Meilė - tai jausmas, kuris sukelia daug teigiamų emocijų ir gali praskaidrinti visą gyvenimą. Įsimylėjęs žmogus mato viską pozityviau, su džiaugsmu. Tačiau meilė - tai ne tik emocijos. Tai stiprus dviejų žmonių ryšys, kuriame egzistuoja atsakomybė, pagarba vienas kitam ir įsipareigojimai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kodėl šie elementai yra tokie svarbūs santykiuose ir kokios pasekmės laukia, kai jų trūksta. Taip pat apžvelgsime skirtingus meilės tipus ir bandysime atsakyti į klausimą, kas iš tiesų yra meilė.
Du keliai - meilės ir baimės
Gyvenime yra du keliai - meilės kelias ir baimės kelias. Tai visiškai skirtingi pasauliai, padedantys išsiaiškinti, kuo paremtas mūsų gyvenimas, kas mums svarbu ir kur mes einame.
Eidami baimės keliu, mes darome dalykus, nes privalome. Tikimės, kad ir kiti elgsis taip, kaip privalo. Turime įsipareigojimų, tačiau priešinamės, kai reikia kažką padaryti. Kuo didesnis pasipriešinimas, tuo didesnė kančia. Anksčiau ar vėliau kyla noras nusikratyti visų įsipareigojimų.
Meilė, kitaip nei baimė, nesipriešina. Ką bedarytumėm, tai darome, nes norime. Gyvendami baimėje, daugelį dalykų darome galvodami, kad privalome tai daryti. Ir iš kitų laukiame to paties. Štai kodėl baimė teikia skausmą, o meilė - niekada.
Mes visada kažko tikimės ir kai tai neįvyksta - mums skauda. Kaltiname kitus dėl to, kad jie neatitinka mūsų lūkesčių. O kai myli, nelauki nieko: mylime, nes to norime, o jeigu kiti žmonės kažką daro ar nedaro todėl, kad jie taip nori, tame neįžvelgiame nieko asmeniško. Jeigu nieko nesitiki ir nelauki, kur tuomet problema? Mes neišgyvename negatyvių jausmų: kas bevyktų, mums viskas tinka.
Taip pat skaitykite: Priežastys, kodėl katė nemiega su jumis
Pagarba - meilės pamatas
Jeigu aš kažko gailiu, tai reiškia, kad aš jo negerbiu. Jis nesugeba priimti sprendimų? Ir jeigu man tenka priimti sprendimus už kitą, vadinasi, aš jo negerbiu. Dažniausiai tada, kai mes aiškiname vaikams, kaip jie turėtų gyventi, mes reiškiame jiems savo nepagarbą. Mes gailime jų ir bandome už juos padaryti tai, ką jie patys turėtų padaryti.
Kai aš negerbiu pats savęs, pradedu savęs gailėti. Man atrodo, kad esu nepakankamai geras ir nevertas gyventi šiame pasaulyje. Tai parodo mintys: “Vargšelis aš! Man trūksta gabumų, aš nepakankamai protingas, aš nepakankamai graži, kad man pavyktų…”. Meilė nejaučia gailesčio. Ji niekam nejaučia gailesčio, bet ji kupina atjautos.
Mes gailime tų, kurių negerbiame, nes netikime, kad tie žmonės yra pakankamai stiprūs, kad susitvarkytų su situacija. O meilė kitus gerbia. Jeigu mes žmogų mylime, mes tikime, kad jam pavyks. Mes žinome, kad jis yra pakankamai stiprus, protingas ir geras, jog įgyvendintų savo ketinimus. Mes neprivalome už jį kažko daryti. Jis gali pats. O jeigu nepavyksta, mes ištiesiame jam ranką, padedame pakilti ir sakome: “Tu gali! Pabandyk dar kartą!”. Tai - atjauta, bet ne gailestis.
