Depresija - tai rimta problema, kurią reikia spręsti. Neignoruoti, nenuleisti galvos, ar diskriminuoti, o padėti, išklausyti, suprasti. Tik taip galime kažkaip išsikapanoti iš šito liūno, ir įveikti šią ligą bei išgelbėti bent vieną gyvybę.
Depresija kino ir visuomenės kontekste
Vis dažniau Lietuvoje net ir garsūs bei labai sėkmingi žmonės išdrįsta prisipažinti, kad kenčia nuo depresijos. Kad tai yra rimta liga, o ne „išsigalvojimas“, kaip kartais sako problemos rimtumo nesuvokiantys žmonės, liudija ir tragiškai pasibaigę aktorių Sauliaus Mykolaičio bei Vytauto Šapranausko gyvenimai. Panašių pavyzdžių pasauliniame kine tikrai apstu, todėl šios temos tyrinėtojus visada tyko pavijus pakliūti į gausiai stereotipais nusėtą teritoriją.
Apie tai, kiek neatsakingai šnekame apie psichinę sveikatą, yra baisu. Žmogų galime pavadinti „šizofreniku“, „užsidepresavusiu“, „psichu“, „maniaku“… O juk visai nedideliu spinduliu aplink mus yra žmonių, kurie tikrai serga. Be to, tokias ligas dažnai lydi komentarai: „Prisigalvoja“, „Madinga dabar sirgti“… Bet žmonės pamiršta vieną dalyką: juk niekas nenori sirgti. Niekas. Jei galėtum pasirinkti jaustis gerai, argi rinktumeisi ligą?
Per paskutinius dešimtmečius pasaulyje žmonių, diagnozuotų depresija ir panašiomis ligomis, padaugėjo. Tai yra tikra problema ir ji gyvena tarp mūsų - ypač Lietuvoje, šalyje, kuri pagal savižudybių skaičių užima vieną iš pirmųjų vietų pasaulyje. Kas tai sukelia, nustatyti sunku, bet viena aišku - su depresija reikia kovoti.
Marijos Kavtaradzės filmas „Išgyventi vasarą“: atviras žvilgsnis į psichikos sutrikimus
Režisierė Marija Kavtaradzė savo kūryboje atvirai ir jautriai paliečia psichikos sveikatos temas. Jos filmas „Išgyventi vasarą“ pasakoja apie jauną psichologę Indrę, kuri lydi du pacientus, sergančius bipoliniu sutrikimu, iš Vilniaus į Palangą. Tai istorija apie draugystę, iššūkius ir visuomenės požiūrį į psichikos ligas.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
Pasak Marijos Kavtaradzės, jai norėjosi apie psichinius sutrikimus kalbėti atvirai, paprastai ir nedramatizuojant. Perteikti personažų kančią, bet nenuspalvinti visko tik juoda spalva. Režisierė pasirinko pavojingiausią bipolinio sutrikimo atvejį, kai žmogus pastoviai yra sumišusios būsenos - yra apsėstas negatyvių minčių ir kartu pasižymi stipria fizine energija.
Filmo autoriai neieško efektingų siužeto posūkių ir nesistengia, kaip dabar įprasta, intriguoti žiūrovą. Anot Marijos Kavtaradzės, „psichologijos vadovėliuose bipolinis sutrikimas aprašomas kaip manija ir depresija - kaip sūpuoklės tarp energijos kupinų aukštumų ir bejėgystės, nieko nenorėjimo".
„Išgyventi vasarą“ - tai filmas, kuris bando parodyti, kad depresija sergantys žmonės yra tokie patys kaip visi, kad tai nėra kažkokie raupsuotieji ar likimo nuskriausti, kuriuos reikia atstumti nuo visuomenės. Tai mes. Mūsų draugai. Mūsų šeima. Mūsų broliai ir sesės. Reikalingas. Ir jums yra reikalinga jį pažiūrėti, ypač, jei niekada nesate susidūrę su šia liga ar jos padariniais.
Viešos išpažintys ir atvirumas
Pastaruoju metu net keletas aktorių viešai prisipažino, kad serga depresija ar turi bipolinį sutrikimą: aktorė Gelminė Glemžaitė, kuri vaidina Justę filme „Išgyventi vasarą“, aktorius Marius Repšys, su kuriuo dirbote kurdama filmo „Šventasis“ scenarijų. Tokios viešos, ypač žinomų žmonių, prisipažinimai gali padėti kitiems. Kita vertus, jie reikalingi dar ir tam, kad sergantis žmogus nesijaustų kuo nors išskirtinis, unikalus. Nieko čia labai originalaus, kad tau - viena ar kita diagnozė. Nieko ypatingo, kad gulėjai ligoninėje. Nieko išskirtinio, kad geri antidepresantus. Tiesiog kalbėjimas atvirai apie ligą gali tapti pagalba kitiems. Ir nereikia to nei romantizuoti, nei sureikšminti, nei baisėtis.
