Šis straipsnis nagrinėja ideologines revoliucijas, vykusius XX a. psichologijoje, atskleidžiant evoliucijos teorijos įtaką ir jos ryšį su ideologijomis, taip pat kritiškai vertinant kontraintuityvumo vaidmenį moksle.
Įvadas
Šį rašinį parašyti paskatino trumpa patirtis vadovaujant pirmo kurso (psichologijos specialybės) studentų seminarams. Pasirodo, studentai tvirtai įsitikinę Darvino ar podarvinistinės evoliucijos teorijos teisingumu, negana to, nemažai jų nė kiek neabejoja, kad šiuo metu vykstantys politiniai ir socialiniai pokyčiai yra ne kas kita, kaip socialinė evoliucija, kuri ir pratęsia gamtos pradėtą žmogaus vystymąsi. Turint omenyje, kad daugelio studentų priimamų sprendimų fone vyrauja būtent tokia pasaulėvoka, galima tuo iš dalies paaiškinti, kodėl toks menkas tėra nepasitenkinimas vadinamąja „aukštojo mokslo reforma“, kuri yra ne kas kita, kaip socialdarvinizmo apraiška.
Mokslo Filosofijos Pamatai: Kuhno Paradigmos ir Feyerabendo Kritika
Pirmiausia norėčiau priminti elementariausius mokslo filosofijos laimėjimus. XX a. viduryje Thomas Kuhnas pademonstravo, jog kumuliatyvistinė mokslo samprata (mokslo eiga - tai nuoseklus faktų kaupimas, prieaugis, vis papildantis mokslinį pasaulėvaizdį), kurią perša ir palaiko mokykliniai ir studijų vadovėliai, yra klaidinga. Mokslo istoriko žvilgsnis atskleidžia, kad vienu ar kitu metu mokslo bendruomenės priimtas pasaulėvaizdis tėra viena iš galimų paradigmų. Su laiku kaupiasi ne tik ją patvirtinantys, bet ir jai prieštaraujantys faktai (atradimai). Mokslinė bendruomenė linkusi šiuos prieštaravimus ignoruoti arba kuria įvairių hipotezių, turinčių paaiškinti nuo teorinių numatymų nukrypstančius stebėjimų ar eksperimentų duomenis ir taip pritempti juos prie turimos paradigmos. Tačiau visada šių prieštaravimų galiausiai prisikaupia tiek daug, kad jų nebeįmanoma ignoruoti ir tuomet mokslą ar jo šaką ištinka krizė, kurią seka mokslo (ar jo šakos) revoliucija.
Norėčiau akcentuoti kelis iš Kuhno sampratos sekančius momentus. Pirma, jo įžvalga parodo, jog mokslininkų įsitikinimas, jog „jie žino, koks yra pasaulis“, visuomet galiausiai pasirodo buvęs klaidingas. Posakis „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, puikiai tinka ir mokslininkų planams bei teorijoms. Antra, jo darbas prisidėjo prie herojinio mokslo modelio nuvainikavimo. Paaiškėjo, jog tikrasis mokslininkas visai nepanašus į nuo prietarų išlaisvintą skeptišką progresyvią būtybę, kokia ji buvo ir iš dalies tebeišlieka ore ir galvelėse plazdančiuose vaizdiniuose. Mokslininkas tėra žmogus, toli gražu ne visažinis ir klystantis kaip ir visi kiti. Mokslinė veikla iš principo yra konservatyvi ir ribota.
Tiesą sakant, tai, ką Kuhnas pademonstravo išsamiu mokslo istorijos tyrimu, buvo suprasta jau gerokai anksčiau. Paulas Feyerabendas, kitas garsus mokslo filosofas, nurodė ir daugiau žmogiškų, pernelyg žmogiškų mokslinės veiklos ir mokslininkų savybių. Jis mokslo istorijos ir mokslininkų biografijų pavyzdžiais parodė, jog vienos ar kitos mokslinės teorijos įsigalėjimą gali lemti ne vien daugiau ar mažiau įtikinanti argumentacija, bet ir įvairios gudrybės ar triukai.
