Šizofrenija - tai lėtinis psichikos sutrikimas, paveikiantis maždaug 1 % pasaulio gyventojų. Lietuvoje šia liga serga beveik 20 tūkstančių žmonių. Ši liga paženklinta savotišku ženklu, todėl ta diena, kai šeimoje kažkam diagnozuojama šizofrenija, nėra lengva. Tai paprastai sukrečia šeimą, iškelia daugybę klausimų, bandoma ieškoti šios situacijos priežasčių. Šiame straipsnyje aptarsime šiuolaikinius šizofrenijos gydymo metodus, apimančius tiek medikamentinį, tiek psichosocialinį gydymą, taip pat atkreipsime dėmesį į šeimos vaidmenį ir visuomenės požiūrio svarbą.
Šizofrenijos etiologija ir patogenezė
Šizofrenija yra polietiologinė liga, kurios išsivystymui įtakos turi tiek genetiniai, tiek aplinkos veiksniai. Nėra vieno pripažinto ir pakankamai pagrįsto šizofrenijos etiologijos mechanizmo.
Paveldimumas
Artimų giminaičių bei dvynių tyrimai rodo, kad paveldimumas turi didelę reikšmę. Jei šeimoje yra sergančių, rizika susirgti labai padidėja. Monozigotiniam dvyniui rizika susirgti siekia 47 proc., tarp sergančių brolių ir seserų - 2-8 proc., kai vienas iš tėvų serga šizofrenija - 12 proc., dizigotinio sergančiojo šizofrenija dvynio - 12-17 proc., kai abu tėvai serga šizofrenija - 40 proc. Paveldimumas nėra pagal tipišką Mendelio dėsnį. Tai apsprendžia keletą genų, kurių vienas apsprendžia pažeidžiamumą dėl ligos, o kitas paskatina pirmojo ekspresiją. Šizofrenija sergančiųjų šeimose dažnai būna šizotipiniu sutrikimu sergančių asmenų.
Neuromediatoriai
Šizofrenijos išsivystymui svarbūs neuromediatoriai. Esant psichozėms išryškėja dopamino sistemos aktyvumas. Pomirtinis šizofrenija sirgusiųjų tyrimas parodo, kad bazaliniuose ganglijuose bei limbinėje sistemoje yra didesnis D2 receptorių skaičius. Šiuo principu pagrįstas neuroleptikų kaip D2 blokerių gydomasis poveikis. Dopamino koncentracija galvos smegenyse yra nevienoda. Manoma, kad dopamino sumažėjimas galvos smegenų žievėje sukelia negatyvius simptomus, o jo padidėjimas požievyje - pozityvius simptomus. Taip pat svarbus noradrenalino, serotonino, GABA receptorių vaidmuo.
Dopaminerginė šizofrenijos teorija
Šizofrenijoje yra sumažėjęs dopaminerginis aktyvumas mezokortikiniame kelyje (iš gumburo ventrotegmentalinių branduolių į smegenų žievę, daugiausiai - į prefrontalinę žievę, atsakingas už negatyvius simptomus) palyginti su norma. Tuo metu, kai kitame dopaminerginiame kelyje - mezolimbiniame (eina iš gumburo ventralinės tegmentalinių branduolių į limbinės sistemos nucleus accumbens, amygdala - atsakingas už pozityvią simptomatiką) - padidėjęs. Dar yra tubero-infundibulinis kelias (iš pagumburio į hipofizę - per D2 blokavimą sukelia prolaktino išskyrimą). Dar yra iš substantia nigra į nucleus caudatus → putamen (neostriatum) (nigrostriatinis kelias - atsakingas už motorines funkcijas, yra ekstrapiramidinės sistemos dalis). Šie keliai svarbūs suprasti antipsichotikų veikimą bei šalutinį poveikį - EPS, antrinę negatyvią simptomatiką sukeltą antipsichotikų, hiperprolaktinemiją.