Atsakomybė - neišvengiama meilės palydovė
Bandymai išvengti atsakomybės - viena rimčiausių klaidų, nes kiekvienas poelgis turi pasekmes. Viskas, ką mes darome ir apie ką galvojame, turi pasekmes. Kai mes darome pasirinkimą, mūsų laukia atitinkamas rezultatas, tam tikra reakcija. Bet rezultatas ir pasekmės atsiranda ir tuo atveju, jeigu mes nedarome pasirinkimo. Ir veiksmas, ir neveikimas turi savo pasekmes. Todėl kiekvienas žmogus visiškai atsako už savo poelgius. Net jeigu to nenori! Taip, kartais mūsų klaidas bando taisyti kiti žmonės, bet mes vis vien susimokame už jas. Ir dažniausiai - dvigubai.
Baimės kelyje mes turime daugybę įsipareigojimų ir lūkesčių. Šiame kelyje mes nejaučiame pagarbos, vengiame atsakomybės ir jaučiame gailestį. Ar geri jausmai gali gimti širdyje to, kuris nuolat kenčia ir dūsta baimėje? Pyktis - tai baimės kaukė. Liūdesys - tai paslėpta baimė. Pavydas - baimė po kauke. Išgyvendami šiuos baime pagrįstus ir skausmą teikiančius jausmus, mes galime tik apsimesti gerais. Bet iš tikrųjų, mumyse nėra jokio gerumo, nes mes jaučiamės blogai, jaučiamės nelaimingi.
Taip pat skaitykite: Skirgailos vaidmuo Krėvės kūrinyje
O kai eini meilės keliu, tu neturi nei įsipareigojimų, nei lūkesčių. Tu negaili nei savęs, nei šalia esančio žmogaus. Viskas gerai taip, kaip yra, ir todėl tavo veide švyti šypsena. Tu patenkintas savimi ir ši laimė pilna šilumos. Meilė visuomet gera, o gerumas paverčia mus dosniais ir atveria prieš mus visas duris.
Sąlygos ir tikra meilė
Baimės kelyje mes mylime žmogų, JEIGU jis leidžiasi stumdomas, JEIGU jis elgiasi su mumis taip, kaip norime mes, JEIGU jis atitinka tą paveiksliuką, kurį mes susikūrėme. Mes prisigalvojame, kokie turi būti aplinkiniai, bet kiti žmonės ne tokie ir tokie niekada nebus - ir mes dėl to juos smerkiame bei kaltiname. Mums gėda dėl žmogaus, jeigu jis ne toks, kokį mes norėtumėm jį matyti. Kai jis neatitinka mūsų susikurto paveiksliuko, mes jaučiamės sumišę, jis mus erzina ir išveda iš pusiausvyros. Bet tai - tik apsimestinė meilė.
Meilės kelyje nebūna JEIGU, ten nėra jokių sąlygų. Mes mylime žmogų tokį, koks jis yra, ir mes patys turime teisę būti savimi. Ir jeigu mums nepatinka, koks jis yra, tuomet geriau susirasti kitą - tokį, kuris mums patiks labiau. Mes neturime jokios teisės keisti kitų ir niekas neturi jokios teisės bandyti pakeisti mus. Jeigu mums lemta pasikeisti, tai įvyks tik tuo atveju, jeigu to norėsime patys.
Meilės suvokimo skirtumai
„Viskas įvyksta tik dėl to, kad daug žmonių neturi tikslaus supratimo, kas yra meilė. Taigi, jie ieško, bet nežino ko, - teigė A. Uzbekova. - Jei žmogus vaikystėje nematė adekvačios meilės santykių modelio, jis gali palaikyti meile visai kitus jausmus“. Anot psichologės, meilė, kaip bet kuris kitas jausmas, yra nepastovi.
„Vieni galvoja, kad meilė - tai įsipareigojimai kitam žmogui. O kai kam meilė - tai bendri tikslai, draugystė, savitarpio supratimas ir t. t. Susitikę ir pamilę vienas kitą du žmonės lieka su skirtingu meilės suvokimu, todėl ir elgiasi skirtingai, ne visada supranta vienas kitą. Meilė - tai dviejų skirtingų žmonių santykiai, kurie neretai vienas kitą žeidžia“, - sakė A. Uzbekova.