Taip pat skaitykite: Apie ideologinę revoliuciją psichologijoje
Evoliucinė Suktybė: Tarpinės Grandies Paieškos
Po šios trumpos įžangos grįžkime prie vad. evoliucijos teorijos ir iškart nurodykime vieną iš tokių suktybių, susijusių būtent su ja. Anot šios teorijos, visos rūšys yra nuolatiniame evoliucijos procese ir šitaip nuolat evoliucionuodamos per tam tikrą laikotarpį vienos rūšys tampa kitomis rūšimis. Tokia prielaida numato laipsnišką perėjimą nuo vienos rūšies prie kitos ir todėl tarpinių grandžių tarp vienos ir kitos rūšies buvimą. Tai, kas kol kas pasakyta, nurodo tik normalaus mokslinio darbo ir diskusijų situaciją.
Tačiau čia atsiskleidžia ir tai, jog evoliucijos teorija nėra šiaip empirinio mokslo reikalas. Ji artimai susijusi su ideologija, traktuojančia žmogų kaip „plikąją žmogbeždžionę“ (kad ir ką tai galėtų reikšti), t.y. žūtbūt besistengiančia paneigti akivaizdžius skirtumus tarp žmogaus ir kitų primatų, kokius matome egzotiškuose kraštuose arba zoologijos soduose. Siekiant įpiršti tokį požiūrį, labai praverstų tarpinė grandis - tarkim, pusiau žmogus, pusiau orangutangas - ir tokia grandis buvo surasta.
1912 m. Dėl atkaklių Britų muziejaus tarnautojų pastangų išvengti nepriklausomos šio eksponato patikros, jis net keturiasdešimt metų buvo sėkmingai naudojamas smegenų plovimui, kol galiausiai pavyko nustatyti, jog tai - tik gerai padaryta klastotė: prie paprastos mirusio žmogaus kaukolės pritvirtintas žandikaulis, paimtas iš orangutango skeleto. Tai Vakaruose sukėlė didžiulį, iki šiol prisimenamą skandalą. Negana to, tokių žmogbeždžionių, arba beždžionžmogių, t.y. tarpinių grandžių tarp beždžionės ir žmogaus, buvo surasta ne vien „fosilijose“, bet ir tarp gyvųjų. Afrikos pigmėjus Ota Benga XX a. pradžioje buvo sugautas ir greta gorilų laikomas Bronkso zoologijos sode, Niujorke, kaip evoliucijos įrodymas. Tiesa, ne visiems amerikiečiams toks elgesys su pigmėjumi buvo priimtinas ir dėl to kilo įvairių kontroversijų bei ketinimų iškelti jį iš beždžionų narvo. Galiausiai tai ir buvo padaryta bei suteiktos galimybės pigmėjui integruotis į Amerikos visuomenę. Tai tik viena iš darvinizmo žiaurumo apraiškų.
Darvinizmas ir Ideologijos: Komunizmas, Nacionalsocializmas ir Švietimas
Darvinizmo ryšys su komunizmo ir nacionalsocializmo ideologijomis gerai žinomas ir gausiai aprašytas, šiame laiške jo neaptarinėsiu. Trumpai paminėsiu tik tai, kad tarpinių grandžių paieškos ne vien gali tapti atgrasios moraliniu požiūriu, bet, kaip Kuhno skaitytojai ir galėtų tikėtis, yra grindžiamos prielaidom, kurioms vis labiau prieštarauja mokslinių tyrimų rezultatai. Archeologiniai duomenys skatina teigti, jog net milijonus metų rūšys nesikeičia, o naujos rūšys atsiranda palyginti staiga, o ne dėl nenutrūkstamo vystymosi. Be to, molekulinės biologijos duomenys taip pat neranda jokio patvirtinimo darvinistiniam teiginiui, kad visos rūšys palaipsniui išsivystė iš vieno „protėvio“ (įdomus pavadinimas), ir veikiau jį neigia. Atskleista be galo sudėtinga ląstelės struktūra įsitikinimą gyvybės ar rūšių atsiradimu „dėl atsitiktinių pokyčių“, dalies mokslininkų požiūriu, daro visiškai neįmanomą. Štai yra paskaičiuota, kad ląstelės susidarymas per atsitiktinumą iš hipotetinės „pirmykštės cheminių elementų sriubos“ yra tiek pat tikėtinas, kiek ir tai, kad tornadas iš ant žemės pabertų detalių atsitiktinai surinks lėktuvą.