Taip pat skaitykite: Aktualūs ugdymo psichologijos klausimai
Smegenų struktūros pokyčiai
Ryškių galvos smegenų struktūrinių pokyčių nebūna. Atsiradus kompiuterinei tomografijai bei branduoliniam magnetiniam rezonansui, pastebėta, kad 10-50 proc. pacientų yra išsiplėtę šoniniai ir trečiasis skilveliai, o 10-35 proc. yra smegenų žievės atrofija. Gali būti smegenėlių kirmino atrofija, limbinės sistemos atrofija, ypač migdolinių kūnų, hipokampo, bazalinių ganglijų.
Infekcinė teorija
Infekcinė teorija taikoma dėl šizofrenija sergančių gimimo sezoniškumo tendencijų. Amerikoje šizofrenija sergantys dažniau yra gimę nuo sausio iki balandžio, o pietų pusrutulyje - birželį-rugsėjį. Manoma, kad nėštumo pirmąjį trimestre patiriamas didesnis sezoninis virusinių infekcijų pavojus, kas gal sutrikdyti vaisiaus centrinės nervų sistemos vystymąsi. Manoma, kad lėtai veikiantys neurotropiniai virusai, esant pavelbėtai rizikai susirgti, jie veikia kaip provokuojantis nepalankus aplinkos veiksnys. Žinoma, kad Herpes simplex virusas gali sukelti psichoze, labai panašias į šizofreniją.
Nervų sistemos vystymosi sutrikimas
Šizofrenija sergantiems pacientams būdingi įvairūs funkciniai smegenų veiklos sutrikimai, neryškūs neurologiniai simptomai (pvz., funkciniai kaktinės smegenų dalies veiklos sutrikimai). Tai rodytų, kad esant sunkiam paveldimumui ir papildomiems nepalankiems aplinkos veiksniams (infekcija, somatinės ir psichologinės traumos) sutrinka centrinės nervų sistemos vystymasis ir subtilių smegenų funkcijų struktūravimasis, pažeidžiamas smegenų neuroplastiškumas. Nėštumo ir gimdymo komplikacijos padidina riziką susirgti šizofrenija suaugus.
Psichologinės šizofrenijos teorijos
Įvairios psichoterapijos mokyklos įvairiai aiškina šizofrenijos priežastis. Psichoanalitikai teigia, kad pagrindinis šizofrenijos defektas yra Ego dezorganizacija, dėl kurios sutrinka realybės suvokimas ir vidinių impulsų kontrolė. Paulis Federnas teigia, kad šizofrenija sergantis pacientas nesugeba atskirti savęs nuo objekto, naudoja intensyvius projekcijos mechanizmus. Manoma, kad šizofrenija prasideda paauglystėje, nes kaip tik tada nepakankamai susiformavęs ego susiduria su ypač dideliais išoriniais reikalavimais, būtinybe kontroliuoti vidinius impulsus ir nepriklausomybę ir nepajėgia su šiais naujais reikalavimais susidoroti. S. Freudo įsitikinimu, šizofrenija sergantys regresuoja į pirminio narcizmo būseną, vyksta ego dezintegracija, tarsi grįžtama į laikotarpį iki ego. Biheivioristai šizofreniją vertina kaip neteisingai susiformavusius elgesio stereotipus. Taip pat neįrodyta, kad šizofrenijos išsivystymui turi įtakos sergančiųjų šeimos modelis.
Šiuolaikiniai neurofiziologiniai tyrimai
Anatominiai nenormalumai, surasti skirtingose smegenų srityse, siejasi su šizofrenijos teigiamais simptomais ir neigiamais simptomais. Pagal sudėtingų instrumentinių tyrimų parodymus rodančių gliukozės metabolizmo ir kraujotakos intensyvumo pakitimus, teigiami simptomai yra dažnai siejami su temporalinės skilties disfunkcija. Tokia disfunkcija galbūt yra susieta su nenormalia fosfolipidų medžiagų apykaita. Dezorganizuota kalba (kas atspindi dezorganizuotą mąstymą) siejami su nenormalumais smegenų srityse, susijusiose su kalbos reguliavimu. Neigiami ir kognityviniai simptomai, ypač susieti su valia ir planavimu, yra paprastai siejami su prefrontalinės skilties disfunkcija. Tai galbūt susiję su sumažėjusiu neuronų tankumu, ir gali būti labiau paplitę tarp pacientų, su teigiama paveldimumo anamneze. Tačiau, pacientų simptomų susiejimas su smegenų sritimis yra sudėtingas ir kintamas. Nepaisant didelių pastangų atrasti šizofrenijos neuropatologinį pagrindą, jokie 100 proc. Tačiau, šiuo metu studijuojami įvairūs nenormalumai temporohipokampinėje ir frontalinėje srityse. Tai 2 smegenų sritys, kurių funkcija, labiausiai tikėtina, pakinta. Įrodyta, kad nėra jokios neuronų žūties dėl trauminių, degeneracinių procesų ar infekcijos. Tačiau, neuronų apoptozė, nebuvo atmesta.
