Vaikų darželis - svarbus etapas vaiko gyvenime, žymintis jo socializacijos pradžią ir naujų įgūdžių formavimąsi. Šiame etape vaikas susiduria su įvairiais iššūkiais, todėl psichologo vaidmuo darželyje tampa itin reikšmingas. Psichologas padeda vaikui adaptuotis naujoje aplinkoje, įveikti emocinius sunkumus, lavinti socialinius įgūdžius ir ugdyti asmenybę.
Gabus vaikas: kas tai?
Dažnai kalbėdami apie gabių vaikų ugdymą, ne visada suvokiame, kas apskritai yra gabus vaikas. Nuomonių, kas yra gabus vaikas, yra daug ir jos labai skirtingos. Vienas požiūris teigia, kad visi vaikai yra gabūs, kitas - kad gabūs tik kai kurie. Mokytojai dažnai turi nuostatą, kad kiekvienas vaikas turi gabumą tam tikrai sričiai, tik reikia ją atrasti. Tačiau gabumai nustatomi remiantis normalinio pasiskirstymo kreive, todėl gabiu laikomas tas asmuo, kuris pagal savo gebėjimus patenka tarp 2-5 procentų geriausių lyginant jį su kitais, turinčiais tą patį gebėjimą bendraamžiais. Svarbu suprasti, kad gabumai dar negarantuoja sėkmės, o kartais netgi įpareigoja ir sukuria iššūkių.
Vaiko gabumų ugdymas
Siekiant tinkamai ugdyti kiekvieną vaiką, turėtume formuoti jo savivertę keldami tinkamo lygio tikslus. Levas Vygotskis yra apibrėžęs artimąją zoną: reikia įvertinti, ką vaikas gali šiandien, ir duoti jam papildomas užduotis, kad turėtų kur tobulėti. Iš pradžių su suaugusiojo pagalba, o vėliau - savarankiškai. Taip kartelė yra vis labiau užkeliama.
Vyrauja dvi kraštutinės nuostatos: kurti specialiąsias mokyklas arba jas naikinti integruojant ir gabius, ir vidutinių gabumų vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas. Nors Suomijos mokyklos turi bendras programas ir netaiko jokių identifikavimo sistemų, tačiau jos teigia lygiai tą patį - kiekvienam vaikui reikia suteikti tai, ko jam reikia. Suomijoje yra skiriama daug pinigų specialistų mokymui ir klasėje su skirtingų gabumų vaikais dirba ne vienas mokytojas, o yra keli padėjėjai. Dėl šios priežasties jie gali organizuoti mokymą vienoje erdvėje su įvairių gabumų vaikais, atpažinti, kokio lygio užduotis atitinka konkretaus vaiko artimiausią vystymosi zoną ir sukuria jam tinkamą kognityvinį iššūkį. Kitai nuomonei atstovauja specializuotų mokyklų skirtingus gabumus turintiems vaikams šalininkai. Tokiose mokyklose siekiama tų pačių tikslų, tik kita forma - vaikai pagal gabumų lygį suburiami vienoje klasėse.
Efektyviam vaiko ugdymui reikalinga sistema, apimanti visą procesą nuo pradžios iki pabaigos. Būtina kalbėtis su mokytojais, ugdymo įstaigų specialistais, kad jie suprastų, kas yra gabus vaikas ir kaip laiku pastebėti jo potencialą, suprasti poreikius. Ne mažiau svarbu yra ir patenkinti atrastus ugdymo(si) poreikius, todėl reikia kalbėti ir apie saugios aplinkos, akademinio iššūkio kūrimo svarbą.
Taip pat skaitykite: Viskas apie psichologo darbą
Mokyklos psichologo vaidmuo
Mokyklos psichologo vaidmuo yra labai svarbus siekiant padėti vaikui save realizuoti ugdymo aplinkoje, kartu su tėvais ir pedagogais paskatinti jį, vadovauti jo brendimui. Vaikai pradeda suprasti, kad, esant poreikiui, kreiptis pas psichologą yra natūralu. Dauguma ugdymo įstaigose dirbančių psichologų sako, kad jie labai daug konsultuoja, o tai patvirtina, jog poreikis iš tiesų yra didelis. Tačiau finansavimo didinimas ir psichologų etatų steigimas dažniausiai arba lieka kalbų lygmenyje, arba virsta vienkartiniais pavyzdžiais.
