Kūrybiškumas - tai ne tik meniniai gebėjimai, bet ir mąstymo būdas, leidžiantis rasti naujus sprendimus, originaliai pažvelgti į problemas ir kurti inovacijas. Vis dėlto, kūrybiškumo ugdymas gali būti sudėtingas procesas, kuriam trukdo įvairūs veiksniai, o slopinamas kūrybiškumas gali lemti elgesio problemas. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip kūrybiškumo slopinimas susijęs su elgesio problemomis, kokie veiksniai trukdo kūrybiškumui atsiskleisti ir kaip galima skatinti kūrybiškumą, siekiant išvengti neigiamų pasekmių.
Ankstyvas kūrybiškumo skatinimas
Pirmosios kūrybiškumo apraiškos pasirodo gan anksti - vaikui pradėjus žaisti su žaislais. Vaikystėje viskas, kas trukdo žaidimo veiklai, trukdo ir kūrybiškumo plėtotei. Jeigu šeimoje pirmaisiais vaiko gyvenimo metais kūrybiškumas nebus pakankamai skatinamas, tai pradėjus lankyti mokyklą, susidariusią spragą bus sunku ar net neįmanoma užtaisyti. Vaikas jau bus įpratęs mąstyti stereotipiškai, elgtis pagal kitų nurodymus. Labai svarbu laiku pastebėti vaiko kūrybines potencijas. Kai vaikas jau gali reikštis kaip kūrybiška individualybė, gali būti jau daug kas „pražiopsota“. Todėl, kol nėra patikimų būdų atskleisti vaikų kūrybines potencijas, vienintelė išeitis - remtis prielaida, kad kiekvienas vaikas turi kūrybinių gebėjimų, tiesa, nevienodai ir skirtingų sričių. Ugdant visų vaikų kūrybiškumą, atsiskleis kiekvieno vaiko kurios nors veiklos srities kūrybinės potencijos.
Veiksniai, slopinantys kūrybiškumą
Kūrybiškumui trukdo įvairūs veiksniai, susiję su auklėjimu, mokymu ir socialine aplinka. Svarbu suprasti šiuos veiksnius, kad būtų galima jų išvengti ir sudaryti palankias sąlygas kūrybiškumui atsiskleisti.
Perdėta globa ir savarankiškumo slopinimas
Perdėta vaiko globa, slopinanti jo savarankiškumą, gali trukdyti kūrybiškumui. Vaikai, kurie yra nuolat kontroliuojami ir neturi galimybės savarankiškai priimti sprendimus, praranda iniciatyvą ir baiminasi suklysti.
Sėkmės pabrėžimas ir apdovanojimai
Per didelis sėkmės pabrėžimas ir dideli apdovanojimai gali demotyvuoti vaikus. Dideli apdovanojimai vaikus vilioja, kiekviena jų veikla tada nukreipta tik į tą apdovanojimą. Vaikas bando savo tikslą pasiekti greitai; tada jis nesistengia eksperimentuoti ir pasidžiaugti, o tik siekia apdovanojimo, kuris jam svarbiausias.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Saugumo troškimas ir rizikos baimė
Perdėtas saugumo troškimas taip pat slopina kūrybiškumą. Kūrybiški sprendimo metodai visada turi tam tikros rizikos. Yra pavojus kuriam laikui prarasti po kojomis pagrindą. Iš anksto tiksliai negalima nusakyti eigos ir rezultatų. Pirmiausia daromas eksperimentas, o tam tikra prasme tai reiškia: sulaukti, kas iš to išeis.
Konservatyvi aplinka
Konservatyvi aplinka, kurioje tėvai ar mokytojas bijo nukrypti nuo visuotinai pripažinto elgesio modelio, nepritaria vaiko išmonei, fantazijoms, apriboja pažinimo sritį, interesus, savarankiškumą ir kūrybiškumą. Konservatyvūs suaugusieji dažniausiai nepritaria vaikų išmonei, fantazijai, manydami, kad tai esąs tik laiko gaišimas.
