Įvadas
Kiekvienas vaikas yra unikalus, turintis savitų gebėjimų ir poreikių. Tačiau daliai vaikų dėl įvairių raidos sutrikimų gali prireikti specialaus ugdymo, individualizuoto pagal jų poreikius ir galimybes. Šiame straipsnyje aptarsime raidos ypatumų identifikavimą ir įvertinimą, individualizuoto ugdymo principus ir metodus, ypatingą dėmesį skiriant vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimų, kompleksinę negalią ar intelekto sutrikimų.
Raidos Ypatumų Pažinimas ir Įvertinimas
Specialiųjų Poreikių Asmens Raidos Sutrikimų Identifikavimas
Raidos sutrikimas - tai reikšmingas nukrypimas nuo normalios raidos. Lietuvoje, iki 1995 m., raidos sutrikimų apibrėžimas ir klasifikacija buvo neaiški. Šiuo metu specialiųjų poreikių asmenų sutrikimai ir jų laipsnis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo ministrų įsakymu Nr. 1329/368/98, kuris reglamentuoja sisteminį požiūrį į asmens priskyrimą kuriai nors sutrikimų grupei ir sutrikimo laipsnio bei kriterijų nustatymą.
Specialiųjų ugdymosi poreikių asmenys - tai vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese ir visuomenės gyvenime. Specialusis ugdymas - tai specialiųjų poreikių asmens mokymas ir lavinimas bei vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant šio asmens gebėjimus ir galias.
Dažniausiai pasitaikantys specialieji ugdymosi poreikiai:
- Intelekto sutrikimai: protinių gebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų ir socialinės integracijos sunkumus. Pagal sunkumą intelekto sutrikimai skirstomi į nežymius, vidutinius, žymius ir labai žymius. Protinį atsilikimą sąlygoja ne tik sutrikimo priežastys, bet ir CNS pažeidimo laikas, patologinio proceso išplitimas ir gilumas. Kuo anksčiau pažeidžiama vaiko CNS, tuo blogiau. Intelekto regresija - tai protinis atsilikimas, kurį sukelia smegenų liga.
- Emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimai: nukrypimas nuo adaptyvaus elgesio, kuris laikomas normaliu.
- Kalbos ir komunikacijos sutrikimai: nuolatinis bendravimo, kalbėjimo ir kalbos nukrypimas nuo įprastos bendravimo bei kalbėjimo normos. Tai visos kalbos sistemos neišlavėjimas, apimantis fonetiką, leksiką ir gramatinę kalbos sandarą.
- Sensoriniai sutrikimai: regos ir suvokimo sutrikimai, kurie trukdo normaliai raidai, mokymuisi, orientavimuisi erdvėje ir savarankiškam gyvenimui.
- Judėjimo ir padėties sutrikimai: labai įvairios kilmės ir skirtingas pasekmes sukeliantys sutrikimai. Labai žymus, kai nepajėgiama savarankiškai judėti. Vaikų cerebrinis paralyžius (VCP) - gana dažna vaikų negalumo priežastis.
Specialiųjų Poreikių Vaiko Įvertinimas
Siekiant atskleisti negalaus vaiko sugebėjimus, reikalinga diagnostika ir funkcinių galimybių analizė. Ankstyvoji intervencija ir ugdymas, atitinkantis vaiko poreikius, yra labai svarbūs esant tam tikriems smegenų pažeidimams, kurie sąlygoja įvairius, žymius kompleksinius sutrikimus. Sėkmingą ankstyvąją intervenciją lemia tinkamas ugdymas, prioritetus teikiantis sutrikusios raidos vaiko galimybėms bei jo individualumo ir autonomiškumo pripažinimui, atsižvelgiant į vaiko poreikius bei interesus.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Įvertinimas - tai išsamus informacijos rinkimas apie kiekvieną vaiko raidos sritį. Juo siekiama ištirti esamą vaiko raidos lygį, kad būtų pagrindas tolesnio ugdymo pritaikymui ir planavimui. Pradinį vaiko specialiųjų ugdimosi poreikių įvertinimą atlieka švietimo įstaigos specialiojo ugdymo komisija, kurią gali sudaryti švietimo įstaigos vadovas ar jo pavaduotojas ugdymui, psichologas, specialusis pedagogas, logopedas, kiti pedagogai, socialinis pedagogas ir sveikatos priežiūros darbuotojai. Specialiojo ugdymo komisija analizuoja vaiko gebėjimus ir problemas. Savo vertinimus pateikia specialistai (psichologas, specialusis pedagogas, logopedas ir kt.).