Mokyklų psichologų vaidmuo - suteikti informaciją tiek vaikams, tiek mokytojams, kad jie pastebėtų ne tik blogai besielgiantį mokinį, bet ir matytų tą tylų, neatsiskleidžiantį vaiką. Mokyklų psichologai veikia per bendraklasius, kuomet vaikai, su kuriais jau yra kontaktas, skatinami palydėti draugą, jei jam reikia pagalbos, iki psichologo.
Priežastys, dėl kurių vaikai ateina konsultuotis pas psichologus, atspindi, jog turime labai daug emocinių sunkumų patiriančių vaikų. Nemaža dalis vaikų serga depresija, o depresyvios nuotaikos - dar dažnesnės. Didžiausi psichologiniai vaikų iššūkiai yra jausmai, supratimas, jog kažkas manyje vyksta, bet aš to nesuprantu ir nežinau, ką daryti. Antra iš priežasčių, dėl kurių ypač vyresnėse klasėse einama konsultuotis, yra didžiuliai krūviai. Kita priežasčių grupė - santykiai: nesutarimai su tėvais, draugais, paauglystės meilės klausimai, kurie kartu yra ir savęs paieškos. Kartais net ir tie vaikai, kurie jau turi norą bei tikslą gerai mokytis, dažnai peršoka į kitą kraštutinumą ir tampa perfekcionistais. Tuomet jie nori absoliučiai viską padaryti geriausiai, o tai irgi turi savo kainą.
Itin svarbu, kad vaikas gebėtų pats savyje susigaudyti, o vėliau padėti ir kitam. Lietuvoje yra labai gerų pavyzdžių vaikų darželiuose, pradinio ugdymo įstaigose. Pavyzdžiui, „Zipio draugų“ ir „Obuolių draugų“ programose kalbama apie jausmus (pyktį, liūdesį ir kt.), diskutuojama, kaip žmonės jaučiasi, kaip padėti kitam. Kai kurie pedagogai jau dalyvavo mokymuose ir taiko tas programas nuo pat darželio. Norėtųsi, kad kiekvienas vaikas galėtų dalyvauti panašiose programose ir būtų tęstinumas vėlesniame amžiuje. Kita vertus, prie skatinimo pažinti emocijas turėtų aktyviai prisidėti tėvai ir visuomenė, nes visų šių dalykų pasireiškimas viešumoje taip pat prisideda prie vaikų mokymo. Kiekvienas iš mūsų kažkam esame pavyzdys. Socialinė kognityvinė Alberto Banduros teorija teigia, jog žmogus didžiąją dalį savo elgesio išmoksta stebėdamas kitus.
Psichologinė pagalba tėvams
Tėvystė dažnai yra vienas iš gyvenimo įvykių, kurį lydi dideli iššūkiai ir gausūs jausmai. Nepaisant viso to džiaugsmo ir meilės, kurią atneša tėvystė, ji taip pat gali būti susijusi su daugybe emocinių, socialinių ir šeimos iššūkių. Psichologinė pagalba tėvams yra specializuota paslauga, kuri padeda tėvams susidoroti su įvairiais iššūkiais, su kuriais jie susiduria dėl tėvystės. Ši pagalba apima individualias konsultacijas su kvalifikuotais psichologais, turinčiais specialų išsilavinimą ir patirtį dirbant su šeimomis.
Taip pat skaitykite: Nuodėmės ir psichologija: ryšys
Psichologinė pagalba tėvams tampa būtina, kai tėvai susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip emociniai sunkumai, konfliktai šeimoje, arba problemos, susijusios su vaikų elgesiu. Psichologinė pagalba yra naudinga ir tiems tėvams, kurie nori pagerinti savo tėvystės įgūdžius, stiprinti savo šeimos santykius, arba išvengti bei lengviau išspręsti konkrečias problemas, kurios gali kilti per tėvystės kelionę.
