijoje
Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kurių prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas.
Prigimtis vs. Aplinka
Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį.
Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Vidiniai vs. Išoriniai Veiksniai
Į šį klausimą panašus, bet jam netapatus, yra ir klausimas, kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką.
Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu.
Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Stabilumas vs. Kaita
Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Erikson).
Praeitis vs. Dabartis
Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Determinizmas vs. Teleologija
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų.
Sąmoningumas vs. Nesąmoningumas
Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė).
Subjektyvumas vs. Objektyvumas
Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Unikalumas vs. Tipiškumas
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti.
Asmenybės Struktūra, Procesas ir Vystymasis
Asmenybės Struktūra
‘Asmenybės struktūra’ - stabilios asmenybės charakteristikos, - į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
Asmenybės Procesas
‘Procesas’ - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys.
Asmenybės Vystymasis
‘Vystymasis’ - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Psichoanalitinė Teorija: Sigmund Freud
Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z.
Asmenybės Struktūra Pagal Freudą
Z. Freud’as išskyrė tris pagrindines asmenybės sistemas: id, ego ir superego. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process).
Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.).
Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo id.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip …
Naujos Asmenybės Sutrikimo Konceptualizacijos
Pastarąjį dešimtmetį įvykę dideli pokyčiai asmenybės sutrikimo konceptualizavimo srityje, įtraukti į Psichikos sutrikimų diagnostinį ir statistinį vadovą (DSM-5) ir Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikaciją (TLK-11), žymi žingsnį nuo kategorinio link dimensinio požiūrio aiškinant asmenybės patologiją. Naujoji konceptualizacija DSM-5, žinoma kaip Alternatyvus asmenybės sutrikimo modelis (AMPD), įveda asmenybės funkcionavimo lygio konstruktą, žymintį disfunkciją savasties ir tarpasmeninėje srityse. Diagnostiniame asmenybės sutrikimo algoritme jis įtvirtinamas kaip pirmasis diagnostikos žingsnis ir pagrindinis asmenybės patologijos matmuo.
TLK-11 (WHO, 2018), įsigaliojanti nuo 2022 metų, labai artimai AMPD modeliui įtraukia bendrąjį asmenybės sutrikimo sunkumo (angl. general severity) kriterijų, kuris apibrėžiamas kaip savasties (pvz., tapatumas, savivertė, pajėgumas apsispręsti) ir tarpasmeninio funkcionavimo (pvz., artimų ir abipusių santykių sukūrimas ir palaikymas, kitų perspektyvos supratimas, konfliktų valdymas santykiuose) problemos.
Bendras ir esminis šių naujųjų konceptualizacijų vardiklis - asmenybės funkcionavimo lygis - atspindi svarbią naujovę ir pažangą asmenybės psichopatologijos lauke, kur yra svarbūs keletas aspektų. Pirma, kartu su asmenybės funkcionavimo lygio konstruktu asmenybės raidos teorijų pasiūlytos idėjos apie savasties ir tarpasmeninę asmenybės funkciją integruojamos į šiuolaikinę asmenybės sutrikimo sampratą. Antra, dimensinis modelis vertinant asmenybės sutrikimą bendrai ir asmenybės funkcionavimo lygį specifiškai išplečia supratimą apie asmenybę kontinuume nuo normos iki sutrikimo. Trečia, dėmesys asmenybės funkcionavimui skatina analizuoti, kaip raidoje formuojasi asmenybės (dis)funkcija ir ją susieti su gausiais, bet vis dar prieštaringai vertinamais pastarojo dešimtmečio empiriniais įrodymais, kad asmenybės sutrikimas visiškai atsiskleidžia jau paauglystėje.
Asmenybės Funkcionavimo Lygio Konstruktas
DSM-5 apibrėžiant asmenybės funkcionavimo lygį, siekta išskirti šerdinius funkcionavimo sutrikimus, kylančius iš asmenybės patologijos, ir taip pažymėti skirtį tarp asmenybės sutrikimo raiškos ir jos pasekmių psichosocialiniam funkcionavimui. Pincus, Cain ir Halberstadt (2020) teigia, kad asmenybės patologijos apibrėžimas per savasties ir tarpasmeninę disfunkciją atveria galimybę aiškiai atskirti asmenybės sutrikimą ne tik nuo psichosocialinio funkcionavimo, bet ir nuo kitų psichopatologijų bei individualių skirtumų raiškos. Sharp ir Wall (2020) nurodo dar vieną aspektą: asmenybės funkcionavimo lygio sampratoje integruojami adaptyvios ir neadaptyvios asmenybės modeliai. Tai reiškia, kad asmenybės funkcionavimo lygio kriterijus apima (dis)funkcijas, esmines visiems asmenybės sutrikimams ir taip pat visiems individams - turintiems ir neturintiems sutrikimų.
