Kas yra socialinė psichologija?

Socialinė psichologija - tai psichologijos šaka, nagrinėjanti, kaip žmonės suvokia vieni kitus, kaip formuojasi nuostatos, stereotipai, kaip vyksta įtikinėjimas ir kaip grupės veikia individą. Ši disciplina padeda mums suprasti, kad žmogaus sprendimai retai būna visiškai racionalūs ar izoliuoti. Net paprasti pasirinkimai dažnai atspindi socialinį kontekstą, kuriame gyvename.

Įvadas į socialinę psichologiją

Žmogus yra socialinė būtybė, ir izoliuotas nuo kitų žmonių jis realiai mažai būna. Socialinė psichologija teigia, kad žmogaus elgesio pilnai suprasti neįmanoma, jei nebus atsižvelgta į tai, kokią įtaką daro situacija, socialinė aplinka. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius socialinės psichologijos aspektus, įskaitant įspūdžių formavimą, socialines schemas, atribuciją, nuostatas ir jų kaitą, bei kognityvinį disonansą.

Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą, vertinimą. Asmenybė ne tik veikia, bet ir suvokia save kaip veikėją, tuo pačiu metu pasireiškia kaip pažinimo objektas (ją pažįsta kiti žmonės) ir subjektas (pažįsta pati save). Analizuoti ir vertinti save yra specifiškai žmogiška savybė. Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas - Aš-Vaizdo formavimasis.

Socialinės psichologijos uždaviniai ir gebėjimai

Svarbiausi socialinės psichologijos kurso uždaviniai:

• Supažindinti studentus su pagrindinėmis socialinį mąstymą, socialinį elgesį ir socialinius santykius aiškinančiomis teorijomis.
• Supažindinti studentus su grupėje vykstančiais procesais, grupės įtaka asmenybei.

Išstudijavę socialinės psichologijos kursą, studentai gebės:

Taip pat skaitykite: Pagrindiniai Aristotelio socialinės psichologijos principai

• Analizuoti socialinį elgesį, pavyzdžiui, agresyvų, prosocialų, remiantis šį elgesį aiškinančiomis teorijomis.
• Taikyti įgytas žinias analizuojant konkrečias socialines situacijas.

Socialinės psichologijos studijos remiasi studento gebėjimu savarankiškai studijuoti medžiagą ir atlikti pateiktas užduotis.

Socialinio poveikio supratimas

Vienas pagrindinių socialinės psichologijos objektų - tai socialinis poveikis. Tai procesas, kurio metu vieno ar kelių žmonių elgesys, nuostatos ar įsitikinimai keičiasi dėl kitų žmonių įtakos. Nagrinėjant socialinę įtaką, reikia nepamiršti, kad įtaką asmeniui gali daryti ne tik vienas asmuo, bet ir individų grupė. Todėl svarbu analizuoti grupės daromą poveikį individui, kuris gali būti net ir nesąmoningas, tačiau akivaizdus.

Konformizmas reiškia asmens polinkį prisitaikyti prie grupės normų, net jei jos prieštarauja asmeninėms pažiūroms. Dažnai tai pasireiškia tuo, kad priimate sprendimą vien dėl to, jog „taip daro visi“. Paklusnumas - kita socialinio poveikio forma, kai individas vykdo autoriteto nurodymus. Grupės struktūra, tarpusavio santykiai ir siekiai gali stipriai paveikti individų sprendimus. Žmonės dažnai elgiasi drąsiau ar impulsyviau būdami grupėje nei vieni. Šis reiškinys vadinamas socialine skatinimo arba „minios efekto“ išraiška.

Įspūdžių formavimas

Grįžkime prie Marytės ir Jono pokalbio. Kai jie kalbėjosi, Jonas buvo sudaręs Marytei įspūdį kūrybiško, intelektualaus žmogaus, nes jis rašytojas. Be to, sugebėjo pademonstruoti savo erudiciją ir išmanymą: jis klausė Marytės įvairių detalių apie jos sociologijos projektą, net pateikė savo pasiūlymus. Jis tą darė mandagiai, be jokių uužuominų, kad ji pati jo nesugebės atlikti. Marytė nustebo sužinojusi, kad jis svajoja apie policininko tarnybą kaip apie savo profesiją. Jai tai visai nesisieja su ką tik minėtais jo bruožais. Ji nemano, kad “policininkas” siejasi su kūrybiškumu, inteligencija, jautrumu. Šis pavyzdys parodo, kad renkama informacija iš aplinkos nėra ne klaidinga, ji nėra objektyvi. Mes esame šališki, atrenkame tik tam tikrą informaciją.

