Vaiko ir jaunuolio socializacija: apibrėžimas, etapai ir įtaka

Įvadas

Socializacija - tai procesas, kurio metu individas perima socialinę patirtį ir aktyviai ją taiko. Šis procesas yra nuolatinis ir tęsiasi visą žmogaus gyvenimą, nors kiekvienas etapas turi savitus tikslus. Socializacija yra vientisas žmogaus socialinio tapsmo procesas, kuris nenutrūksta visos ontogenezės metu. Todėl socializacija ne tik niekada nepasibaigia, bet ir niekada nebūna pilnutinė. Šiame straipsnyje aptarsime vaiko ir jaunuolio socializacijos apibrėžimą, etapus ir veiksnius, turinčius įtakos šiam procesui.

Socializacijos apibrėžimas

A. Juodaitytės (2002) teigimu, nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų žmogus yra apsuptas panašių į save ir įtraukiamas į įvairaus pobūdžio socialinę sąveiką. Pirmąją socialinio bendravimo patirtį žmogus įgyja dar prieš išmokdamas kalbėti. Socializacija - tai individo socialinės patirties perėmimo ir jos aktyvaus taikymo procesas. Pagal savo tėkmės pobūdį asmenybės socializacija priklauso nenutrūkstamiems permanentiniams procesams, nors ir turi konkrečius tikslus kiekviename iš etapų. Ji, kaip žmogaus socialinio tapsmo vientisas procesas, nenutrūksta visos ontogenezės metu.

E. Durkheimas XX a. pradžioje apibrėžė šiuolaikinę mokyklą kaip visuomenės cementą, edukaciniais idealais perduodančią vaikams būtinas moralines vertybes. Mokykla, viena vertus, vertybių perdavimu vaikus unifikuoja, kita vertus, juos diversifikuoja pagal vaiko atitikimą visuomenės lūkesčiams arba kiekvieno vaiko pademonstruotus gebėjimus ir kompetencijas.

Pagrindiniai socializacijos aspektai:

• Vertybių, elgesio normų ir įgūdžių perdavimas: Socializacijos metu vaikams ir jaunuoliams perduodamos visuomenėje priimtos vertybės, elgesio normos ir įgūdžiai, kurie padeda jiems sėkmingai dalyvauti ir veikti visuomenėje.
• Integracija į visuomenę: Socializacija padeda vaikams ir jaunuoliams integruotis į visuomenę, tapti jos pilnaverčiais nariais.
• Socialinės patirties perėmimas ir taikymas: Socializacijos procese individas perima socialinę patirtį ir aktyviai ją taiko savo gyvenime.

Socializacijos etapai

Socializacija apima įvairius etapus, kurių kiekvienas turi savo ypatumų. Šį klausimą įvairūs mokslininkai sprendžia skirtingai.

• Ikidarbinis, darbinis ir podarbinis: Vieni teigia, kad svarbiausiu asmenybės raidos ir brandos požymiu yra darbinė veikla ir žmogaus socializacijoje išskiria tris bendriausius etapus: ikidarbinis, darbinis ir podarbinis.
• Pirminė ir antrinė socializacija: Kiti šį procesą skirsto į du etapus: pirminę socializaciją (nuo gimimo iki socialiai brandžios asmenybės) ir antrinę socializaciją (asmenybės persitvarkymas jos socialinės brandos perioduose).

Intensyviausiai socializacija vyksta ankstyvuosiuose žmogaus gyvenimo perioduose, kai vaikai yra tikslingai rengiami gyvenimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje. Ypač svarbus čia tėvų ir šeimos - pimųjų socializacijos agentų vaidmuo. S. Freudas nepagrįstai apribojo žmogaus socializaciją tik pačiais pirmaisiais, ypač 5-6 vaiko gyvenimo metais ir neigė pozityvų socialinės aplinkos vaidmenį tolimesnei jų korekcijai.

Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas

Ankstyvoji vaikystė

Vaikui išmokstant kalbą, ji tampa svarbiausia jo sąmonės ir mąstymo formavimosi bei tolesnės raidos sąlyga. Išmokus kalbėti, išsiplečia žinios apie aplinkinį pasaulį, atsiranda naujos jų įgyjimo galimybės ir naujos sąlygos socialinei sąveikai ir kultūrinio palikimo perėmimui.