Konkurencija ir Kontraintuityvumas: Ideologijos Bruožai
Turiu čia galvoje kapitalistinę arba liberalistinę „konkurencijos“ ideologiją ir žymųjį tinkamiausių, arba geriausiai prisitaikiusių, išlikimo postulatą. Šis postulatas neatitinka griežto mokslo teorijoms (Popperio) keliamo falsifikacijos kriterijaus ir todėl jos neįmanoma atskirti nuo metafizikos, ideologijos ar šiaip fantazijų. Tai suprantama, nes kaip mokslinės teorijos principas „tinkamiausiųjų išlikimo“ postulatas yra niekinis, mat yra tuščia tautologija. Mat ji teigia, jog „išlieka“ tie, kurie yra „tinkamiausi“, o „tinkamiausi“ kaip tik ir yra tie, kurie „išlieka“. Šis ratu besisukantis teiginys gali neužkliūti tik tada, jei priimsime evoliucijos kaip nuolatinio tapsmo, kurio metu iš vieno pirminio organizmo dėl natūralios atrankos atsitiktinai randasi ir vienos kitomis tampa skirtingos rūšys, idėją.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Bet ši idėja tiek matematiniu, tiek sveiko proto, tiek naujausių mokslo atradimų požiūriu dėl daugelio priežasčių atrodo nebeįtikima. Tačiau su šia idėja vienaip ar kitaip žmonių galvelėse susijusi „kovos už būvį“, eufemistiškai dar vadinamos „konkurencija“, ideologija yra gaji. Šios ideologijos esmė paprasta - politinėmis priemonėmis sudaryti tokias sąlygas, kad į išrinktųjų tarpą patekti galėtų tik tie, kurie atitinka ideologijos nustatytus kriterijus, o visi kiti paskelbiami „neprisitaikiusiais“.
Tai paminėjęs galiu išryškinti bendrą ideologijos ir evoliucijos teorijos ir net didelės dalies gamtamokslio apskritai bruožą. Tai visiškas nesiskaitymas su sveiku protu, arba kontraintuityvumas. Kaip Koperniko teorija teigia, jog žemė dideliu greičiu skrieja apie Saulę, nors kiekvienas sveiko proto asmuo pasakys, kad žemė nejuda, taip evoliucijos teorijos šalininkai norėtų įteigti, jog kiekvienas iš mūsų esam nenuilstamai nešami evoliucijos srauto ir mus valdo „plika akim“ nepastebimas procesas. Šio proceso principų eilinis žmogelis esą nesupranta, bet evoliucijos teoretikas ar tokios pseudomokslo atšakos kaip evoliucinė psichologija šalininkas jam paaiškins, kad nepaisant jo visų rūpesčių ir siekių, iš tiesų šis žmogelis tik „nesąmoningai“ daro viską, kad perduotų savo genus, pasitarnautų evoliucijos procesui ir t.t. ir pan.
Žmogeliui nusileidus ir sutikus, kad šitaip jo sveikas protas ir konkretūs siekiai, mintys ir sąžinė būtų pakeisti „evoliucijos teoretikų“ kliedesiais, t.y. privertus žmogelį atsižadėti sveiko proto, toliau jau galima įtikinti jį bet kuo - „progresu“, „socialine evoliucija“, „aukštojo mokslo reforma“, „komunizmo“ ar „demokratijos“ statybomis, o tai, kokia ši evoliucija ir jos tikslai turi būti, gali spręsti „mokslininkai“, „liberalai ministrai“ ir kiti „tikrai išmanantys“, t.y. nukvakę ideologai, iš esmės savo pažiūrų baisumu nenusileidžiantys Leninui, Trockiui, Gėbelsui ir t.t. ir pan.