Autoritariniai santykiai
Autoritariniai santykiai, griežta tvarka, drausmės sureikšminimas šeimoje ir mokykloje taip pat slopina kūrybiškumą. Autoritarinėje aplinkoje visiškai neatsižvelgiama į individualius interesus bei polinkius, slopinamos kūrybiškumo galios. Autoritarinis auklėjimas namie ir mokykloje reikalauja visiško bendramintiškumo.
Perkrauti mokymo planai
Perkrauti mokymo planai mokykloje ugdo „vaikščiojančias enciklopedijas“, o ne kūrybiškai mąstančias asmenybes; netinkamas vaiko mokymosi proceso organizavimas, kai nelieka laisvalaikio kūrybinei veiklai, taip pat slopina kūrybiškumą. Kūrybinio mąstymo formavimąsi skatina ne tai, ko vaikai mokomi, o kaip jie mokomi. Tai lemia kiekvieno mokytojo asmenybė, jo gebėjimas dėstyti savo dalyką taip, kad ugdytų kūrybinį mąstymą. Jeigu vaiko diena labai perkrauta organizuotais „užsiėmimais“, jam gali nebelikti laiko daryti tai, ką jis mėgsta. Žemesniųjų klasių mokiniai būtinai turėtų bent 2 valandas praleisti taip, kaip jie nori. Šio amžiaus vaikams dar labai tinka konstrukciniai žaidimai (konstravimas, modeliavimas, piešimas, lipdymas ir pan.).
Neigiama mokytojo reakcija ir kritika
Neigiama mokytojo reakcija ir kritika gali žlugdyti vaiko kūrybiškumą ir asmenybę. Jeigu pats mokytojas neturi kūrybinių gebėjimų, tai jo pamokose gabus mokinys nerealizuos savo galimybių. Toks mokytojas pirmenybę atiduos tam psichologiniam tipui, kuriam priklauso pats. Tokie mokytojai griežtai reikalauja atsakyti į klausimą vienareikšmiškai, moko vaiką būti realistu, pavyzdžiui, „nefantazuok“, „taip juk nebūna“, „nesvajok“, „užsiimk kuo nors rimtesniu“ ir pan. Mokytojas stengiasi primesti mokiniui savo sprendimus. Jei mokinys suklysta - kritikuoja jį, smerkia, peikia, o kartu žlugdo jo kūrybiškumą ir asmenybę. Nepalankus kūrybiškų mokinių traktavimas ne tik slopina jų kūrybinę saviraišką, bet ir formuoja iškreiptą savojo „Aš“ vaizdą. Jie ima bodėtis savo poreikio ką nors padaruti kitaip, sugalvoti ką nors naujo, originalaus, ima galvoti apie save kaip išsišokėlius, nevykėlius.
Taip pat skaitykite: Specialaus Elgesio Saugumo apibrėžimas
Didelis vaikų skaičius klasėje
Didelis vaikų skaičius klasėje neišvengiamai kelia būtinumą siekti griežtos drausmės klasėje, kad visi vaikai susipažintų su mokomąja medžiaga. Didelis vaikų skaičius labai apsunkina mokymo individualizavimą ar bent jau diferenciavimą. Dirbant su didele klase, pasitenkinama konvergentiniu mąstymu, pagrįstu mokomosios medžiagos įsiminimu ir atgaminimu. Mokiniai retai skatinami savarankiškai kelti problemas ir jas spręsti, ieškoti nestereotipinių sprendimo būdų bei rezultatų.
Draugų netolerancija
Draugų netolerancija taip pat gali slopinti kūrybiškumą. Dažnai mokinių naujos, neįprastos, o kartais net keistos idėjos sukelia klasėje juoką ar pašaipą. Tokia klasės reakcija tikrai nepaskatina ir nepadrąsina mokinio.