Taip pat skaitykite: Nuostatų pokyčių priežastys
Psichologės manymu, du vienas kitą mylinčius žmones gali sieti skirtingi jausmai. Žinoma, tokios meilės pagrindas - abipusė simpatija, susižavėjimas, švelnumas, šiluma, susidomėjimas. Tačiau kartais gali atsirasti atstūmimo pojūtis, nusivylimas, pyktis, apmaudas ir nuoskauda. Tokiems žmonėms būdingi neigiami emocijų pliūpsniai santykiuose, tačiau jie nepajėgia sugriauti poros bendro pozityvaus nusiteikimo vienas kito atžvilgiu.
„Jei yra abipusė pagarba, vadinasi, partnerio nuomonė yra svarbi. Тačiau tai, ką žmonės neretai vadina meile, mano manymu, yra paprasčiausias pasinaudojimas partneriu. Jei žmogus tėra vidutinybė, jei jis nepastovus, tai jis nesąmoningai siekia pasinaudoti aukščiau už jį stovinčiu partneriu, - sakė psichologė. Santykiai pašlyja, kai:
- Atsisakoma išpildyti kurį nors norą.
- Nėra pagarbos vienas kitam.
- Nepakantumas partnerio charakterio ypatumams ar trūkumams.
- Įvedamos savos taisyklės. Nuolat manipuliuojama partneriu.
- Kraštutinis variantas - prievarta namuose, alkoholizmas, narkomanija.
- Emocinis uždarumas. Draudimas, apribojimai. Negatyvios emocijos slepiamos ir neaptarinėjamos.
- Nesibaigiančios abejonės dėl partnerio meilės ir nuolatinis meilės patikrinimas: „jei jis taip pasielgs, vadinasi, nemyli manęs“, „jei taip, vadinasi, negalima juo pasitikėti“.
Meilė - tai laisvė ir įsipareigojimai
Meilė tarp dviejų žmonių gali įvykti tik tada, kai kiekvienas jų pavirs dvasiškai brandžia asmenybe, o išties gili ir graži meilė bus tik tuo atveju, jeigu santykiai vystysis iš laisvės… Kalbant apie jausmus, bet kuris spaudimas kitam žmogui sukelia tik pasipriešinimą. Meilė - tai laisvė, tačiau ne ta laisvė, kuri nepripažįsta įsipareigojimų. Meilė - tai įsipareigojimai, kurių laikaisi pats, ir pasirinkimo laisvė, kurią suteiki kitam žmogui. Svarbu, kad mūsų meilė nesmaugtų artimų žmonių. Reikia laikytis įsipareigojimų artimam žmogui, tačiau tuo pačiu leisti jam laisvai kvėpuoti. Mylėti - būti šalia, kuomet to reikia, ir šiek tiek atsitraukti, kuomet erdvės dviems nebeužtenka.
Meilė - tai atsakomybė, kurią mes savanoriškai prisiimame. Mylėti - privalėti (imtis atsakomybės). „Aš niekam nieko neskolingas, aš nieko neprivalau“ - tai ne apie meilę. Kitas žmogus tau nieko neskolingas ir nieko neprivalo. Absoliučiai nieko. O tu privalai ir turi tuo rūpintis. Tu privalai rūpintis, turi būti ištikimas (ištikima), turi tarnauti žmogui (gerąja prasme). Tai apie meilę, gimusią iš laisvės…
Meilė - tai saugumas. Meilė reiškia, kad šalia tavęs žmogus gali būti tikras. Jam leistina būti silpnam, leistina abejoti, leistina būti negražiam, leistina sirgti, leistina klysti. Isterijos, ginčai, barniai, neigiamos emocijos, drąsos ir apsisprendimo nebuvimas - ne proga liautis mylėti žmogų.