Vadinamasis „kontraintuityvumas“ yra pamėgtas nemažos dalies mokslininkų, kurie, praradę saiką ir bijantys suabejoti savo visažinyste, rodos, gali teigti bet ką. Antai nemažai fizikų yra įsitikinę stygų teorijos teisingumu ar bent pagrįstumu, nors jos teisingumo nėra jokių galimybių nustatyti. O populiarusis ir neįgalusis fizikas Stephenas Hawkingas giriasi jau kone skaitantis Dievo mintis ir, beje, ragina žmonėms kuo skubiau kraustytis į kosmosą ir saugotis ateivių… Tai toli gražu nėra pokštas, nes ir kai kurie evoliucijos teoretikai, supratę, jog ši teorija niekaip negali paaiškinti gyvybės atsiradimo, paskelbė hipotezę, jog gyvybė atkeliavo iš kosmoso… (Čia nesvarbus skirtumas, kad biologinės evoliucijos teorija neskirta „paaiškinti“ gyvybės kaip tokios atsiradimui, nes kartu su cheminės evoliucijos idėja, skirta būtent gyvybės atsiradimui „paaiškinti“, ji sudaro bendrą natūralistinį pasaulėvaizdį). Tad visai artima atrodo kai kurių mokslo filosofų pažiūra, kad modernusis mokslas kyla iš maginio įsitikinimo, jog žmogus viską gali paaiškinti, pažinti ir kontroliuoti.
Evoliucine Psichologija ir Darvinistinė Ideologija Švietimo Įstaigose
Ligšiolinės pastraipos parašytos siekiant tik šiek tiek pristatyti svetur vykstančius, o Lietuvoje taip trūkstamus, debatus dėl evoliucijos teorijos statuso, jos ryšio su ideologija ir jos pristatymu švietimo įstaigose. Vakaruose šis ginčas seniai nėra vien akademinis, bet užima deramą vietą viešojoje erdvėje. Tuo tarpu Lietuvoje jo nė pėdsakų neaptiksi ne tik viešojoje erdvėje. Net ir vidurinio lavinimo mokyklose bei universitetuose darvinizmas pernelyg dažnai priimamas už gryną pinigą. Štai mano minėti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologijos specialybės studentai nuo pat savo pirmojo semestro yra mokomi evoliucinės psichologijos, nors ši „teorija“ nei paneigiama, nei įrodoma, be to, galimai turi dvasiniu bei politiniu požiūriu destruktyvių implikacijų. Studentai vargiai bent informuojami, kad tai, kas jiems bus kemšama į galvas, daugelio net nėra laikoma moksline teorija. Tai gryna darvinistinė ideologija. Jos beklausydami „sužinoję“ apie savo gyvuliškumą, kartu dėstomo neurofiziologijos kurso metu „sužino“ dar ir tai, kad tėra šaltos užprogramuotos mašinos.
Taip pat skaitykite: Mirabo ir Robespjero vaidmuo revoliucijoje
Jeigu ne visi universitetų studentai išklauso panašaus pobūdžio kursus, įtvirtinančius jiems darvinistinį natūralistinį-mechanistinį pasaulėvaizdį, tai ne bėda, nes jo pradmenys kaip gryniausia ir naujausia tiesa yra įdiegiami jau ikiuniversitetiniame švietime. Gamta yra be galo nuostabi, gyva ir graži ir lygiai taip pat gražu, kad iš šio žmogaus stebėjimosi gamta kyla biologijos mokslas, tad ir biologijos disciplina vidurinėje mokykloje. Tačiau jau bent nuo septintos klasės biologijos vadovėliai ne tik mėgina nupasakoti gamtos grožį (o jį, aišku, geriausia matyti savom akim, o ne skaityti apie jį), bet ir sukimšti į galvas darvinizmo ideologiją. Štai septintokus vadovėlis supažindina su labiausiai prisitaikiusiųjų išgyvenimo sąvoka, o aštuntokai P. Kazicko ir L. Žilėnienės rašyto vadovėlio pagalba savo žinojimą šiuo klausimu dar praplečia, be to, išgirsta ir apie „cheminę evoliuciją“.