Socialinė psichologija yra atskleidusi keletą faktų apie tai, kokie faktoriai nulemia, kokį įspūdį mes susiformuosime apie kitą žmogų. Įspūdį žmogus susidaro pakankamai greitai. Tyrimai rodo, jog per pirmąsias 7 sekundes. Dažniausiai tai, kokį įspūdį susidarome, atitinka realybę ir nebūtinai būna klaidinga. Viename tyrime praeiviai gatvėje buvo prašomi pasakyti savo nuomonę apie žmogų, su kuriuo ką tik prasilenkė. Apie 50% apklaustųjų (koreliacija - 0,41, kitame tyrime - 0,53) išsakė tokią pačią nuomonę, kokią turėjo ir praeivis apie save.

Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos įžvalgos

Tai, kad mes susidarome pakankamai teisingas nuomones, yra natūralu. Tai supaprastina socialinį gyvenimą, palengvina sprendimų priėmimą. Pavyzdžiui, atėjęs pas gydytoją, iš karto susidarai nuomonę apie jį, tam, kad galėtum apsispręsti pasitikėti juo ar ne. Suprantama, informaciją apie kitą žmogų mes renkame nuolat, atrandame vis naujų faktų, užuominų apie jį, kurios koreguoja mūsų susidarytą vaizdą, tačiau čia slepiasi vienas svarbus faktas, kurį atrado socialiniai psichologai. Jie pamatė, kad pirmasis įspūdis yra ypač svarbus. Solomon Asch (1946) pirmasis atkreipė dėmesį į šį reiškinį.

Informacijos pirmumas

Asch sudarė 2 sąrašus žodžių apie hipotetinį žmogų. Abu sąrašai visiškai identiški, skirtumas tik tas, jog pirmame sąraše būdvardžiai išrikiuoti nuo teigiamo link neigiamo (1 sąrašas), antrame sąraše atvirkščiai - nuo neigiamo link teigiamo (2 sąrašas). Vėliau jis 1 sąrašą pateikė vienai žmonių grupei, 2 sąrašą - kitai. Tiriamųjų užduotis buvo apibūdinti (hipotetinį) žmogų pagal pateiktą jo aprašymą. S. Asch gavo, kad tiriamieji, gavę 1 sąrašą, buvo linkę suvokti tą žmogų kaip labiau laimingą, socialų, turintį humoro jausmą, negu gavę 2 sąrašą. Tiriamųjų logika buvo tokia: pavyzdžiui, žodis “kritiškas” pirmame sąraše buvo interpretuojamas pozityvia prasme. Vėlesni tyrimai taip pat patvirtino šio efekto egzistavimą, kuris rodo, jog pirmas įspūdis, informacijos pirmumas sukuria šališkumą, t.y. vėliau ateinanti informacija nėra objektyviai priimama, ko pasekoje atsiranda suvokimo klaidos, iškreiptas realybės suvokimas.

Išvaizdos įtaka

Kai kalbame apie išvaizdos įtaką, kalbame apie suvoktą išvaizdą arba suvoktą patrauklumą. Psichologijos profesorius Liggett (1974) atliko tyrimą, kuriame parodė savo studentams keletą žmonių nuotraukų ir paprašė savo studentų, jog jie surūšiuotų juos pagal patrauklumą sau. Vėliau paprašė, kad jie pasistengtų apibūdinti kiekvieno žmogaus iš nuotraukos charakterį, nuotaiką, savybes. Liggett pamatė, kad apie 90% studentų buvo linkę suvokti patrauklesnius žmones kaip labiau laimingesnius, inteligentiškesnius, šiltesnius, socialesnius, įdomesnius, geresnio charakterio, nei subjektyviai nepatrauklūs žmonės. Šis efektas, kaip ir kiti, sukuria galimybę iškreipti suvokimą, atsirasti šališkam informacijos interpretavimui. Žmonės tiesiog ima tikėti, kad patrauklesni žmonės yra pozityvesni, o nesiremia realybe. Yra ir kitų išvaizdos faktorių, kurie įtakoja mūsų suvokimą, pavyzdžiui, šypsena.

