Įvadas
Klasicizmas ir Švietimo epocha reikšmingai paveikė Europos ir Lietuvos kultūrą bei meną. Šiame straipsnyje aptarsime šių epochų asmenybes, jų kūrybą ir indėlį į architektūrą, dailę, literatūrą ir visuomenės gyvenimą Lietuvoje. Aptarsime baroko įtaką ir perėjimą į klasicizmą, švietimo idėjų sklaidą ir jos įtaką įvairioms meno šakoms.
Baroko Įtaka ir Klasicizmo Atsiradimas
Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso, tačiau pasižymėjo didingumu, laisvumu ir dinamika. Baroko pastatų planai ir eksterjerai buvo kreivesni, banguotesni. Lietuvoje barokas atsirado XVII a. pradžioje, veikiamas Romos baroko. Lietuviškojo baroko pastatai turėjo aiškią, ramią kompoziciją ir polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu Vilniuje buvo pastatyta kulto pastatų, kuriems būdingos pereinamosios formos nuo vėlyvojo renesanso prie baroko, pavyzdžiui, kupolinė Šv. Kazimiero bažnyčia, architektuota K. Tenkalos. Brandžiojo baroko laikais pastatyti puošnūs didikų rūmai Vilniuje - Sapiegų, Sluškų, Pacų, kulto pastatų ansambliai - Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, architektuota J. Paoro, ir Pažaislio architektūros ansamblis, architektuotas L. Fredo ir P. Putinio. Vėlyvajam barokui būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios, pavyzdžiui, Vilniaus Šv. Kotrynos ir Misionierių bažnyčios, abiejų architektas J. K. Glaubicas.
Baroko dailė buvo kupina veržlios dinamikos, dramatizmo ir dekoratyvinių efektų. XVIII a. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles. Lietuvos baroko dailė pasižymėjo saikingumu, turėjo daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P. Dankersas, skulptoriai P. Petris, P. Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblius.
Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje ir XVII a. išplito visoje Europoje. Jai būdingi disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino paradoksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos ir mirties problemoms. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdingas rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai buvo lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudies turgaus aikščių drama, siaubo tragedija.
Klasicizmas, kaip meno stilius, orientavosi į antikinį meną. Jis atsirado Italijoje XVI a., susiformavo ir įsivyravo Prancūzijoje XVII a., absoliutizmo klestėjimo laikotarpiu. Kitose Europos šalyse paplito daugiausia XVIII a. ir išnyko apie XIX a. ketvirtąjį dešimtmetį. XVIII a. - XIX a. pradžioje klasicizmas buvo susijęs su švietimo epochos idėjomis. Šviečiamojo klasicizmo estetikos principus suformavo I. Vinkelmanas. Klasicizmas apėmė visas meno šakas - architektūrą, dailę, literatūrą, muziką. Dailėje, remiantis antikinio ir iš dalies renesanso meno principais, buvo stengiamasi parodyti gamtos bei žmogaus harmoniją. Puošnų barokinį vaizdą klasicizmo dailininkai pakeitė idealizuotu griežtos kompozicijos vardu.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epochos gyvenimo prasmės
Klasicizmas Lietuvoje
Lietuvos mene klasicizmas reiškėsi XVIII a. trečiojo ketvirčio pabaigoje - XIX a. viduryje kaip savita Europoje plitusio klasicizmo atmaina. Remdamiesi senovės graikų ir romėnų menu, italų, prancūzų ir kitų šalių klasicizmo principais, Lietuvos architektai ir dailininkai savo kūriniuose klasicizmo principus derino su laiko ir vietos poreikiais. Klasicizmas, pakeitęs vėlyvąjį baroką ir rokoką, Lietuvos architektūroje pradėjo reikštis apie 1770 m. Skiriami trys jo etapai: ankstyvasis, subrendęs ir vėlyvasis.
Ankstyvajame etape Lietuvoje dirbo architektai M. Ambrozevičius ir kt. Ypač reikšminga buvo M. Knakfuso veikla. 1770 m. jis pradėjo statyti klasicistinius rūmus Verkiuose. Ankstyvojo klasicizmo pastatų orderinė sistema dar buvo siejama su vėlyvojo baroko formomis.
Subrendusio klasicizmo etape Lietuvos architektai, savitai interpretuodami antikinės architektūros principus, kūrė darnių proporcijų pastatus. Pastatų fasadus jie saikingai skaidė horizontaliomis ir vertikaliomis linijomis, dažnai juos akcentavo portikais, puošė skoningais simetriškais ornamentais. Pastatų viduje buvo vedama tiesi karnizo linija, sienų paviršius skaidomas traukomis, mentėmis ir plokščio reljefo ornamentais. Subrendusio klasicizmo etape dirbo žymiausias Lietuvos klasicizmo atstovas L. Gucevičius, pastatęs didikų rūmus, visuomeninius ir kulto pastatus.
