Įvadas
Asmenybės dinaminė teorija - tai požiūris į asmenybę, kuris pabrėžia nuolatinį asmenybės kitimą ir vystymąsi. Ši teorija teigia, kad asmenybė nėra statiška ir nekintanti, bet nuolat kinta ir vystosi visą gyvenimą. Dinaminės teorijos akcentuoja vidines jėgas, tokias kaip motyvacija, poreikiai ir konfliktai, kurios formuoja asmenybę. Šiame straipsnyje bus išnagrinėta asmenybės dinaminės teorijos esmė, jos pagrindiniai principai ir teoriniai aspektai.
Lewinas Kurtas Zadekas: Socialinės psichologijos pradininkas
Kurtas Zadekas Lewinas (1890-1947) buvo vokiečių psichologas, laikomas vienu iš socialinės psichologijos pradininkų. Lewinas teigė, kad žmogaus elgesio ypatybės priklauso nuo jį supančios aplinkos ir sąlygų. Jis įkūrė Grupės dinamikos tyrimų centrą Masačusetso technologijų institute, kur tyrė grupės dinamiką ir jos įtaką individo elgesiui. Lewino darbai turėjo didelės įtakos asmenybės ir socialinės psichologijos vystymuisi.
Motyvacijos Teorija Pagal Abrahamą H. Maslow
Abrahamas H. Maslow sukūrė pozityvią motyvacijos teoriją, kuri atitinka teorinius reikalavimus ir atspindi klinikinius, stebėjimų ir eksperimentinius faktus. Maslow teorija remiasi funkcionalistine Jameso ir Dewey tradicija, holizmu ir dinamizmu.
Fiziologiniai Poreikiai
Motyvacijos teorija dažnai prasideda nuo fiziologinių poreikių aptarimo. Homeostazė - tai organizmo pastangos palaikyti pastovią vidinę terpę, įskaitant vandens, druskos, cukraus, baltymų, riebalų, kalcio, deguonies kiekį kraujyje, pastovų vandenilio jonų lygį ir kraujo temperatūrą. Tačiau ne visi fiziologiniai poreikiai yra homeostatiniai, pavyzdžiui, seksualinis potraukis, nemiga, aktyvumas ir motiniškas elgesys.
Svarbu pažymėti, kad fiziologiniai poreikiai gali būti kanalais, kuriais prasiveržia įvairūs kiti poreikiai.
Taip pat skaitykite: Horney neurozės samprata
Saugumo Poreikiai
Jei fiziologiniai poreikiai yra patenkinti, ima reikštis saugumo poreikiai: saugumas, stabilumas, priklausomybė, apsaugotumas, laisvė nuo baimės, nerimo ir chaoso, struktūros, tvarkos, įstatymo, ribų, stipraus užtarėjo poreikis. Šie poreikiai taip pat gali visiškai užvaldyti organizmą ir tapti vienintele elgesį organizuojančia jėga. Saugumo poreikiai ypač akivaizdūs stebint kūdikius ir vaikus, kurių šie poreikiai yra paprastesni ir aiškesni.
Vaikai jaučiasi ramiau, kai jų gyvenime yra šiokia tokia nepertraukiama rutina arba ritmas. Tėvų nesąžiningumas arba nenuoseklus elgesys priverčia vaiką jaustis neramiai ir nesaugiai. Vaikai labiau nori ribas turinčio atlaidumo. Kivirčai, fiziniai puolimai, atskirai gyvenantys tėvai, skyrybos, mirtis šeimoje gali vaiką nepaprastai įgąsdinti.
Saugumo Poreikiai Suaugusiems
Sveikas suaugęs asmuo, kuriam sekasi, dažniausiai jaučia, kad jo saugumo poreikiai patenkinti. Taikinga, sklandžiai funkcionuojanti, stabili, pozityvi visuomenė apsaugo savo narius nuo įvairių grėsmių. Norėdami pamatyti šiuos poreikius tiesiogiai ir aiškiai, turėtume pasidomėti neurotikais, neurotinių polinkių turinčiais individais arba nelaimėliais iš ekonomiškai ar socialiai skurstančių grupių.
Kai kurie neurotiški suaugusieji savo saugumo poreikiais neretai smarkiai primena nesaugų vaiką, tik jų saugumo troškimas įgyja šiek tiek ypatingą išraišką. Dažniausiai jie neurotiškai reaguoja į tai, ko nepažįsta, į psichologinius pavojus pasaulyje, kuris suvokiamas kaip priešiškas, užgriūvantis, grėsmingas.