Nepasitikėjimas savimi
Nepasitikėjimas savimi, savikritiškumas, neigiamas savęs vertinimas (pavyzdžiui, „aš esu tikras nevykėlis“, „aš niekada negalvoju nieko ypatingo“) taip pat trukdo kūrybiškumui. Tokiam mokiniui bendravimas teikia daugiau nerimo negu pasitenkinimo, jo savijauta priklauso nuo kitų žmonių pritarimo arba atstūmimo. Vaikas nepajėgia drąsiai reikšti savo minčių, būna lengvai pažeidžiamas, sunkiai susikaupia per pamokas, o atsakomybę už savo gyvenimą atiduoda į kitų žmonių rankas ir juos kaltina dėl savo nesėkmių.
Nesuderinami mokinų tipai
Darbo grupėje du nesuderinami mokinių tipai gali trukdyti kūrybiškumui. Žmonių, būnančių kartu, interesai neišvengiamai susiduria ir kyla konfliktų. Kūrybiškas darbas neįmanomas grupėje, jei konflikte dalyvauja „aršių kovotojų“ tipo mokiniai.
Per stipri išorinė motyvacija
Per stipri išorinė mokymosi motyvacija taip pat gali slopinti kūrybiškumą. Motyvacija priežasiniais ryšiais susieta su mokymosi rezultatais. Negabus, nekūrybingas mokinys, turintis gerus pažymius, turi stiprią išorinę motyvaciją: jis mokosi, kad būtų gerai įvertintas. Kuo stipresnė mokinio išorinė motyvacija, tuo daugiau jis mokosi, „kala“ ir nori geresnio įvertinimo, o pažinimas ir kūrybiškumas apribojamas.
Taip pat skaitykite: Geranoriškumo skatinimas
Baimė, nerimas ir psichologinė įtampa
Baimė, nerimas, psichologinė įtampa - vieni iš pavojingiausių kūrybiškumo priešų. Jei mokinys bijo suklysti, pasakyti ne tą žodį ar mintį, būti už klaidas nubaustas, sukritikuotas, jis negali būti kūrybingas, bandantis, ieškantis.
Vidinė ir išorinė mąstymo cenzūra
Vidinė ir išorinė mąstymo cenzūra taip pat slopina kūrybiškumą. Jeigu vaikai bijo savo pačių naujų idėjų, jie neišvengiamai pasidaro pasyvūs ir nelinkę bent kiek kūrybiškiau spręsti kylančias problemas.
Mąstymo rigidiškumas
Mąstymo rigidiškumas, t. y. nedelsiant rasti teisingą atsakymą, taip pat trukdo kūrybiškumui. Empiriniai duomenys rodą, kad naujos idėjos, nauji atradimai gimstančios tuomet, kai tariamės jau užmiršę kankinusią mus problemą.
Nekritiškas žavėjimasis savo idėjomis
Nekritiškas žavėjimasis savo idėjomis taip pat gali būti kliūtis kūrybiškumui. Juk sprendimų gausumas dar nerodąs jų kokybės.
Hiperaksiomatizacija
Hiperaksiomatizacija, t. y. kai pervertinamas vienas sėkmingas, o atmetami kiti galimi sprendimai, taip pat slopina kūrybiškumą. Nustatyta, kad neapibrėžtoje situacijoje, abejojant dėl sprendimo teisingumo, pasirenkamas toks sprendimo būdas, kuris yra sprendėjui artimiausias, labiausiai patvirtinantis jo hipotezes, nors ir būtų aiškiai klaidingos. Vėliau labai nenoriai atsisakoma neteisingo sprendimo būdo - visais įmanomais būdais stengiamasi patvirtinti savo tiesą, atmetant visą sau nepalankią informaciją. Tai galima pavadinti fiksuotąja nuostata.
Per didelis tikslingumas
Per didelis tikslingumas, ilgalaikių ir tikslių planų kūrimas taip pat gali slopinti kūrybiškumą. Kai mokinys per ilgai siekia įgyvendinti tam tikrą tikslą, jo dėmesio centre atsidūrusi problema pasidaro ypač reikšminga.
