Šiame straipsnyje nagrinėjama lyderystės ir vadovavimo psichologija, apibrėžiant pagrindines sąvokas, aptariant skirtingas teorijas ir analizuojant šių reiškinių tarpusavio ryšį. Straipsnis siekia atskleisti lyderystės svarbą šiuolaikinėje visuomenėje, ypač švietimo sektoriuje, ir padėti geriau suprasti, kaip efektyviai vadovauti ir motyvuoti žmones siekiant bendrų tikslų.
Įvadas
Globalūs pokyčiai, vykstantys pasaulyje ir Lietuvoje, kelia naujus reikalavimus švietimo sistemai, skatindami jos tobulinimą. Vis didesnis dėmesys skiriamas iniciatyvumui, išradingumui, kūrybiškumui, gebėjimui spręsti problemas ir bendradarbiauti, pasiruošti mokymuisi visą gyvenimą. Naujovės švietime siejamos su nuosekliu mokyklos veiklos tobulinimu, kokybės gerinimu, organizaciniu vystymusi nuolatinės kaitos sąlygomis. Šiame kontekste kyla klausimas: kokią įtaką daro lyderiai bendrojo lavinimo mokyklos veikloje ir kokį vaidmenį atlieka mokyklos valdyme siekiant jo tobulinimo?
Kiekvienoje organizacijoje už jos tikslų įgyvendinimą atsako vadovai, kurie yra įstaigos administratoriai, o pagrindinė jų veikla yra vadyba. Veiksmingo vadovavimo svarba pabrėžiama ir Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme, kuriame nurodoma, kad švietimo sistema turi remtis veiksminga vadyba - tinkamai ir laiku priimamais sprendimais, siekiant geros kokybės rezultatų, sumaniai ir taupiai naudojant turimus išteklius, nuolat vertinant, analizuojant ir planuojant savo veiklą.
Lyderystės Sąvoka ir Apibrėžimai
Lyderystė, kaip ir daugelis kitų socialinių reiškinių, yra analizuojama įvairiais aspektais, todėl sudėtinga apibendrinti ir apibrėžti vienareikšmiškai. Anot Stogdill (1974), yra beveik tiek pat skirtingų lyderystės apibrėžimų, kiek ir žmonių, mėginusių ją apibrėžti.
Šiame darbe analizuojant įvairių mokslininkų pateiktus lyderystės apibrėžimus pastebėta, kad daugelyje apibrėžimų minimi tie patys komponentai: grupė, įtaka ir tikslas. Shackletonas ir Wale'as (2005) lyderystę įvardija kaip procesą, kurio metu individualus žmogus daro įtaką grupės nariams, kad būtų įgyvendinti grupės ar organizacijos tikslai. Stoneris, Freemanas ir Gilbertas (1999) apibrėžia lyderystę kaip procesą, nukreipiantį grupės narių veiklą siekiant bendro tikslo.
Taip pat skaitykite: Psichologija vadovavime: knygų apžvalga
Zaleznikas (1977) aptardamas lyderystės sampratą išskiria dvi kryptis: lyderiavimą kaip procesą ir lyderiavimą kaip savybę. Lyderiavimas kaip procesas apibūdinamas kaip nepriverstinės įtakos naudojimas, bandant kreipti ar koordinuoti grupės narių veiklą, kad būtų pasiektas tikslas. Lyderiavimą kaip savybę minėtas autorius įvardija kaip rinkinį charakteristikų, priskiriamų tam, kuris suvokia galės tokią įtaką sėkmingai panaudoti.
Northouse'as (2009) remdamasis Basso pasiklysta lyderystės sampratos klasifikavimo schema, taip pat aptaria dvi lyderystės sampratos apibrėžimų grupes:
- Pirmoji grupė: Lyderystė - tai asmens gebėjimas veikti kitą asmenį, skatinant jį būti veiklesniu. Šioje grupėje daugelyje apibrėžimų minimi tie patys komponentai: grupė, įtaka ir tikslas.
