Įvadas
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vyksta nuolatiniai socialiniai, ekonominiai ir technologiniai pokyčiai, mokymosi motyvacija tampa vis svarbesniu veiksniu, lemiančiu moksleivių sėkmę ir gerovę. Šiame straipsnyje nagrinėjami veiksniai, skatinantys mokymosi motyvaciją, apžvelgiami atlikti tyrimai, aptariama fizinio aktyvumo svarba, mokinių motyvacijos didinimo strategijos ir veiksniai, įtakojantys fizinį aktyvumą. Taip pat siekiama atskleisti, kaip užtikrinti sklandų mokymosi procesą bei tinkamai motyvuoti besimokančiuosius. Šiandieninėje visuomenėje, kurioje nuolatinis mokymasis tampa būtinybe, mokinių motyvacijos klausimas yra itin aktualus. Straipsnyje nagrinėjama mokinių mokymosi motyvacijos problema remiantis įvairiais tyrimais, mokslininkų teiginiais ir praktiniais pastebėjimais pedagoginėje veikloje. Analizuojamos mokymosi motyvaciją slopinančios priežastys ir galimybės jai stiprinti.
Fizinio Aktyvumo Reikšmė Asmenybės Ugdymui ir Sveikatai
Fizinio aktyvumo raida
Nuo seniausių laikų žmogaus fizinė jėga ir ištvermė buvo būtinos išgyvenimui. Mūsų protėviai gyveno darnoje su gamta, o fizinis darbas buvo kasdienės realybės dalis. Tačiau technologinė pažanga išlaisvino žmogų nuo sunkaus fizinio darbo, apribojo jo raumenų veiklą, o tai sutrikdė biologinę organizmo pusiausvyrą. Dėl šios priežasties tarp jaunų žmonių, įskaitant moksleivius, paplito širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, nervinis išsekimas ir antsvoris. To priežastis - nepakankamas fizinis aktyvumas.
Akademiko Bergo duomenimis, dar XIX a. viduryje apie 96 % visų Žemėje atliktų darbų sudarė raumenų darbas. Tik 4 % jų buvo atlikta naudojant pašalinę energiją (vėjo, vandens, kuro degimo ir pan.). Tepraėjus šimtmečiui, t. y. XX a. viduryje, jau tik 1 % visų darbų teko raumenims, o 99 % - mašinoms, įrenginiams.
Socialinei pažangai susilpninus žmogaus ryšius su gamta, labai palengvėjus fizinei kovai už būvį, genetiškai užkoduota žmogaus judėjimo būtinybė tapo labai menkai realizuojama. Iškilo hipokinezės (mažo judėjimo) pasekmių grėsmė.
Fizinis aktyvumas ir ugdymas
Įžymus Lietuvos pedagogas Stasys Šalkauskis (1992) teigė, kad fizinė galybė yra bendriausia pedagoginė gėrybė fizinio mankštymo srityje, o kūno nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams yra bendriausia ugdomoji vertybė. S. Šalkauskio manymu, kūno sveikata bei stiprumas yra sudedamieji pradai tos ugdomosios vertybės, kuria yra kūno nusiteikimas aukštesniems gyvenimo tikslams, tai sveikata bei stiprumas turi būti imami ryšium su šitais tikslais, nes kitaip jiedu negali turėti tikros pedagoginės vertės. Sveikata bei stiprumas, tikslingai nepavartojami aukštesniems gyvenimo tikslams pagal protingą žmogaus prigimtį, negali sudaryti fizinio mankštymo uždavinio, nes iš dalykų esmės kūnas turi tarnauti šitai protingai žmogaus prigimčiai reiškimosi įrankiu.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos veiksniai ugdymo procese
Fizinis aktyvumas ir sveikata
Fizinis aktyvumas yra būtinas žmogaus sveikatai ir gerovei. Jis padeda mažinti riziką susirgti įvairiomis ligomis, stiprina imuninę sistemą, gerina nuotaiką ir didina darbingumą. Kineziterapeautai, kinezioogai, fizinio lavinimo specialistai, medikai vieningai teigia, kad laiku skirta ir tinkamo sunkumo mankšta visada padeda. Pirma, ji sumažina galimybę susirgti tam tikra liga, ir, antra, padeda įveikti ligą susirgus arba bent sumažinti jos progresavimą. Gydymas, reabilitacija, ligų profilaktika ir sveikatos stiprinimas yra keturi pagrindiniai medicinos uždaviniai. Fiziniai pratimai padeda spręsti šiuos uždavinius.
