Įvadas
Atmintis yra sudėtingas ir dinamiškas procesas, kuris vaidina esminį vaidmenį formuojant mūsų tapatybę ir suvokimą apie pasaulį. Nors kognityvinė ir neuropsichologinė perspektyvos dažnai pabrėžia atminties kaip informacijos apdorojimo ir saugojimo sistemą, psichoanalitinė tradicija siūlo kitokį požiūrį. Šiame straipsnyje nagrinėsime Zigmundo Froido ir Žako Lakano teorinius indėlius į atminties supratimą, daugiausia dėmesio skiriant atminties prigimčiai ir išstūmimo mechanizmui. Froidas atmintį suvokė kaip vidinį, psichinį procesą, kuriame išorinė patirtis „įsirašo“ į mūsų pasąmonę ir tampa psichine reprezentacija. Lakanas, remdamasis Froido teorija ir radikaliai ją reinterpretuodamas, perkėlė dėmesį nuo atminties kaip reprezentacijos į atmintį kaip struktūruotą kalbą. Šiame straipsnyje siekiama aiškiau apibrėžti Froido ir Lakano teorinį indėlį į atminties sampratos sritį, skiriant ypatingą dėmesį atminties prigimčiai ir išstūmimo mechanizmui.
Froido Požiūris Į Atmintį: Reprezentacijos Ir Išstūmimas
Froidas savo teorijoje atmintį supranta kaip reprezentacijų ir pėdsakų sistemą, iškreiptą išstūmimo mechanizmų ir archeologiškai sluoksniuotą. Froido požiūriu, atmintis yra dinamiška - tai nėra statiška saugykla, bet veikimo laukas, kuriame skirtingi laiko momentai susipina, o dabartinės situacijos gali „pažadinti“ praeityje įsirėžusius vaizdinius. Froidas analizavo, kaip prisiminimai palieka žymę psichikoje, ir pabrėžė, kad net ir naujai atsirandanti patirtis nepanaikina anksčiau susiformavusių atminties žymių - jos išlieka ir gali vėl pasireikšti tam tikromis aplinkybėmis.
Froido metapsichologijoje išstūmimas nėra paprastas nemalonių patirčių užmiršimas - tai aktyvus gynybinis mechanizmas, kuris pašalina psichologines patirtis iš sąmonės srities. Tačiau tai, kas išstumiama, nėra sunaikinama - šios patirtys lieka pasąmonėje ir grįžta netiesioginiais būdais - kaip sapnai, simptomai, apsirikimai. Būtent šį reiškinį Froidas įvardija kaip išstumtų psichikos procesų sugrįžimą. Trauminės atminties atveju išstūmimas dažnai pasireiškia kaip reprezentacijos ir afekto atsiskyrimas - t. y. žmogus gali nebepajėgti sąmoningai susieti konkretaus įvykio su jį lydėjusiu emociniu krūviu. Tokiu atveju pati trauma nebūtinai pamirštama, tačiau ji neįtraukiama į nuoseklią, naratyvinę atmintį, kurią būtų galima papasakoti ar reflektuoti.
Froido garsusis „Doros“ atveju pacientė staiga neteko balso po su šeima susidariusios konfliktinės situacijos, kuri, paviršutiniškai žiūrint, atrodė nereikšminga. Tačiau giluminė analizė atskleidė, kad šis simptomas buvo susijęs su ankstesnėmis, išstumtomis patirtimis - ypač su dviprasmiškais santykiais tarp Doros tėvo ir kitos šeimos moters. Šios praeities situacijos nebuvo sąmoningai prisimenamos, tačiau jų atminties pėdsakai arba vaizdiniai veikė toliau ir pasireiškė kaip neurotinis simptomas (balso netektis). Šis pavyzdys atskleidžia esminį Froido modelio principą: atmintis nėra loginė rekonstrukcija, o aktyvus psichinis procesas, kurio metu praeities patirtys veikia dabartį per nesąmoningas prisiminimų „sroves“.