E. Eriksono nuomone, pirmaisiais gyvenimo metais vaikas susiduria su saugumo-nesaugumo problema. Vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu ir kitais žmonėmis priklauso nuo rūpinimosi vaiku kokybės. Vaikas, kurio poreikiai dažniausiai yra tenkinami, su kuriuo šnekama, žaidžiama ir kt., įgyja saugumo jausmą - suvokia, kad šiame pasaulyje, su šiais žmonėmis gali būti pakankamai saugus. Vaikas, kurio poreikiai nepatenkinami, juo nepakankamai rūpinamasi, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, nepasitiki jais, pasidaro įtarus.

Atlikti tyrimai rodo, kad net labai mažo vaiko elgesys socialine prasme gana sudėtingas. Kūdikis stengiais judėti savo kūnu sinchroniškai pagal motinos balso moduliacijas, tari dalyvautų pokalbyje paėmimo-grąžinimo principu. Nors bendraujant balsas yra labai svarbus, kūdikiui nežodinis bendravimas gali būti svarbesnis už žodinį. 2 savaičių vaikas gali skirti motinos veidą nuo svetimų žmonių veidų ir į jį reaguoti.

J. Vaitkevičius (1995) teigia, kad gimęs kūdikis, kuris atrodo visiškai nekontroliuoja savęs, nesuvokia jį supančios aplinkos, labai jautriai reaguoja į motinos prisilietimą, jos kūno šilumą, žvilgsnį, balso toną, liūliavimą ir kt.

Ikimokyklinis amžius

Ikimokyklinio amžiaus vaikas pradeda suprasti suaugusiųjų kalbą ir pradeda kalbėti pats. Vaikas turi suvokti, kad kiekvienas daiktas turi savo atitinkamą fonemų rinkinį. Pasak J. Vaitkevičiaus (1995), asmenybės ir jos pasaulėžiūros formavimuisi ypač svarbi yra kalba, aktyvus kalbos pagrindų formavimas, jos vartojimas, ypač pasakų sekimas, pamokymai, patarimai, knygelių skaitymas. Tai žadina vaiko fantaziją, svajones, viltis. R. Žukauskienė (1998) mano, kad kalbos įgūdžiai tobulėja nuo pat gimimo. Iš pradžių vaikas bendrauja garsais, mimika ir gestais, vėliau - vograudamas ir čiauškėdamas. 3-6 metų amžiaus beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Vaikas išmoksta apie 12000 žodžių ir žino beveik visas gramatines formas, tačiau negali suprasti žodžių perkeltinės prasmės, abstrakcijų ir ne visai tinkamai pritaiko gramatikos taisykles.

Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys

Periodas nuo gimimo iki 2 metų Pjaže vadinamas sensomotorine raidos stadija. Kūdikis pasauliui pažinti naudoja savo jutimus ir motorinius gebėjimus, mąsto veiksmais. Jis mokosi pritaikyti savo refleksus, reaguoti į žmones bei patirtį ir pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje išmoksta įsivaizduoti, kaip pasiekti paprastus tikslus. 3-6 metai - tai priešoperacinio mąstymo stadija. Priešoperacinis mąstymas yra sudėtingesnis ir tai leidžia efektyviau sąveikauti su aplinka. Simbolinis mąstymas leidžia vartoti žodžius ir naudoti vaizdus objektų, kurių tuo metu nėra vaiko akiratyje.

Žaidimas šiame raidos periode yra vedančioji veikla ir vaidina labai svarbų vaidmenį žmogaus socializacijoje. Psichoanalizės atstovai žaidimą vertina kaip priemonę įtampai mažinti, vidiniams konfliktams spręsti ir tokiems jausmams, kaip pyktis, nerimas ar frustracija išreikšti. Kognityvinės krypties atstovai labiau domisi vaiko sugebėjimu suprasti. Jie teigia, kad vaidmeninius žaidimus gali žaisti vaikas, jau sugebantis mąstyti simboliais. Bihevioristai teigia, kad vaidmeninis žaidimas yra socialinio mokymosi forma. Žaidžiant su kitais vaikais išmokstama laikytis žaidimo taisyklių, sumažėja egocentriškumas, skatinama bendradarbiauti.