Pagrindiniai vaiko įvertinimo metodai:
- Stebėjimas: nešališkas duomenų kaupimas, stebint ar įrašant į vaizdo (ar garso) juostą vaiko žaidimą, kalbą, elgesį žinomos veiklos metu su pažįstamais asmenimis. Pagrindinis stebėjimo tikslas - kaupti informaciją apie vaiko gebėjimus ir elgesį, įgūdžių sudarymo spartą bei vaiko pažangą. Stebėjimas adaptaciniu periodu padeda pažinti ir įvertinti vaiko individualius asmenybės raidos ypatumus.
- Formalus vertinimas: bendravimas su vaiku, taikant specialias užduotis ir vertinimo metodikas.
- Anamnezės rinkimas: informacija apie vaiko raidą, ligas ir kitus svarbius faktorius. Apie vaiko turimus bendravimo, pažinimo, savitarnos ir motorikos įgūdžius sužinoma iš tėvų ar globėjų.
- Dokumentų analizė: įvairi rašytinė medžiaga - anketos, stebėjimo aprašymai ir kt. skirta išsamiai informacijai surinkti apie kiekvieną vaiko raidos sritį (kalbą, pažinimą, savitarną, socialinius gebėjimus ir pan.).
- Pokalbis su vaikui artimais žmonėmis: tėvais, globėjais ir kitais šeimos nariais.
Priemonės ir metodai, taikomi vertinant, parenkami, atsižvelgiant į vaiko amžių, raidos lygį ir vertinimo tikslą. Pavyzdžiui, formalaus vertinimo (testo) metodas nėra pakankamai objektyvus labai sutrikusios raidos vaikų įgūdžiams vertinti.
Adaptacijos periodas labai sudėtingas ir vaikui, ir ikimokyklinio ugdymo specialistams. Adaptacijos laikotarpiu vaikai susipažįsta su aplinka, žmonėmis (bendraamžiai, pedagogai, kiti suaugusieji), apsipranta su bendrais reikalavimais, tam tikru gyvenimo ritmu, kuris labai svarbus ugdant pagal individualizuotą programą. Kryptingi stebėjimai adaptaciniu laikotarpiu (ir vėliau) leidžia geriau pažinti vaiką, jo spontaniškos ir valingos veiklos galimybes, elgesio bei emocijų raiškos ypatumus ir kt.
Vertindamas vaiko kalbą, logopedas vadovaujasi bendrais vertinimo principais. Logopedas vertina kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos įgūdžių raidą bei oralinės (burnos) motorikos funkcionavimą. Norėdamas tiksliau diagnozuoti sutrikimą bei priežastis ir numatyti korekcinio darbo planus, pokalbio su vaikui artimais žmonėmis metu logopedas susipažįsta su vaiko vystymosi anamneze, vertina klausą, balsą, bendrąją bei smulkiąją motoriką. Tirdamas mažus vaikus, logopedas seka jų spontaniškus pasakojimus ir kalbą žaidimo, bendravimo su aplinkiniais metu. Burnos mechanizmo išsivystymas ir visavertė veikla turi įtakos ne tik kalbos, bet ir valgymo įgūdžiams formuotis. Todėl logopedas vertina ir vaiko valgymo įgūdžius. Ši informacija apie vaiką surenkama pokalbio su tėvais ar globėjais metu, stebint vaiką jam žinomoje aplinkoje, iš vaizdo įrašų.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Be minėto kalbos tyrimo būdo, galima naudoti Lietuvoje pradėtas taikyti vaikų raidos vertinimo metodikas, tokias kaip Kanadoje sukurtas DISC - diagnostinis vaikų raidos vertinimo aprašas (Diagnostic Inventory for Screening Children) ir Miuncheno funkcinės raidos metodika (Miunich Functional Development Diagnostic). Šios metodikos įvertina turimus įgūdžius (percepcijos, socialinio prisitaikymo, kalbos suvokimo, ekspresyviosios kalbos ir kt.). Tačiau nei viena iš minėtų metodikų išsamiai neįvertina ankstyvojo amžiaus vaiko kalbos formavimosi.