Karen Horney ir Gordono W. Allporto Požiūriai Į Asmenybę
Karen Horney ir Gordonas W. Allportas buvo du įtakingi asmenybės teoretikai, turėję skirtingus požiūrius į žmogaus prigimtį ir asmenybę.
Taip pat skaitykite: Horney požiūris į neurozę
Laisvė ir Determinizmas
Allportas teigė, kad žmogus turi mažai laisvės pasirinkti, bet vis dėlto gali rinktis. Horney manė, jog žmogaus elgesys yra visiškai determinuotas pasąmonės ir sociokultūrinės aplinkos.
Racionalumas ir Iracionalumas
Allportas manė, kad žmogus yra racionali būtybė, kuri remiasi savo logiškais samprotavimais, priimdama sprendimus. Horney palaikė priešingą požiūrį, teigdama, kad žmogus yra iracionali būtybė, valdoma nerimo.
Holizmas
Abu teoretikai laikėsi holistinio požiūrio, teigdami, kad žmogų galima pažinti tik analizuojant asmenybę kaip nedalomą ir vieningą visumą. Allportas pabrėžė individualių dispozicijų svarbą, o Horney akcentavo asmenybės struktūrą kaip visumą.
Paveldimumas ir Aplinka
Allportas laikėsi nuosaikaus požiūrio, teigdamas, kad žmogus yra ir genetinių faktorių, ir auklėjimo rezultatas. Horney teigė, kad asmenybės vystymąsi veikia sociokultūrinė aplinka, ypač socialiniai santykiai tarp vaiko ir tėvų.
Kintamumas ir Pastovumas
Horney kalbėjo apie nekintančias asmenybės struktūras, kurios išlieka asmenybės branduoliu visą gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Nerimo ir neurozės įveikimas
Subjektyvumas ir Objektyvumas
Abu teoretikai manė, kad žmogus gyvena daugiau savo subjektyviame pasaulyje ir yra jo veikiamas labiau nei išorinių, išmatuojamų faktorių.
Proaktyvumas ir Reaktyvumas
Allportas manė, kad asmenybė veikia skatinama vidinių veiksnių ir skyrė funkcionaliai autonomiškus motyvus. Horney pabrėžė, kad žmogui būdingas siekis slopinti nerimą ir naudoti gynybos strategijas prieš jį.
Zigmundo Froido Psichoanalizė
Zigmundas Froidas (1856-1939) buvo gydytojas neurologas, sukūręs psichoanalizės metodą. Froido sampratoje žmogus yra būtybė, kuri iš esmės savęs sąmoningai nekontroliuoja. Psichoanalizės teoriją galima pavadinti motyvacijos teorija, nes ji siekia suprasti žmogaus motyvaciją. Tai taip pat dinaminė teorija, teigianti, kad žmogaus elgesį apsprendžia viduje esančios jėgos.
Psichikos Konfliktai
Froidiškoje psichoanalizėje dinamiškumas reiškėsi per konfliktą. Mūsų psichika yra nuolat trikdoma konfliktų, kadangi joje susilieja dvi priešingos varos - Eros ir Thanatos, t. y. gyvenimo ir mirties varos, destruktyvioji ir kūrybiškoji mūsų prigimties pusė.
Gynybos Mechanizmai
Froidas nagrinėjo gynybos mechanizmus, kurie yra skirti palaikyti mūsų savivertę. Mums per daug skausminga, nemaloni informacija, norai ar potraukiai gali būti išstumiami.
Psichoseksualinės Stadijos
Froidas skyrė dėmesio vaikų raidai ir sukūrė psichoseksualinių stadijų teoriją, kurioje kiekvienos stadijos metu centre atsiduria tam tikrų poreikių patenkinimas, susijęs su specifine erogenine zona.
Edipo Kompleksas
Froidas domėjosi kultūrų istorija, mitologija ir sukūrė Edipo kompleksą, kuris atspindi santykio su autoritetu siekimą ir lyties apspręstą identiškumą.
Asmenybės Apibrėžimai Ir Teorijos
Žodis „asmenybė“ anglų kalboje (personality) yra kilęs iš lotyniško žodžio „persona“, kuris reiškė kaukes, kurias dėvėdavo aktoriai Senovės Graikijoje. Psichologai neskirsto asmenybių į geras ar blogas ir stengiasi atsiriboti nuo išorinių savybių.