Tėvystė dažnai lydi įvairios emocijos, nuo džiaugsmo iki nerimo, pasididžiavimo ir baimių. Daugelis tėvų susiduria su emociniais sunkumais, kurie gali atsirasti dėl per didelių lūkesčių, streso ar nuovargio, susijusio su tėvyste. Psichologinė pagalba tėvams, tiek mamoms, tiek tėčiams, yra puiki priemonė šiems jausmams suprasti ir valdyti.
Tėvystė dažnai reikalauja suderinti šeimos poreikius ir rasti kompromisus tarp tėvų ir vaikų, o tai gali sukelti įvairių konfliktų. Psichologinė pagalba tėvams gali padėti išspręsti šiuos šeimos iššūkius, stiprinti tėvų sąveiką ir pagerinti šeimos santykius.
Kiekvienas vaikas yra unikalus, ir tėvams gali prireikti specifinių įgūdžių, kad suprastų ir teisingai reaguotų į vaiko poreikius. Psichologinė pagalba gali padėti tėvams suprasti, kaip vaikai mąsto, jaučia ir elgiasi, ir kaip tai gali paveikti jų ugdymąsi. Psichologo konsultacijos suteikia tėvams įrankius ir strategijas, kurios padeda suprasti vaiko elgesio motyvus, tobulinti komunikaciją su vaiku ir rasti efektyvius ugdymo metodus, atsižvelgiant į vaiko individualias savybes.
Psichologinė pagalba tėvams gali turėti gilią įtaką jų savigarbai. Tėvystė dažnai sukelia keblumų ir abejonių dėl savo gebėjimų. Psichologo konsultacijos padeda tėvams suprasti, kad jų vaidmuo šeimoje yra vertingas, ir kad patirta kritika ar iššūkiai yra neišvengiami tėvystės aspektai.
Taip pat skaitykite: Svarbūs aspektai planuojant konsultacijas
Viena iš svarbiausių tėvystės užduočių yra užtikrinti, kad vaikai augtų sveiki ir laimingi. Psichologinė pagalba tėvams suteikia konkrečių įrankių ir patarimų, kaip tai pasiekti. Psichologai gali padėti tėvams suprasti, kaip vaikai skirtingais amžiais mąsto ir elgiasi, ir kaip juos geriau suprasti, bendrauti, padėti įveikti kylančius raidos iššūkius. Tėvai taip pat gali mokytis, kaip taikyti skirtingas ugdymo strategijas atsižvelgiant į savo vaiko poreikius ir individualias savybes.
Sėkminga tėvystė dažnai priklauso nuo efektyvios komunikacijos tarp tėvų ir gerų santykių šeimoje. Psichologinė pagalba gali stiprinti tėvų sąveiką, padėdama jiems suprasti vienas kitą geriau. Tėvai mokosi efektyvių komunikacijos įgūdžių, suvokia, kaip bendradarbiauti tarpusavyje sprendžiant problemas ir konfliktus bei kaip sukurti šeimoje sveikus ir pagarba pagrįstus santykius.
Tėvai dažnai turi glaudų ryšį su ugdymo įstaigomis, kuriose jų vaikai mokosi. Tokios ugdymo įstaigos, kaip mokyklos ar darželiai, gali turėti didelę įtaką vaikų lavinimui ir ugdymui. Psichologinė pagalba tėvams yra naudinga ne tik šeimos aplinkoje, bet ir švietimo srityje. Psichologo konsultacijos gali tėvams padėti geriau suprasti, kaip efektyviau bendrauti su ugdymo įstaigos personalu, įskaitant mokytojais, darželio auklėtojais ir vadovais. Kai tėvai susiduria su vaiko mokymosi problemomis, psichologinė pagalba gali padėti nustatyti šaltinius ir rasti sprendimus. Psichologinė pagalba taip pat gali padrąsinti tėvus aktyviai dalyvauti švietimo procese.
Tėvystė yra nuostabi patirtis, kuri gali pakeisti gyvenimą ir pripildyti džiaugsmo. Tačiau ji taip pat atneša daug iššūkių ir klausimų. Svarbu pažymėti, kad psichologinė pagalba yra prieinama visiems tėvams, be jokio lyčių skirtumo. Tėvystės iššūkiai ir jausmai nepriklauso nuo to, ar esate mama ar tėtis. Psichologo konsultacijos yra suteikiamos visiems, nepriklausomai nuo lyties, ir tai yra svarbu suprasti.