Pagrindinis psichologinio tyrimo tikslas - nustatyti ir įvertinti vaiko psichikos raidos ypatumus: intelekto, kalbos ir alternatyviojo bendravimo, pažintinių procesų lygį, socialinę ir emocinę brandą, asmenybės savybes ir pateikti psichologines vaiko ugdymo rekomendacijas. Vienas svarbiausių psichologinio vertinimo uždavinių - išsiaiškinti vaiko poreikius ir jų patenkinimo galimybes, atsižvelgiant į jo gebėjimus. Šis vaiko psichologinio įvertinimo tikslas - išsiaiškinti bendravimo ir mokymosi gebėjimų stipriąsias ir silpnąsias puses.
Individualių Ugdymo Programų Sudarymo Pagrindai
Individualizuota ugdymo programa (IUP) - tai dokumentas, kuriame aprašomi konkretūs vaiko ugdymo tikslai, uždaviniai, metodai, priemonės ir vertinimo būdai, pritaikyti prie individualių vaiko poreikių ir galimybių. IUP sudaroma remiantis vaiko įvertinimo rezultatais, tėvų pageidavimais ir specialistų rekomendacijomis.
Pagrindiniai IUP sudarymo principai:
- Individualizavimas: programa turi būti pritaikyta prie konkretaus vaiko poreikių, gebėjimų, interesų ir mokymosi stiliaus.
- Realių tikslų kėlimas: tikslai turi būti realūs ir pasiekiami per tam tikrą laikotarpį.
- Lankstumas: programa turi būti lanksti ir nuolat koreguojama, atsižvelgiant į vaiko pažangą ir besikeičiančius poreikius.
- Bendradarbiavimas: programos sudaryme ir įgyvendinime turi dalyvauti visi su vaiku dirbantys specialistai, tėvai ir pats vaikas (jei įmanoma).
Ugdymo Individualizavimas, Atsižvelgiant į Specialiuosius Poreikius
Ugdymo Metodai
Ugdymo metodų pasirinkimas priklauso nuo vaiko individualių poreikių ir gebėjimų. Taikomi įvairūs metodai, tokie kaip:
Taip pat skaitykite: Raidos etapai 2-7 m.
- Elgesio terapija: skirta elgesio problemų korekcijai ir socialinių įgūdžių formavimui.
- Kalbos terapija: skirta kalbos ir komunikacijos įgūdžių lavinimui.
- Sensorinė integracija: skirta sensorinių sistemų integracijos gerinimui.
- Žaidimų terapija: skirta emocinių problemų sprendimui ir socialinių įgūdžių formavimui.
- Alternatyvi komunikacija: skirta vaikams, kurie negali kalbėti, naudojant paveikslėlius, gestus ar specialius įrenginius.
E. Šikštytės ir R. Šienės nuomone, ugdymo veiksmingumas priklauso nuo specialiosios pedagoginės pagalbos modelio, t.y. atsižvelgimo į kiekvieno vaiko individualius poreikius, gebėjimus bei pasiekimus, tinkamos aplinkos sukūrimo. Visiems sutrikusios raidos vaikams reikia didelės pedagogo tolerancijos, kantrybės ir atlaidumo.