Socialinės schemos

Kai mes renkame informaciją ar požymius apie kitą žmogų, norėdami susidaryti apie jį nuomonę, šalia jau minėtų procesų veikia kitas - aktyvuojasi socialinės schemos. Sąvoka “schema” nurodo, kad tai - kognityvinė struktūra, kuri organizuoja turimas žinias pagal specifines objektų kategorijas, pvz. kategorijai “vaisiai”, mes priskiriame tokias sąvokas kaip “obuolys’, “kriaušė”, ir kt. Socialinėje psichologijoje sąvoka “schema” suprantama kaip tam tikra kognityvinė struktūra, kuri kategorizuoja informaciją, charakteristikas apie kitą individą sociume. Kai schema susiformuoja, ji ima įtakoti ne tik mūsų suvokimą, bet ir informacijos atsiminimą apie tą žmogų.

JAV, 1976 m. buvo darytas tyrimas, kuriuo siekė įvertinti kokį poveikį daro schema “rasė”. Tyrėjai dviems baltaodžių studentų grupėms rodė filmuotą siužetą, kuriame ginčijasi 2 vaikinai, vienas buvo baltaodis, kitas - juodaodis. Siužeto pabaigoje viena stebėtojų grupė matė kaip baltaodis nustumia juodaodį, antra stebėtojų grupė matė kaip juodaodis nustumia baltaodį. Po šio siužeto tiriamieji buvo paprašyti paaiškinti kaip jie suvokė kodėl buvo taip pasielgta (ginčas baigėsi apsistumdymu). Pirmoji grupė buvo labiau linkusi pateisinti baltaodžio elgesį, priežastis priskyrė išorei (“jis pakliuvo į tokią situaciją, jis čia niekuo dėtas, jis tik dramatizuoja”) ir tik 17% tiriamųjų manė jog baltaodis buvo ginčo kaltininkas. Antruoju atveju net 75% tiriamųjų kaltino juodaodį dėl tokios ginčo pabaigos. Tyrėjai tokius rezultatus aiškina remdamiesi socialinės schemos teorija, t.y. Kalba čia eina apie lūkesčių išsipildymą.

Taip pat skaitykite: Kas yra asimiliacija psichologijoje?

Lūkesčių išsipildymas: Pigmaliono ir Golemo efektai

Pigmalijono efektas pasireiškia esant teigiamiems lūkesčiams, Golemo - neigiamiems, tačiau abiem atvejais veikia tas pats mechanizmas: bendraudamas su kitu žmogumi, dėl anksčiau minėtų suvokimo “klaidų”, pavyzdžiui, veikiant kokiai nors kognityvinei schemai, priskiri žmogų tam tikrai kategorijai (pvz., jis yra čigonas, vadinasi vagis, arba jis gydytojas, vadinasi ima kyšius ir pan.). Priskirdamas jį tam tikrai kategorijai imi elgtis su juo pagal savo nesąmoningas prielaidas (jei jis čigonas, tai reikia būti su juo atsargiam, nes apvogs). Ir toks elgesys skatina kitame imtis atsako, kuris pateisina tavo lūkesčius.

Rosenthal (1977) darė tyrimą, kuriame demonstruoja save išpildančios pranašystės mechanizmą. Tyrėjai mokykloje atsitiktinai atrinko iš klasės 20% mokinių ir mokytojui pasakė, jog jie yra gabiausi klasėje (neva, intelekto testai rodo juos esą gabiausius), nors realiai atrinkti mokiniai nepasižymėjo ypatingais gabumais. Po metų atvykę tyrėjai į tą pačią klasę pastebėjo, jog jų atrinkti mokiniai ėmė gauti geresnius pažymius. Tokius rezultatus tyrėjai aiškina tuo, kad mokytojų lūkesčiai skatino vaikus geriau mokytis, ėmė žiūrėti į juos kaip į gabius. Golemo efektas pasireiškia išsipildant neigiamiems lūkesčiams. Jis dažniau pasitaiko nei Pigmalijono efektas ir sukelia stipresnes reakcijas, ypač konfliktinėse situacijose.