Ar galima nustoti mylėti žmogų, jeigu meilė - tai dovana, kuria tu daliniesi iš visos širdies, nieko neprašydamas už tai? Tu myli žmogų labiau, nei tie veiksmai, kuriuos jis atlieka. Būti šalia bėdoje ir laimėje, būti pasiekiamam, būti „ryšio zonoje“. Būti tuo, apie kurį žino, kad jis niekada neišduos. Vaikams svarbu žinoti, kad šeima - tai saugiausia pasaulio vieta. Senstantiems tėvams svarbu žinoti, kad jie yra reikalingi ir mylimi, kad jie bus apsaugoti iki gyvenimo saulėlydžio. Vyrui svarbu žinoti, kad žmona myli jį nepriklausomai nuo jo pasiekimų darbe, o žmonai - kad jis bus šalia nepriklausomai nuo to, kaip ji atrodys po 10, o kad ir po 50 metų. Ir visa tai - ne apie pažadus, tai apie kai ką kito, apie kažką gilaus ir tikro. Apie tai net nereikia kalbėti, reikia gyventi taip, kad tas, esantis šalia žmogus, jaustųsi saugus - toks gyvenimas - kaip tik apie tikrąją meilę.
Meilė - tai brandumas ir sąmoningumas. Meilė - tai suvokimas, kad artimų santykių be krizių nebūna, kad jausmams reikia laiko subręsti, kad meilė negali būti vien švente, meilė - tai sudėtingiausias darbas visų pirma su savimi. Meilė - tai mirčių ir gimimų seka, meilė - tai pažeidžiamiausių taškų apnuoginimas, meilė - tai drąsa būti natūraliam, meilė - tai narsa žengti į nepažįstamą teritoriją.
Mylėti ar ne - tai tik mūsų asmeninis pasirinkimas, nereikia jo „grūsti“ kitam žmogui. Tikrosios meilės grožis slypi štai kame: iš visos širdies dovanoti, atiduoti ir būti dėkingam už tai, kad kitas sutiko priimt. Mokantis mylėti yra pasmerktas būti laimingas. Esmė ne tame, ar tu bent kartą buvai mylimas, o tame, ar tu sugebėjai tapti pakankamai brandus, kad gyventum gyva širdimi. Meilė - tai šviesa, meilė - tai širdies spindėjimas, meilė - tai geriausia, ką mes galime padovanoti pasauliui.
Meilė ir įsimylėjimas - ar tai tas pats?
Meilė - stabilesnis jausmas nei įsimylėjimas. Įsimylėjimą galime įvardyti kaip aistrą, kai žmogus nelabai susigaudo, kas su juo vyksta. Esant meilei, neišvengiamai atsiranda atsakomybė, įsipareigojimai. Tai labiau apibrėžti santykiai.
Porų bendras gyvenimas praeina tam tikrus etapus. Pirmąjį galima pavadinti simbiotiniu ryšiu. Du žmonės mato vienas kitą kaip vienetą, panašiai galvoja, nemini savęs kaip asmenybės ar atskiro objekto. Antras etapas - defirenciacijos. Iškyla klausimas: kur mano interesai, kodėl viskas tik tau? Vėliau seka eksperimentavimo stadija, kai bandoma elgtis taip, kaip norisi, neatsižvelgiant į kito individo interesus. Dar viena stadija - suartėjimo. Pradedama toleruoti trūkumus ir priimti žmogų tokį, koks jis yra. Paskutinė stadija - sinergijos. Jaučiamasi visiškai gerai su kitu žmogumi. Priimami jo interesai, pomėgiai, tikslai, kurie gali būti ir visiškai kitokie. Kita asmenybė ne tik toleruojama, bet ir gerbiama.
Nuo asmenybės praeities priklauso, kokį įsivaizdavimą apie jausmus jis turi gavęs iš savo šeimos. Dažnai žmonės, kurie kreipiasi į psichoterapeutus, įsivaizduoja kad kažkur yra gražūs santykiai, bet tik ne jų šeimoje. Paprašius pateikti gerų santykių pavyzdžių, jų nesuranda. Tuomet suvokiama, kad galbūt santykiai šeimoje nėra tokie prasti, labiau įprasti. Šeima yra gyvas organizmas, kuris nuolat keičiasi. Santykių kaita yra natūralus procesas.
Žmonėms, kurių santykiai su mylimu žmogumi nutrūko, patariama nesustoti ir eiti toliau, ieškoti laimingos meilės.
Kaip atpažinti tikrą meilę?
Santykių psichologė Theresa E. DiDonato atskleidžia 7 pagrindinius ženklus, rodančius, kad iš tiesų esate įsimylėję:
- Kur kas dažniau vartojate įvardį „mes“ negu „aš“: Mūsų kalba - tai slaptasis langas, per kurį galime pamatyti save santykyje su kitais.