- Antroji grupė: Lyderystės samprata formuluojama iš asmenybės perspektyvos ir neatsiejama nuo charakterio. Lyderystė suprantama kaip žmogaus ypatingas bruožas arba savybių derinys, skatinantis kitus paklusti - įvykdyti užduotį.
Apžvelgus skirtingų autorių sampratas pastebėta, kad lyderystė, kaip tam tikros bruožų apibūdinimas, labai skiriasi nuo jos aprašymo kaip proceso.
Lyderystė vs. Vadovavimas
Kalbant apie lyderystės sampratą, svarbu paminėti, kad lyderystės sąvoka dažnai painiojama su vadovavimu. Vadovavimas, kaip ir lyderystė, turi daug apibrėžimų ir sampratų. Pasak Dafto (1999), vadovavimas yra pozicija organizacijoje, kuri suteikia teisę vadovauti. Norėdamas pabrėžti skirtumą, lyderiavimo teoretikas Bennis (1978) yra pasakęs, jog daugelyje organizacijų per daug vadovaujama ir per mažai lyderiaujama.
Labai vaizdingai skirtumą tarp lyderystės ir vadovavimo aptarė Bennis ir Nanus (1998). Pasak mokslininkų, lyderystė yra tarsi kelio ieškojimas, o vadyba, vadovavimas - ėjimas jau pramintu keliu. Minėti mokslininkai mano, kad lyderystė yra teisingų dalykų darymas, o vadovavimas - dalykų darymas teisingai. Iš metaforiškai pateikto Bennio ir Nanus lyderystės ir vadovavimo santykio galime numanyti, kuo skiriasi vadovas nuo lyderio. Lyderis nuolat ieško naujų galimybių, eksperimentuoja ir drąsiai priima iššūkius - ieškodamas teisingo kelio.
Taip pat skaitykite: Vadovavimo psichologijos principai
Bensonas (2008) taip pat įvardija aiškius skirtumus tarp lyderiavimo ir vadovavimo. Robertas C. Appleby (2003) teigia, kad lyderiavimas yra vadovavimo būdas, vadovo gebėjimas paveikti darbuotojus entuziastingai ir su pasitikėjimu dirbti grupės tikslams, o P. Robbinsas (2003) apibrėžia, kad vadovavimas yra gebėjimas daryti įtaką grupei, kad ji pasiektų tikslų.
Apibendrinant, galima teigti, kad vadovai stengiasi daryti įtaką grupei, kad būtų įgyvendinti tikslai, jie užsiima lyderyste. Kai lyderiai planuoja, organizuoja, parenka darbuotojus ir kontroliuoja, jie užsiima vadyba. Taigi aptarus lyderystės ir vadovavimo sampratas matyti, kad nubrėžti ribą tarp lyderystės ir vadovavimo yra gana sunku.
Kotteris (1990) pateikia kiek kitokią lyderystės ir vadovavimo sampratą. Jo nuomone, vadovavimas yra susijęs su sudėtingų sprendimų priėmimu ir kontrole. Lyderiai organizacijose nustato tik veiklos kryptis, o vadovai planuoja, sudarinėja biudžetus, lyderiai dažniausiai įkvepia žmones, o vadovai kontroliuoja ir sprendžia problemas. Rostas (1991) nuomone, lyderystė yra įvairiapusis įtakos darymas santykiams, o vadovavimas yra vienpusiai valdžios santykiai.