Gordono Allporto Asmenybės Apibrėžimas
G. Allport (1937) nuodugniai peržvelgė literatūrą ir surado apie penkisdešimt asmenybės apibrėžimų, kuriuos suskirstė į keletą kategorijų: biosocialiniai, biofiziniai, „omnibuso“, integruojantys, reguliuojantys, unikalūs ir esminiai apibrėžimai.
Asmenybės Teorinės Kryptys
Allportas išskyrė dvi pagrindines asmenybės apibrėžimų teorines kryptis: viduje asmens (substancijos teorijos) ir asmens išorėje (kaukės teorijos). Jis taip pat išskyrė adaptacinius apibrėžimus (asmenybė yra tai, kas užtikrina žmogaus prisitaikymą prie aplinkos) ir tuos, kurie akcentuoja individo unikalumą.
Bendrumai Asmenybės Apibrėžimuose
Nepaisant skirtingų apibrėžimų, juose galima įžvelgti tam tikrų bendrumų: individualumo ir individualinių skirtumų reikšmė, hipotetinė struktūra ir organizacija, vystymosi perspektyvos, pastovios elgesio formos.
Asmenybės Teorijos Sudėtinės Dalys
Išsami asmenybės teorija turi išspręsti 6 klausimus: asmenybės struktūra, motyvacija, asmenybės vystymasis, psichopatologija, psichinė sveikata ir asmenybės keitimasis terapinio poveikio pagalba.
Filosofiniai Požiūriai Į Žmogaus Prigimtį
Filosofiniai klausimai apie žmogaus prigimtį yra tarsi visos teorijos išeities taškas, nulemiantis teorijos pobūdį.
Karen Horney sociokultūrinė psichoanalizė
Karen Horney (Karen Horney), kalbėdama apie asmenybę, pabrėžia, kad jos vystymuisi didelę įtaką daro sociokultūrinė aplinka, o veiksnys, lemiantis vystymąsi, yra socialiniai santykiai tarp vaiko ir tėvų. Horney labiau kreipia dėmesį į neurotinę asmenybę, o neurozę aiškina kaip unikalių tarpasmeninių santykių sutrikimą. Neurozės pagrindą, pasak Horney, sudaro konfliktas tarp pykčio ir nerimo.
Horney mano, kad žmogaus elgesys yra visiškai determinuotas. Asmuo laisvės pasirinkti neturi, nes jo elgesį lemia pasąmonė, bei sociokultūrinė aplinka. Kiekvienos kultūros gyvenimo sąlygos sukelia tam tikras baimes. Jas gali sukelti išoriniai pavojai (gamta, priešai), socialinių santykių formos (išaugęs priešiškumas, sukeltos priespaudos, neteisingumas, priverstinė priklausomybė, frustracijos), kultūrinės tradicijos (tradicinė demonų baimė, baimė sulaužyti tabu) nepriklausomai nuo jų kilmės. Individas gali daugiau ar mažiau pasiduoti šioms baimėms, kurios veikia jo mąstymą ir elgesį, ir, pasak Horney, niekas negali jų išvengti.
Kitas svarbus žmogaus mąstymą ir elgesį determinuojantis veiksnys yra individo pasąmonė, t. y. į pasąmonę išstumtas priešiškumas, sukeliantis kaltės jausmą ir pasireiškiantis nerimu. Nerimas gali tapti lemtingu mūsų gyvenimo veiksniu. Nerimas yra slopinamas, jei asmeninis slopinimas sutampa su kultūros įtvirtintomis slopinimo formomis ar egzistuojančiomis ideologijomis, gali būti neįmanoma suvokti šį vyksmą. Taigi žmogaus elgesį determinuoja pasąmonė.
Horney palaiko tą pačią asmenybės struktūrą kaip teigia Z. Freud. Pasak jo, asmenybės struktūrą sudaro id, ego ir superego. Ji netyrinėja atskirų žmogaus elgesio apraiškų ir akcentuoja asmenybę kaip visumą.