Taip pat skaitykite: Gyvenimas su šizofrenija
Šizofrenijos simptomai ir diagnostika
Šizofrenija yra lėtinis psichozinis sutrikimas, pasižymintis charakteringų požymių ir simptomų kompleksu. Šizofrenija diagnozuojama, kai yra būdingas mąstymo, valios ir afekto sutrikimų derinys. Nėra nė vieno simptomo ar požymio, kuris būtų išimtinai būdingas tik šizofrenijai. Kliedesių ir suvokimo sutrikimų būna ir prie organinių, tam tikrų asmenybės sutrikimų metu, taigi šizofrenija neturi patognomoninių simptomų. Šizofrenijai diagnozuoti reikalinga ne tik psichikos būklę įvertinti, bet svarbu ir ligos anamnezė, simptomų kaita ir eiga, būtina atsižvelgti ir į kultūrinę aplinką, religinius įsitikinimus, pasaulėžiūrą.
Pastaruoju metu vis labiau įsigali simptomų skirstymas į pozityvius ir negatyvius, arba produkcinius ir deficitinius. Kartais išskiriama ir trečia - dezorganizacijos - simptomų grupė.
- Pozityvūs simptomai - tai reiškiniai, kurie atsiranda papildomai ir anksčiau asmeniui nebuvo būdingi. Tai haliucinacijos, kliedesiai, mąstymo nenuoseklumas, keistas elgesys, neadekvatus afektas.
- Negatyvūs simptomai - susilpnėjusios arba išnykusios kai kurios funkcijos ir savybės: blankus afektas, abulija, apatija, anhedonija, nesugebėjimas prisižiūrėti, apsileidimas, socialinė izoliacija, kontaktų su šeima nutrūkimas.
Klinikiniai simptomai
Šizofrenijai būdingas ir būtinas trijų psichikos sferų sutrikimas: mąstymo, emocijų valios (šizofrenijos triada). Šių trijų psichikos sferų sutrikimus dažniausiai lydi suvokimo sutrikimai, kartais galimas ir katatoninis sindromas. Ypač dažnos būna klausos (verbalinės) haliucinacijos. Jų turinys gali būti labai įvairus (įsakymai, komentarai, pranašystės ir kt.) Ligai progresuojant tikrosios klausos haliucinacijos transformuojasi į pseudohaliuciancijas. Be klausos haliucinacijų gali būti regos, uoslės, skonio, lytos. Ligos debiutui dažnai ligoniai subjektyviai skundžiasi bloga atmintimi, tačiau tai - dėl dėmesio koncentracijos sutrikimų (aprozeksijos). Pasitaiko ir hiperprozeksija - liguistas dėmesio sukoncentravimas į kokias nors nereikšmingas detales (pvz., ligonis į klausimus neatsako, bet jo dėmesį patraukia pvz., dulkės ant stalo ar siūlas ant grindų). Šizofrenija sergančiųjų sąmonė būna nesutrikusi (išskyrus oneiroidinės katatonijos atvejus). Ligoniai orientuojasi laike, vietoje ir savyje, nors kartais būna haliucinacinė-kliedesinė dezorientacija.