Jaunimo mokytojams visai nesvarbu, kad abiejuose vadovėliuose minimas rūšies sugebėjimas varijuoti tam tikruose rėmuose priklausomai nuo aplinkybių neimplikuoja rūšies gebėjimo virsti kita rūšimi - tai suplakama į viena ir pavadinama „evoliucija“. Supaprastintas ir mąstyti atpratinantis pasaulėvaizdis ir mokslo veiklos vaizdas peršamas pristatant ir „cheminę evoliuciją“. Vengiama minėti, jog visi buvę mokslininkų bandymai eksperimentiškai patvirtinti gyvybės atsiradimą iš cheminių elementų yra pripažinti nerealistiškais, o ląstelės, moksleiviams vaizduojamos kaip primityvus rutuliukas, struktūra iš tiesų yra be galo sudėtinga. Šitaip įrodžius dėstomo dalyko pagrįstumą, devintoje klasėje L. Molienės ir S. Molio vadovėlyje jau prijungiama ir „fizinė evoliucija“ bei „kultūrinė evoliucija“, ir gaunamas pilnas fizinės-cheminės-biologinės-kultūrinės evoliucijos pasakojimas. Nors čia raginimų kraustytis į Marsą neaptiksime, bet užtat vadovėlyje pateikiamos „mokslinių atradimų“ iliustracijos pasakoja apie „tarpines grandis“: kažkieno liguistos vaizduotės sukurtus į išsigimusį žmogų panašius padarus. O kaip žmogaus ir šimpanzės kone tapatumo įrodymas pateikiamos „tos pačios emocijos“ (p. 11) - džiaugsmas, pyktis ir t.t. Tad net ir dieviškojo Platono ar Mocarto gyvenimo dramos, džiaugsmai ir kančios čia prilyginamos bananą gavusios beždžionėlės ūbavimui. O didžioji kultūrinė evoliucija pasirodo tesanti ne kas kita, kaip vis sudėtingesnių įrankių gamyba. Be abejo, tai tik su biologijos mokslo autoritetu pateikta tam tikra pigi marksizmo versija. Panašių primityvizmų ir ideologinių klišių (pavyzdžiui, „tamsieji viduramžiai“; gal irgi biologinis terminas?..) šiame vadovėlyje yra ir daugiau. Kaip ir tų pačių autorių rašytame biologijos vadovėlyje dešimtokams. Čia ilgiau nestabtelėję pereikime prie į lietuvių kalbą išversto S. S. Mader biologijos vadovėlio, kuriuo naudojamasi mokant vienuoliktokus ir dvyliktokus. Daug neminėsiu tų jame pateikiamų „faktų“, „argumentų“ ir „iliustracijų“, kurie tokie patys ar artimi mano įvardytiems aptariant 7-10 klasių mokomąsias priemones. Čia ir toliau kalba sukasi apie „gamtinę atranką“ kaip mistinę „evoliucijos varomąją jėgą“, apie žmogų, dalyvaujantį šiame nesustojančiame procese, frankenšteiniškus cheminės evoliucijos tariamus įrodymus laboratorijoje, ir netgi apie tai, kaip „nuostabu“ (p. 5) kad tokiose laboratorijose galima „pratęsti evoliuciją“ mėgintuvėliuose… Pirma, šis vadovėlis sudaro įspūdį, kad pateikia mažiau primityvų mokslinės veiklos vaizdą, nes į jį įtrauktas įprastam laipsniškos evoliucijos vaizdui oponuojantis S. J. Gouldo požiūris, pagal kurį rūšims būdingas ilgalaikis stabilumas, o naujos susikuria palyginti staiga.
tags: #s #ideologines #revoliucijos #xxa #psichologijoje #analize