Psichologinė pagalba tėvams, tiek mamoms, tiek tėčiams, yra svarbi priemonė, padedanti suprasti, valdyti iššūkius ir pagerinti tėvystės patirtį.
Kaip psichologas gali padėti darželyje?
Psichologas darželyje atlieka įvairias funkcijas, kurios padeda užtikrinti vaiko gerovę ir sėkmingą adaptaciją. Pagrindinės psichologo veiklos sritys darželyje:
- Konsultavimas: Psichologas konsultuoja vaikus, tėvus ir pedagogus įvairiais klausimais, susijusiais su vaiko raida, elgesiu, emocijomis, socialiniais santykiais ir ugdymu.
- Įvertinimas: Psichologas įvertina vaiko pažintinius, emocinius ir socialinius gebėjimus, nustato jo stipriąsias puses ir sunkumus, padeda parinkti tinkamas ugdymo strategijas.
- Intervencija: Psichologas taiko įvairias intervencijas, tokias kaip žaidimų terapija, meno terapija, elgesio terapija, kurios padeda vaikui įveikti emocinius sunkumus, lavinti socialinius įgūdžius, gerinti elgesį ir mokymosi rezultatus.
- Prevencija: Psichologas organizuoja prevencines programas, skirtas vaikų emocinei gerovei, socialinių įgūdžių lavinimui, patyčių prevencijai ir kitoms aktualioms temoms.
- Švietimas: Psichologas šviečia tėvus ir pedagogus apie vaiko raidos ypatumus, auklėjimo principus, emocinės paramos svarbą ir kitus svarbius klausimus.
Vaikų darželis: nauda ar žala?
Apie vaikų darželius tėvai susimąsto vos gimus vaikui. Prieš atsakant į klausimą, leisti vaiką į darželį, ar ne, vertėtų permąstyti paplitusias nuomones ir mitus, atsižvelgti į psichologijos žinias apie vaiko raidą. Žinoma, vaikų darželis darželiui nelygu. Pastaraisiais metais kuriasi vis daugiau ikimokyklinio ugdymo įstaigų, dirbančių pagal Montesori, Valdorfo ar kitas pedagogines sistemas, tačiau vis dėlto daugumai tėvų prieinamiausi „paprasti“, valstybiniai darželiai, kurių grupėse 15 - 20 vaikų.
Anksčiau buvo manoma, kad vaikų darželis - būtinas vaiko vystymosi etapas, o „naminiai“ vaikai sunkiau pripranta prie mokyklos taisyklių, bendravimo su bendraamžiais. Tėvai leidžia vaikus į darželį, tikėdamiesi, kad ten jie išmoks bendrauti, laikytis taisyklių, o įvairūs užsiėmimai skatins įvairiapusišką jų lavėjimą. Tačiau vaikams, kad jie normaliai vystytųsi, įgytų naujų įgūdžių, reikalinga nuolatinė emocinė šiluma ir palaikymas. Deja, net geriausi vaikų darželio specialistai negali mylėti visų vaikų ir vienodai paskirstyti savo dėmesio… Dauguma vaikų, būdami didelėje grupėje, kurioje nėra sąlygų nė akimirkai pabūti vienam, pervargsta. Be to, nuolatinis užimtumas, suplanuota veikla blokuoja vaiko kūrybiškumą, trikdo sugebėjimą pačiam atrasti mėgiamą užsiėmimą, pajusti ir išgyventi savuosius poreikius ir interesus.