Horney teigia, kad asmenybės vystymąsi veikia sociokultūrinė aplinka. Ypač daug ji rašė apie socialinius santykius tarp vaiko ir tėvų. Jeigu šeimoje vaikas jaučia pavydą broliui, seseriai ar vienam iš tėvų, tai šie jausmai turės įtakos tolesniam jo gyvenimui. Pavydas - tai žmogiškos reakcijos, bet jas dirbtinai skatina atmosfera, kurioje vaikas auga. Pavydą kursto tokie veiksniai kaip žmogiškos šilumos stygius ir konkurencija. Tokia situacija atsiranda šeimoje, kai tėvai būna nusivylę savo gyvenimu. Jeigu vaikas dėl kokių nors priežasčių jaučia priešiškumą kuriam nors šeimos nariui, tačiau vietoj to, kad maištautų, tą priešiškumą išstumia į pasąmonę, jam kyla pavojai tokie kaip jausti kaltę ir nesijausti vertam meilės. Vėlesniame gyvenime išstumtas priešiškumas gali sukelti nerimą.
Horney sutiko su Z. Freud, kad asmenybės formavimuisi yra svarbūs vaikystės išgyvenimai, tačiau neigė psichoseksualinio vystymosi dėsningumus. Ji pabrėžia, kad asmenybės vystymąsi ir charakterio formavimąsi lemia sociokultūrinė aplinka, kurią tėvai vaikui sukuria vaikystėje.
Horney nesutiko su Froido teiginiu, kad mergaitė jaučia penio pavydą [Elektros kompleksas]. Jos teigimu, moterys jaučiasi menkavertės, nes yra priklausomos ekonomine, politine ir socialine prasme nuo vyrų. Saugumo poreikis, t. y. Jei tėvai myli vaiką, tai jis užaugs sveika asmenybe. Jei tėvų elgesys nėra šiltas, tai didelė tikimybė patologiniam asmenybės vystymuisi. Vaikas gali iškęsti daug sunkumų, jei jaučia, kad tie sunkumai yra teisingi. Frustraciją dėl neteisingo auklėjimo jaučiantis vaikas atsiduria tarsi tarp dviejų ugnių: jis priklausomas nuo tėvų, iš kitos pusės pyksta ant jų. Nesaugumas, pastovi baimė ir nenoras jausti kaltę, kad nemyli savo tėvų, veda prie pykčio išstūmimo į pasąmonę. Išstumtas pyktis pasireiškia baziniu nerimu - intensyviu nesaugumo pojūčiu. Neurozės pagrindą sudaro nerimas ir gynyba nuo jo. Nerimas yra vienas iš labiausiai kankinančių afektų, todėl žmogus daro viską, kad jo išvengtų.
Horney išskyrė 10 neurotinių poreikių:
- Meilės ir pagyrimo.
- Vadovaujančio partnerio.
- Griežtų apribojimų.
- Valdžios poreikis.
- Kitų išnaudojimas.
- Visuomenės pripažinimas. Visko vertinama tik pagal tai, kiek tai suteikia prestižo.
- Žavėjimasis savimi. Stengiamasi save pateikti iš geresnės pusės, neigiant savo trūkumus.
- Pirmavimas.
- Nepriklausomybė. Bet kokios atsakomybės vengimas.
- Tobulybė.
Dispozinė teorija (Gordon Allport)
Gordonas V. Olportas (Gordon W. Allport) teigia, kad asmenybė - tai vidinė, dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų prisitaikymą prie aplinkos, elgesį ir mąstymą; asmenybė yra tai, kas slepiasi po išorinėmis savybėmis ir elgesiu. Dviejų vienodų asmenybių negali būti.
Pasak G. W. Allport, žmogus turi mažai laisvės pasirinkti, bet jis vis dėlto gali rinktis. Pavyzdžiui, kai žmogus susiduria su kliūtimi, tada jis nusprendžia ką jam daryti ir nugali sunkumus. Veikėjas nesugeba apžvelgti savo veiksmų didžiulėje erdvės ir laiko matricoje. Jis veikia pasirinkimo, o ne likimo sistemoje. Laisvė priklauso nuo to, ar individas turi daug elgesio pasirinkimo galimybių. Taigi tik vieną sugebėjimą turinčiam, tik vieną sprendimą žinančiam asmeniui prieinama tik vienas laisvės laipsnis. Labai patyrusiam asmeniui, žinančiam daug elgesio krypčių, pasiekiami ir aukštesni laisvės laipsniai, t. y. plačiai išsilavinęs žmogus laisvesnis už siaurai išsilavinusį. Žmogus gali valdyti savo emocijas, nes jis yra laisvas.