Vėlyvasis klasicizmas plėtojosi dviem kryptimis. Pirmai, rusiškajam empirui, atstovavo P. Pusje ir kiti iš Rusijos atvykę architektai. Antrajai krypčiai, vietiniam empirui, atstovavo K. Podesinskio mokiniai. Jų sukurtiems pastatams stokojo stilistinio vieningumo. Klasicistiniu laikotarpiu miestų planuose buvo pabrėžiamos kompozicinės ašys, linkstama prie stačiakampio gatvių tinklo. Dvarų ansambliai buvo apželdinami sodais ir parkais, kuriems būdingas peizažinis išplanavimas.
Švietimo Epocha ir Jos Įtaka
Švietimo epocha, išauginusi savarankišką žmogaus protą, tikėjusi jo galia šviesti ir tobulinti pasaulį, prasidėjo XVII a. pabaigoje Anglijoje, o XVIII a. apėmė visą Europą ir Šiaurės Ameriką. Ši epocha iš esmės nulėmė modernios visuomenės susikūrimą ir jos pasaulio supratimą. Švietimo idėjomis buvo pagrįsta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gelbėjimo programa ir lietuvių bendruomenės Prūsų Lietuvoje išsaugojimo siekiai.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epocha Gėtės kūryboje
XVIII a. dažnai vadinamas filosofų amžiumi, nes didžiausią įtaką visuomenėje turėjo nepriklausomi intelektualai. Vienas jų, Imanuelis Kantas, teigė, kad švietimas yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus kaltas. Švietimo filosofai teigė, kad kiekvienas atsako už savo mąstymą ir likimą, todėl žmogus neturi aklai paklusti autoritetams ir tradicijai. Jie buvo įsitikinę, kad iš prigimties žmonės yra laisvi ir lygūs, apdovanoti protu, kuriuo turi išmokti savarankiškai naudotis. Mokslas ir švietimas yra skirti tam, kad išlavintų žmonių protus, išvaduotų iš prietarų tamsos, fanatizmo, priklausomybės, vergijos ir skurdo. Dauguma švietėjų tikėjo pažangos idėja ir teigė, kad remdamiesi mokslu, žmonės gali tobulėti ir kurti vis tobulesnę visuomenę.
Švietėjai manė, kad visuomenės gyvenimą galima racionaliai išaiškinti ir konstruoti. Dalis Vakarų filosofų siekė „protingo tikėjimo“ - be stebuklų ir prietarų. Jie buvo deistai ir teigė, kad Dievas tėra gamtos dėsnių šaltinis ir tiesiogiai į žmonių gyvenimą nesikiša. Kiti švietėjai laikėsi ateistinių pažiūrų, neigė Dievo buvimą, o Bažnyčią vertino kaip pažangos kliūtį. Visi Apšvietos filosofai pasisakė prieš Bažnyčios ir valdžios pastangas riboti nuomonių raišką, gynė toleranciją, minties ir sąžinės laisvę. Jie buvo įsitikinę, kad filosofija turi tarnauti visuomenei, teikti jai praktinių patarimų dorovės, politikos, ūkio ir kitais gyvenimo klausimais. Filosofai konsultavo galingiausius pasaulio monarchus ir politikus, aiškino jiems, kaip reikėtų pertvarkyti valstybes ir visuomenes.
Žymiausi epochos filosofai: Denisas Didro, Volteras, Ruso bei kiti parengė didžiąją prancūzų Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną. Per 1751-1780 m. buvo išleisti 35 Enciklopedijos tomai. Filosofai savo idėjas skleidė salonuose, klubuose ir draugijose. Mokslo žinioms populiarinti, visuomenei šviesti buvo pasitelkta spauda: kalendoriai, laikraščiai, įvairios praktinių patarimų knygelės, vadovėliai.
Prigimtinės žmonių laisvės ir lygybės, liaudies suverenumo, valdžios kilmės iš visuomeninės sutarties idėjos, kurias skleidė švietėjai, įgijo stiprią politinę galią. Jomis rėmėsi už savo pilietines teises kovojęs miestiečių luomas - buržuazija. Dalis švietėjų ekonomistų, vadintų fiziokratais, pabrėžė ypatingą žemdirbių vaidmenį visuomenėje. Jie laikė valstiečius svarbiausiais bendros gerovės kūrėjais ir ragino rūpintis liaudies švietimu bei teisėmis.
Skirtingi Apšvietos filosofai socialinių reformų viltis siejo su skirtingomis politinėmis santvarkomis. Volteras ir Didro buvo įsitikinę, kad žmonių gyvenimą gali pagerinti apsišvietę monarchai. Ruso buvo tvirtas respublikonas: bjaurėjosi monarchais ir pasaulio tautų ateitį siejo su laisvomis respublikomis.
Taip pat skaitykite: Žymūs Šviečiamojo amžiaus atstovai
Apšvieta Lietuvoje atgaivino visuomenės pasitikėjimą savo jėgomis, subrandino naują tautos, kaip lygiateisių žmonių bendruomenės, sampratą, paskatino pertvarkyti valstybę ir kovoti dėl jos nepriklausomybės.