Žaidimo svarba:

1. Žaidimas sušvelnina klaidų ir nesėkmių padarinius. Jis yra gana rimta veikla, bet niekada nesukelia vaikui įtampos.
2. Ryšys tarp tikslo ir priemonių žaidžiant yra silpnas. Vaikai siekia tikslo panaudodami vienokias ar kitokias priemones. Žaidimo eigoje tikslas dažnai kinta, keičiasi ir priemonės jam pasiekti. Taigi, žaidimas ne tik pasaulio tyrinėjimo priemonė, bet ir išradingumo forma. Bruneris pažymi, kad vaikams greit pabosta žaidimas, kurio sąlygų keisti neįmanoma.
3. Žaidimas retai būna chaotiškas ar atsitiktinis. Dažniausiai žaidžiama pagal tam tikrą scenarijų.
4. Žaidimas yra subjektyvaus vaiko pasaulio projekcija į išorinį pasaulį, ir tuo skiriasi nuo mokymosi, kai išorinis pasaulis interiorizuojamas.
5. Žaidimas tiesiog yra malonus. Džiaugsmingi netgi sunkumai, kuriuos patys sukuriame žaisdami, kad nugalėti.

Neabejojama, kad vaikai žaisdami atspindi tam tikrus idealus, egzistuojančius suaugusiųjų pasaulyje, ir kad žaidimas - tai tam tikras socializacijos būdas, kuris padeda formuotis vaikų gyvenimiškajai pozicijai.

Žaidimų tipai:

• Socialinis žaidimas.
• Vaidmeninis žaidimas.

Socialinis žaidimas yra socialesnis, nes mažėja jų egocentrizmas. Mažas vaikas, galėdamas žaisti su kitais vaikais, įgyja daug svarbios ir įvairiapusės patirties, kurią suaugusiems suteikti vaikui arba vaikui pačiam įgyti vėliau yra labai sudėtinga.

Socialinio žaidimo etapai:

1. Neužimtas žaidimu.
2. Nuošalus žaidimas. Vaikas nesusijęs su kitais vaikais, žaidžia vienas.
3. Stebėtojo žaidimas.
4. Paralelinis žaidimas.
5. Asociatyvus žaidimas.
6. Žaidimas bendradarbiaujant. Vaikai įsitraukia į sudėtingą socialinę veiklą, turi bendrų tikslų, keičiasi vaidmenimis, pasirenka lyderius, nustato žaidimo taisykles bei jų laikosi ir pan.

Vaidmeninio žaidimo svarbiausias požymis yra jo lankstumas, plastiškumas, todėl jame gali dalyvauti skirtingų protinių ir fizinių sugebėjimų vaikai. Vaidmeninis žaidimas - tai „emocijų mokykla“, kuri padeda formuotis empatijai. Vaikai renkasi įvairius vaidmeninius žaidimus pvz., motinos-vaiko, tėvų ir vaikų, žmonos ir vyro žaidimas, žaidimai pasakų motyvais ir pan.

Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams

Vaikas visiškai save atpažįsta tik sulaukęs 20-24 mėn. amžiaus. Pirminis savęs vertinimas atspindi pirminį visaapimantį pozityvų vaiko požiūrį į save, kuris formuojasi remiantis santykiais su kitais žmonėmis. Daugelio ikimokyklinio amžiaus vaikų savigarbos lygis yra gana aukštas, jie tiki, kad pasieks norimą tikslą, palaiko ryšius su bendraamžiais ir tėvais, nors kartais abejoja kai kuriais savo sugebėjimais.

Vaiko „aš“ vaizdas labai priklauso nuo patirties įgytos namie. Yra stiprus ryšys tarp bent vieno iš tėvų suteikiamos vaikui šilumos, teigiamo požiūrio į jį ir vaiko aukšto savęs vertinimo. Žemai save vertinančių vaikų tėvai šalti, priešiški savo vaikams.