Autistiško Vaiko Ugdymas
Autizmas yra sudėtingas, įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo, vaizduotės, interesų, elgesio ir emocijų savitumu. Šis sutrikimas veikia visą vaiko veiklą - verbalinę ir neverbalinę komunikaciją, socialinę sąveiką ir išryškėja ankstyvoje veikystėje. Dažniausi autizmo požymiai yra bendravimo sunkumai, sutrikę socialiniai kontaktai, pasikartojantis stereotipinis elgesys, priešinimasis aplinkos ir dienotvarkės pasikeitimams, neįprastos reakcijos į sensorinius dirgiklius.
Autizmo spektro sutrikimams priskiriami: Aspergerio, Rett sindromai, netipiškas autizmas, autistinis sutrikimas (vaikų ir klasikinis autizmas).
Autorių (Gillberg, Coleman, 1992) duomenimis, iš 10000 vaikų 4-5 būdingas autizmo sindromas. Šis sutrikimas labiau paplitęs berniukų tarpe. Happe (1994), Wirth (1994) duomenimis berniukų ir mergaičių santykis yra 4:1. Šis skirtumas yra didesnis tarp vaikų, turinčių aukštesnį intelekto koeficientą (IQ).
Išskiriamos biologinės, organinės - neurologinės ir genetinės autizmo priežastys. Sutrikimo atsiradimas siejamas su smegenų veikos sutrikimais (disfunkcijomis), kurie atsiranda dėl smegenų pažeidimų prenataliniu ar perinataliniu laikotarpiu. Autizmo atveju sutrinka ryšys tarp abiejų smegenų pusrutulių. Smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl pasireiškia pažinimo, kalbos ir socialinės sąveikos problemos.
Autizmo diagnostika nėra paprasta ir aiški, nes tam tikri autizmo simptomai pasireiškia ir kitų ligų atvejais, pvz., protinės raidos sutrikimai, Landau - Klefner sindromas, trapiosios X chromosomos sindromas, vaikų šizofrenija ir kiti. Pirmieji autizmo požymiai turėtų būti pastebėti iki 1,5 - 2 metų amžiaus. Nustatant vaikų autizmą rekomenduojama taikyti Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių kontroliniu sąrašą, kuriuo galima tirti 18 mėnesių amžiaus vaikus.
Kontrolinį ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių sąrašą sudaro dvi skalės: klausimai tėvams ir gydytojo stebėjimas.
A dalis (klausimai tėvams):
- „Pagauk“ vaiko dėmesį ir tada parodyk jam kokį nors daiktą kitame kambario gale, sakydamas: „pažiūrėk, tai… (įvardinkite daiktą).
- „Pagauk“ vaiko dėmesį, tada duok jam mažą žaislinį puodelį ir arbatinuką sakydamas: „prašau įpilti man arbatos“.
- Paklauskite vaiko: „Kur yra lempa?“ arba „Parodyk man lempą“.
- Ar vaikas gali iš kaladėlių pastatyti bokštą?
B dalis (gydytojo stebėjimas):
Autizmo diagnostikai labai svarbus bendras sveikatos, neurologinis ir neuropsichiatrinis tyrimas.
Autizmo gydymo būdai yra įvairūs ir skirtingi. Šiuo metu dar nėra atrastas medikamentas, kuris galėtų išgydyti autizmą, tačiau gydymas vaistais yra svarbi bendros pagalbos programos dalis. Autizmo atveju dažniausiai naudojamas vitaminas B6, magnis, neuroleptikai, sedatyviniai preparatai (Prasauskienė, 2003). Gydymas vitaminais gali padėti spręsti elgesio problemas (autoagresiją, hiperaktyvumą) ir miego sutrikimus. Neuroleptikų (haloperidolio, pimozido) poveikyje pagerėja bendravimas, sumažėja mokymosi problemos, tačiau šie preparatai turi stiprų šalutinį poveikį ir ilgalaikis jų vartojimas nerekomenduojamas. Sedatyviniai preparatai skiriami miego sutrikimams gydyti.
