Žmogaus protas nuolat sąveikauja su aplinka, priimdamas ir apdorodamas informaciją. Asimiliacija psichologijoje yra procesas, kurio metu individas integruoja naują informaciją ar patirtį į jau egzistuojančias kognityvines schemas arba pasaulėžiūrą. Šiame straipsnyje nagrinėsime asimiliacijos sampratą, jos svarbą žmogaus pažinimo vystymesi ir ryšį su kitais kognityviniais procesais, remiantis įvairių psichologų teorijomis bei tyrimais. Be to, aptarsime asimiliacijos pavyzdžius įvairiose gyvenimo srityse.
Įvadas
Žmogaus protas nuolat sąveikauja su aplinka, priimdamas ir apdorodamas informaciją. Asimiliacija yra vienas iš pagrindinių mechanizmų, leidžiančių mums suprasti ir prisitaikyti prie naujų situacijų. Šis procesas leidžia mums susieti naujus duomenis su jau turimomis žiniomis, taip praplečiant ir tobulinant savo supratimą apie pasaulį.
J. Piaget ir intelektinis vystymasis
Šveicarų psichologas Jeanas Piaget padarė didžiulį įnašą į vaikų raidos ir mokymo tyrinėjimus. Jis sukūrė intelektinio vystymosi teoriją, kuri teigia, kad vaiko intelektas vystosi stadijomis, o kiekvienai stadijai būdingi tam tikri pažinimo ir motoriniai sugebėjimai. Piaget teorija teigia, kad mokymasis prasideda adaptacijos procesu, kuris vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją.
Asimiliacija pagal Piaget
Asimiliacija, Piaget teorijoje, yra procesas, kurio metu žmogus priima informaciją ir paverčia ją prasminga, priderindamas prie jau turimų schemų. Pavyzdžiui, vaikas, kuris žino, kas yra šuo, pamatęs katę gali ją pavadinti "šuniu", nes ji turi panašių bruožų (keturios kojos, kailis). Tokiu atveju, vaikas asimiliuoja katę į savo jau turimą "šuns" schemą.
Akomodacija
Akomodacija yra kitas adaptacijos proceso komponentas, kuris apima esamų schemų modifikavimą, siekiant pritaikyti jas naujai informacijai. Vaikas, supratęs, kad katė skiriasi nuo šuns (pvz., miauksi, o ne loja), modifikuos savo "šuns" ir "katės" schemas, kad atspindėtų šiuos skirtumus.
Taip pat skaitykite: Individualus atsparumas
Intelektinio vystymosi stadijos
Piaget išskyrė keturias pagrindines intelektinio vystymosi stadijas:
- Sensomotorinė stadija (nuo gimimo iki 2 metų): Kūdikiai mokosi per jutimus ir veiksmus. Jie supranta, kad objektai egzistuoja net tada, kai jų nemato.
- Ikioperacinė stadija (nuo 2 iki 7 metų): Vaikai pradeda naudoti simbolinį mąstymą ir kalbą, tačiau jų mąstymas vis dar yra egocentriškas ir intuityvus. Jie gali klasifikuoti objektus pagal vieną požymį, pavyzdžiui, spalvą.
- Konkrečių operacijų stadija (nuo 7 iki 11 metų): Vaikai pradeda suvokti masę, svorį ir gali klasifikuoti objektus pagal kelis požymius. Jie supranta tvermės principus, pavyzdžiui, kad skysčio kiekis nesikeičia, nepriklausomai nuo to, į kokios formos indą jis supilamas.
- Formalių operacijų stadija (nuo 11 metų ir toliau): Paaugliai ir suaugusieji gali mąstyti abstrakčiai ir hipotetiškai, spręsti problemas ir naudoti dedukcinį mąstymą.
Tvermės dėsnių suvokimas
Piaget atliko daug tyrimų, susijusių su tvermės dėsnių suvokimu. Jis nustatė, kad vaikai nesupranta tvermės principų net iki dešimties metų. Tyrimo metu vaikams buvo pateikti J. Piaget tvermės dėsnių pratimai. Rezultatai parodė, kad tvermės dėsnių suvokimas priklauso nuo amžiaus. Pavyzdžiui, šešiamečiai vaikai geriau supranta ilgio tvermės dėsnį, o aštuonmečiai - masės tvermės dėsnį.
Kalbos mokymasis ir asimiliacija
Piaget taip pat teigė, kad kalbos mokymuisi svarbi klasifikacija, kuri vėliau skaidoma į grupes ir pogrupius. Jo kalbos mokymosi kognityvinė teorija teigia, kad mokymasis prasideda adaptacijos procesu.