J. Vaitkevičiaus (1995) teigimu, ypač svarbūs vaiko asmenybės, jo pasaulėžiūros pradmenų formavimuisi yra pirmieji dveji - treji metai. Tai autonomijos siekimo, „aš“, „mano“ laikotarpis, kuris ypač svarbus vaiko valios, savarankiškumo, pasitikėjimo savimi jausmui ugdyti. Ir jeigu vaikui neduodama laisvė, jis per daug prilaikomas, yra visos galimybės, kad jis išaugs silpnavalis, be iniciatyvos, nepasitikintis savimi, konformistas. 4-6 m. amžius - „kodėlčiuko“ amžius. Šiame amžiuje vaikas nori suvokti daiktų ir reiškinių priežastis.

Tėvų ir vaikų problemos:

Šiame amžiuje vaikams būdingas kaltės jausmas, t.y., jie prisiima sau kaltę už tai, kas negero vyksta namuose, šeimoje, aplinkoje. Todėl nedėmesingas elgesys su vaiku, jo barimas, baudimas gali išugdyti nepilnavertiškumo pradmenis, kuris lydės jį visą gyvenimą, tiek santykiuose su savimi, tiek su kitais žmonėmis (Vaitkevičius, 1995).

Vaiko ir tėvų sąveika ne visada yra sklandi. Kai kurie vaikai fiziškai ir psichiškai žalojami, patiria prievartą, jais nesirūpinama. Tai yra todėl, kad nemažai tėvų nežino, koks yra normalus tam tikro amžiaus vaiko elgesys. Kitos blogo elgesio su vaiku priežastys gali būti tėvų psichinė liga, stresas, krizinės situacijos šeimoje, skurdas, izoliacija ir kt. Tėvai dažnai baudžia vaikus, nes jiems atrodo, kad fizinė bausmė labai efektyvi, nes nutraukia klaidingą vaiko elgesį reikiamu momentu ir leidžia tėvams išlieti savo pyktį. Taip pat tėvai gali pasidaryti priešiški savo vaikams, jei juos nuolat kritikuoja ir įžeidinėja. Tokie vaikai verčiami nerimauti ir užsisklesti savyje.

Vidurinė vaikystė

7-11 m. vaikas pasiekia konkretaus operacinio mąstymo stadiją. Tokio amžiaus vaikai gali naudoti logiką spręsdami tvermės, klasifikavimo, serijavimo problemas, taip pat skirti priežastis ir padarinius. Geriau supranta laiko, erdvės ir atstumo tarpusavio ryšį. Daugelis vaikų iki 6 m. nesupranta, kad mirtis yra neišvengiama ir galutinė.

Viduriniosios vaikystės laikotarpiu vis tobulėja kalba. Tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisąmoninti sudėtingas gramatikos taisykles. Vaikas supranta, kad kalba yra bendravimo priemonė, gali geriau naudoti skirtingas kalbos formas.

Vaikui augant pamažu plečiasi socialinių agentų ratas ir vis sudėtingesnis tampa socializacijos turinys. Greta šeimos vis didesnį poveikį vaiko socializacijai turi ir ugdymo institucijos, pirmiausia ikimokyklinės, vėliau mokykla, užmokyklinės veiklos centrai, vaikų organizacijos, teatrai, televizijos ir radijo laidos, kompiuteriai ir kt. Nemažas vaidmuo tenka ir vaikų žaidimams, bendravimui su kitais vaikais, ypač su kaimynų, kiemo ir pan. Vedančioji veikla tampa mokymasis. Šiuo laikotarpiu labai svarbi tampa mokykla ir draugystė su bendraamžiais. Vaikui nesėkmė mokykloje ir bendraamžių atstūmimas atrodo kaip visiška katastrofa.

Vaikas tampa savarankiškesnis, daugiau atsakingas už save, gauna naują mokinio vaidmenį ir įpareigojimus. Pasak J. Vaitkevičiaus (1995), vaikas gauna labai rimtas ir sunkias socialines mokinio pareigas. Neorganizuotą, laisvą gyvenimą keičia mokyklos režimas, žaidimą - mokymasis, kuris privalo duoti darbo rezultatą. Mokykloje vyksta intensyvus vaiko socializavimas: grupės narys, įpareigojimai, bendri reikalavimai, bendra veikla, jo rezultatų analizė ir pan.