Negatyvi socialinė aplinka
Negatyvi socialinė aplinka taip pat turi įtakos kūrybiškumui. Paveldėti veiksniai turi lemiamos įtakos vaiko kūrybiniams gebėjimams. Nors visi vaikai yra daugiau ar mažiau kūrybingi, kūrybiškumo ugdymą reikia pradėti kuo anksčiau ir tinkamai, nes nelavinami kūrybiniai gebrėjimai nyksta. Palankiausias amžiaus tarpsnis ugdyti kūrybiškumą - vaikystė, ypač nuo 3 iki 5 metų, kai vaikas yra ypatingai imlus viskam. Iš išorinių veiksnių, turinčių įtakos kūrybiškumo plėtotei, reikšmingiausi, be abejo, yra tie organizuoti ir stichiniai pedagoginiai poveikiai, kuriuos vaikas gauna iš tėvų, iš mokytojų ir iš gyvenimo apskritai.
Kūrybiškumo skatinimas
Norint išvengti neigiamų pasekmių, svarbu skatinti kūrybiškumą. Tam reikia sudaryti palankias sąlygas, kurios leistų vaikams ir suaugusiems atsiskleisti kūrybiniam potencialui.
Turtinga aplinka
Turtinga, įvairi aplinka, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti ir kurti, yra labai svarbi kūrybiškumo ugdymui. Kuo daugiau jis turi priemonių, skatinančių eksperimentuoti, tyrinėti, kuo daugiau vaikas gali gauti pageidaujamos informacijos, tuo geresnės sąlugos jo kūrybiškumo plėtotei.
Stimuliavimas ir palaikymas
Nors vaikai ir daug būtų pasiekę, vis vien būtina stimuliuoti jų kūrybinę veiklą. Ir ypač svarbu saugoti juos nuo išjuokimo ir niekinamosios kritikos, su kuria labai dažnai susiduria kūrybiški vaikai. Suaugusiems nederėtų pajuokti ar kritikuoti vaikų pastangas ką nors kurti, nederėtų vertinti jų kūrybos rezultatą kaip nevykusį, kaip „nesąmonę“.
Demokratiški santykiai
Demokratiški aplinkinių santykiai su vaikais (tėvų, auklėtojų, mokytojų) taip pat labai svarbūs.
Autonomija ir laisvas pasirinkimas
Tam tikra autonomija, savarankiškumas ir laisvo pasirinkimo galimybė taip pat skatina kūrybiškumą. Vaikui būtina turėti savo erdvę, kurioje galėtų netrukdomas veikti, ir turėti savo laiką, kurį galėtų panaudoti savo nuožiūra. Namuose augančiam vaikui tokias sąlygas sudaryti nėra labai sunku - pakanka pasikliauti jo savarankiškumu ir leisti jam nuolat pabūti vienam. Kur kas sudėtingesnė situacija ikimokyklinėse vaikų įstaigose bei mokykloje, kur daug vaikų, trukdančių vienas kitam, ir kur laikomasi nuomonės, kad kiekviena vaiko minutė turi būti „organizuota“. Laisvo pasirinkimo jausmas - kūrybinės veiklos pagrindas. Ir klasės, ir namų užduotys turinčios būti pateiktos taip, kad vaikai su džiaugsmu priimtū tai kaip žaidimą, kaip laisvai pasirinktą veiklą, teikiančią jiems malonumo.
D. Bogojavlenskaja, rašydama apie kūrybiškos asmenybės ugdymą, nurodo 3 pagrindinius principus, leidžiančius atsiskleisti vaiko kūrybinėms galioms:
a) labai svarbu neapriboti vaiko veiklos, neapibrėžti „rėmų“, kurių peržengti vaiko minčiai nevalia;
b) nedera skubinti vaiką atlikti užduotį, darbo tempas - individualus dalykas;
c) kūrybinėms užduotims būtina skirti pakankamai laiko, kad galėtų atsiskleisti vaiko kūrybinės galios.