Aktyvios fizinės veiklos deficito problema aktuali visais amžiaus tarpsniais, tačiau bene aktualiausia ji kai kalbama apie moksleivių sveikatą Nors vaikai ir judresni už suaugusiuosius, dėl paplitusių pasyvaus laisvalaikio formų jiems gresia hipokinezės pasekmės. Neatsitiktinai daugelis autorių nurodo, kad moksleivių nuovargis padidėjęs, ypač pavasarį, darbingumas yra nepakankamas fizinės veiklos rezultatas. Jie teigia, kad tai, kas praleista vaikystėje, yra negrįžtamai prarasta tolesniam gyvenimui.
Fizinio aktyvumo skatinimas mokykloje
Mokykla yra svarbi vieta, kurioje galima skatinti fizinį aktyvumą. Kūno kultūros užsiėmimai, sporto būreliai ir kitos fizinio aktyvumo veiklos padeda moksleiviams ugdyti teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą, stiprina jų sveikatą ir gerina savijautą.
Visuomenės pastangos buvo sutelktos fizinio aktyvumo skatinimui kadangi fizinis aktyvumas kuo jaunesniame amžiuje sumažino riziką susirgti chroniško mis ligomis. Būtent mokykla ir yra ta organizacija, kuri turi užsiimti kūno kultūros lavinimu. Mažai abejonių, kad vaikai ir jaunimas gali išmokti ir išsiugdyti palankų gyvenimo būdo elgesį per aukštos kokybės kūno kultūros programas.
Moksleivių Veiklos Motyvacija
Mokymosi motyvacija yra svarbus faktorius, nulemiantis moksleivio mokymosi sėkmę. Potencialiai kiekvienas moksleivis yra motyvuota asmenybė, veikiama vidinių ir išorinių motyvų. Vis dažniau kalbama apie vieną aktualiausių mokyklos problemų - moksleivių mokymosi motyvacijos silpnėjimą, pasireiškiančią nenoru mokytis, blogu lankomumu, domėjimosi stoka, užduočių neatlikimu ar visišku pasitraukimu iš mokyklos. Kiekvienos veiklos pradžia, vyksmas ir sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo motyvo, todėl labai svarbu tirti mokymosi motyvaciją. Moksleivių poreikiai ir siekiai - jų veiklos motyvacijos šaltinis. Vaikai paprastai pasirenka veiklą, atitinkančią jų interesus, vertybes, nuostatas. Jų elgesiui įtakos turi siekiai ir polinkiai, todėl turime tirti moksleivių polinkius bei jų poreikius ir veiklos motyvus.
Taip pat skaitykite: Testai moksleiviams
Žmogaus sąmoninga veikla yra motyvuota. Šioje veikloje reikšmingi motyvai, motyvacija ir motyvavimas. Motyvai ( lot. movere - judinti ) - tai veiklos stimulai, susiję su individo poreikių tenkinimu: individo aktyvumą skatinantys ir jo veiklos kryptį lemiantys aplinkos arba vidaus veiksniai; materialūs arba idealūs individo tikslai; individo veiksmų ir poelgių pasirinkimo priežastis, kurią pats individas suvokia.
Kai aiškinamės, kodėl žmogus pasielgė taip ar anaip, kalbame apie motyvaciją. Tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vyklstantis žmogaus psichikoje, visa tai, kas perkelia žmogų iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme.