Taip pat tikimasi, kad darželyje vaikas išmoks bendrauti su bendraamžiais, dalintis ir apsiginti. Bet ši viltis taip pat ne visada pasiteisina. Kai grupėje 15 - 20 vaikų, auklėtojai nepajėgia užtikrinti normalių tarpusavio santykių ir tarp vaikų formuojasi kastų sistema. Kaip ir įkalinimo įstaigose atsiranda lyderiai ir atstumtieji, skundikai ir pan.. Bendraujant laikomasi „džiunglių įstatymo“ ir teisybė visada laimėtojų pusėje. Kai kurie tėvai ši reiškinį laiko normaliu, juk ir gyvenime dažnai pasitaiko panašių santykių ir bendravimo situacijų, taigi, tegu vaikas prie jų pratinasi nuo mažumės. Vis dėlto, atsižvelgiant į vaiko raidą, bus geriau jei su netinkamu elgesiu, jėga, klasta ar šantažu grindžiamais santykiais jis susipažins šiek tiek vėliau (pvz., būdamas mokyklinio amžiaus), kai jau galės sąmoningiau vertinti įvairius elgesio būdus, numatyti jų pasekmes, atsižvelgti į kitus žmones, jų jausmus. Tada jau yra galimybė aptarti įvairias bendravimo situacijas, ieškoti tinkamesnio elgesio būdų, o ne automatiškai kopijuoti kitus. 3 - 5 metų mažylis dažniausiai tiesiog perima agresyvų elgesį, kuris padeda pasiekti tikslą (pvz. gauti žaislą) arba pripranta paklūsti aktyvesniems ir agresyvesniems vaikams, nebandydamas ginti savo pozicijų. Ypatingai neigiamai tokia situacija paveikia ramius, jautrius vaikus, kurie priversti prisitaikyti, nes neturi jokių galimybių palikti šį kolektyvą ar susirasti kitą, rasti būdų palaikyti savo statusą.
Pripažinimas, pagarba ir meilė - vieni iš pagrindinių žmogaus poreikių. Jei jie nepatenkinami, žmogus negali kurti, išreikšti savęs. Be abejo, vaikams būtina bendrauti su bendraamžiais, mokytis susipažinti, susitarti, išsakyti savo nuomonę ir pagrįsti poziciją, tačiau vaikų kolektyvas pats savaime šito išmokyti negali. Sėkmingam bendravimo įgūdžių lavėjimui turėtų vadovauti suaugęs žmogus, kuris suburtų vaikus bendram žaidimui, padėtų nustatyti taisykles, spręsti nesutarimus. Kad darželio auklėtojas galėtų tai padaryti, grupėje turėtų būti ne daugiau kaip dešimt vaikų. Tikrai neverta vesti vaiko į darželį „pedagoginiais sumetimais“, įsivaizduojant, kad ten jis išmoks tvarkos, savarankiškumo, greičiau vystysis.
Dar vienas tėvų lūkestis, kad darželyje vaikas išmoks klausyti auklėtojų, įpras tvarkos ir disciplinos, o tai padės jam prisiderinti prie mokyklos taisyklių. Ir tikrai, darželyje vaikas išmoksta paklusti, tačiau kiti bendravimo su suaugusias stiliai lieka apleisti. Viena vertus tai patogu tėvams ir auklėtojams, tačiau vaikui būtina išmokti ne tik paklūsti suaugusio komandoms, bet ir bendradarbiauti, tartis ir derėtis, o kai kuriais atvejais ir kategoriškai pasipriešinti.
Vis dėlto darželis gali būti labai naudingas, jei jis pradedamas lankyti laiku ir palaipsniui, padedant mažyliui įveikti stresą ir prisitaikyti prie naujos situacijos. Vaikų darželyje vaikas susitinka su bendraamžiais. Toks poreikis atsiranda apie trečiuosius - ketvirtuosius gyvenimo metus. Taigi, tinkamiausias amžius „išeiti į pasaulį“ - ne anksčiau kaip treji metai.
Kai kurios mamos tvirtina, kad jų vaikas darželį pradėjo lankyti darželį sulaukęs dviejų (ar net dar anksčiau) ir jam ten taip patikdavę, kad šis nenorėdavęs eiti namo. Yra ir auklėtojų, kurios tvirtina, kad jaunesnis vaikas greičiau ir lengviau pripranta prie darželio… Ir iš dalies tai tiesa. Mažesnis vaikas greičiau „pripranta“, t.y. susitaiko su situacija, pasiduoda ir tylėdamas kenčia, o į stresą reaguoja dažniau sirgdamas, mažiau domėdamasis aplinkiniu pasauliu.