Priešingai negu K. Horney, G. W. Allport teigia, kad apie žmogų galima daugiau sužinoti tyrinėjant jo sąmoningus planus, nei išstumtus į pasąmonę vaikystės prisiminimus. Suaugęs žmogus suvokia, ką jis daro ir kodėl, t. y. jis žino savo tikslus.
Allport mano, kad žmogus yra visiškai racionali būtybė, kuri remiasi savo logiškais samprotavimais, priimdama sprendimus, apmąstydama įvykius. Žmogus gali save racionaliai valdyti, tai yra - rasti protingą problemų sprendimą, planuoti tikslus, tinkamai prisitaikyti prie aplinkos. Žmogaus elgesį palaiko mąstymo procesai - planavimas ir ketinimai. Taigi dauguma žmonių yra užsiėmę savo gyvenimo ateitimi, žmogaus tikslai, planai, ketinimai ir pasirinkimai yra nukreipti į ateitį.
Allport teigia, kad individualios dispozicijos - tai individualūs asmenybės bruožai, tai yra tokios individo savybės, kurių negalima palyginti su kitais žmonėmis, tai unikalūs kiekvieno žmogaus bruožai. Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. Į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Tai pozityvi, kūrybinga, besivystanti žmogaus prigimties savybė, tai reikšmingiausios ir centrinės asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės. Trumpiau tariant tai - savastis. Taigi norint suprasti asmenybės elgesį reikia tyrinėti jį kaip visumą, nes visos jo savybės yra susietos.
Allport perėmė J. Locke mintį, kad žmogus gimsta tabula rasa, taigi ankstyvasis įspaudas yra labai reikšmingas, pirminės idėjos nesiliauja buvusios tolesnio psichinio gyvenimo elementais. Kartais aplinkos sąlygos labiau veikia elgesį nei asmenybės bruožai. Kita vertus G. W. Allport sutinka, kad asmenybę ir jos vystymąsi veikia ir genetiniai veiksniai. Nuo genų priklauso asmenybės unikalumas, atsiskleidžiantis anksčiau negu išryškėja kultūros ir aplinkos skirtumai. Dėl paveldimumo mes skiriamės temperamentais, kurie turi didelę įtaką kaip žmogus reaguos į jį supančią aplinką.
Allport teigia, kad asmenybė yra dinamiška, ji auga ir keičiasi - ji tarsi besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai. Žmogus per savo gyvenimą kelia daug tikslų, plėtoja interesus ir taip jis keičiasi, tobulėja, tampa brandesnis. Individo kaita įmanoma tiek, kiek plėtojasi jo savivaizdžio ir vertybių sistemos. Mūsų intelektinės brandos metas - tai gebėjimas justi menkesnį pasitenkinimą savo atsakymais į vis sudėtingesnius klausimus. Kai šeštais vaiko gyvenimo metais susiformuoja identitetas, kuris per tolesnį gyvenimą keičiasi, „aš“ vaizdas pilnėja. Pastovumas G. W. Allport teorijoje pasireiškia tuo, kad žmogaus temperamentas, įgimtos savybės išlieka nepakitę per gyvenimą.
Allport sutinka, kad žmogus gyvena savo subjektyviame pasaulyje ir turi savo gyvenimo filosofiją. Brandi asmenybė sugeba pažinti save ir matyti bendrą savo vaizdą, nes iš savo gyvenimo patirties gali išskirti tai, kas reikšmingiausia. Žmogaus patirtis atsiranda dėl draudimo, baimės, privalomybės kažką daryti.
Allport mano, kad asmenybė veikia skatinama vidinių veiksnių. Funkcinė autonomija - priežastys, kodėl žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, nepriklauso nuo to, kokios priežastys iš pradžių jį paskatino šitaip elgtis.
Froido ir Jungo asmenybės teorijų palyginimas
Froidas rėmėsi gamtamoksliniais pagrindais ir priežastingumo principais, o Jungo darbai labiau pagrįsti filosofinėmis prielaidomis, tikslingumo ir sinkroniškumo principais. Froido teorijai ir praktikai svarbu praeities patyrimo analizė ir tuo metu susiklosčiusių santykių supratimas, Jungui svarbiau gyvenimo visuma, savo paskirties ir prasmės įsisąmoninimas, savo savasties realizavimas. Pasak Froido elgesio motyvacijoje nėra jokių atsitiktinumų, visa, kas vyksta, yra susieta su seksualumu.