Lietuvoje susiduriama su dar viena problema - angliško žodžio "leadership" vertimu į lietuvių kalbą. Jis yra verčiamas dvejopai: lyderiavimas arba vadovavimas. Šios sąvokos dažnai yra painiojamos. Palujanskienės (1996) lyderiavimą įvardindama kaip efektyvaus vadovavimo sąlygą teigia, kad vadovavimas dažniausiai atspindi vadovo formalaus statuso nusakomas funkcijas, o lyderiavimas išreiškia lyderio veiklą telkiant žmones užsibrėžtam bendram veiklos tikslui pasiekti. Apibendrinant minėtos autorės nuomonę, galime teigti, kad vadovavimas būtų neefektyvus, jei nesiremtų lyderiavimu - vadovo sugebėjimu sutelkti žmones užsibrėžtiems tikslams pasiekti.
Kasiulis ir Valantinas (1998) teigia, kad vadovavimas kyla iš valdžios, o lyderiavimas kyla iš socialinės įtakos proceso. Lyderiavimą šie autoriai įvardija, kaip vieną iš vadovavimo poveikio priemonių.
Taip pat skaitykite: Vadovavimo įtaka organizacijoms
Aptarus tiek užsienio, tiek lietuvių autorių išsakytas mintis vadovavimo ir lyderiavimo tema galime teigti, kad vis dar yra sunku nubrėžti aiškią ribą tarp vadovavimo ir lyderiavimo. Skirtingi autoriai pateikia skirtingas sampratas, o bendros nuomonės, kas yra vadovavimas ir kas yra lyderiavimas iki šiol nėra priimta.
Lyderystės Teorijos
Nuo seniausių laikų buvo bandoma išskirti savybes, kurios yra būdingos vadovams. Pirmieji rašytiniai duomenys apie vadovo savybes randami Konfucijaus filosofijoje (VI-V a. pr. Kr.). Konfucijus įvardijo 4 būdingas ir nuo vadovavimo neatsiejamas savybes - meilę, teisingumą, vadovavimą, pagarbą vyresniajam ir doktrinos suvokimą. Gero vadovo (kilmingo vyro) savybės geriausiai išryškėja mokytojo ir mokinio pokalbyje.
Senovės Kinijos mąstytojas Lao Tzu pabrėžė, kad vadovas neturėtų būti šiurkštus, o siekdamas pagarbos - nežiaurus. Jo nuomone, blogiausios vadovo savybės - tai žiaurumas, šiurkštumas, žodžio laužymas, gobšumas.
Savybes, kuriomis turėtų pasižymėti vadovai, savo veikaluose aptarė ir daugelis kitų mąstytojų. Aristotelis pabrėžė vadovo asmenines savybes. Anot jo, vadovas turi būti protingas, sąžiningas, nesavanaudiškas, mokantis spręsti konfliktus, sugebantis sutelkti žmones siekti bendrų tikslų.
Bizantijos mąstytojo Paladijaus nuomone, vadovas turi būti dievobaimingas ir teisingas, išmanantis savo darbą, mokytas ir ryžtingas. Ne tik valstybės vadovai, bet ir karo vadai turėjo pasižymėti išskirtinėmis savybėmis, kurios nėra būdingos visiems žmonėms. Išsamiai, aiškiai karo vadams reikalavimus yra išdėstęs A. Suvorovas. Jo nuomone, vadas turi būti: drąsus, bet ne karingas; greitas, bet ne skubotai veikiantis, veiklus, bet ne lengvabūdis; paklusnus, bet ne nusižeminantis; nugalėtojas, bet ne pagyrūnas; ambicingas, bet ne pasiutęs; išdidus, bet ne išpuikęs; tvirtas, bet ne užsispyręs; atviras, bet ne naivus; malonus, bet ne vėjavaikis; įžvalgus, bet ne landus; paslaugus, bet ne savanaudis.