Reikia pažymėti, kad vaiko subjektyvus laisvės pojūtis yra nulemtas vadinamojo psichologinio saugumo jausmo. Saugumo jausmą vaikui gali suteikti tik tėvai - jų aiški pozicija, pasitikėjimas savimi, tvirta, bet vaiko iniciatyvos neslopinanti šeimos tvarka. Visa tai teikia vaikui ramybę, padeda jaustis saugiai ir tvirtai, nes pats savarankiškai priėmė tėvų valią. Vaikas jausis laisvas tada, kai žinos, kas, kiek ir kada galima, kad už tai, ką jis padarys, nebus baudžiamas.
Vienatvė
Tikrąjį kūrybiškumą ugdo vienatvė.
Nuostatos ir vertybės
Kūrybiškumą gerai ugdo įgytos ar paties susiformuotos tam tikros nuostatos bei dvasinės vertybės, t. y. savoji gyvenimo pozicija. Remdamiesi kūrybiškų asmenų tyrimų duomenimis, M. Delas ir E. Gajeris daro tokią išvadą: kūrybiška asmenybė pasižymi tam tikra psichinių bruožų sistema, kurioje interesai, nuostatos, polinkiai, siekimai yra daug reikšmingesni negu intelektualiniai gebėjimai. Iš pažintinių gebėjimų, labiausiai susijusių su kūrybiškumu, galima išskirti aukštesnį nei vidutinis intelektą (ir būtinai efektyvų jo panaudojimą), polinkį į neįprastus ir įdomius sumanymus, ypatingą proto imlumą ir lengvą žinių interiorizavimą, minčių sklandumą ir polinkį sieti iš pažiūros prieštaringus teiginius, stebėjimo skvarbumą ir bendrą pažinimo lankstumą. Intuicija - taip pat kūrybiškiems asmenims būdinga ypatybė. Savireguliacija - remdamasis savireguliacija, individas nukreipiąs visas savo jėgas į kurios nors problemos sprendimą. Motyvacija yra labai reikšminga kūrybinei veiklai. Nustatytas toks dėsningumas: kai motyvacijos intensyvumas kūrybiniame procese didėja, didėja ir darbo efektyvumas, tačiau iki tam tikros ribos. Peržengus šią ribą, motyvacijos stiprėjimas ima neigiamai veikti kūrybinę veiklą - rezultatas būna prastesnis. Optimalus motyvacijos intensyvumas priklauso nuo individo, nuo jo asmeninių savybių. Ryšys tarp kūrybiškumo ir emocijų labai glaudus.