Mokymosi motyvai būna labia įvairūs. Pavyzdžiui, išskiriami vidiniai, kylantys iš paties subjekto, motyvus (pavyzdžiui, smalsumas, augimo poreikiai, išmokimo džiaugsmas, savigarba, laimėjimai, ateities tikslai, kompetencija) ir išorinius, kylančius iš aplinkos veiksnių, motyvus: ttolimos motyvacijos motyvus (ateities, gyvenimo prasmės ir perspektyvos įsisąmoninimas, kas skatina džiaugsminagai mokytis, tapti harmoninga, kūrybinga asmenybe) ir motyvus, slypinačius mokymesi ir apimantys mokymosi tikslus, rezultatus ir procesą.
Mokymosi motyvacija priklauso nuo požiūrio į mokymąsi. Motyvai keičiasi ir priklausomai nuo mokyklinio amžiaus. Pradinėse klasėse dominuoja socialiniai motyvai, susiję su naujo - mo.kinio - statuso įgyjimu. Stiprūs pažintiniai interesai. požiūrį į mokymąsi. Ankstyvoje paauglystėje prasideda domėjimasis mokyklinėmis pareigomis, krenta mokytojo autoritetas, vyresnėje pauuglystėje dominuoja įsitvirtinimo kolektyve poreikis, formuojasi bendravimo poreikiai. Nesėkmės mokymesi ir mokymosi motyvacija abipusiai įtakojantis vienas kitą veiksniai. Kuo silpnesnė motyvacija, tuo sunkaiu sekasi mokytis; kuo sunkaius sekasi mokymasis, tuo silnpnesnė motyvacija. Taigi, mokymosi motyvacija - sudėtingas reiškinys. Norint valdyti ir skatinti mokymosi motyvaciją būtinos gilios teorinės žinios.
Motyvacijos teorijos
Šiuo metu pripažįstama, jog neįmanoma sukurti universalios motyvacijos teorijos, kuri galėtų paaiškinti tiek gyvūnų, tiek žmonių elgseną, todėl šiuolaikiniame moksle egzistuoja įvairios teorijos, aiškinančios motyvacijos problemas. Mokslininkų darbuose galima išskirti daug motyvacijos teorijų, tačiau pagal žmogaus elgsenos priežasčių aiškinimą visas jas sąlyginai galima suskirstyti į kelias grupes:
Taip pat skaitykite: Elgesio taisyklės Aušros gimnazijoje
- Teorijos, žmogaus elgsenoje itin pabrėžiančios reakciją į tam tikrą spaudimą. Šis spaudimas gali būti tiek išorinis (paskatinimai, bausmės ir kt.), tiek vidinis - žmogaus poreikiai.
- Teorijos, kurios pripažįsta, jog žmogaus elgseną lemia ne tik išorinis ar vidinis spaudimas. Jos pabrėžia, kad žmogus jau prieš veikdamas turi tam tikras dispozicijas, kurios nukreipia jo veiklą ir nnetgi lemia tai, ko jis norėtų ir kodėl būtent to norėtų. Šiai grupei priklauso tikslų teorija (atstovas M.Ford).
- Teorijos, elgseną aiškinančios vidinėmis dispozicijomis. Apsisprendimo teorijoje (E.Deci, R.Ryan) akcentuojama vidinė motyvacija, paremta tinkamu socialinės aplinkos organizavimu, kurioje žmogus jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais.
Bihevioristinė operantinio determinavimo teorija daug reikšmės teikia paskatinimui: kiekvieno poelgio dažnumas ir intensyvumas priklauso nuo išorinio (teigiamo ar neigiamo pastiprinimo) paskatinimo, kurio pasekmė yra išmokimas.
