Psichologija, kaip mokslas, nagrinėja psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas bei mechanizmus. Pagrindinis psichologijos objektas - žmogaus psichika arba elgesys. Asmenybės psichologija, viena iš psichologijos sričių, tiria žmogų kaip visumą. Ši sritis apima psichologines teorijas, kurios nagrinėja žmogų kaip integruotą vienetą, bandydamos paaiškinti visus psichikos ar elgesio fenomenus, turinčius esminį reikšmingumą žmogaus egzistavimui. Asmenybės teorijos yra platesnio pobūdžio nei kitos psichologijos teorijos, siekdamos visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį.
Asmenybės psichologijos esmė ir iššūkiai
Asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, tačiau pagrindinį objektą - asmenybę - apibrėžti sudėtinga. Esant dabartiniam psichologijos išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos, ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas.
Pagrindinės asmenybės psichologijos kontroversijos
Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kurių prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Gana senas ir tradicinis klausimas - kas labiau lemia žmogaus asmenybę - prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti - organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti - ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams.
Vidiniai ir išoriniai veiksniai
Į šį klausimą panašus, bet jam netapatus, yra ir klausimas, kokie veiksniai - vidiniai ar išoriniai - labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais, galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį - žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus - kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje - ‘lauke’ - esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu.
Stabilumas ir kaita
Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Erikson teorija).
Taip pat skaitykite: Kompensuojama psichologinė pagalba studentams
Praeitis ir dabartis
Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai - dabarties ar praeities - nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų.
Determinizmas ir teleologija
Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų.
Įsisąmoninimas ir subjektyvumas
Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Kita esminė problema tai - ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjektyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis.
Unikalumas ir tipiškumas
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai, išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai - pavyzdžiui, vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti.
Asmenybės struktūra, procesas ir vystymasis
Kaip matome, asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti, kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba Lietuvoje
Asmenybės struktūra
„Asmenybės struktūra“ - stabilios asmenybės charakteristikos, - į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. - visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų.
Asmenybės procesas
‘Procesas’ - dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis, kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys.
Asmenybės vystymasis
‘Vystymasis’ - struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas.
Psichoanalitinė teorija (Z. Freud)
Šios teorijos kūrėjas - Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją, žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Freud’o pažiūromis rekomenduojama kreiptis į specialią literatūrą.
Asmenybės struktūra pagal Z. Freud
Z. Freud’as aprašė asmenybę kaip sudarytą iš trijų pagrindinių sistemų: id, ego ir superego. Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai.
Taip pat skaitykite: Alprazolamas: veikimo mechanizmo analizė
Id (tai)
Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų.
Ego (aš)
Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies, sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo id.
Superego (aukščiau nei aš)
Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip …
Duomenų apie asmenybę rinkimo kategorijos (LOTS)
Psichologijoje išskiriamos 4 duomenų apie asmenybę rinkimo kategorijos:
- L-duomenys: Tai gyvenimo užrašai, gaunami iš įvairių dokumentų, užrašų, užfiksuotų įvairiose įmonėse apie įvairius gyvenimo įvykius.
- O-duomenys: Tai stebėjimo duomenys, gaunami iš kompetentingų stebėtojų (tėvų, mokytojų, draugų). Žmogus stebimas ir vertinamas. Šie duomenys dažniausiai gaunami asmeninių savybių vertinimo pavidalu. Dominantys duomenys gali būti surinkti pagal tam tikro elgesio stebėjimą arba bendrą asmeninį charakterio vertinimą (pasitikėjimas savimi, bendravimo įgūdžiai). Šie duomenys gali būti gauti tiek iš vieno, tiek iš kelių stebėtojų.
- T-duomenys: Tai testavimo duomenys, sudaryti iš informacijos, gautos eksperimentinių procedūrų ar standartizuotų testų pagalba (asmenybės, intelekto testai).
- S-duomenys: Tai savęs vertinimas, informacija, suteikta tiriamojo apie save. Šie duomenys gaunami klausimų ir atsakymų ar anketos pagrindu.
Pagrindinės tyrimo strategijos
Pagrindinės tyrimo strategijos: stebėjimo, koreliacinė ir eksperimentinė strategijos.
Stebėjimo strategija
Ji suprantama kaip bendras planas, programa, numatanti tyrimo etapus, sąlygojanti empirinių duomenų surinkimo būdus ir tų duomenų interpretaciją. Stebėjimo strategija - tai tyrimų programa, kurios tikslas aprašyti reiškinį ar jo eigą, parodyti tam tikrų faktų pasiskirstymą. Kartais, jei to reikia, remiantis aprašytų faktų pasiskirstymu, galima juos suklasifikuoti. Dažniausiai atliekamas kasdieninio gyvenimo sąlygose (natūralus stebėjimas). Tai išeities taškas, ką galime patikrinti kitomis strategijomis. Taip pat gali būti laboratorinis stebėjimas - kontroliuojamose sąlygose.