Mąstymo sutrikimai
Mąstymo turinio sutrikimai gali pasireikšti keistomis mintimis, idėjomis, įsitikinimais bei interpretacijomis. Pradžioje gali būti pervertinimo, įkyrios idėjos, patologinis fantazavimas, kurie vėliau perauga į kliedesius. Šizofrenijos atveju kliedesiai gali būti labai įvairūs: persekiojimo, poveikio, santykio, didybės, religiniai, somatiniai. Ypač būdingi poveikio, santykio kliedesiai, neretai pasitaiko kliedesinė somatinių pojūčių interpretacija. Būna pacientų, kurie teigia, kad persekiotojai, ateiviai iš kosmoso, juos kankina, prievartauja arba apvaisina. Neretai pacientai jaučiasi esą ypatingai svarbūs, reikšmingi, išrinkti kokiai nors misijai. Būna tiek vaizdinių, tiek sisteminių įvairios apimties kliedesių.
Mąstymo sutrikimai atsiskleidžia kalbant, o ypač rašant. Pastebimi artikuliacijos sutrikimai, kalbėsena būna monotoniška ir manieringa, kartais galima jausti asociacijų ir mąstymo paviršutiniškumą, nenuoseklumą, padrikumą, aplinkybiškumą. Pasitaiko naujadarų, stereotipijų, galimos echolalijos, verbigeracijos, perseveracijos, žodžių kratiniai ir mutizmo simptomai. Mąstymo sutrikimai taip pat apima minčių šuoliavimą, trūkinėjimą, dėmesio sutrikimus, mąstymo ir kalbos skurdumą, perseveraciją, klampų mąstymą, staigų pokalbio temos kaitaliojimą. Būdingi asociacijų stereotipiškumas, prievartiniai minčių antplūdžiai psichinio automatizmo reiškiniai (dirbtines, įdėtos, svetimos mintys), minčių atvirumo, minčių skambėjimo ir kiti simptomai. Gana dažnai pasitaiko simbolinis mąstymas, kai akcentuojami nerealūs, abstraktūs dalykai, mintis pakeičia vaizdiniai. Sakoma, kad tai - tarsi sapnuojančio žmogaus mąstymas. Dažnai pasitaiko autistinis mąstymas, kuomet savos mintys yra svarbesnes negu tikrovė, ligonis panyra į save, gyvena susikurtoje realybėje. Šizofrenijos atveju intelektas ryškiai nenukenčia labiau nukenčia jo pritaikymas, sprendžiant praktines ir teorines problemas, nes išnyksta sugebėjimas panaudoti turėtus įgūdžius. Sergant šizofrenija pasitaiko E. Kraepelino aprašytas „intelektinis negatyvizmas“, kuomet į klausimus ligonis atsako negalvodamas ir neteisingai, nes jam sunku mąstyti.
Taip pat skaitykite: Rizikos veiksniai: šizofrenija ir savižudybė
Emocijų sutrikimai
Emocijų sutrikimai reiškiasi jų nuskurdimo ir/arba iškrypimo (paratimijos) procesais. Jau ligos pradžioje nyksta prisirišimas prie artimųjų, atsiranda empatijos stoka. Jie negali kitų užjausti, kartu su jais išgyventi liūdnus ir džiugius įvykius. Ligos pradžioje ligonis dar išgyvena anesthesia psychica dolorosa, kai dar nėra išreikšto emocinio nuskurdimo. Ligai progresuojant emocijos tampa monotoniškesnės, skurdesnės, išnyksta jų spalvingumas, įvairovė, amplitudė, nyksta aukštesnieji jausmai (gėda, meilė, užuojauta), pasireiškia anhedonija. Sutrinka emocijų logika, jos tampa neadekvačios. Neretai pasitaiko neadekvatūs afektai. Ligonis būna ironiškas, šaltas, patetiškas. Emocijos būna dar ambivalentiškos, skursta, o sunkesniais atvejais būna visiškas emocijų bukumas, apatija. Galimi ir afektiniai sutrikimai: subdepresija, rečiau hipomanija.