Poreikių teorijos atsirado kaip alternatyva bihevioristinei teorijai, bet jos žmogaus elgesio priežastį traktuoja kaip tam tikrą spaudimą, tik šiuo atveju - vidinį. Žmogus ima veikti, nes jo organizme atsiranda poreikis, t.y. įtampa, kylanti dėl kokios nors pusiausvyros netekimo. Minėti poreikiai atsiranda palaipsniui: kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo poreikiai, patenkinus šiuos poreikius atsiranda socialiniai ir t.t. Todėl Maslow sudarė poreikių hierarchiją. Aukštesnieji poreikiai pradeda reikštis tik patenkinus žemesniuosius. Maslow teorija paaiškina daugelį mokyklinių nesėkmių nepatenkintais vaikų poreikiais ir nubrėžia aiškias gaires, skatinant moksleivių mokymosi motyvaciją - mokykloje ugdytiniai turi jaustis saugūs, mylimi ir vertinami. Tik tuomet mokymosi veikloje jjie gali išreikšti save kaip visavertės asmenybės.
Tikslo teorija teigiama, kad individo elgesį determinuoja išankstinis apsisprendimas vienaip ar kitaip veikti tam tikroje situacijoje. Šios teorijos šalininkų manymu, individo elgesį lemia įvairių tikslų siekimas: emocinių, pažintinių, subjektyvių, organizacinių, save įtvirtinančių socialinių santykių, integruotų socialinių santykių ir darbo. Mokymosi veikloje moksleivius motyvuoja trijų tipų tikslai: į darbą, užduotį įtraukiantys tikslai, įvykdymo tikslai ir darbo vengimo tikslai. Efektyviausi motyvacine prasme yra į užduotį įtraukiantys mokymo tikslai. Būtent pastarieji labiausiai skatina moksleivio mokymosi pastangas. Todėl pedagogams turėtų labiausia rūpėti tai, kad moksleiviai išsikeltų sau būtent šiuos tikslus.
Vidinės motyvacijos teorijos labiau pabrėžia vidinius žmogaus motyvacijos veiksnius. Apsisprendimo teorijoje itin pabrėžiama laisva individo valia apsisprendimo situacijose. Šitokia vidinė motyvacija nėra visiškai nepriklausoma, ji veikiama socialinės aplinkos, kuri turi tenkinti tris įgimtus psichologinius poreikius: kompetencijos, autonomiškumo, santykių. Ši teorija reikšminga tuo, kad paaiškina, jog vidinė mokymosi motyvacija pasireiškia tuomet, kai klasėje moksleivis jaučiasi kompetentingas, autonomiškas ir palaiko gerus santykius su kitais ugdymo proceso dalyviais. Priešingu atveju labiau motyvuoja išoriniai, o ne vidiniai veiksniai ir vyrauja nenoras mokytis.
Pakilumo teorijoje akcentuojamas motyvacijos piko išgyvenimas, kurį žmogus jaučia, aktyviai įsitraukęs į veiklą, reikalaujančią fizinių ir psichinių pastangų, kurią jis pats vertina kaip savotišką iššūkį. Pakilumo teorija reikšminga ugdymui ir mokymui. Mokiniams mokytis labiausia kliudo ne jų pažintiniai sugebėjimai, bet tai, kaip organizuojamas mokymo procesas, kuriame įgyjama mokymo patirtis, slopinanti vidinę motyvaciją. Dėmesys išorinėms taisyklėms ir vertinimui bei apdovanojimams pažymiais, neleidžia mokiniams išgyventi pakilumo, standartizuotos mokymo programos ir pamokos, verčiančios mokinius būti pasyviais, slopina ir neleidžia įsigilinti ir džiaugtis. Reikėtų mokymosi procesą organizuoti taip, kad mokiniai pasinertų ir patirtų pakilumą. Tai pasiekti padėtų užduočių bei reikalavimų sunkumo ir mokinio patiriamo streso subalansavimas, siekiant, kad mokytis būtų malonu. Todėl tokia mokymosi patirtis ir veikla, kuriai būdingi aiškūs tikslai ir grįžtamojo ryšio galimybės, veikiau skatina iš vidaus, o ne išoriškai.
