Įvadas
Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe) - viena iškiliausių figūrų ne tik vokiečių, bet ir visos Europos kultūros istorijoje. Būdamas poetu, prozininku, dramaturgu, mokslininku, politiku ir filosofu, jis įkūnijo Apšvietos epochos žmogaus idealą - universalų intelektualą, siekiantį pažinti ir suprasti pasaulį visomis jo apraiškomis. Šis straipsnis nagrinėja J.V. Gėtės gyvenimą ir kūrybą Apšvietos epochos kontekste, atskleidžiant jo indėlį į literatūrą, mokslą ir visuomenę.
Gyvenimo Kelias ir Pažiūros
Johanas Volfgangas Gėtė gimė 1749 m. Frankfurte prie Maino, protestantų šeimoje. Anksti išmokęs anglų, prancūzų, italų, lotynų ir graikų kalbas, jis susipažino su turtinga tėvų biblioteka, kurioje rado tiek senųjų, tiek naujųjų laikų garsius kūrinius. Jo požiūrį į namų bibliotekos reikšmę atskleidžia garsusis posakis: „Nešk geras knygas į namus, nes jų jėga lemtingai veikia vaikus ir vaikų vaikus.“
Nors sekdamas šeimos tradicija studijavo teisę Leipcigo ir Strasbūro universitetuose, J.V. Gėtė niekada nedirbo teisininko darbo. Universitete jis daugiau dėmesio skyrė literatūrai, dailei ir kitoms sritims. Strasbūre susipažino su Johannu Gottfriedu Herderiu, kuris sudomino jį „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio idėjomis, Biblija, Homeru, Šekspyru, liaudies kūryba. Šis susitikimas turėjo didelę įtaką J.V. Gėtės kūrybai.
Kaip tikras Švietimo epochos žmogus, J.V. Gėtė jautėsi laisvas, kūrybingas, turintis laiko ir išteklių lavintis, domėtis visomis sritimis. Būdamas pasiturintis, savarankiškai studijavo menotyrą, gamtotyrą. Rašytojas ypač domėjosi alchemija, fizionomika, spiritizmu, pranašavimo menu, kabala - šiose knygose jį traukė įvairūs simboliai, emblemos, alegorinės figūros. Visą gyvenimą J.V. Gėtė priklausė slaptoms draugijoms. Tačiau, J.V. Gėtė buvo mažiausiai susijęs su filosofija - jos nemėgso, ji jam atrodė nuobodi.
Kūrybinis Palikimas
J.V. Gėtė rašė nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės - nepaprastai lengvai ir daug, bet nesistemingai, užmesdamas kūrinius dešimčiai - dvidešimčiai metų, juos perdirbinėdamas. Rašytojas kūrė madingų žanrų kūrinius, kuriuose atspindėjo populiarios tų laikų temos. J.V. Gėtė mėgo rašyti farsus, idiles, dainas, satyrinius eilėraščius, vestuvių poemas, proginius eilėraščius, komedijas, biblines dramas, Užgavėnių vaidinimus, šiurkščias parodijas, epigramas. Į kūrinius įtraukdavo gautus laiškus, veikėjus pavadindavo draugų vardais.
Taip pat skaitykite: Apšvietos epochos gyvenimo prasmės
J.V. Gėtė per savo ilgą gyvenimą patyrė racionalizmo ir švietimo, sentimentalizmo bei romantizmo kaitą. Jo kūryboje atsispindi šių epochų idėjos ir tendencijos.
"Jaunojo Verterio kančios"
1774 m. pasirodęs romanas "Jaunojo Verterio kančios" (Die Leiden des jungen Werther) atnešė J.V. Gėtei didžiulį populiarumą. Šis romanas, parašytas epistoliniu stiliumi, pasakoja apie jauno menininko Verterio meilę Šarlotei ir jo savižudybę. Romane Gėtė atskleidžia vidinę Verterio dramą: kuria gamtos ir žmogaus jausmų paralelę, aprašo kiekvieną Verterio sielos virpesį, gilinimąsi į save, mąstymą, iškelia meilės galią ir jos apgaulingumą. Verteriui, kaip ir Šekspyro Hamletui, būdingas vidinio gyvenimo intensyvumas ir išorinių veiksmų pasyvumas. Vienintelis jo aktyvumo proveržis - savižudybė romano pabaigoje.