Mokyklinio amžiaus vaikai darosi mažiau priklausomi nuo tėvų kasdieninės priežiūros, daugiau už savo elgesį turi atsakyti patys. Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos tvarkyti, pasigaminti pusryčius, tvarkyti kambarį ir t.t. Mokyklinio amžiaus vaikui svarbus užsiėmimas yra žaidimas su draugais, kovos su „priešais“. Be to, pats mokymasis yra sunkus užsiėmimas, nes tai yra galimybė įvertinti save, lyginant su kitais, daug ko išmokti. Daugeliui vaikų priklausomybė nuo tėvų perauga į priklausomybę nuo bendraamžių. Jie reikliau renkasi draugus ir yra labai nelaimingi, jei jų neturi.

Vaikų visuomenė:

Mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą subkultūrą, kuri vadinama vaikų visuomene.

1. Žodynas. Mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą žodyną. Įdomu tai, kad žodynas kartojasi iš kartos į kartą be suaugusiųjų pagalbos. Vaikų sukurti žodžiai atspindi jų mokyklinį gyvenimą, santykius su bendraamžiais, tėvais.
2. Vaikų elgesio taisyklės. tos, kurios reguliuoja elgesį. Daugelis taisyklių reiškia vaikų nepriklausomybę nuo suaugusiųjų, niekinami verksniai ir „mamų vaikeliai“, pašiepiami ir kritikuojami mokytojų numylėtiniai, o tie, kurie skundžiasi suaugusiems, yra smerkiami. Pajuoka ir erzinimas veikia labai stipriai - vaikas keičia savo elgesį, kad tik nepažeistų vaikų visuomenėje priimtinų taisyklių. Vaikui labai svarbi jo draugų nuomonė apie jį. Šio amžiaus vaikams svarbiausia sukurti klubą, draugiją, grupelę. Dažnai tokio klubo tikslas neaiškus. Svarbiausia - galimybė atsiriboti nuo suaugusiųjų pasaulio, nuo priešingos lyties vaikų. Tokios draugijos padeda vaikui pradėti save geriau vertinti, išmokti įtikinti kitus ir bendrauti su kitais.
3. Atstūmimas. Vaiko išvaizda, drabužiai, kalba gali būti nepriimtini bendraamžiams ir jis pasijunta atstumtas. Iš jo juokiasi, stumdo per pertraukas, nepriima kartu žaisti, nekviečia į gimtadienius ir pan. Kartais vengiama tų vaikų, kurių tėvai pernelyg turtingi arba vargšai, kitos rasės ar tautybės. Atstumtaisiais tampa ir naujokai, kol neįrodo savo vertės. Atstūmimą gali lemti socialinių įgūdžių stoka: nemokėjimas pradžiuginti bendraamžių, pasidalyti turimais daiktais, lengvai bendrauti, nežinojimas, kaip pradėti draugauti ir pan.

Mokyklinio amžiaus vaikas vis geriau suvokia, kad priklauso tam tikrai lyčiai ir yra unikalus kaip asmenybė. Vis tvirtėja tapatumo jausmas. Vertindamas savo psichologinį „aš“, vaikas iš pradžių apibūdina atliekamus veiksmus, vėliau - save pagal išorinius bruožus, o paauglys į save pradeda žiūrėti abstrakčiai, vertindamas savo vidinius bruožus. Mokyklinio amžiaus pradžioje vaiko savigarba mažėja. Jis realiau vertina save, atsižvelgdamas į mokytojų vertinimus, gaunamus pažymius ir stebėdamas kitų vaikų elgesį. Savęs vertinimui labai svarbus suaugusiųjų bendravimo su vaiku stilius.

Vaiko vertinimas dažnai yra lyginamasis. Jis vertina savo paties ir kitų aplinkinių veiklą ir mėgina nustatyti, kiek teisingi yra socialiniai mainai. Tai vadinama skirstomuoju teisingumu. Nuo viduriniosios vaikystės pradžios vaikas, skirstydamas gėrybes, gali atsižvelgti į daugybę kriterijų, iš jų ir į įdėtą darbą ir į specifinius poreikius.