Koreliacinė ir eksperimentinė strategijos
Jos tokios pat kaip ir asmenybės tyrimo ir vertinimo.
Tyrimo technika
Ji suprantama kaip empirinių duomenų rinkimo būdas. Tai gali būti:
- Apklausa: Tai duomenų rinkimas tiriamajam žodžiu ar raštu atsakant į pateiktus klausimus. Raštu - anketos, klausimynai, žodžiu - pokalbis, interviu. Interviu gali būti standartizuotas ir nestandartizuotas. Standartizuotas - iš anksto suformuojami klausimai ir pateikiami asmeniui tam tikra nustatyta tvarka. Nestandartizuotas - klausimai iš anksto nesuformuluojami, tyrėjas, atsižvelgdamas į atsakymus, pateikia klausimus. Pateikiama bendra pokalbio tema, priklausomai nuo atsakymų pateikiami klausimai. Anketa - tam tikru būdu sudarytas klausimų rinkinys, kurio kiekvienas klausimas logiškai susijęs su apklausos tikslu. Tai masiniams tyrimams pritaikytas būdas. Žmogus atsako raštu.
- Testavimas.
Asmenybės raida
Žmogus gimsta, auga, bręsta, sensta ir miršta. Jo gyvenimas - tai procesas, vykstantis laike ir susidedantis iš tam tikrų periodų, kuriems būdinga tam tikra psichikos struktūra ir ją atitinkančios raidos tendencijos. Asmenybės raidą lemia žmogaus genetinių, biologinių, fizinių ir socialinių aplinkos sąlygų sąveika. Asmenybės raida skirstoma į 3 sferas:
- Fizinė: apima vaiko augimą ir kūno pakitimus, motorinius sugebėjimus, maitinimosi ir fizinės sveikatos ypatybes.
- Pažintinė: apima suvokimą, vaizduotę, atmintį, mąstymą ir kalbą.
- Psichosocialinė: apima emocijas, asmenybę bei tarpusavio ryšius su kitais žmonėmis.
Egzistuoja nuomonė, kad vystosi tik kūdikiai, vaikai ir jaunuoliai, o suaugę - jau susiformavę, pvz., pasak S. Freud, “žmogus vystosi tik kūdikystėje ir vaikystėje, o vėliau tik pasireiškia tai, kas yra susiklostę pasąmonėje.“ Tačiau ir suaugusių žmonių vystymosi pokyčiai turi ne mažesnę reikšmę nei kūdikio, vaiko ar jaunuolio. Pirmasis, kuris pabrėžė suaugusiojo vystymąsi, buvo K. Jungas. Pagal jį, gyvenimas susideda iš 2 dalių, kurias skiria gyvenimo vidurys (apie 40-uosius metus). Pirmojoje dalyje formuojasi išorinis “aš“, kai siekiama pritapti prie išorinio pasaulio. Antrojoje vystosi vidinis “aš“, kai derinamasi prie vidinio pasaulio. Vėliau saugusiojo vystymasi nagrinėjo E. Erikson, D.J. Levinson, E.R. Gold ir kiti autoriai.
Pažintinė raida pagal Piaget
Jis sudarė raidos stadijų seką, kuri apima vaiko intelekto raidą, ir sukūrė 4 pagrindines pažintines raidos stadijas:
- Sensomotorinė: Nuo gimimo iki 2 metų (maždaug). Būdinga, kad vaikas aplinkai pažinti naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Jis turi grupę refleksų, kurie padeda reaguoti į aplinką. Vaikas pamažu pats pradeda ieškoti stimulų pažinti aplinką. Per motorinį elgesį (judesį) ir fizinį kontaktą su kažkuo iš tos aplinkos, stengiasi pratęsti įdomų patyrimą. Stadijos pabaigoje vaikas jau gali įsivaizduoti daiktus, kurių tuo metu nėra jo akiratyje. Mintyse jis gali spręsti paprastas problemas ir numatyti savo veiksmų padarinius.
- Priešoperacinė: Nuo 2 iki 7 m. Vaikas pasauliui pažinti naudoja simbolinį mąstymą ir kalbą. Vis labiau lavėja jo vaizduotė. Mąstymas - egocentriškas, t. y. vaikas nesugeba suprasti įvairių dalykų kitu aspektu, nesutampančių su jo nuomone. Vaikas pasaulį supranta tik remdamasis savo paties požiūriu. Šio amžiaus vaikui būdinga centracija - dėmesio sutelkimas tik į vieną situacijos bruožą. Jis pamažu pradeda klasifikuoti objektus, rūšiuoti į kategorijas ir klases. Šios stadijos pabaigoje vaiko centracija ir egocentriškumas mažėja, jis pradeda suprasti kitų požiūrį.