- Esate pasiruošę aukotis dėl kito žmogaus: Noras aukotis dėl kito - taip pat tikros meilės ženklas.
- Negalite nuo jos/jo atitraukti žvilgsnio: Akys yra patys aiškiausi romantiškų jausmų indikatoriai.
- Jūsų negąsdina priklausomybės idėja: Bijome prarasti nepriklausomybę ar prisiimti atsakomybę dar ir už kitą, o tikra meilė šios baimės neturi.
- Šio žmogaus jums vis neužtenka: Meilė - tai biocheminis procesas, labai panašus į priklausomybę narkotikams.
- Vis pastebite, kokie esate panašūs: Priešingybės traukia, tačiau tik trumpam laikui.
- Jaučiate fizinę trauką šiam žmogui.
Meilės tipai
Psichologai išskiria šešias meilės rūšis:
- Aistringa meilė: Žmonės labai greitai įsimyli, susižavi. Juos lengva apvynioti aplink pirštą, jie yra linkę pasiduoti pagundoms. Tai aistrų genami žmonės, kurie labai staigiai pradeda jausti jausmus, tačiau gana greitai partneris jiems nusibosta ir aistringa meile mylintis žmogus santykius nutraukia. Tai vienas pavojingiausių meilės tipų, kuris dažnai griauna žmonių gyvenimus, yra linkęs sukelti skausmą ir pavydą.
- Romantiška meilė: Santykiai, kurių nesieja rimti įsipareigojimai ir atsakomybė. Dažniausiai romantiškos meilės tipui priklauso poros, kurios meiliai bendrauja, dažnai susitikinėja, bet kažkokių veiksmų lemiami nesieja savo bendravimo su rimta draugyste. Tokia meilė pasireiškia svajonėmis, planais, tačiau labai dažnai neįgyvendinamais.
- Artima meilė: Nėra siejama su aistra ar stipriu susižavėjimu. Tai meilės forma, kuri pasireiškia vienas kito supratimu, palaikymu, tačiau visa tai daugiau apima draugišką, net kolegišką ryšį.
- Partnerių meilė: Būdinga poroms, kurios jau nemažai metų yra kartu. Dažniausiai partneriška meilė susiformuoja tuomet, kai ilgą laiką būnantys kartu žmonės visiškai apsipranta vienas su kitu. Jie vienas kitą gali suprasti iš pusės žodžio, nes labai gerai vienas kitą pažįsta. Jų meilė pasiaukojanti, dėl vienas kito jie gali nemažai padaryti. Vis dėlto jų santykiuose trūksta ugnelės, įkvėpiančių jausmų.
- Beprasmiška meilė: Viena skaudžiausių meilės formų, kuri gali lydėti visą gyvenimą. Į šią meilės formą įeina ir meilė be atsako, ir meilė, paremta vien seksualiniais santykiais. Šios meilės formos dažniausiai neturi ateities, būtent todėl ir yra vadinamos beprasmėmis.
- Visa apimanti meilė: Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
Šiuolaikinės visuomenės iššūkiai meilei ir įsipareigojimams
Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau yra propaguojamas malonumas, kaip vienas pagrindinių gyvenimo tikslų. Gyvenimas - tarsi niekad nesibaigiantys „linksmieji kalneliai“, niekad nesibaigiantis jausmų atplūdis. Kalbant apie santykius šeimoje, ypač nepopuliarus yra žodis „įsipareigojimas“. Santuokiniai įsipareigojimai dažnai yra prilyginami asmeninės laisvės praradimui.
Tačiau meilė nėra abstraktus žodis ar neaiškus jausmas - ji pasireiškia konkrečiose gyvenimo situacijose. Kaip krikščionys mes galime suvokti tikrąją meilės esmę, kadangi mes pažįstame Dievą, kuris yra meilė (1 Jn 4,16). Jis apreiškė mums savo meilę per santykius su savo tauta ir per savo Sūnų Jėzų Kristų.
tags: #kodel #meilei #reikalingi #isipareigojimai #ir #atsakingas