Iš pateiktų pavyzdžių, kuriuose buvo apžvelgtos vadovams būdingos savybės matyti, kad nuo pat seniausių laikų vadovams buvo keliami tam tikri reikalavimai, vadovai turėjo turėti tokias savybes, kurios paprastiems žmonėms - ne vadovams buvo nebūtinos. Taigi apibendrinant minėtus autorius išsakytas mintis galima teigti, kad lyderystė yra būdinga tik išrinktiesiems, ir lyderiais gali būti tik tie, kurie turi ypatingų, įgimtų talentų. Šiais seniausiais laikais įvardintos geriems vadovams būdingos savybės yra išlikę ir yra minimos iki šių dienų. Nors keitėsi visuomenė ir vadovais šiuo metu vadinami ne tik valstybės vadovai, bet ir įmonių ar kitų organizacijų vadovai, kai kurios vadovams būdingos savybės vertinamos taip pat, kaip ir prieš daugelį šimtų metų.
Ilgą laiką daugelis vadybos mokslo pradininkų savo darbuose analizavo, bandė suformuluoti ir išskirti savybes, kurios yra būdingos vadovams. Vadybos mokslo pradininkas A. Fajolis teigė, kad vadovas turi būti ne tik geras administratorius, t.y. sugebėti atlikti pagrindines valdymo funkcijas, kompetentingas - išmanantis specialiąsias įmonės funkcijas, bet ir pasižymintis gera sveikata bei moralinėmis savybėmis - valia, energija, atsakomybės jausmu, pareigingumu ir t.t.
Vienas iš garsiausių vadybos pradininkų Lietuvoje P. Lešauskis (1936) išskyrė šešis pagrindinius vadovų bruožus:
- Kūno ir dvasios energija.
- Tikslo ir krypties nujautimas. Vadovas turi aiškiai žinoti tikslą ir būdus jam pasiekti.
- Entuziazmas. Aiškų tikslą turėti dar nereiškia jo pasiekti. Reikalingas visų. Kitaip sakant, jis turi būti lydimas dinamiaško jausmo, pasitikėjimo, pasiryžimo laimėti ir pasitenkinimo, džiaugsmo siekiant jo. Tai vadinama maždaug entuziazmu. Jis, yra jausmingas, turi galios sužadinti kitų jausmus. Geras vadas yra entuziastas. Jis tampa įrankiu to tikslo ar jėgos, kuri juomi naudojasi. Jisai valdomas jėgos ir galios, kurias savo ruožtu jisai patsai valdo.
- Techninis sugebėjimas. Lesauskio (1936) nuomone, vadovavimas reikalauja specialaus pasiruošimo, kuris nėra įgyjamas aukštesniosiose arba aukštosiose mokyklose.
- Ryžtingumas. Vadovas turi pasižymėti entuziazmu, ryžtu, aktyvumu įgyvendinant organizacijos tikslus, t.y. siekiant rezultato.
- Tikėjimas. Vadovas turi tvirtai tikėti tai, ką daro.
Apibendrinus nuo pat seniausių laikų iki XX a. įvardintas vadovams būdingas savybes, galima teigti, kad sėkmingam vadovui yra būtinos ne tik profesinės žinios ir gebėjimai, bet ir tam tikros asmeninės savybės, tokios kaip atsakomybė, ryžtingumas, entuziazmas ir gebėjimas įkvėpti kitus.
Lyderystės Stiliai
Northouse'o (2009) teigimu, šiuolaikinėse organizacijose paprastai sutinkami du lyderių tipai: paskirtieji ir iškilusieji lyderiai. Vieni žmonės yra lyderiai dėl savo formalių pareigų organizacijoje - paskirtieji, kiti jais tampa dėl grupės narių požiūrio į juos - iškilusieji.
Lyderystės Įgimtas Dalykas ar Dalykas, Kurį Galima Išvystyti?
Pirmieji tyrėjai, bandę išsiaiškinti lyderystės reiškinį, laikėsi nuostatos, kad lyderio savybės yra prigimtinės ir jų išsiugdyti negalima. Tokia lyderystės samprata užkerta kelią žmonėms, neturintiems kažkokių ypatingų savybių…
tags: #lyderiavimo #ir #vadovavimo #psichologija