Motyvai, kaip mokymosi ar kitokios veiklos skatulai, iškila žmogaus sąmonėje, kai išorės objektai arba paties žmogaus veiksmai jam dėl kokių nors priežasčių pasidaro reikšmingi ir prasmingi. Svarbu suprasti vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima atspėti poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir įvairių. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo - mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo ir taip pat nuo aplinkos poveikio: santykių šeimoje, mokyklos, bendraamžių, mokytojų poveikio.
Pedagoginiu darbu siekiama sudaryti tokias ugdymo situacijas, kurios skatintų asmenybę turtinančius ir formuojančius įvykius. Mokymosi motyvacijos teorijos pagrindžia teiginį, kad motyvai ir motyvacija yra asmenybės psichikos padarinys (nors aplinkos vaidmuo čia taip pat svarbus - turi būti palankios sąlygos asmenybės vystimuisi).
Veiksniai, Skatinantys Vaikų Fizinį Aktyvumą
Savigarbos modelis
Savigarba yra svarbus veiksnys, skatinantis fizinį aktyvumą. Moksleiviai, kurie pasitiki savimi ir savo fizinėmis galimybėmis, yra labiau linkę būti fiziškai aktyvūs.
Pirminis fizinės kompetencijos suvokimo lygis (pagal amžiaus tarpsnius)
Fizinės kompetencijos suvokimas taip pat turi įtakos fiziniam aktyvumui. Moksleiviai, kurie mano, kad yra fiziškai kompetentingi, yra labiau linkę dalyvauti fizinėse veiklose. Svarbu atsižvelgti į amžiaus tarpsnius ir ugdyti fizinę kompetenciją atitinkamai.
Fizinio aktyvumo džiaugsmas
Džiaugsmas, patiriamas fizinio aktyvumo metu, yra stiprus motyvatorius. Moksleiviai, kurie mėgaujasi fizine veikla, yra labiau linkę ja užsiimti reguliariai.
Draugų įtaka fiziniam aktyvumui
Draugai gali turėti didelę įtaką moksleivių fiziniam aktyvumui. Jei draugai yra fiziškai aktyvūs, moksleiviai taip pat yra labiau linkę būti fiziškai aktyvūs.
Fizinio aktyvumo piramidė
Fizinio aktyvumo piramidė yra modelis, kuris parodo, kokio tipo fizinė veikla yra rekomenduojama įvairiems amžiaus tarpsniams.
Moksleivių Fizinio Aktyvumo Didinimo Strategijos
Yra įvairių strategijų, kurios gali padėti didinti moksleivių fizinį aktyvumą. Tai apima:
- Kūno kultūros pamokų tobulinimas.
- Sporto būrelių ir kitų fizinio aktyvumo veiklų organizavimas.
- Fizinio aktyvumo integravimas į kitus mokomuosius dalykus.
- Tėvų įtraukimas į fizinio aktyvumo skatinimą.
Veiksniai, Įtakojantys Fizinį Aktyvumą
Veiksnių klasifikavimas
Veiksniai, įtakojantys fizinį aktyvumą, gali būti klasifikuojami į įvairias kategorijas, įskaitant:
- Asmeninius veiksnius (pvz., amžius, lytis, sveikatos būklė, motyvacija).
- Socialinius veiksnius (pvz., šeimos, draugų, bendruomenės įtaka).
- Aplinkos veiksnius (pvz., prieinamumas prie fizinio aktyvumo galimybių, saugumas).
Tyrimo apklausoje išaiškėjo, jog mokiniui didelį poveikį turi mokytojo autoritetas. Tačiau mokinį motyvuoti gali tik mokytojas, mylintis savo darbą ir telkiantis visas pastangas, kad mokiniai pasiektų kuo geresnių rezultatų ir asmeniškai tobulėtų. Mokytojas, kuris džiaugiasi mokinių pasiekimais, net ir nedideliais.