Šiuolaikiniai jaunuoliai anksčiau pradeda stebėti save - ko gero, didžioji dalis mano pažįstamų vaikšto į psichoterapiją. Ir nei kam dėl to gėda, nei baisu. Jei lankaisi pas psichologą, visiškai nereiškia, kad esi ligonis - tiesiog rūpiniesi savo psichine sveikata. Tai - tarsi profilaktinis gydymas, kuris užtveria kelią galimiems rimtiems sutrikimams.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Knygos ir menas kaip pagalbos priemonės
Menas yra labai abstrakti sąvoka, apimanti daug meno formų, kurių kiekviena savo būdu prisideda prie psichikos sveikatos gerinimo ir savižudybės rizikos mažinimo terapiniame kontekste.
Menas taip pat naudojamas žinioms apie savižudybės prevenciją skleisti. Knygos, filmai, spektakliai ir kiti šaltiniai siekia naudodami metaforas plėsti žinias apie savižudybės prevenciją.
Knygos, kurios gali padėti:
- Benjamin, B. Pfluger, 2019 m. „Nepažįstamasis ant tilto: mano kelionė iš nevilties į viltį“ („The Stranger On The Bridge: My Journey From Despair To Hope“).
- „16 gydančių istorijų: kai gyvenimas užknisa“.
- „Be pavadinimo. Nusižudžiusiųjų artimųjų istorijos, padedančios išgyventi“.
- „Rytoj vėl patekės saulė“.
- „Vilties knyga“.
- Inga Juodkūnė „Rytoj vėl patekės saulė“.
Filmai, kurie gali padėti:
- „Išgyventi vasarą“ (2018 m., rež. M. Kavtaradze).
- „Melancholija“ (angl. Melancholia, 2011 m., rež. L. von Trier).
Savižudybių prevencija ir meno vaidmuo
Savižudybių prevencijos diena, minima rugsėjo 10 dieną, yra aktuali kiekvienam. Savižudybių prevencijai yra daug įrankių ir informacijos šaltinių.
Davico et. Al. (2022) teigia, kad kol kas nėra gausu tyrimų, įrodančių meno poveikį savižudybių prevencijai, tačiau nurodo tris pagrindines meno naudas suicido rizikai sumažinti:
- Geresnis suvokimas apie psichikos sveikatos sutrikimus: menas gali padėti geriau pažinti psichikos sutrikimų simptomus bei progresą.
- Didesnis saviveiksmingumas: saviveiksmingumas gali būti apibūdinamas kaip asmens tikėjimas savo gebėjimais bei norimo tikslo pasiekimu (APA Dictionary of Psychology, 2023).
- Geresni socialiniai įgūdžiai ir suburtas palaikymo ratas: kuriant meną ir jį aptarinėjant buriama bendruomenė bei stiprinami ryšiai tarp žmonių, dėl to didėja socialinis palaikymas.
Sonke et. Al. (2021) tyrimas nurodo kelias terapijos formas, kurios naudingos mažinant savižudybės riziką: muzikos terapija, kūrybinis rašymas, vizualinis menas (piešimas, tapyba ir kt.), drama ir teatras. Visos šios meno formos prisideda prie geresnio emocinio įsitraukimo, geresnės emocijų raiškos, geresnio savęs vertinimo bei bendruomeniškumo kūrimo. Taip pat mintys apie savižudybę yra skaudi tema, apie kurią kalbėti gali būti sunku arba baugu, todėl menas gali padėti išreikšti šias emocijas ir mintis netiesiogiai, o abstrakčiai bei metaforiškai (Bronisch, Spreti, 2021). Galimybė išreikšti savo mintis metaforiškai daugumai yra lengviau nei tiesiogiai apie tai kalbėti su kitu asmeniu.
Taip pat skaitykite: Saugus kačių nagų kirpimas
Kur kreiptis pagalbos?
Jei jaučiate, kad jums reikia pagalbos, kreipkitės į specialistus:
- Jaunimo linija: Pagalba telefonu ir internetu.
- Psichikos sveikatos centrai: Teikia ambulatorines ir stacionarines paslaugas.
- Psichologai ir psichoterapeutai: Privačios konsultacijos.
Paauglių depresija: kaip atpažinti, suprasti ir įveikti
COVID-19 pandemija ir ją lydintys veiksniai neabejotinai paveikė vaikų ir paauglių psichikos sveikatą. Depresija yra rimta liga, o paaugliai atspindi vieni kitiems. Mokykla gali padėti depresija sergančiam paaugliui.
tags: #kavtaradze #kaip #iseiti #is #depresijos