Jau minėjome, kad asmenybės funkcionavimo lygio kriterijus apima dvi dimensijas - savasties ir tarpasmeninę (dis)funkcijas, kurių detalesnis apibūdinimas DSM-5 ir TLK-11 pateikiamas lentelėje. Nors esama skirtumų, abi klasifikacijos nurodo reguliacijos ir santykių procesus, apimančius Aš ir Kitas dimensijas (Pincus et al., 2020). Pabrėžiama, kad asmenybės funkcionavimo lygio sampratoje išryškinami vidiniai procesai, kurie sutrikimo atveju nurodo „adaptacijos nesėkmes ir vėluojančią intrapsichinės sistemos, reikalingos įgyvendinti suaugusiojo gyvenimo uždavinius, raidą“ (Livesley, 2003; cituojama pagal Sharp & Wall, 2020, p. 3.5). Taigi savasties dimensija tampa itin svarbi ir netgi svarbiausia suprantant asmenybės sutrikimą, įvardijant tai „asmenybės sugrąžinimu į asmenybės sutrikimą“ (Sharp & Wall, 2020, p. 3.6). Savasties ir tarpasmeninio funkcionavimo sutrikdymai sudaro asmenybės patologiją ir yra vertinami kontinuume.
Teorinis Pagrindimas
Naujoji asmenybės sutrikimo konceptualizacija atspindi inovatyvią daugiateorę žinomų, empiriškai pagrįstų asmenybės vertinimo paradigmų integraciją (Pincus & Roche, 2019). Nors dėmesys asmenybės funkcionavimui DSM-5 ir TLK-11 yra naujas, tačiau intrapsichinio ir tarpasmeninio funkcionavimo dimensijos gerai žinomos psichologinėje asmenybės raidos sampratoje. Apžvelgiant teorinius asmenybės funkcionavimo lygio konstrukto pamatus, literatūroje išskiriami keli pagrindiniai teoriniai modeliai, kurių dėmesio centre yra Aš-Kitas ribų skirtis, savireguliacijos dinamika ir dėmesys tarpasmeninio sąryšingumo būdui (Bender et al., 2011; Waugh et al., 2017).
Pirmiausia, asmenybės funkcionavimo lygio samprata tiesiogiai gretinama su psichodinaminiais asmenybės raidos modeliais. Natoli (2019) teigia, kad bendrai asmenybės dimensiškumas ir susitelkimas į kategorijas Aš ir Kitas „yra iš prigimties psichoanalitinės dimensijos“ (p. 1031). Tai ne tik duoda nuorodą į DSM-5 ir psichodinaminės paradigmos jungtį, bet ir „sugrąžina psichoanalitinę teoriją į DSM klasifikaciją“ (Natoli, 2019, p. 1025). Kaip vienas svarbiausių šios krypties teorinių modelių išskiriama Otto Kernbergo asmenybės sąrangos lygių koncepcija (Bender et al., 2011), ji netgi iš dalies inkorporuojama į AMPD (Clarkin et al., 2020), nes asmenybės funkcionavimo lygio vertinimas neatsiejamas nuo asmenybės struktūros sąvokos (Schmeck et al., 2013), kuri paties O. Kernbergo įvardijama kaip asmenybės organizacijos lygis (nuo neurotinio iki psichotinio). Jo vertinimas remiasi tapatumo (nuo integracijos iki difuzijos), gynybų naudojimo (nuo brandžių iki primityvių) ir tikrovės tyrimo (nuo nepažeisto iki silpno ir nepastovaus) kriterijais.