Psichologai (pvz., Park B., 1982) yra pastebėję ir atlikę tyrimus, kurie rodo, jog objektyvų suvokimą gali “išderinti” ir faktorius, kuris pasireiškia tuo, kad save priskiriant (socialinei) grupei (pvz., klasei, krepšinio komandai ir kt.) žmonės esantys kitoje grupėje ima atrodyti ne tokie skirtingi kaip kad savo grupėje.

Atribucija

Atribucija - tai kognityvinis procesas, kurio pagalba individas interpretuoja ir priskiria elgesio priežastis kito žmogaus arba savo elgesiui. Iki šiol buvo kalbama apie suvokimą, įvairių faktorių įtaką įspūdžio susiformavimui. Bet to neužtenka. Šie faktoriai mus veikia pasyviai, tačiau žmogus nėra visada pasyvus, jis nuolat renka informaciją, ją vertina, stengiasi paaiškinti elgesio priežastis. Kiekvieną dieną mes keliame klausimus kodėl kitas žmogus pasielgė taip, o ne kitaip. Kartais to mes nepastebime, o kartais šių klausimų kėlimas užima centrinę vietą, nes atsakyti į juos būna labai svarbu. Pavyzdžiui, jei gimimo dienos proga mama padovanojo megztinį, tai klausimas kodėl ji taip padarė nebus svarbus (greičiausiai, ji mus myli, stengiasi pradžiuginti), bet jeigu mano mylima(s) vaikinas/mergina netikėtai pasielgė neįprastai, mums nesuprantamai, mes galime labai tuo susirūpinti ir nenurimti kol nerasime sau atsakymo apie jo(s) elgesio priežastis. Taip pat tokius klausimus dažnai keliame, kai laikraštyje perskaitome apie beprasmę žmogžudystę, kai staiga, be aiškios priežasties pasikeičia draugo nuotaika ar pan.

Atribucija gali būti dvejopa:

• dispozicinė atribucija - priskiriamos vidinės elgesio priežastys.
• situacinė atribucija - priskiriamos išorinės elgesio priežastys.

Tyrinėdami atribucijos procesą, socialiniai psichologai pastebėjo, kad egzistuoja polinkiai klaidingai priskirti elgesio priežastis.

Atribucijos klaidos

• atribucijos klaida (Heider, 1958). Ji pasireiškia tendencija pervertinti vidines elgesio priežastis arba asmenybės įtaką elgesiui ir nepakankamai įvertinti išorinius veiksnius arba situacijos įtaką elgesiui.
• Vertinimai iš veikėjo ir stebėtojo pozicijų (Jones & Nisett, 1971). Priklausomai nuo užimamos pozicijos - veikėjo ar stebėtojo - galimas klaidingas elgesio priežasčių priskyrimas. Veikėjas arba elgesio autorius turi tendenciją daryti labiau situacinę atribuciją, nei dispozicinę, kai stebėtojas atvirkščiai - labiau dispozicinę nei situacinę.
• Aukos kaltinimas (Lerner, 1978) - tai padidėjęs polinkis priskirti vidines elgesio priežastis, t.y. aplinkiniai bus linkę kaltinti auką dėl atsitikusio įvykio. Ši klaida dažnai stebima atsitikus nelaimingiems įvykiams, pvz., atleidimas iš darbo, fizinė, seksualinė prievarta. Pavyzdžiui, spaudoje reaguojant į išprievartavimą galima aptikti tokių reakcijų, kuriose kaltinama pati auka (“gundančiai apsirengė, tai ir išprievartavo”).
• Savęs pateikimo klaida (Miller, 1975). Ši klaida pasireiškia tendencingu savo elgesio aiškinimu, kuomet yra siekiama sudaryti kuo geresnį įspūdį apie save aplinkiniams. Jei elgesys buvo neigiamas ar nepageidautinas, tai asmuo bus linkęs daryti situacinę atribuciją, ir atvirkščiai, jei elgesys buvo teigiamas ar sėkmingas, tai bus polinkis daryti dispozicinę atribuciją. Pavyzdžiui, jei studentas gerai išlaikė egzaminą, jis bus linkęs manyti, jog čia jo nuopelnas, jei blogai - turės polinkį kaltinti aplinkybes.