Svarbiausias pedagoginio ir psichologinio poveikio tikslas yra ne tiek akademinių žinių, kiek pagrindinių gyvenimo ir bendravimo įgūdžių formavimas. Autistiški vaikai gali būti ugdomi įvairiose įstaigose, atsižvelgiant į sutrikimo sunkumą, vaiko elgesį ir emocijas. Kiekvienam vaikui ugdyti sudaroma individuali programa, kurioje daug dėmesio skiriama struktūruotos aplinkos kūrimui, kalbos ar alternatyvaus bendravimo skatinimui, numatomi konkretūs tikslai ir jų siekimo būdai.
Dauguma autorių (Sherratt, 2005; Gillberg,1992) ypatingą dėmesį skiria elgesio korekcijai. Išsamiai įvertinus vaiko elgesį įvairiose situacijose, numatomi pagrindiniai reikalavimai, kurių laikosi tėvai ir vaiką ugdantys specialistai. Sukurta įvairių autizmu sergančių vaikų ugdymo programų: Welch valdymo terapija, Valdeno metodas (Walden method), komunikacijos skatinimo (Facilitated Communication) metodas, ABA (Applied Behavioral Analysis) metodas, Galler modelis ir daugelis kitų.
Neretai taikomos delfinų, arklių, muzikos, žaidimo, dailės terapijos. Pastebėta, kad meninė veikla ir bendravimas su gyvūnais teigiamai veikia kai kuriuos autizmo simptomus, pvz. vaikai geriau miega, nurimsta, susikaupia. Kadangi dėl veiksmų planavimo ir aplinkinių veiklos mėgdžiojimo stokos, autistiškiems vaikams sunku išmokti būtiniausių gyvenimo įgūdžių, ugdymo programose didelis dėmesys skiriamas savitarnos ir savitvarkos mokymui. Siekiant suformuoti tam tikrus įgūdžius, dažnai naudojama simbolių ar paveikslėlių seka, suskirstant veiksmo atlikimą į mažus žingsnelius. Visi veiksmai, kuriuos vaikas atlieka yra įvardijami konkrečioje situacijoje. Ugdant autistiškus vaikus, dažniausiai remiamasi bihevioristiniais elgesio formavimo principais, prizais, apdovanojimais skatinant tinkamus veiksmus. Sudarant individualias programas, priklausomai nuo vaiko gebėjimų, numatomi pažintinės veiklos (dėmesio, mąstymo, suvokimo, atminties), kalbos ir bendravimo skatinimo būdai.
Kompleksinę Negalią Turinčio Vaiko Ugdymas
Kompleksinę negalią turintys vaikai turi kelis skirtingus sutrikimus, kurie apsunkina jų raidą ir ugdymą. Tokiems vaikams reikalinga itin individualizuota ugdymo programa, kurioje atsižvelgiama į visus sutrikimus ir jų tarpusavio sąveiką. Svarbu sukurti saugią ir stimuliuojančią aplinką, kurioje vaikas galėtų mokytis ir tobulėti savo tempu.
Intelekto Sutrikimą Turinčio Vaiko Ugdymas
Vaikai, turintys intelekto sutrikimų, pasižymi lėtesniu mokymosi tempu ir ribotais pažintiniais gebėjimais. Ugdymo programoje svarbu numatyti konkrečius ir pasiekiamus tikslus, naudoti vaizdines priemones ir praktines užduotis. Taip pat svarbu skatinti vaiko savarankiškumą ir socialinę integraciją.
A. Liaudanskienės teigimu, vidutinio ir žymaus protinio atsilikimo vaikų mokslumas yra žemas. Dominuoja alternatyvūs ugdymo metodai, ugdymo tempas yra lėtas. Labai žymų intelekto sutrikimą turinčių vaikų ugdymo tempas yra individualus, jiems taikomi alternatyvūs ugdymo metodai.
tags: #vaiko #elgesio #kontrolinis #sąrašas