Kalbos mokymosi teorijos
Yra keletas kalbos mokymosi teorijų. Imitacijos teorija teigia, kad vaikai klausosi verbalinės komunikacijos ir kartoja tai, ką girdi. Edvardas Torndaikas teigė, kad mokymosi procese svarbus bandymų ir klaidų metodas. Emergentizmo teorija teigia, kad kalbos mokymasis ir vartojimas paklūsta tam tikriems esminiams principams, būdingiems ne tik kalbai. Noamas Chomskis manė, kad egzistuoja tam tikras kognityvinis modelis, dėl kurio žmogus geba kalbėti, o ši funkcija būdinga tik žmogui.
Asimiliacija kalbos mokymesi
Asimiliacija kalbos mokymesi reiškia, kad vaikas, girdėdamas naują žodį, bando jį susieti su jau turimomis sąvokomis ir kategorijomis. Pavyzdžiui, išgirdęs žodį "automobilis", vaikas gali jį asimiliuoti į savo "transporto priemonės" schemą.
Taip pat skaitykite: Socialinių įgūdžių ugdymas su "Zipio draugais"
Asimiliacija geštaltinėje psichoterapijoje
Geštaltinė psichoterapija taip pat naudoja asimiliacijos sąvoką. Geštaltinėje terapijoje asimiliacija suprantama kaip gauto maisto (patirties) suvirškinimas. Terapeutas padeda klientui tyrinėti savo poreikius, patenkinti juos ir integruoti patirtį į savo asmenybę.
Geštaltinės terapijos principai
Geštaltinė psichoterapija pabrėžia dabarties momentą ("čia ir dabar") ir žmogaus gebėjimą būti adekvačiam kintančiame pasaulyje. Terapeutas siekia, kad kliento ir terapeuto santykis būtų kiek įmanoma lygiavertis, pripažįstant kliento unikalios patirties svarbą.
Asimiliacija ir socialinė psichologija
Socialinėje psichologijoje asimiliacija gali reikšti kultūrinį prisitaikymą, kai imigrantai ar mažumų grupės nariai perima dominuojančios kultūros normas, vertybes ir elgesį.
Kultūrinė asimiliacija
Kultūrinė asimiliacija gali būti savanoriška arba priverstinė. Savanoriška asimiliacija vyksta, kai individai patys nori integruotis į naują kultūrą, o priverstinė asimiliacija - kai ji primetama iš išorės.
Asimiliacijos kritika
Nors asimiliacija yra svarbus pažinimo procesas, ji taip pat gali turėti neigiamų pasekmių.
Taip pat skaitykite: Kada reikalingos grupinės psichologinės intervencijos
Empiricizmo kritika
Empiricizmas teigia, kad reikia remtis eksperimentų metu gautais įrodymais, o teorijos, įtarimai ir intuicija nevaidina svarbaus vaidmens. Kai kurie kritikuoja empiricizmą, teigdami, kad protas veikia kaip savarankiška sistema, funkcionuojanti atskirai nuo smegenų.
Imitacijos teorijos kritika
Imitacijos teorija teigia, kad kalbos mokomės atkartodami kitų veiksmus. Tačiau kritikai klausia, kodėl tuomet maži vaikai netaisyklingai ištaria girdimus žodžius ar vartoja netaisyklingas gramatines konstrukcijas?
Asimiliacija ir priebalsių supanašėjimas
Kalbotyroje asimiliacija reiškia vieno garso supanašėjimą su kitu. Lietuvių kalboje tai ypač pastebima priebalsių tarime.
Asmenybė ir jos raida
Asmenybė (persona) - asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmenybė- tai savojo Aš turėjimas. Asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį Aš. Vieningo asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl, norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus: 1) ką asmenybė vertina ir ko ji siekia; 2) ką ji sugeba; 3) kas ji yra.