Šviečiamasis Klasicizmas Literatūroje
Klasicizmo stilius literatūroje susiformavo XVII a. Prancūzijoje. Kai kuriose literatūros tradicijose, įskaitant lietuvių, klasicizmas įsitvirtino ir suklestėjo XVIII a., Švietimo epochoje, buvo glaudžiai susijęs su švietėjiškos filosofijos kritinėmis nuostatomis, žmogaus prigimties, socialinės padėties svarstymais, visuomenės reformavimo užmojais. Siekiant Apšvietos epochos stilių atskirti nuo XVII a. prancūzų klasicizmo meno, jis gali būti vadinamas šviečiamuoju klasicizmu. Šis stilius gyvavo greta kitų Apšvietos literatūros krypčių iki XIX a. pirmųjų dešimtmečių.
Šviečiamojo klasicizmo literatūra siekė retorinio poveikio skaitytojui, pasitelkdama loginę argumentaciją ir apibendrinimą, racionalų svarstymą, ieškodama minties aiškumo, teksto kompozicijos pusiausvyros. Nors šviečiamojo klasicizmo autoriai rėmėsi Antikos laikais sukurtu literatūrinių formų kanonu, tačiau literatūrine kūryba stengėsi reaguoti į savo meto visuomenės, kultūros, politikos įvykius, svarstyti ne tik universalius, bet ir aktualius klausimus. Šviečiamojo klasicizmo literatūra išsiskiria progiškumu: dažnas jos tekstas yra parašytas kokia nors vieša proga, skirtas kokiam nors žinomam asmeniui.
Literatūrą Apšvietos klasicistai vertino kaip papročių taisymo - visuomenės kritikos - priemonę, tad šio stiliaus kūryboje ypač populiarūs kritines nuostatas išreiškiantys žanrai - satyra, pasakėčia, herojinė-komiškoji poema, feljetonas.
Žymiausios Asmenybės ir Jų Indėlis
Laurynas Gucevičius (1753-1798) - žymiausias Lietuvos klasicizmo architektas, Kupiškio apylinkių baudžiauninkas, Edukacinės komisijos pirmininko vysk. I. Masalskio globojamas baigė mokslus Italijoje ir pastatė daug garsių Vilniaus statinių: arkikatedrą, rotušę, Verkių rūmus. Jo kūrybai būdingas darnus antikinės architektūros principų interpretavimas ir pritaikymas vietos poreikiams.
Pranciškus Smuglevičius (1745-1807) - tapytojas, universitete įkūrė tapybos katedrą, pats daug metų joje dirbo. Jo kūryba pasižymėjo idealizuotu griežtos kompozicijos vardu, atspindinčiu klasicizmo dailės principus.
Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833) - kompozitorius, politikas ir diplomatas, kurio polonezai išgarsino jį visame pasaulyje. Jis laikomas garsiausiu pasaulyje muziku, kilusiu iš Lietuvos.
Kristijonas Donelaitis (1714-1780) - lietuvių literatūros klasikas, kurio kūryba atspindi švietimo epochos idėjas ir liaudies gyvenimo vaizdus. Jo poemos „Metai“ laikomos vienu reikšmingiausių lietuvių literatūros kūrinių.
Ignotas Masalskis (1726-1794) - Vilniaus vyskupas, Edukacinės komisijos pirmininkas, rūpinęsis liaudies švietimu ir kultūra. Jo dėka buvo įsteigtos mokyklos ir remiami talentingi menininkai.
Antanas Tyzenhauzas (1733-1785) - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinis veikėjas, A. Tyzenhauzas tapo baleto meno pradininku Lietuvoje.
Architektūros Pavyzdžiai
- Vilniaus Arkikatedra Bazilika - perstatyta klasicistiniu stiliumi pagal L. Gucevičiaus projektą.
- Vilniaus Rotušė - rekonstruota pagal L. Gucevičiaus projektą.
- Verkių rūmai - klasicistinis ansamblis, kurio statybą pradėjo M. Knakfusas.
- De Reusų rūmai - rekonstruoti XVIII a. klasicizmo stiliumi.
- Lopacinskių rūmai - rekonstruoti XVIII a. klasicizmo stiliumi.
- Prezidento rūmai - įgavo vėlyvojo klasicizmo stilių po 1825 m.
Muzika
Klasicizmo muzika, vyravusi Europoje 1750-1820 metais, pasižymėjo paprastumu, aiškumu ir natūralumu. Žymiausi klasicizmo muzikos kūrėjai - J. Haidnas, V. A. Mocartas ir L. van Bethovenas. Klasicistai kūrė įvairių žanrų muziką, įskaitant operas, simfonijas, koncertus ir kvartetus. Klasicizmo epochoje ypač iškilo instrumentinė muzika, formavosi nauji instrumentinės muzikos žanrai.
tags: #klasicizmo #ir #apsvietos #asmenybes