Valios sutrikimai
Valia silpnėja nuo hipobulijos iki abulijos. Kartais lydi potraukių suintensyvėjimas arba iškrypimas. Ligoniams būdinga negatyvizmas (pasyvus ar aktyvus), psichinio ir fizinio automatizmo reiškiniai - besąlygiškas paliepimų vykdymas, echopraksija, echolalija. Dažnas būna judesių, veiksmų arba veiklos stereotipiškumas. Pasitaiko savisaugos, mitybos ir lytinio potraukio intensyvumo sutrikimų ir iškrypimų. Kai kurie ligoniai gali žalotis nejaučiant skausmo, valgyti nevalgomus dalykus (pika, koprofagija). Pasitaiko vieša masturbacija be gėdos jausmo. Dėl nemalonių jutimų kūne pacientai gali save žaloti net iki kastracijos. Neretai pasitaiko impulsyvių, nemotyvuotų poelgių. Visa tai vyksta šaltų, neadekvačių emocijų fone. Ligoniai būna indiferentiški, inertiški, be iniciatyvos, niekuo nesidomi.
Šizofrenijos klinikinės formos
Skiriamos kelios pagrindinės šizofrenijos klinikinės formos:
Paranoidinė šizofrenija (F20.0): Ši forma yra dažniausia. Kliniškai vyrauja sąlyginai stabilūs kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos (dažniausiai klausos) ir kiti suvokimo sutrikimai. Gali pasireikšti persekiojimo, poveikio, aukštos kilmės, ypatingos paskirties, kūno pasikeitimo, pavydo kliedesiai. Mąstymo sutrikimai būna ryškesni ūmiose ligos stadijose, tačiau ir tada dažnai pacientai sugeba papasakoti savo psichopatologinius išgyvenimus. Afektas nukenčia ne taip smarkiai, yra ne toks blankus, tačiau būna neadekvatumas, dirglumas, staigus pyktis, baimingumas, įtarumas. Dažni miego sutrikimai, depresiniai simptomai. Dažni tokie neigiami simptomai kaip afekto skurdumas ir valios sutrikimai, tačiau kliniškai jie nevyrauja. Paranoidinės šizofrenijos eiga gali būti epizodinė su dalinėmis arba visiškomis remisijomis, arba lėtinė, nepertraukiama, kai aktyvi psichopatologija tęsiasi metų metais ir būna sunku išskirti atskirus epizodus. Ši forma prasideda vėliau negu hebefreninė arba paprastoji. Psichopatologija formuojasi pagal klasikinę Manjano schemą: paranojinis-paranoidinis-parafreninis sindromas. Simptomų dinamiką lydi besiplėtojanti negatyvi simptoamtika. Liga labai retai sustoja paranojiniame etape. Dažniausiai ji pereina į paranoidinį sindromą. Kliedesiai pradeda prarasti aiškią sistemą, prisideda tikrosios ir pseudohaliucinacijos, vėliau atsiranda Kandiskio-Clerambault sindromas (prisideda psichikos automatizmai). Parafrenijos atveju kliedesiai įgauna espansinę, absurdišką išraišką su didybės elementais. Parafreninis etapas dažnai baigiasi šizofreniniu efektu.
Hebefreninė šizofrenija (F20.1): Šios formos afektiniai sutrikimai yra ryškūs, kliedesiai ir haliucinacijos - trumpalaikiai ir fragmentiški, elgesys - neatsakingas ir neprognozuojamas, būdinga manieringumas. Nuotaika lėkšta ir neadekvati, dažnai esti kikenimas, savimi patenkinta, į save nukreipta šypsena, išdidžios manieros, grimasos, manieringumas, pokštavimas, hipochondriniai nusiskundimai ir pasikartojančios vienodos frazės. Mąstymas dezorganizuotas, kalba padrika, pastebimas polinkis į vienatvę, elgesys gali būti betikslis ir bejausmis. Afekto ir valios pokyčiai bei kiekybiniai mąstymo sutrikimai parastai yra ryškūs. Haliucinacijų ir kliedesių pasitaiko, tačiau jie nėra ryškūs. Šios formos šizofrenija prasideda 15-25 m. amžiuje, jos prognozė bloga, nes greitai atsiranda negatyvių simptomų, ypač afekto nuskurdimas ir valios sutrikimai. Ligos pradžioje prarandama energija, ryžtingumas, motyvacija, ligonio elgesys tampa betiksli.