Griežtai nerekomenduojama leisti į darželį jaunesnius nei pusantrų metų vaikus. Pusantrų metų vaikai jau mažiau bijo svetimų žmonių, tačiau jie tik pradeda mokytis paleisti mamą ir trumpai pabūti be jos, nepatirdami didelės baimės ar nerimo. Tokio amžiaus vaiką į darželį leisti galima tik kraštutiniu atveju, neturint jokių galimybių daryti kitaip. Dviejų metų pilietis jau yra geriau pasiruošęs didžiąją savo aktyvaus gyvenimo dalį praleisti kolektyve. Dauguma dvimečių pradeda domėtis kitais vaikais (ypač vyresniais), kai kurie jau įgiję būtiniausius įgūdžius - patys valgo, pasiprašo į tualetą. Taigi, jei vaikas bendraujantis, turi būtiniausius savitarnos įgūdžius, esant būtinybei, gali pradėti lankyti darželį ir sėkmingai jame adaptuotis.
Kai kurie tėvai skuba išleisti vaikus į darželį teisindamiesi, kad neturi kitos galimybės, kaip tik visai dienai palikti savo atžalą svetimoje teritorijoje, svetimiems žmonėms. Tačiau išsiuntę į darželį nepasiruošusį vaiką, nieko nelaimėsite.
Esama nuomonių, kad ligos lankant vaikų darželį yra neišvengiamos. Neva, didelis kolektyvas, daug vaikų serga, užsikrečia vieni nuo kitų. Tačiau svarbu prisiminti, kad stresas ir neigiamos emocijos silpnina imuninę sistemą, o tai ir sudaro sąlygas atsirasti ligoms… Beje, pradėję lankyti darželį dažniau serga tie vaikai, kurie ne itin smarkiai priešinasi vedami į darželį. Manoma, kad nors išorinės reakcijos nėra, šie vaikai patiria stiprų stresą, ir organizmas pareikalauja poilsio savaip - susirgdamas. Jei adaptacija darželyje sėkminga, praėjus keliems mėnesiams nuo darželio lankymo pradžios, šie vaikai serga mažiau, tampa aktyvesni, kalbesni.
Tik pradėjus lankyti darželį tikėtina susidurti su vaiko pasipriešinimu - ašaromis, kaprizais, padidėjusiu jautrumu ir dirglumu, tačiau šios reakcijos turėtų praeiti (ar bent ženkliai sumažėti) per tris - keturias savaites. Jei jie išlieka ilgiau, tikriausiai vaikas dar nepasiruošęs vaikų darželiui arba pratinimas buvo pernelyg staigus. Reikėtų į darželį vesti trumpesniam laikui arba pasiimti laisvadienį.
Tėvai dažnai klausia, ką daryti, kaip įveikti vaiko nenorą keliauti į darželį. Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad vaikas atvirai ir tiesiogiai išsako savo jausmus. Tokia situacija yra palankesnė vaikui, jo sveikatai. Tada jau turėtų sekti pripažinimas, kad „skirtis išties sunku ir liūdna, bet visiems reikia į darbą… Mama eina į darbą, tėtis eina į darbą, o tavo darbas - darželis…“ Tikėtina, kad tada vaikas pasijus įvertintas ir svarbus, juk jis irgi dirba. Galima sukurti maža malonu ritualą.
Kai kurie tėvai pasakoja, kad jų vaikas darželyje elgiasi daug geriau nei namuose. Jis ten pats valgo, apsirengia, tvarko žaislus. Auklėtojos jį nuolat giria už savarankiškumą, o tuo tarpu namuose mažylis tarsi pakeistas, nieko nedaro pats… Tėvai neturėtų visko nurašyti ožiams ar imti gėdinti vaiką. Tikriausiai mažylis dar nepasirengęs visada būti toks savarankiškas ir tvarkingas. Darželyje jis susikaupia ir stengiasi kuo geriau pasirodyti, o tuo tarpu namuose ilsisi po sunkaus „gero vaiko“ vaidmens, nori atsiimti savo dalį globos ir rūpesčio.