Froido garsusis „Rat Man: A Case of Obsessional Neurosis“ atvejis yra klasikinis pavyzdys, kaip išstūmimas gali sukurti simptomų formavimosi grandinę. Pacientą kankino intensyvios mintys apie tai, kad jo tėvui (o vėliau ir mylimai moteriai) gali būti padaryta sadistinė žala. Šios obsesijos atrodė absurdiškos ir svetimos, tačiau analizės metu paaiškėjo, kad šios mintys reprezentuoja jau išstumtą patirtį iš praeities (paciento ambivalentiški jausmai tėvui, sadistiniai vaikystės fantazijos fragmentai ir nesąmoningas kaltės jausmas). Šis turinys buvo per stiprus sąmonei ir todėl išstumtas, tačiau nesunaikintas - jis grįžo simptomu. Šiuo atveju ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad simptomas veikia dvigubu režimu: viena vertus, jis maskuoja nepriimtiną psichinį turinį (reprezentacija yra užslėpta), kita vertus, simptomas leidžia šiam nepriimtinam psichiniam turiniui egzistuoti simboliškai, net jei ir iškreiptai.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epochos gyvenimo prasmės
Taigi, Froido atminties modelyje subjektas turi potencialo analitinės įžvalgos būdu „susigrąžinti“ (iš pasąmonės į sąmonę) išstumtą patirtį. Jo 1896 m. Froido teorijai vystantis, jis vis labiau pabrėžė sluoksniuotą, netiesioginį atminties funkcionavimo pobūdį, ypač jos ryšį su pasąmone; iš čia ir kilo atminties palyginimas su palimpsestu (rašomąja medžiaga, ant kurios, nuplovus ankstesnį tekstą, rašoma antrą, trečią ir daugiau kartų) - kur pėdsakai niekada nėra visiškai ištrinti, tik perrašyti.
Lakano Požiūris Į Atmintį: Kalba Ir Simbolinė Tvarka
Lakanas interpretuoja atmintį kaip neišvengiamai formuojamą kalbos (ypač kalbinių „įtrūkimų“ tarp signifikantų ir signifikatų). Lakanui pasąmonė nėra vaizdų ar patirčių saugykla - jis teigia, kad ši yra „struktūruota kaip kalba“. Šiuo požiūriu atmintis - tai ne prisiminimų atkūrimas, o reikšmės formavimas, vykstantis subjektui įsitraukus į simbolinę tvarką. Lakano psichoanalizėje ir pats prisimenančiojo paveikslas transformuojamas: nebe suverenas, prisimenantis savo praeitį ir apie ją „kalbantis“, o subjektas, „kalbinamas“ savo paties pasąmonės.
Vienas iš geriausiai žinomų Lakano klinikinių pavyzdžių - jo pacientės „Aimée“, kuriai diagnozuota psichozė, atvejo analizė, aprašyta Lakano 1932 m. daktaro disertacijoje. Ši moteris buvo sulaikyta po to, kai bandė užpulti žymią aktorę, kurią laikė atsakinga už savo nesėkmes. Lakanas nenagrinėjo šio atvejo kaip paslėptų trauminių prisiminimų iškilimo. Vietoj to jis parodė, kaip pacientės kalbinė produkcija (jos rašyti tekstai, žurnalai, vartojama kalba) struktūruoja jos subjektyvumą ir suteikia prasmę jos veiksmams. Aimée elgesys ir „prisiminimai“ apie savo patirtas skriaudas nebuvo tiesioginiai jos traumos atspindžiai, o labiau simboliniai traumos artikuliacijos bandymai - tai, kaip ji, pasitelkusi kalbą, bandė struktūruoti savo vietą kitų (ypač moterų ir autoritetų) atžvilgiu. Atmintis Lakano teorijoje - ne tai, kas yra prisimenama kaip duotybė, bet tai, kaip subjektas per signifikantus sukonstruoja savo vietą praeities ir dabarties santykyje.
Lakanas perkelia dėmesį nuo prisiminimų turinio į struktūrą, matydamas atmintį kaip simbolinį procesą, apibrėžiamą kalba. Šis pokytis performuluoja prisiminimo koncepciją - iš atmintyje saugomos informacijos jis tampa prasmės kūrimo aktu. Taip pat keičiasi dėmesio centras: ne ką subjektas prisimena, o kaip jis per atmintį save pozicionuoja.