Šiuolaikiniai šizofrenijos gydymo metodai
Šiuolaikiniai šizofrenijos gydymo metodai apima kompleksinį požiūrį, derinantį medikamentinį gydymą, psichoterapiją, psichosocialinę reabilitaciją ir socialinę paramą.
Medikamentinis gydymas
Pagrindiniai vaistai šizofrenijai gydyti yra vadinamieji antipsichotikai (neuroleptikai). Įrodyta, jog jie gali efektyviai nutraukti ūmų psichozės epizodą ir sumažinti naujų epizodų riziką. Šizofrenijos gydyme skiriamos dvi pagrindinės fazės: ūmi fazė, kuomet skiriamos didesnės vaistų dozės psichoziniams simptomams nutraukti ir palaikomoji fazė, kada ilgąlaik skiriamos mažesnės vaistų dozės. Reikia nemažai kantrybės, kol parenkama tinkama vaisto dozė ar vaistas.
Antipsichotikų kartos
- Klasikiniai (arba senieji) vaistai nuo psichozės: Šie vaistai sukelia daug nepageidaujamų poveikių, tokių kaip pernelyg stiprus slopinimas, burnos džiūvimas, vidurių užkietėjimas, dažnai pasitaiko raumenų kaustymas, padidėja prolaktino kiekis kraujyje, sutrinka pacientų seksualinės funkcijos ir kt.
- Atipiniai (naujos kartos) vaistai nuo psichozės: Pacientai, gydomi naujaisiais vaistais, patiria daug mažiau nepageidaujamų poveikių arba pastarieji yra daug švelnesni. Ypač sumažėjo sunkaus raumenų kaustymo atvejų. Lietuvoje jau keletą metų šizofrenija gydoma nauju kompensuojamu vaistu nuo psichozės - ziprazidonu (Zeldox). Šis naujas medikamentas ne tik pasižymi veiksmingumu, bet yra ir pakankamai saugus: jis nedidina kūno svorio ir cholesterolio kiekio kraujyje, nesusijęs su cukrinio diabeto išsivystymu, kelia mažesnę hiperprolaktinemijos (hormono prolaktino kiekio padidėjimas kraujyje) riziką. Jis tinka ūminei psichozei gydyti, taip pat padeda ir tais atvejais, kai sergant šizofrenija pasireiškia depresijos simptomų, nes turi aktyvinamąjį poveikį.
Gydydami ligonį gydytojai parenka tinkamiausią vaistą pagal ligos pasireiškimo simptomus, bendrą ligonio būklę, gretutines ligas. Džiugu, kad dabartiniu metu galima pasirinkti pačių geriausių visame pasaulyje vartojamų ir pripažintų vaistų sergantiesiems šizofrenija.
Psichoterapija
Psichoterapija yra svarbi šizofrenijos gydymo dalis. Šiai grupei priklauso psichoterapija, kognityvinė elgesio terapija, šeimos psichoterapija, nes darbas su šeima šios ligos atveju yra labai svarbus. Šeimos nariai dažniausiai elgiasi netinkamai su savo artimaisiais, sergančiais šizofrenija. Dėl to šeimos narių elgesio koregavimas yra labai svarbus. Psichoterapinė pagalba ypač svarbi šizofrenijos gydyme. Ji padeda stiprinti ligonio pasitikėjimą savimi, padeda susivokti simptomuose, moko suprasti, valdyti savo jausmus ir emocijas.
Psichosocialinė reabilitacija
Psichosocialinė reabilitacija - tai įgūdžių atkūrimas arba turimų įgūdžių išlaikymas. Čia reikalinga įvairių specialistų komanda, kurie sudarytų tokio asmens reabilitacijos planą ir padėtų jam kompensuoti ligos sukeliamus deficitus.
Profesinė reabilitacija
Daugeliui pacientų, sergančių šia liga, reikalingas prasmingas užimtumas, už kurį jie galėtų gauti atlygį ir dalis jų galėtų sėkmingai dirbti. Šiuo metu pasaulyje atliktų tyrimų rezultatų duomenimis, tik 20 proc. sergančiųjų šizofrenija dirba. Lietuvoje dirbančiųjų procentas yra dar mažesnis.