"Jaunojo Verterio kančios" tapo kultiniu kūriniu, turėjusiu didelę įtaką to meto jaunimui. Verterio stilių, elgesį ir net savižudybę mėgdžiojo jauni žmonės, dėl to romanas buvo uždraustas kai kuriose Europos šalyse.
"Faustas"
Tragedija "Faustas" (Faust) - svarbiausias J.V. Gėtės kūrinys, prie kurio jis dirbo didžiąją savo gyvenimo dalį. Pirmąją dalį rašytojas baigė 1808 m., o antrąją - tik 1831 m. Šis kūrinys laikomas vienu reikšmingiausių pasaulio klasikos kūrinių, kuriame atspindima turtinga Europos civilizacijos patirtis.
"Faustas" pasakoja apie mokslininką Faustą, kuris sudaro sandėrį su Mefistofeliu, velniu, kad patirtų gyvenimo pilnatvę. Fausto istorija siejama su konkrečiu asmeniu, gyvenusiu Vokietijoje XVI a. pirmojoje pusėje. Neeilinė, skandalinga Viduramžių tyrinėtojo ir šarlatano asmenybė kėlė amžininkų susidomėjimą, vėliau jo gyvenimo istorija, bauginanti ir magiškai patraukli, apipinta legendomis, įkvėpė įvairių tautų rašytojus, kompozitorius, dailininkus. Daugiabriaunis, prieštaringas šio herojaus charakteris leidžia į žmogaus ir pasaulio esmės klausimą žvelgti filosofiniu, moraliniu, etiniu, istoriniu, teologiniu ir kitais požiūriais.
Taip pat skaitykite: Apie klasicizmo ir švietimo epochą Lietuvoje
"Fauste" randame Antikos, Biblijos, Viduramžių, Renesanso, Romantizmo idėjų. Faustas - tikra asmenybė gyvenusi Viduramžiais. Gėtės sukurtoje interpretacijoje Fausto pažinimo siekis yra tapęs pagrindiniu personažo tikslu, išauga į vidinę dramą. XVIII a. Fausto istorijos interpretacijoje atsiranda svarbus lūžis. Apšvietos epochoje Faustas vaizduojamas kaip siekiantis proto aštrumo, įvairiapusių žinių, gilios erudicijos, fizinio ir dvasinio pasaulio pažinimo. Fausto charakteriui būdinga dvilypė prigimtis, siejanti gėrio ir blogio pradus, kurią išteisina nenurimstanti dvasia, amžinas nepasitenkinimas, naujų tikslų siekis.
Kiti kūriniai
Be "Jaunojo Verterio kančių" ir "Fausto", J.V. Gėtė parašė daug kitų žymių kūrinių, tarp kurių paminėtini:
- Dramos: "Gecas fon Berlichingenas" (Götz von Berlichingen, 1773), "Egmontas" (Egmont, 1775-1885), "Ifigenija Tauridėje" (Iphigenie auf Tauris, 1787), "Torkvatas Tasas" (Torquato Tasso, 1790).
- Romanai: "Vilhelmo Meisterio mokymosi metai" (Wilhelm Meisters Lehrjahre, 1796), "Vilhelmo Meisterio klajonių metai" (Wilhelm Meisters Wanderjahre, 1821).
- Poezija: "Romos elegijos" (Römische Elegien, 1790), "Vakarų-rytų divanas" (West-östlicher Divan, 1819).
Šiuose kūriniuose J.V. Gėtė nagrinėja įvairias temas, tokias kaip meilė, laisvė, kūryba, žmogaus prigimtis, visuomenė ir politika.