Nuostatos ir jų formavimasis

Nuostata - tai įsitikinimas ir kartu jausmas, kurie parengia tam tikru būdu reaguoti į daiktus, žmones, įvykius. Nuostatos struktūrą sudaro trys komponentai:

• Kognityvinis - įsitikinimas.
• Afektinis - emocijos, jausmai susiję su įsitikinimu.
• Elgesio - polinkis elgtis tam tikru būdu.

Kaip nuostatos susiformuoja?

• Klasikinis sąlygojimas. Pvz., motina išsigąsta ir paima savo mažą vaiką į rankas, pamačiusi gatvėje einančius čigonus. Vaikas pastebi, jog jo mama sunerimo.
• Operantinis sąlygojimas.
• Modeliavimas.
• Tiesioginis patyrimas. Šiuo atveju nuostata atsiranda iš savo asmeninio patyrimo vertinimo (pvz., šis dainininkas/filmas/patiekalas man geras/prastas).

Nuostatų kaita

Egzistuoja keletas teorinių modelių, siekiančių paaiškinti, kaip keičiasi nuostatos ir kokie faktoriai tai lemia. Čia yra skiriami 3 aspektai, kurie įtakoja nuostatos pasikeitimą:

• Šaltinis (kas sako).
• Pranešimas (kaip sakoma).
• Priėmėjas (kam sakoma).

Kognityvinio atsako teorija gilinasi į kognityvinį lygmenį, t.y. kas vyksta mąstymo procese, kad nuostata pasikeičia. Šios teorijos autoriai akcentuoja, jog už nuostatos pasikeitimą atsako ne pranešimo turinys pats savaime (kaip kad Yale modelyje), bet mąstymas, atsirandantis kaip atsakas į tą pranešimą. Todėl ši teorija vadinama kognityvinio atsako teorija. Informacija gali būti apdorojama dviem būdais:

• periferinis kelias. Esant šiam atsakui, yra mažai gilinamasi arba visai nesigilinama į ateinančios informacijos turinį, yra užimama pasyvi pozicija, nesigilinama į argumentaciją, informacija neanalizuojama.
• centrinis kelias. Šiam atsakui būdingas sąmoningas informacijos apdorojimas, užimama aktyvi pozicija ateinančios informacijos atžvilgiu. Priėmėjas aktyviai ieško argumentų, analizuoja. Nuostatos pokytis priklauso daugiau ne nuo to, kaip įtikinamai pateikta informacija, bet kaip stiprūs yra argumentai.

Kognityvinis disonansas

Kognityvinio disonanso sąvoką pasiūlė L. Festinger (1958). Kognityvinis disonansas - tai nemaloni būsena ar jausmas, kylantis pastebėjus nesutapimą tarp mūsų nuostatų arba tarp mūsų nuostatų ir elgesio. Pavyzdžiui, kaip reaguos prieš homoseksualizmą nusistatęs vaikinas, jei sužinos, kad jo brolis - gėjus. Pagal Festinger, kognityvinis disonansas - lyg potraukis, turintis tokią pat motyvacinę galią. Jis verčia mus kažką daryti, kad tik neliktumėm tokioje būsenoje, kad susilpnintum disonansą.

Socialinės psichologijos tyrimo metodai

Socialinė psichologija remiasi įvairiais tyrimo metodais, leidžiančiais analizuoti socialinius reiškinius ir žmogaus elgesį socialiniame kontekste. Šie metodai apima tiek kiekybinius, tiek kokybinius tyrimus, leidžiančius gauti išsamius ir patikimus duomenis. Toliau aptarsime keletą pagrindinių socialinės psichologijos tyrimo metodų.