Asmenybės struktūra
Tai asmenybės somatinės, fiziologinės ir psichinės savybės. Somatines ir fiziologines savybes tiria biologijos, fiziologijos, anatomijos mokslai. Psichine asmenybės struktūrą Z. Froidas skirstė į pasąmonės ir savimonės postruktures. Yra išskiriama aktyvioji, impulsyvioji, ibnstiktinė asmenybės pusė. Antrąja asmenybės struktūrinę dalį sudaro normatyvioji asmenybės pusė, pasireiškianti kitų žmonių reikalavimu supratimu ir vidine kontrole. Ši „mane“ vadinama asmenybės dalis kontroliuoja, apriboja ir nukreipia impulsyviąja asmenybės veiklą. Trečias asmenybės komponentas-„pats“ susidaro iš impulsyviosios-instinktinės ir normatyviosios-reguliuojančios asmenybės pusių sąveikos. Rusų psichologas S. Rubinšteinas siūlė asmenybės struktūrą skirstyti nustatant:ko asmenybė siekia (kryptingumas, nuostatos), ką ji sugeba (gebėjimai, gabumai), kas ji yra (charakteris, temperamentas). Asmenybės struktūrą sudaro trys dalys: tai pasąmoninė dalis Id - kupina seksualinės energijos, veikianti tiesioginio malonumo tuo momentu principu; impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai; Super Ego, pripildyta perimto elgesio normų (ką daryti, ko nedaryti?, kaip reikia?, kaip turi būti?), žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Ego - tai sąmoningasis Aš, kurio tikslas - rasti sandėrį su Id, Super Ego ir išorine aplinka arba nuo jų apsiginti, realybės lygmuo. Jis tramdo id. Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego - kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas.
Asmenybės aktyvumo formos ir motyvacinė sfera
Asmenybės sąveiką su aplinka lemia subjekto aktyvumas. Vienas iš šaltiniu-reikmė. Ji pradeda veikti, kai subjektas pajunta išorinį ar vidinį trūkumą(maisto, veiklos) arba perteklių, slegiantį organizmą. Reikmė sukelia poreikį, kreipiantį individą į objektą, galintį tą poreikį tenkinti. Kitas aktyvumo šaltinis-sąmonė, žinojimas. Tikrovės žinojimas motyvuoja veiklos kryptį, būdą. Asmenybės santykiai su tikrove yra pažintiniai ir emociniai. jausmai-aktyvumo šaltinis. Svarbų vaidmenį vaidina valia-sunkumus įveikiančio aktyvumo šaltinis. Reikmė, poreikis, sąmonė, žinojimas, emocijos, valia-motyvacijos veiksniai. Vitalinis aktyvumas laiduoja gyvos būtybės egzistavimą. Žmonių bendravimas išugdė socialini aktyvumą. Darbe išsivystė kūrybinis aktyvumas, atskleidęs žmogaus genijų moksle, technikoje ir tt. Tai visuomeninis aktyvumas. Socialinį aktyvumą reguliuoja tam tikra informacija (mokslo, praktikos žinios), reikalavimai (normos, vertybės). Individas adaptuojasi prie aplinkos ir tampa aktyviu kolektyvo gyvenimo nariu, individas įgyja asmeninį ir socialinį statusą. Asmeninis-savo vertės ir vietos kolektyve supratimas, socialinis-asmens padėties ir vertė, kurią jam priskiria kiti kolektyvo nariai.
Motyvai- tai, kas „skatina“ veikti. Motyvacija-procesas, reguliuojantis asmenybės veiklą ir santykius. Motyvacija pastebima iš veiksmų, ji atsiskleidžia veiksmų ir elgesio kryptyje. Veiklos intensyvumas sako, kad yra motyvacijos. Motyvacijos buvimą nusako veiklos patvarumas. Motyvacija reguliuoja veiklos kryptį, intensyvumą ir patvarumą. Asmenybėje vyksta motyvų kaita. Vieni motyvai gali sukelti vienus veiksmus ir duoti jiems kryptį, kiti-kitus. Motyvas visada veikia šiuo metu, išjudina vidinį ar išorinį veiksmą. Motyvuotas individas pradeda veikti, kai atsiranda tinkama situacija ir objektas poreikiams patenkinti.
Poreikių hierarchinė struktūra
Maslow teorija kalba apie žmogaus poreikius ir išdėsto juos piramidėje:
- Fiziologiniai-alkio, troškulio, apsisaugojimas nuo šalčio, karščio. Daug iš jų gyvybei svarbus, jei vienas iš jų nepatenkintas jis tampa dominuojančiu. Jei šitie poreikiai nepatenkinti, tai apie kitus poreikius kalbėti negalima.
- Saugumo- žmogui reikalinga saugi aplinka, stabilumas, tvarka, pasitikėjimas. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai, siekia išvengti pavojų gyvybei, sveikatai. Saugumą užtikrina įgytos brangenybės (namas).
- Meilės nepriklausomybės- tai bendras poreikis. Bendraujant žmogus jaučiasi saugiau pagrindinis tikslas tampa priklausyti kokiai nors grupei. Žmogui reikia draugų, šeimos. Priklausomybės poreikis yra meilės poreikis. Meilė pagrįsta simpatija, pasitikėjimu.
- Savęs vertinimo- kiekvienas nori, kad jo poelgiai, darbai būtų atitinkamai pastebėti ir įvertinti, jei šie poreikiai nepatenkinti gali išsivystyti nepilnavertiškumo jausmas.