Kūrybiškumas ir emocijos
Ar emocijos sukelia elgesį? Arba dar galėtume paklausti, ar emocijos veda į elgesį? Atrodo, kad atsakymas į šį neilgą klausimą yra akivaizdus ir daugelis žmonių į jį atsakytų „TAIP“. Argumentų atsakymui „taip“ ne vienas galime rasti asmeniniuose patyrimuose. Tūrbut ne vienas esat kada nors pasakęs kažką panašaus: „jei mane apima X emocija, geriau nedaryti kažko , nes galiu kvailai pasielgti“. Arba tai, kad išssigandę mes ko nors vengiame. Toliau esančiame tekste daugiausiai remsiuos amerikiečių neuromokslininko Joseph E. LeDoux pasvarstymais ir tyrimais. Daugiausiai bus remiamasi baimės jausmo tyrimais. LeDoux, paklaustas apie tai, ką žmonės dažniausiai galvoja suprantantys apie emocijas, atsakė, kad daugelis mano, kad tai yra būsenos, kuriomis mes panašūs į gyvūnus ir jog tos būsenos veda mus į elgesį. Emocijų ir elgesio supratimo problema kyla iš to, kad šiuos reiškinius dažniausiai laiko tėkmėje regime kartu. Kas byloja apie akivaizdų ryšį, tačiau nebūtinai priežastingumą. Matuodami ledų pardavimus ir vagysčių skaičių, neabejotinai rastume ryšį, tačiau tai nereiškia, kad kylantys ledų pardavimai lemia didesnį vagysčių skaičių. Daugiau ledų parduodama vasarą. Daugiau žmonių išvyksta atostogauti irgi vasarą, vadinasi, daugiau namų yra paliekami be priežiūros, kas lemia, kad pakyla ir vagysčių skaičius. Padėti pažvelgtį į šį jausmų ir elgesio galvosūkį kitu kampu gali pavyzdžiai iš mokslinių tyrimų su pacientais, kurie turi pažeidimų vizualinėje žievėje (V1, striate cortex). Jei tokiems žmonėms pateiksime kokį nors baimę sukeliantį dirgiklį ir nukreipsime jį į tą zoną, kuri sąmoningam to dirgiklio suvokimui yra akla, nestebėsime baimės elgesio, kuris kiltų jaučiant baimę. Vis dėlto, nesąmoningas to grėsmingo dirgiklio užfiksavimas smegenyse įvyksta ir migdolinis kūnas (smegenų dalis, susijusi su grėsmės atpažinimu) atpažįsta, kad dirgiklis kelia grėsmę, tad fiziologiškai kūnas patiria pasirengimą, kurį mokslininkai laiko prisitaikymo elgesiu, kuris būdingas kūnui, kai žmogus tuo pačiu metu jaučia ir baimę. T.y. žmogaus širdies ritmas padažnėja, atsiranda odos galvaninės reakcijos, būdingos baimei ir pan. Kadangi tiek organizmo parengtis reakcijai į grėsmingą dirgiklį, tiek baimės jausmas eina greta, gali kilti klaidingas suvokimas, kad vienas yra kito priežastis. Tyrimai atliekami ne tik su žmonėmis, kurie turi akląją zoną. Galima neutralų dirgiklį, tarkime, mėlyną kvadrątą susieti su nedidele elektros srove, kuri kirstų per pirštą, kas kartą, kai kvadratas parodomas. Susiformuotų grėsmės reakcija į mėlyną kvadratą. Iš pateiktų pavyzdžių matome, kad smegenys užfiksavo pavojų ir kūnas sureagavo, tačiau sąmoningame lygmenyje žmogus baimės nejaučia, nes nežino, kad jam pateikiamas dirgiklis, kuris jam yra grėsmingas. Tokie tyrimai parodo, kad dirgiklio informacija, patekusi į smegenis, apdorojama skirtingais mechanizmais. Vienas mechanizmas įvertina grėsmę, kitas atsakingas už tos grėsmės patyrimą. Iš to išplaukia LeDoux apibrėžimas, kas yra emocijos. Tai yra sąmoningas patyrimas kažko, kas mums psichologiškai ar biologiškai yra reikšminga. Bet, pasak LeDoux, emocijos nelemia elgesio. Mes bėgame ne dėl to, kad bijome. Nors įprasta manyti, kad gyvūnai turi jausmus, moksliškai tą įrodyti labai sudėtinga. Gyvūnai, kaip ir žmonės, smegenyse turi sistemą, kuri reaguoja į grėsmę, bet, kol kas, panašu, kad tik žmogus gali sąmoningai tą grėsmę jausti kaip, pvz, baimės jausmą.
Kognityvinė elgesio terapija (KET)
Šiandieninėje visuomenėje, kurioje psichikos sveikata tampa vis labiau pripažįstama kaip svarbi gyvenimo kokybės dalis, kognityvinė elgesio terapija (KET) išsiskiria kaip efektyvus ir moksliškai pagrįstas metodas, padedantis žmonėms įveikti įvairius emocinius ir psichologinius sunkumus. Ši terapijos forma, nuolat tobulinama ir tyrinėjama, siūlo platų įrankių arsenalą tiek specialistams, tiek pacientams, siekiantiems pagerinti savo psichologinę sveikatą ir gerovę.