- Konkrečių operacijų stadija: 7-11 m. Piaget pažymi, kad šioje stadijoje vaikas gali atlikti įvairias logines operacijas, bet tik su konkrečiais daiktais. Jos mąstymas tampa vis lokiškesnis. Pradeda spręsti klasifikavimo, seriavimo uždavinius, pradeda suprasti priežastinius ryšius. Jam dar sunku abstrakčiai mąstyti, reikia konkrečių pavyzdžių, kurie padėtų sudaryti mąstymo sąsają.
- Formalių operacijų stadija: 11-15 m. Tai paskutinė pažintinės raidos stadija, kai ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formalių operacijų mąstymui būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus.
Piaget nuomone, yra 2 pagrindiniai požymiai, kurie skiria paaugliui būdingą formalų mąstymą nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo:
- Hipotetinis-dedukcinis mąstymas: susidūręs su problema, paauglys vadovaujasi bendra teorija, kuri apima visus galimus rezultatą apsprendžiančius veiksnius. Remdamasis šia teorija, jis sukuria specifines hipotezes, kurios gali būti pritaikomos tai situacijai. Po to sistemingai jas tikrina ir siekia išsiaiškinti, kuri iš jų pasireiškia konkrečiu atveju. Tokiu būdu paauglio problemų sprendimų strategijos prasideda nuo galimybės ir nuo jos pereinama prie realybės. Tuo tarpu konkretaus operacinio mąstymo stadijos metu vaikas pradeda nuo realybės, tačiau, kai akivaizdūs tarpusavio ryšiai nepasitvirtina, jis nesugeba sugalvoti naujų alternatyvų ir negali problemos išspręsti.
- Propozicinis (teoretinis) mąstymas: Paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo logiškumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes. Vaikas - priešingai: gali įvertinti teiginių logiškumą tik palygindamas juos su konkrečiais realiais faktais.
Žmogaus raidos ciklai ir stadijos
Embrioninis ciklas
Embrioninį ciklą sudaro 4 stadijos:
- Zigotos (apvaisinto kiaušinėlio) stadija.
Vaikystės ciklas
Vaikystės ciklą sudaro 3 stadijos:
- Kūdikystės stadija: Nuo gimimo iki 18 mėn. Susidaro pagrindiniai judėjimo, suvokimo, manipuliavimo įgūdžiai. Susiformuoja sensomotorinė schema, reguliuojanti elgesį. Sparčiai vystosi nežodinis bendravimas, kurio pagalba vyksta pradinė žmogaus socializacija. Ypatingą reikšmę pradinei socializacijai, bendravimo ir prisirišimo poreikių susidarymui turi visiška vaiko priklausomybė nuo suaugusiojo, ypač nuo mamos.
- Ikikmomyklinės vaikystės stadija: 18 mėn.-5 m. Pasižymi suvokimo, įsiminimo ir elementarių mąstymo procesų, sudėtingų veiksmų su daiktais vystymosi. Elgesio įvairiose gyvenimo situacijose patirties kaupimu. Šioje stadijoje intensyviai vystosi kalba, formuojasi žodiniai ryšiai bendravimo procese, tačiau kartu su jais panaudojamos ir ankstyvesnės nežodinio bendravimo priemonės (mimika, poza, intonacija). Palaipsniui tvirtėja socialiniai santykiai artimoje aplinkoje.
- Ankstyvoji mokyklinė stadija: 5-11-13 m. Ši stadija pasižymi simbolinio prado mąstyme ir elgesyje vystymusi, konkrečių grupavimo operacijų įsisavinimu.
Jaunystės ciklas
Jaunystės ciklą sudaro 2 stadijos:
- Vyresniosios mokyklinės vaikystės - ankstyvosios jaunystės stadija: 11-13-15 m. Pasižymi lytiniu, somatiniu ir psichiniu vystymusi. Susiformuoja formalių operacijų ir liginių struktūrų sistema. Žymūs pokyčiai socialiniam vystymesi - pradeda veikti ribotos teisinės atsakomybės sistema, įsisavinami pagrindiniai vaidmenys, suaugusiųjų elgesio normos.
- Vėlyvosios jaunystės stadija: 15-21 m. Baigiasi pagrindinė biologinio vystymosi fazė. Toliau įgyjamas išsilavinimas ir profesinis pasirengimas. Įsisavinami kai kurie profesiniai vaidmenys, pradedama gyventi savarankiškai.
#
tags: #kompensavimo #mechanizmas #psichologija