Lakano požiūriu, išstūmimas yra signifikanto sutrikimas - t. y. tam tikro žodžio, ženklo ar reikšmės vieneto pašalinimas arba nesėkmingas įtraukimas į kalbinę grandinę. Tai ne paslėptas turinys, o simbolinės tvarkos įtrūkis, kuris atsiskleidžia kaip to, ko neįmanoma artikuliuoti, grįžimas. Lakanas pabrėžia, kad tai, kas išstumta, grįžta ne tiek kai…
Taip pat skaitykite: Savarankiško gyvenimo namai Lietuvoje
Taigi, Lakanas subjektą pateikia kaip iš prigimties suskilusį ir suformuotą Kito troškimo, todėl jo teorijoje atmintis yra ne atkūrimo, o konstravimo procesas. Lakanui pasąmonė nėra vaizdų ar potyrių saugykla, o yra „struktūruota kaip kalba“. Šis teiginys reiškia, kad psichiniai reiškiniai - taip pat ir atmintis - nėra tiesioginiai patirties atspindžiai. Vietoj to prisiminimai įgauna prasmę tik kalbos struktūroje, kitaip tariant - per signifikantų tarpusavio sąveiką. Atmintis šiuo požiūriu yra ne objektas, kurį galima tiesiog atkurti ar prisiminti, bet nuolatinis prasmės kūrimo veiksmas, priklausantis nuo to, kaip subjektas (prisimenantysis) yra įtrauktas į simbolinę tvarką.
Froido Ir Lakano Požiūrių Lyginimas Ir Taikymas
Froidas atmintį lokalizuoja psichinių reprezentacijų srityje - patirtys „įrašomos“ mūsų sąmonėje ir išstumiamos į pasąmonę, tačiau vėliau gali būti atgaivintos ar suaktyvintos.
Argyropoulo atvejo aprašymas iliustruoja, kaip Froido ir Lakano atminties modeliai gali būti pragmatiškai taikomi ilgalaikiame psichodinaminės terapijos procese. Pacientas - 60 m. vyras - kreipėsi dėl lėtinės melancholijos, kuri pasireiškė nuolatiniu liūdesiu, energijos stoka ir savęs kritika. Terapijos metu, naudojant psichoanalitines technikas - laisvąsias asociacijas, sapnų analizę ir interpretaciją - ilgainiui iškilo seniai išstumti emociniai prisiminimai apie jaunystės praradimus. Šie prisiminimai nebuvo tiesiogiai sąmoningi pradžioje, bet puikiai atitiko Froido modelį: Vorstellungen (vaizdiniai), kurie, nors ir buvo paslėpti, toliau darė įtaką paciento gyvenimui per įvairius simptomus. Neseniai suaktyvėjusios mintys apie seniai prarastus artimuosius veikė kaip nesąmoningi atminties pėdsakai, kuriuos Froidas apibūdintų kaip „išsaugotus“ - t. y. jie nebuvo sunaikinti, bet strategiškai išliko pasąmonėje, kol tapo pakankamai aktyvūs, kad vėl iškiltų paciento sąmonėje. Visgi pozityvus pokytis paciento gyvenime vyko būtent per kalbinę transformaciją. Pacientas perėjo nuo trumpų, fragmentiškų pasakojimų prie nuoseklesnių metaforų, pavyzdžiui, vėliau terapijoje pacientas apibūdino savo gyvenimą kaip „šešėliuotą praeitį“. Jo kalba tapo savęs struktūros įtvirtinimo priemone: pacientas perdėliojo santykį su kitais, įvardijo emocinius procesus simboliškai - tai liudija ne tik praeities turinio įsisavinimą, bet ir naujos savęs pozicijos išgyvenimą kalboje (ir simbolinėje tvarkoje).
Taip pat skaitykite: Psichoanalizė ir dailės terapijos metodai
tags: #kasdieninio #gyvenimo #psichopatologija #sigmund #freud