KET pagrindai
Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra psichoterapijos rūšis, kurios pagrindinis tikslas - padėti žmonėms keisti savo mąstymo ir elgesio modelius, siekiant pagerinti psichologinę sveikatą ir gerovę. KET remiasi idėja, kad mūsų mintys ir įsitikinimai gali turėti tiesioginį poveikį mūsų jausmams ir elgesiui. Pakeitus mintis, galime pakeisti ir savo emocinę būklę.
Vienas žymiausių šios terapijos pradininkų - Aaronas Beckas. Jo sukurta teorija ir praktika remiasi teiginiu, kad mūsų mintys, emocijos bei elgesys yra glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą: kaip mes mąstome, taip ir jaučiamės bei elgiamės. Metodo esmė - keisti neigiamas, neadaptyvias mintis, kurios ilgainiui gali sukelti emocinius sutrikimus, pavyzdžiui, depresiją ar nerimą. Vienu svarbiausių kognityvinės elgesio terapijos sėkmės kriterijumi laikomi pozityvūs emociniai pokyčiai, atsiradę pakeitus disfunkcinius mąstymo ir elgesio stereotipus.
A. Beckas pastebėjo, kad žmonėms reaguojant į emociškai jautrias situacijas kyla neįsisąmonintos, spontaniškos, automatinės mintys. Pavyzdžiui, depresijos atveju šios mintys, praėjusios pro negatyvumo filtrą, dažnai būna pesimistiškos ir neatitinkančios realybės. Jos priklauso nuo ankstyvuose vystymosi etapuose susiformavusių kertinių įsitikinimų, kurie daro įtaką informacijos ir sprendimų priėmimui, emocijoms bei elgesiui.
Automatinės mintys yra tarsi nuolatinis vidinės kalbos srautas, kuris dažnai vyksta mums net nesuvokiant. Šios mintys gali būti teigiamos, neigiamos ar neutralios, tačiau ypač svarbu atpažinti tas, kurios kenkia mūsų emocinei gerovei. Pavyzdžiui, žmogus, patekęs į socialinę situaciją, gali turėti mintį: „Aš atrodau kvailai" ar „Visi mane kritikuos", nors realybėje niekas jo nekritikuoja. Šios terapijos metodikų tikslas - keisti kognicijas, dėl ko terapijos eigoje adaptyvesniu būdu keičiasi ir elgesys, gerėja emocinė būsena, kasdienis funkcionavimas, silpnėja streso sukelti fiziologiniai simptomai. Sesijų metu pacientai mokomi atpažinti savo automatines mintis, kurios kyla stresinėse situacijose. Terapeutas padeda pacientui įvertinti ir pakeisti iškreiptas, negatyvias pasekmes sukeliančias mintis į realistiškesnes, adaptyvesnes ir teigiamas. Elgesio eksperimentų metu tikrinamos mintys ir įsitikinimai praktikoje, skatinant pacientą išbandyti naujus elgesio būdus, stebėti rezultatus ir paneigti nenaudingus įsitikinimus.
KET terapija yra labai aiškiai struktūruota psichoterapijos rūšis, kuri susideda iš riboto sesijų skaičiaus (12-16-20 ar daugiau). Kiekvienam sutrikimui yra numatytas protokolas ir rekomenduojamos sesijos. Sesija turi savo struktūrą, kuri yra aiški tiek terapeutui, tiek pacientui. Tai leidžia lengviau suprasti terapijos eigą, stebėti progresą ir užtikrinti, kad pacientas įgytų naujų įgūdžių bei žinių, padedančių spręsti problemas ir gerinti kasdienį funkcionavimą.