Būstas
Jeigu šeimos nariai yra asocialūs, jie piktnaudžiauja alkoholiu, arba vyrauja prievarta, toks asmuo turėtų turėti teisę į atskirą būstą ir savivaldybė turėtų tokį būstą, tokį apgyvendinimą bendruomenėje suteikti. Lietuvoje yra situacija, kai sergantieji išsiunčiami į psichoneurologinius pensionatus, kur jie ir gyvena iki gyvenimo pabaigos. Daugelis žmonių ten praranda įgūdžius ir jiems nėra jokio kelio atgal į visuomenę.
Transkranijinė magnetinė stimuliacija (TMS)
Ligoninėje kelerius metus sėkmingai taikoma transkranijinė magnetinė smegenų stimuliacija. Šis gydymo metodas labai efektyvus neturintis reikšmingo šalutinio poveikio. Vienintelis nemalonus ar nepatogus pacientams jausmas - magnetinių impulsų metu pasireiškantys nestiprūs veido raumenų susitraukimai. Transkranijine magnetine stimuliacija pasiekiamas ilgalaikis gydymo efektas. Lietuvoje šis metodas taikomas gydyti tik medikamentinei terapijai atsparias depresijos formas, nes pagal Europoje galiojančius griežtus reikalavimus šis metodas kol kas yra patvirtintas tik medikamentiniam gydymui atsparių psichikos sutrikimų terapijai.
Šeimos vaidmuo gydymo procese
Šeimos elgesys šios ligos valdyme yra labai svarbus. Ar pacientas vartos vaistus, ar nevartos, didžiąja dalimi priklauso nuo šeimos požiūrio ir to, kaip šeima jam padeda tai padaryti. Dalis šeimos narių perdėtai kontroliuoja, o tai sukelia tik pasipriešinimą. Kitas kraštutinumas yra tada, kai šeimos nariai visiškai nesidomi ir vaistų vartojimą palieka paciento nuožiūrai. Tai irgi nėra gerai, kadangi dalis pacientų gali užmiršti išgerti vaistus, nes dažnai ligos metu vystosi įvairūs atminties sutrikimai. Šeimos nariai gali būti pikti, jie gali būti nepakantūs dėl to, kad pacientas elgiasi kitaip, nesilaiko asmens higienos reikalavimų arba nesidomi aplinka, dažnai būna užsidaręs kambaryje, tik žiūri televizorių, yra visiškai apatiškas aplinkiniam pasauliui. Tai sukelia daug įvairių jausmų šeimos nariams ir čia dažnai reikia psichologo, socialinio darbuotojo pagalbos.
Socialinės atskirties mažinimas
Švietimo programos, kurios buvo vykdytos Didžiojoje Britanijoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, davė gerų rezultatų - sumažėjo socialinė atskirtis. Tačiau tai buvo pasiekta tokiu būdu, kai pacientai patys pasakojo apie savo patyrimą, dažniausiai neigiamą patirtį su visuomenės nariais. Girdėdami tokią autentišką istoriją visuomenės nariai keisdavo savo nuostatas ir elgesį. Įdomu tai, kad tokia programa savo poveikį daro tik metus. Vėliau tos nuostatos visuomenėje vėl tampa gajos, vėl pradedama stigmatizuoti. Tad išvada yra tokia, kad reikia nuolatinio žmonių švietimo, kuris atkreiptų dėmesį ir teiktų pagalbą asmenims, turintiems psichikos sutrikimų. Kitas dalykas - kitoniškumo priėmimas ir žmonių su negalia integracija turėtų būti skatinama jau nuo mažų dienų: darželiuose, mokyklose šie žmonės turėtų turėti savo vietą.
Svarbu, kad tokie pacientai nebūtų darbo vietose apmokomi kažkokių profesijų ir tiesiog paleidžiami į taip vadinamą laisvą rinką, o jau laisvos rinkos ekspertai sako, kad laisva rinka atsirinks. Žinoma, kad laisva rinka rinksis sveikuosius. Čia reikalingas būtent visuomenės dėmesys pažeidžiamoms grupėms.
tags: #ludnbeck #ar #siuolaikiniai #sizofrenijos #gydymo #metodai