Paauglystė

Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12-18 metų. Toliau prasideda suaugusiojo žmogaus periodas. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą.

E. Eriksono teorija teigia, kad paauglystėje vyksta identiteto formavimosi procesas, kurio metu jaunuolis siekia suvokti, kas jis yra, kokie jo interesai, vertybės ir tikslai. Šiame etape svarbu eksperimentuoti su įvairiais vaidmenimis ir veiklomis, kad būtų galima atrasti savo unikalų tapatumą.

Socializacijos rizikos veiksniai

Socializacijos procesui įtakos turi ne tik teigiami, bet ir neigiami veiksniai. Socializacijos rizikos veiksniai gali trukdyti normaliam vaiko ar jaunuolio vystymuisi ir integracijai į visuomenę.

• Žiniasklaida kaip rizikos veiksnys.
• Deviantinis elgesys ir nepilnamečių nusikalstamumas.
• Šeimos netekęs vaikas kaip rizikos veiksnys.
• Moters savo kūno suvokimas kaip socializacijos rizikos veiksnys.
• Nesėkmingas tėvų ir paauglių bendravimas šeimoje - socialinę atskirtį skatinantis veiksnys.

Švietimo sistemos įtaka socializacijai

Švietimo sistema vaidina svarbų vaidmenį vaiko ir jaunuolio socializacijoje. Tačiau, kaip teigiama, švietimo sistema Lietuvoje gali generuoti diskriminaciją. Švietimo strategija, paremta kredencializmu ir testokratija, rūšiuoja vaikus į gabius ir negabius, taip versdama švietimą vaikų selekcijos ir išskirstymo aparatu.

• Kredencializmas: Formaliųjų švietimo kvalifikacijų skatinimas, jomis sukuriant žmogaus patekimo į visuomenę ir darbo rinką prielaidas.
• Testokratija: Mokinių kompetencijų vertinimas testais kaip esminė meritokratinio ugdymo dimensija.

Kredencializmo ir testokratijos hegemonija ir kalėjimo tipo kontrolės įsigalėjimas tebuvo įmanomas technokratiškai švietimą suprantančių ir neoliberalius idealus nekritiškai išpažįstančių asmenų ir jų grupių dėka. Akivaizdu, kad meritokratinė švietimo politika yra anti-demokratinė politika.

Lietuvos švietimo įstatymas niekaip nepreventuoja, nedraudžia, nebaudžia moksleivių diskriminacijos. Priešingai, diskriminacija yra leidžiama, diskriminaciją yra legitimi, Švietimo įstatymas yra tiesiogiai diskriminacinis, kai 29.10 straipsniu mokyklos legitimiai gali sau leisti nepriimti vadinamojo specialiųjų poreikių turinčio vaiko tinkamų ugdymosi sąlygų neturėjimo pretekstu.

Suomijos pavyzdys

Suomija, kaip pavyzdys Lietuvai, jau septintajame XX a. dešimtmetyje metais buvo atsisakyta tuo metu populiarios idėjos skirstyti vaikus pagal skirtingus gebėjimus į skirtingas ugdymo grupes ir aplinkas. Tuo metu aiškiai suvokta, kad švietimas ir ugdymas yra prigimtinė kiekvieno vaiko ir jaunuolio teisė. 1972-1977 metais buvo pakeista senoji sistema ir sukurta kiekvienam vaikui visiškai prieinama bendrojo lavinimo švietimo sistema, dėmesiui skiriant pedagoginiams metodams siekiant išlyginti akademinius vaikų skirtumus, ir pedagogų kvalifikacijai, kad kiekvienas mokytojas turėtų magistro laipsnį, kas numano teorinį, tyrimų ir praktikos vienovę pedagogų sąmonėje. Atsisakyta kontrolės ir konkurencijos skatinimo, vaikų patologizavimo ir selekcijos skirstant vaikus pagal pažangumą, sistema buvo decentralizuota pasiremiant pasitikėjimu mokytoju, mokyklos vadovu ir savivaldybe.

tags: #vaiko #ir #jaunuolio #socializacija