Froidas teigė, kad asmenybė nekinta visą gyvenimą, nes jau nuo pat vaikystės viskas nulemta. Instinktai yra įgimti ir jie vystosi vaikystės periode. Kaip jie vystosi priklauso nuo tėvų. O Karlas Gustavas Jungas teigė, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, tačiau skiriasi pirmosios ir antrosios gyvenimo pusės uždaviniai. Jungas savo tyrinėjimuose daug dėmesio skyrė vidurio amžiaus krizės gyvenimui, kuris svarbus individo savasčiai ir savirealizacijai.
Dailės terapija ir meno sveikatai skirtumai
Dailės terapijos sąvoka vis dažniau skamba tai viešose erdvėse, tai gydymo planuose, tai studijų programose, tai diskusijose apie psichinę sveikatą, tai tiesiog pokalbiuose prie kavos. Labai dažnai tas dailės terapijos suvokimas yra šiek tiek iškreiptas, suformuluotas ne taip ar tiesiog iš nepakankamo žinojimo, performuluotas per to asmens prizmę ir vidines patirtis. Itin klaidingą dailės terapijos suvokimą pradėjo formuoti didis spalvinimo knygelių bumas suaugusiems. Plačioji visuomenės dalis pamanė, jog tai ir yra dailės terapija. Natūralu, kad kilo klausimai, o tai kam terapeutas? Ar aš vienas negaliu spalvinti namuose? O kuo jis man naudingas, pieštukus padroš? Dėl šių klausimų ir vis sutinkamų pašnekovų su savo tvirtu įsivaizdavimu, noriu pasidalinti savo žiniomis bei patirtimi ir išryškinti dailės terapijos ir meno sveikatai skirtumus.
Dailės terapija - menų terapijos kryptis, psichoterapijos forma, kur dailė taikoma kaip pirminis komunikacijos būdas. Pats terapinis procesas dailės terapijos metu grindžiamas tuo, kad žmogaus išgyvenimai, mintys, emociškai svarbūs įvykiai būdami pasąmoniniame lygmenyje gali greičiau pasireikšti vaizdiniuose nei verbalioje išraiškoje. Terapiniame procese nuolatos sąveikauja ir tampa terapijos pagrindu kūrėjas, meninis produktas (piešinys, skulptūra ir t. t.) bei pats terapeutas. Kiekvienas asmuo dalyvaujantis dailės terapijos sesijoje ir kurdamas meninius produktus juose ištransliuoja savo vidinio pasaulio (dažnai neįsisąmoninto) turinius ir taip leidžia vidinėms temoms tapti aktualioms, matomoms, įprasmintoms ar tiesiog išsakytoms. Meninis produktas tampa tarsi įrodymu to, kas vyksta žmogaus viduje, visa tai gali kisti, transformuotis. Svarbu kliento, terapeuto ir piešinio dinaminis santykis dabartyje ir gebėjimas priimti visus jausmus bei išgyvenimus čia ir dabar.
Menas žmogaus gerovei, kaip teigia leidinio „Menas žmogaus gerovei“ autoriai - kūrybinis procesas, kuriame neanalizuojamos asmens vidinės patirtys, išgyvenimai. Jis gali būti skirstomas į suvokimo meną/meninę veiklą ir dalyvaujamąjį meną/meninę veiklą. Suvokiamasis menas, paprastai sakant, yra mums visiems įprasti meniniai renginiai, pvz., parodos, ir jie vyksta taip pat mums įprastose vietose. Antai, dalyvaujamasis menas ar meninė veikla - procesas, kai žmogus aktyviai įtraukiamas į procesą, kai jis tampa kūrėjo ar gyvojo kūrinio dalimi.
Dabar jau tapo aišku, jog kaip psichoterapija negali vykti be psichoterapeuto ar psichologo konsultacija be paties psichologo, ar gydytojo konsultacija be gydytojo, taip ir dailės terapija nėra galima be dailės terapeuto. Reikalavimai dailės terapeuto išsilavinimui šiuo metu yra aiškiai apibrėžti Lietuvos Respublikos įstatymais. Lietuvoje dailės terapeutai ruošiami Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto jungtinėse dailės terapijos magistro studijose. Tai yra sveikatos priežiūros sritis. Tuo tarpu, menas žmogaus gerovei yra sociokultūrinė veikla, kuri naudoja meną asmens ar bendruomenės fizinei, psichinei ar socialinei būklei ir gerovei stiprinti.
tags: #karen #horney #sockulturine #psichoanalize