• Stebėjimas: Tai tyrimo metodas, kai fiksuojamas išorinis žmogaus elgesys ar jo vidiniai pergyvenimai ir iš to daromos išvados apie psichinės veiklos dėsningumus. Stebėjimas gali būti atsitiktinis (kasdieninis stebėjimas, neturint iš anksto numatyto tikslo) ir mokslinis (sistemingas stebėjimas, kuris turi aiškų tikslą ar atliekamas pagal iš anksto nustatytą planą). Objektyvus stebėjimas tai, kai tyrėjas sistemingai stebi ir fiksuoja kito asmens elgesį.
• Eksperimentas: Eksperimentinis tyrimas tai pagal tam tikrą planą sukeltų eksperimentuojamo išgyvenimų stebėjimas. Daug kartų keisdamas žmogų veikiančias sąlygas, eksperimentatorius gali tiksliai nustatyti priežastis, kurios sukelia vienus ar kitus psichinius reiškinius, stebėti tų reiškinių kitimą ir raidą.
• Apklausa: Apklausos metodas apima klausimynų sudarymą ir naudojimą, siekiant gauti informaciją apie žmonių nuostatas, įsitikinimus, elgesį ir kitus socialinius aspektus. Apklausos gali būti atliekamos raštu (klausimynai) arba žodžiu (interviu).
• Biografinis tyrimas: Šis metodas apima žmogaus biografijos analizę, siekiant suprasti jo asmenybės raidą, socialinius santykius ir kitus svarbius gyvenimo įvykius. Biografinis tyrimas gali būti grindžiamas dokumentų analize, interviu su asmeniu ir kitais informacijos šaltiniais.
• Testavimas: Testai yra matematiškai sutvarkytos ir patikrintos uždavinių sistemos, kurias sprendžia tiriamasis ir gauna įvertinimus. Testai naudojami psichinių reiškinių lygiams nustatyti.

Iššūkiai socialinės psichologijos tyrimuose

Socialinės psichologijos tyrimai susiduria su specifiniais iššūkiais, kurie reikal…

Socialinis vaidmuo

Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas). Socialinis vaidmuo (SV) gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers); VU studento vaidmeniui - jau daugiau kaip 400 metų. Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.

Lūkesčiai ir vaidmens suvokimas

G. Lūkesčiai - vilčių, tikėjimo sistema: pradėdamas bendrauti, žmogus paprastai kitam nepasako, ko iš jo laukia. Tad bendraujant reikia sugebėti atspėti lūkesčius ir juos pateisinti. Lūkesčiai esti nevienodai tikroviški. Vaidmenis žmogus interpretuoja (suvokia). Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri jų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida (pvz., vyro ir žmonos vaidmenys šeimoje). Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas. Kas verčia imtis nemielo vaidmens? Kartais - žmonės, kartais - aplinkybės. Galiausiai ir pats žmogus ne visada iš anksto žino, ar galės tinkamai atlikti kokį nors vaidmenį, ar netaps tas vaidmuo kankyne, ar per daug nenuvargins (pvz., kad ir soc. darbuotojo vaidmuo; gydytojo, teisėjo, mamos, žmonos, globėjo vaidmenys - ne patys lengviausi). Dramatiškiausias vaidmens nepriėmimo aatvejis - motinos vaidmens nepriėmimas. To priežastis gali būti ankstyva, neplanuota motinystė, nemylimas partneris, kt. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo oorientyrą. Aspiracijos skiriasi lygiu, tikroviškumu.

Vaidmens turinys ir apibrėžtumas

Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo - oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai (pvz., dėstytojo, studento, gydytojo, tesėjo vaidmuo), jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Pvz., koks yra draugo, mylimojo, svečio, kolegos vaidmuo? Trumpai SV turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Pvz., gydytojui būtina suteikti pirmąją pagalbą (Hipokrato priesaika), pageidautina kkelti kvalifikaciją, susipažinti su naujausiais vaistais, moksliniais tos srities tyrimais, draudžiama. (užbaikite sakinį). Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kkaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti. Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą.

#

tags: #kas #yra #socialine #psichologija