J.V. Gėtė ir Lietuva
Lietuvių kultūroje J.V. Gėtės vardas pirmiausia tapo svarbus dėl lietuvių liaudies dainų vertės iškėlimo. Panašiai Getės publikacijomis, vertimais, recenzijomis buvo išpopuliarinta serbų, čekų, suomių, italų liaudies poezija. Gėtės autoritetas buvo pasitelkiamas ginant lietuvių kultūros bei literatūros nacionalinį savarankiškumą.
Gėtė muzikinėje dramoje Žvejė, pastatytoje 1782 m. Ilmo upės pakrantėje (spektaklyje vaidino ir pats autorius), įdėjo lietuvių liaudies dainą „Aš atsisakiau savo močiutei“, paimtą iš Herderio rinkinio Tautų balsai (1779). 1821 m. Veimare Gėtė kalbėjo apie lietuvių liaudies dainas Karaliaučiaus universiteto profesoriui Hagenui ir „parecitavo vieną“, o 1827 m. klausėsi savo rūmuose atliekamos dainos „Aš atsisakiau savo močiutei“, ir „pats Gėtė buvo didžiai patenkintas“. 1828 m. Gėtė išspausdino Liudviko Rėzos rinkinio Dainos recenziją, pakartodamas savo mokytojo Herderio mintį: „Į šias dainas reikia žiūrėti kaip į betarpiškai išėjusias iš liaudies, kuri gamtai, taigi ir poezijai, yra daug artimesnė, nekaip išlavintasis pasaulis.“
Taip pat skaitykite: Žymūs Šviečiamojo amžiaus atstovai
Pirmieji Gėtės eilėraščių vertimai į lietuvių kalbą atsirado tik XIX a. pabaigoje. Faustas, mėgintas versti daugelio vertėjų (Jurgio Švedo, Vydūno, Vinco Mykolaičio-Putino ir kt.), pirmą kartą pasirodė 1934 m. (vertė Antanas Valaitis), svarbiu įvykiu tapo antrasis vertimas - 1960 m. Faustą išvertė Aleksys Churginas, trečią kartą 2003 m. Faustą išvertė Antanas A. Jonynas. Lietuvių literatūroje ryškiausią pėdsaką paliko Gėtės lyrika (Maironio, Mykolaičio-Putino poezijoje). Tragediją Faustas, kuri laikoma vienu sudėtingiausių iššūkių teatrui ir dažnai vadinama drama skaitymui, teatre pastatė režisierius Eimuntas Nekrošius. Fausto vaidmenį sukūrė aktorius Vladas Bagdonas.
Apšvietos Idėjos J.V. Gėtės Kūryboje
J.V. Gėtės kūryboje ryškiai atsispindi Apšvietos epochos idėjos:
- Racionalizmas: J.V. Gėtė tikėjo žmogaus proto galia ir jo gebėjimu pažinti pasaulį. Jo kūriniuose dažnai pabrėžiamas mokslo ir žinių svarba.
- Humanizmas: J.V. Gėtė vertino žmogų kaip aukščiausią vertybę. Jo kūriniuose gvildenamos žmogaus laisvės, orumo ir teisių temos.
- Individualizmas: J.V. Gėtė pabrėžė individualios patirties ir saviraiškos svarbą. Jo kūriniuose dažnai vaizduojami stiprūs ir nepriklausomi personažai, siekiantys savo tikslų.
- Tolerancija: J.V. Gėtė pasisakė už religinę ir politinę toleranciją. Jo kūriniuose smerkiami prietarai, religinis nepakantumas ir žmonių išnaudojimas.
- Gamta: J.V. Gėtė vertino gamtos grožį ir harmoniją. Jo kūriniuose gamta dažnai vaizduojama kaip įkvėpimo šaltinis ir žmogaus gyvenimo dalis.
Poveikis Kultūrai ir Literatūrai
J.V. Gėtės kūryba turėjo didžiulį poveikį Europos ir pasaulio kultūrai bei literatūrai. Jis laikomas vienu svarbiausių vokiečių literatūros klasikų, o jo kūriniai įkvėpė daugybę rašytojų, kompozitorių, dailininkų ir filosofų. J.V. Gėtės idėjos ir įžvalgos tebėra aktualios ir šiandien.