Pasaulinės sveikatos organizacijos ir tarptautinės psichikos sveikatos institucijos pripažįsta kognityvinę elgesio terapiją kaip vieną labiausiai moksliniais įrodymais pagrįstų psichoterapijos metodų. Daugybė mokslinių tyrimų įvairiose šalyse patvirtina jos veiksmingumą skirtingose kultūrinėse aplinkose ir su įvairiomis tikslinėmis grupėmis - nuo vaikų iki senyvo amžiaus žmonių.
KET taikymo sritys
KET yra plačiai naudojama gydant įvairias psichologines problemas ir yra laikoma viena iš efektyviausių psichoterapinių praktikų. Kognityvinė elgesio terapija efektyviai gydomi įvairūs sutrikimai: depresija, nerimas, baimės, potrauminio streso sutrikimas, įkyrių minčių sindromas, socialinis nerimas ir socialinė fobija, valgymo sutrikimai ir daugelis kitų. Ši terapija veiksminga ne tik gydant sutrikimus, bet ir stengiantis pašalinti įvairias psichologines problemas: nepasitikėjimą savimi, drovumą, bendravimo sunkumus.
KET procesas
Kognityvinė elgesio terapija namuose suteikia papildomą galimybę tęsti terapinį procesą už kabineto ribų, kai pacientas savarankiškai taiko išmoktus metodus ir atlieka specialiai terapeuto parengtas užduotis.
Užmezgamas terapinis aljansas, suformuluojami terapijos tikslai, pravedama edukacija, pradedamos spręsti problemos.
Siekiami išsikelti tikslai, jie peržiūrimi ir koreguojami, taikomi įsitikinimų pokyčiai, formuojami įgūdžiai tikslams pasiekti.
Akcentuojama nuolatinio praktikavimo, įgūdžių palaikymo svarba ir atkryčių prevencija.
Pacientai atlieka užduotis ir namuose, nes jos padeda stiprinti naujus, adaptyvius įgūdžius, gerinančius gyvenimo kokybę ir didinančius pasitikėjimą savimi. Baigiant kognityvinę elgesio terapiją aptariamos atkryčių prevencijos priemonės, o pacientai jau turi priemonių, reikalingų nuolatiniam emociniam ir psichologiniam gerovės palaikymui.
KET ribojimai ir išimtys
Lyginant su kitomis psichoterapijos rūšimis (psichoanalitine, egzistencine), ši terapija paprastai yra trumpesnė, labiau struktūruota ir orientuota į specifinius simptomus bei dabartinius mąstymo ir elgesio modelius. Ji siekia konkrečių ir greitai apčiuopiamų savijautos bei elgesio pokyčių, sprendžia problemas „čia ir dabar“ ir įgalina pacientą tapti terapeutu sau pačiam.
Kognityvinė terapija yra efektyvus metodas, tačiau ji nėra universali ir turi tam tikrų ribų. Vienas pagrindinių iššūkių - būtinybė, kad klientas aktyviai dalyvautų terapiniame procese ir įdėtų pastangų. Jei žmogus nėra motyvuotas ar nenori bendradarbiauti, ši terapija tampa neveiksminga. Be to, šis metodas netinka visiems - pavyzdžiui, žmonėms, turintiems rimtų atminties sutrikimų, sumišimo būsenų, kai sunku orientuotis aplinkoje ar savyje, taip pat kai kuriems asmenybės sutrikimams. Todėl svarbu įvertinti individualias kliento galimybes ir poreikius, kad terapija būtų veiksminga ir tinkamai pritaikyta.
Kai psichikos sutrikimai yra išreikšti stipriai, užsitęsę ar apsunkina kasdienį funkcionavimą (pvz., sunki depresija, potrauminio streso sutrikimas, panikos ar generalizuoto nerimo sutrikimas), vien terapija gali būti nepakankama. Tokiais atvejais rekomenduojamas kompleksinis gydymas, derinant KET su medikamentais.
tags: #kurybingumas #ir #elgesio #problemos