Suvokiant, jog suaugusiųjų mokymosi motyvacija didele dalimi priklauso nuo jų asmeninio nusiteikimo bei aplinkos, kurioje jie mokosi, poveikio, svarbu atkreipti dėmesį į šiuos aspektus ugdant ir motyvuojant moksleivius.
Mokinių Mokymosi Motyvacijos Problemos
Motyvacijos silpnėjimo priežastys
Pastarųjų metų tyrimai rodo, kad nemažos dalies mokinių mokymosi motyvacija silpnėja dėl įvairiausių socialinių, psichologinių priežasčių. Klaipėdos licėjaus atlikta mokinių apklausa „Aš mokykloje“ atskleidė, kad didžiajai daliai (apie 60 proc.) 5-10 klasių mokinių kilo sunkumų dėl nuotolinio mokymosi. Be to, 23 proc. 8-10 klasių mokinių stigo motyvacijos. Tyrimas parodė, kad mokiniams trūko bendravimo su bendraklasiais, atsirado laisvalaikio-miego balanso sunkumų, sumažėjo fizinis aktyvumas, jie atprato kalbėti prieš klasę.
Tyrimai taip pat rodo, kad visų mokinių įsitraukimą į mokymosi procesus labiausiai nepalankiai veikia formalus tradicinis mokymas, mokinių segregacija ir išorinių mokymosi pažangos trikdžių akcentavimas.
Įtraukusis ugdymas ir motyvacija
Jungtinė Šiaulių universiteto tyrėjų grupė analizavo įtraukiojo ugdymo(si) požymius ir procesus 14-oje projekto „Renkuosi mokyti - mokyklų kaitai!” mokyklų. Tyrimas atskleidė, kad tokie įtraukiojo ugdymo kultūros požymiai kaip mokytojo dėmesys vaiko asmenybei ir pagalba mokiniui labiausiai išreikšti pradinio ugdymo pakopoje. Mokykloms dar reikia tobulėti pagarbos ir pagalbos kultūros puoselėjimo, bendruomeniškumo skatinimo, patyčių mažinimo srityse. Mokyklose trūksta dėmesio lygių galimybių kultūrai ir antidiskriminacinei politikai.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad personalizuoto mokymosi strategijas mokytojai dažniau taiko tada, kai mokykloje vyrauja pripažinimo, pagarbos ir pagalbos mokiniui kultūra. Formalus tradicinis mokymas dažniau susijęs su elitizmo reiškiniu mokykloje, patyčių ir diskriminacijos raiška, išorinių mokymo trikdžių akcentavimu.
Mokinių požiūris į mokyklą ir mokytojus
Mokinių nuomone, santykiai su mokytojais yra viena iš skaudžiausių temų. Nemaža dalis mokinių išreiškė nepasitenkinimą savo mokytojais dėl nepagarbaus bendravimo, psichologinio smurto (rėkimo, keiksmų, žeminimo). Mokiniai norėtų mokytis gražioje, jaukioje, patogioje ir funkcionalioje mokykloje, kurioje nėra triukšmo ir galima rasti ramybės ir poilsio zonų. Per pertraukas mokiniai norėtų daugiau veiklos ir aktyvaus poilsio, galimybės leisti laiką lauke. Šiuolaikinio efektyvaus mokymosi mokiniai neįsivaizduoja be IKT ir jų aktyvesnio naudojimo ugdymosi procese bei mokinio gebėjimus ir interesus atitinkančio ugdymo, kai mokinys gali aktyviai rinktis užduotis, plėtoti savo gebėjimus jam aktualiose srityse. Mokiniai norėtų dažniau dirbti grupėse bendradarbiaudami, o mokymosi procesas turėtų būti labiau sudominantis, įtraukiantis, įvairus, žinios kiekvienam prieinamos ir praktiškai pritaikomos.