Objektų ryšių teorija teigia, kad asmenybės patologijos sunkumas yra susijęs su neintegruotomis į visumą, afektyviai nuspalvintomis savęs ir kito reprezentacijomis - jų turiniu ir struktūra, sąsaja su gynybomis ir intrapsichiniais konfliktais (Clarkin et al., 2020). Panašiai ir naujesni objektų ryšių teorijos modeliai, kaip antai Sidney Blatto dvipolis asmenybės raidos modelis, išskiria dvi linijas: tai 1) anaklitinė arba tarpasmeninio sąryšingumo, apimanti pajėgumą sukurti brandžius ir tenkinančius tarpusavio santykius ir 2) introjektyvi, prilyginama savasties dimensijai, vedanti į vientiso, realistiško, diferencijuoto ir integruoto savo tapatumo pasiekimą (Blatt, 2010, cituojama pagal Luyten, 2017). Šiuolaikinė mentalizacijos teorija taip pat daug dėmesio skiria savasties ir tarpasmeniniams procesams (Fonagy & Campbell, 2021), o empirinis tyrimas atskleidė, kad gebėjimas mentalizuoti, t. y. suprasti savo ir kito asmens vidines būsenas, yra glaudžiai susijęs su be…
Geštalto Požiūris į Sveiką Funkcionavimą
Geštaltiniu požiūriu, sveikas žmogaus funkcionavimas yra natūralus, laisvas veikimas ir tai ne visada susiję su tuo, kas mums atrodo įprasta. Atvirkščiai, dalis žmonių psichologiniu požiūriu gyvena ne visai sveikai: nepilnai įsisąmonindami savo poreikius ir ne visada juos atliepdami, priimdami sprendimus ne laisvai, o vidaus ir išorės spaudimo sąlygomis, negebėdami patirti dabarties momento ir pilnai išbūti jame, neįprasmindami jo.
Pasak Geštalto psichoterapijos įkūrėjo Fritz Perls, asmenybės branda - tai perėjimas nuo rėmimosi aplinka į rėmimąsi savimi, t. Integracija - tai proto, jausmų ir kūno funkcionavimo darna, tinkamas suderinimas viso, kuo mes esame, priimant ir neignoruojant nei vieno savo aspekto. Geštalto psichoterapija, būdama holistinės prigimties, į žmogų žiūri kaip į visumą - tai reiškia, jog mūsų fiziniai, emociniai, dvasiniai, intelektualiniai aspektai yra susiję, nuolat veikia, siekdami pusiausvyros tarpusavyje ir santykyje su aplinka. Kai elgesys yra integruotas, žmogus yra autentiškas, suvokiantis save, kaip vieningą, nesusiskaidžiusią į dalis, neblaškomą vidinių konfliktų asmenybę.
Savo poreikių žinojimas - sveikai funkcionuojantis žmogus žino, kas jam iš tiesų svarbu kiekvienu konkrečiu momentu ir gyvenime apskritai. Kad suvoktų, ko jam reikia, žmogus turi gebėti pilnai patirti dabarties momentą, nes poreikiai visada reiškiasi čia ir dabar. Taip pat svarbu ir gebėjimas aiškiai jausti savo ribas ir jas iškomunikuoti. Brandi asmenybė remiasi savimi, savo vidiniais ištekliais ir siekia patenkinti savo poreikius, taip pat adekvačiai pasinaudodama ir aplinkoje esančiais resursais.
Gebėjimas suvokti ir išskirti tai, kas konkrečiu momentu žmogui yra svarbiausia bei atliepti tą poreikį. Sveikas žmogus geba įsisąmoninti, kas jam svarbu, ko jis nori, adekvačiai suvokia save santykyje su aplinka (kiek realu į tą poreikį, norą patenkinti ar įgyvendinti siekį), mato kryptį ir turi energijos bei geba tikslingai veikti, siekdamas patenkinti savo fizinius, emocinius, dvasinius ir intelektualinius poreikius. Pasak J. Latner, tai yra darymas to, ką norime daryti, kai esame susitelkę ir visiškai įsisąmoninę save ir aplinką.
Įsisąmoninimas - įsisąmonindamas tai, ką jaučia, galvoja, patiria kiekvienu momentu, žmogus gali rinktis. Juo geriau žmogus įsisąmonina, kas jis yra ir ką daro kiekvienu momentu, tuo jis yra laisvesnis ir gali imtis pokyčių. Neatliepti poreikiai niekur nedingsta- jie gali pasireikšti įvairiais būdais ir įvairiomis aplinkybėmis tiek psichologiškai (nerimu, nepasitenkinimu ir kt.), tiek fiziologiškai (įtampa raumenyse, kvėpavimo sutrikimu ir kt.). Konsultacijų metu terapeutas padeda klientui įsisąmoninti patyrimą, susijusį su neišbaigtomis patirtimis, ir jas užbaigti, atrandant veiksmingus, adekvačius poreikių patenkinimo, jausmų išreiškimo būdus, taip išlaisvinant energiją naujoms patirtims.
Geštalto psichoterapijos tikslas - padėti klientui tapti sveikai funkcionuojančia, autentiškai gyvenančia asmenybe: konsultacijose padedama geriau pažinti save, atrasti savo unikalumą ir tinkamus būdus jam išreikšti, matyti save ir savo santykį su kitais realistiškai bei pastebėti galimybes, kurios atsiveria.
tags: #asmenybes #funkcionavimo #aspektai