Būna ir kitaip - tėvai stebisi, kad jų ramus, paklusnus, kiekvienos smulkmenos tėvų atsiklausiantis vaikas darželyje elgiasi visai kitaip: mėto žaislus, mušasi ir stumdosi. Taip gali atsitikti, kai tėvai itin daug dėmesio skiria „teisingam auklėjimui“, pernelyg kontroliuoja vaiką, saugo jį nuo neteisingų sprendimų. Tokiais atvejais vaiko savikontrolės mechanizmas nesiformuoja ir likęs be tėvų jis pasimeta, nejaučia ribų ir savo elgesiu išreiškia savo nerimą, baimę ir lūkestį, kad atsiras suaugęs žmogus, kuris įves apribojimu. Jei aplinkiniai draugiškai, palaikančiai, bet tvirtai brėžia ribas, vaikas įsitikina, kad jam nebūtina nuolatinė suaugusių kontrolė, jis pats gali laikytis taisyklių.
Jei nepaisant visų pastangų, vaikas vedamas į darželį priešinasi, būtinai pakalbėkite su auklėtoja. Galbūt pasirinktas darželis iš esmės netinka jūsų vaikui? Jei vaikas labai judrus, aktyvus ir greitas, gali būti, kad darželyje jam nuobodu, trūksta veiklos, todėl jis ir siautėja. Jei vaikas ramus, lėtas, galbūt jis yra už tai baramas ir nuolat raginamas paskubėti?.. Nesivaržykite pasakyti auklėtojai, kad į šiuos temperamento ypatumus būtina atsižvelgti, nes draudimai ar raginimai čia nepadės.
Vaikų darželio klausimas neturi universalaus, visiems tinkamo atsakymo. Kiekvienai šeimai tenka ieškoti savo, vienintelio sprendimo. Kraštutiniai pasirinkimai - iki mokyklos sėdėti namuose, bendraujant tik su artimiausiais žmonėmis arba nuo vienerių metų (ar netgi dar anksčiau) atiduoti visai dienai į darželį - neišvengiamai sukels problemų. Vaiko raidai daug palankesni tarpiniai sprendimai, pav., leisti į darželį nuo ketverių ar penkerių metų, surasti darželį, kuriame būtų nedaug vaikų (ne daugiau nei 6 - 7 vienam suaugusiajam), leisti vaiką į darželį daliai dienos… Kad ir koks būtų sprendimas, tėvai turi išlikti lankstūs ir pastebėję, kad pasirinktas variantas vaikui netinka, turėtų jį keisti.
Adaptacija darželyje: patarimai tėvams
- Pradėkite ruošti vaiką darželiui iš anksto. Apie mėnesį prieš pradedant lankyti darželį, namuose pradėkite žaisti darželį. Žaidimo metu akcentuokite, kad tėvai visuomet ateina vaikų pasiimti, nes tai yra didžiausia vaikų baimė.
- Sukurkite teigiamą nuostatą apie darželį. Pasakokite vaikui apie darželį kaip apie smagią vietą, kur jis galės žaisti su kitais vaikais, mokytis naujų dalykų ir susirasti draugų.
- Apsilankykite darželyje kartu su vaiku. Leiskite vaikui susipažinti su darželio aplinka, auklėtojomis ir kitais vaikais.
- Būkite kantrūs ir palaikantys. Adaptacija darželyje gali užtrukti, todėl būkite kantrūs ir palaikantys vaiką. Leiskite jam išreikšti savo jausmus ir baimes.
- Laikykitės darželio rutinos namuose. Stenkitės, kad vaikas eitų miegoti ir keltųsi tuo pačiu metu, kaip ir darželyje.
- Atsisveikinkite su vaiku greitai ir ramiai. Ilgi atsisveikinimai tik apsunkina situaciją. Pasakykite vaikui, kad jį mylite ir kad ateisite jo pasiimti.
- Pasitikėkite darželio auklėtojomis. Auklėtojos yra patyrusios specialistės, kurios žino, kaip padėti vaikui adaptuotis darželyje.
- Bendraukite su darželio psichologu. Jei turite kokių nors klausimų ar rūpesčių, susisiekite su darželio psichologu.
Tėvų klaidos adaptacijos laikotarpiu
- Klausti mažylio nuomonės, ar jau galima išeiti.
- Nebūti pilnai apsisprendusiam, ar leisti vaiką į darželį.
- Ilgai atsisveikinti rytais.
- Pabėgti paslapčiomis.
tags: #psichologo #sekmes #darzelyje