Tėvų vaidmuo
Daugumą tėvų tenkina jų priėmimo ir įsitraukimo į vaiko ugdymą situacija, tačiau tėvų įsitraukimo klausimu vienodo sutarimo tarp tėvų ir pedagogų nėra. Mokytojai tėvų įsitraukimą į ugdymo veiklas vertina patenkinamai, manydami, kad tėvai nepakankamai aktyviai dalyvauja vaiko ugdyme. Tėvai pasigenda individualesnio dėmesio kiekvieno vaiko mokymuisi, dalijimosi ne tik problemomis, bet ir pozityvia informacija apie vaiko pasiekimus. Tėvų atsakymų į atvirus klausimus rezultatai rodo, kad didelė dalis tėvų supranta savo ugdomąjį vaidmenį ir prisiima atsakomybę už vaiko asmenybės ugdymą šeimoje, jaučia pareigą domėtis vaiko savijauta, pasiekimais ir mokymosi procesu, skatinti ir motyvuoti mokytis, teikti emocinę paramą ir pagalbą iškilus sunkumams.
Praktiniai patarimai mokytojams
Atsižvelgiant į tyrimų rezultatus ir teorines įžvalgas, galima pateikti keletą rekomendacijų, kaip stiprinti mokinių mokymosi motyvaciją:
- Skatinti mokinių smalsumą. Tai galinga jėga, kuri gali padėti mokiniams atrasti mokymosi džiaugsmą.
- Atsižvelgti į mokinių reikmes bei tikslus. Individualizuotas požiūris padeda mokiniams jaustis svarbiems ir suprastiems.
- Kurti pozityvią atmosferą klasėje. Bendradarbiavimas, pagarba ir pagalba vienas kitam skatina mokinių įsitraukimą.
- Užtikrinti efektyvią komunikaciją. Aiškus ir laiku pateiktas informavimas apie ugdymo procesą mažina nerimą ir skatina pasitikėjimą.
- Palaikyti ryšį su mokiniais ne tik pamokų metu. Individualūs pokalbiai padeda pastebėti ir laiku reaguoti į mokinių sunkumus.
- Naudoti aktyvius mokymosi metodus. Įtraukiantis ir įvairus mokymosi procesas skatina mokinių susidomėjimą.
- Skatinti mokinių kritinį mąstymą ir metakognityvinius gebėjimus. Tai padeda mokiniams geriau suprasti mokymosi procesą ir tapti savarankiškesniais.
- Teikti mokiniams grįžtamąjį ryšį, pagirti už pasiekimus. Teigiamas pastiprinimas skatina mokinių motyvaciją ir pasitikėjimą savimi.
- Kurti saugią ir priimančią aplinką. Mokiniai turi jaustis saugūs ir gerbiami, kad galėtų atsiskleisti ir mokytis.
- Būti pavyzdžiu mokiniams. Mokytojas, mylintis savo darbą ir besidžiaugiantis mokinių pasiekimais, įkvepia mokinius siekti geresnių rezultatų.
Valstybinės strategijos
Valstybė taip pat skiria dėmesį mokinių motyvacijos skatinimui. Švietimo reformos siekia sukurti savarankišką, kūrybiškai save išskleidžiančią asmenybę, turinčią mokymosi visą gyvenimą nuostatą.
Švietimo turinys nuolat vertinamas ir peržiūrimas, atrenkamas, papildomas ir koreguojamas. Jis nuolat derinamas su švietimui keliamais tikslais ir uždaviniais, atsižvelgiama į mokinių ir švietimo socialinių partnerių interesus, siejamas su dabarties moralinėmis ir pilietinėmis nuostatomis, su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų ir kompetencijų suteikimu. Taip pat sustiprinamas užsienio kalbų mokymasis, dėmesys verslumui skatinti ir finansinei išminčiai ugdyti, atnaujinami švietimo turinio perteikimo būdai visuose švietimo lygiuose.
tags: #mokinio #motyvacija #seimoje