- Saviraiškos- dar vadinamas augimo poreikis. Daugybė santykių, kurie rodo asmenybės įvairiapusiškumą ir teisingumą, orientuoja mus į tai, kad būtų išskirti asmenybės struktūroje dominuojantys santykiai, kurie parodytų asmenybės kryptingumą.
Asmenybės kryptingumą ir dominuojančius santykius galima apibrėžti pagal: 1) požiūrį į kitus žmones, 2) požiūrį į save, 3) požiūrį į išorinį pasaulį. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiek vienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes, nuostatas. Jos susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka (pastovios ir kinta sunkiai).
Moralės raida pagal Lawrence'ą Kohlbergą
Tęsdamas Žano Piaže (Jean Piaget) darbus Lawrence’as Kohlbergas suformulavo tris raidos lygmenis, kurie atspindi augančio žmogaus suvokimą apie tai, kas yra gerai ir blogai: ikikonvencinis, konvencinis ir pokonvencinis. Mokslininkas sudarė moralinių dilemų rinkinį ir pateikė jį įvairaus amžiaus vaikams, o paskui apibendrino jų atsakymus. Pavyzdžiui, ar vyras vardu Heinzas turėtų įsilaužti į vaistinę ir pavogti vaistą, kuris išgelbėtų jo mirštančią žmoną? Ar mergaitė Luiza turėtų mamai išduoti, kad jaunesnioji sesutė jai melavo? L. Kohlbergas atrado, kad vaikų socialinio pasaulio suvokimas progresuoja ir sutampa su Piaže atrastais vaikų fizinio pasaulio suvokimo etapais. Tai iš esmės susiję su vaikų kognityvinės raidos pokyčiais. Visai maži vaikai, kas gerai, o kas blogai, vertino pagal labai paviršutiniškus požymius.
Ikikonvencinis lygmuo
Pirmoji stadija: orientcija į paklusnumą ir bausmės vengimą. Šiame lygmenyje vaikai priima autoriteto požiūrį kaip savo. Teisingas elgesys yra tas, kuris atitinka autoriteto nurodymus ir padeda išvengti bausmės. Antroji stadija: orientacija į malonumą ir naudą. Dar kitaip vadinama - naivaus hedonizmo stadija. Teisinga laikoma tai, kas padeda patenkinti asmeninius poreikius. Jei reikia aukotis kito žmogaus labui, motyvuoja tai, kad gaus už tai kažkokios naudos mainais. Vaikas ima suprasti abipusės naudos principą. Mąstymą irgi atspindi Heinzo dilemos sprendimai.
Konvencinis lygmuo
Trečioji stadija: orientacija būti geru berniuku, gera mergaite. Šioje stadijoje siekiama pritapti, todėl grupės ir aplinkos lūkesčiai gali nustelbti asmeninius. Už vagystę: „Heinzas pasielgs gerai, jei pavogs vaistus, nes privalo kovoti už žmonos interesus, sveikatą. Ketvirtoji stadija: orientacija į socialinės tvarkos palaikymą. Sprendžiant dilemą, kas yra teisinga, o kas ne, jau sugebama atsitraukti nuo dviejų asmenų tarpusavio konflikto ir pažvelgti į klausimą iš trečios, visuomenės perspektyvos. Už vagystę: „Heinzas pasielgs gerai, jei pavogs vaistus, nes privalo kovoti už žmonos interesus, sveikatą. Šiame raidos etape paaugliai vis dar vertina sąžiningumą, gerbia taisykles ir įstatymus, tačiau kartais gali pateisinti ir nesąžiningumą ar įstatymų nesilaikymą siekiant aukštesnių tikslų.
Pokonvencinis lygmuo
Penktoji stadija: orientacija į socialinę sutartį. Individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik viena iš daugelio, todėl geba įsivaizduoti alternatyvas. Nemato taisyklių, įstatymų, kaip nustatytų visam laikui, tai tik instrumentai žmonių vertybėms įgyvendinti. Šeštoji stadija: orientacija į universalius etinius principus. Kas teisinga, o kas ne, sprendžiama remiantis paties individo pasirinktais etiniais principais, kurie jam atrodo racionalūs, visapusiški, universalūs. Suvokiama, kad tam tikri bendri etiniai principai yra viršesni už juridiškai įtvirtintas normas ir prievoles. Pats L. Kohlbergas manė, kad tik maža dalis individų pasiekia šeštąją stadiją. Maždaug du trečdaliai žmonių lieka ketvirtoje stadijoje [orientacija į socialinės tvarkos palaikymą].
tags: #grupes #formavimosi #stadijos #socialine #psichologija