Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“ - tai kūrinys, skirtas žmogaus pasirinkimams ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis, egzistencinėje situacijoje, kai atrodo, jog išjudinti patys pasaulio pamatai. Šiame kūrinyje atsiskleidžia pasąmoninis, intuityvus žmogaus troškimas gyventi, mirties baimė, tačiau kartu iškeliama laisvos dvasios žmogaus laikysena. Šiame kontekste itin svarbi tampa pasiaukojimo vertybė, kuri ir bus nagrinėjama šiame straipsnyje, remiantis įžvalgomis, kylančiomis perskaičius šį romaną.
Pasiaukojimas kaip kilniausia vertybė
Perskaičius romaną „Lygiosios trunka akimirką“, suvokiama, jog pasiaukojimas - kūrinio kilniausia vertybė. Tai yra kovos ir sielos orumo įrodymas, žmogaus vertybių rodiklis, pagal kurį galima nustatyti asmens vertybių skalę. Pasiaukojimas išryškėja tuomet, kai Izaokas pradeda gyvenimo ir mirties žaidimą šachmatais su geto komendantu Šogeriu.
Likus keliems ėjimams iki pergalės, Izaokas ima suprasti, jog turės pasirinkti - išgelbėti save arba geto vaikus ir jų ateitį. Vaikinas žino, kieno likimai turi laimėti šią kovą, tačiau Šogeris vis vien priverčia ne kartą jaunuolį suabejoti dėl savo sprendimo. Izaokas save nusiteikia mirčiai ir išmaino savo svajones su Estera į geto likimą. Izaoko mirtį įprasmina žodžiai - “Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus žmones”.
Šachmatų partija kaip simbolinė idėjos sutelkties forma
Romano struktūriniai griaučiai - šachmatų partija, kurią žaidžia geto viršininkas Šogeris ir geto gyventojas - jauniausias Abraomo Lipmano sūnus, talentingas šachmatininkas Izaokas. Žaidimas pasirinktas kaip simbolinė pagrindinės idėjos sutelkties forma. Izaoko tėvas sudaro žodinę sutartį su Šogeriu: jeigu Izaokas laimės partiją, sušaudytas bus jis, jeigu pralaimės, sušaudyti bus geto vaikai. Taigi šešiolikoje romano skyrių (šešiolika šachmatų figūrų) vyksta žaidimas iš gyvenimo ir mirties. Tačiau dar svarbiau tai, kieno gyvenimas turi būti išloštas, o kas paaukotas.
Šachmatų partija - aktualusis veiksmo laikas - tęsiasi vieną vakarą. Žaidėjai sėdi apšviestame rate lyg cirko arenoje, aplinkui - geto žmonės, įtemptai sekantys baltųjų ir juodųjų dvikovą. Izaoko ir Šogerio dvikova yra dviplanė, kaip ir visas romanas, - viena vyksta šachmatų lentoje tarp negyvų juodų ir baltų medžio figūrų, kita - žodinė tarp dviejų gyvų figūrų. Šogeris garsiai meta iššūkius, kurių pirmasis ir svarbiausias - „Viskas yra loterija. Šachmatai - loterija, pasaulis - loterija, ir tavo gyvenimas - loterija“. Izaokas turi suteikti vertybinę dimensiją bedvasei Šogerio formulei.
Taip pat skaitykite: Testai ir skaitymo įgūdžiai
Mintyse, kaip ir lentoje, jis sėkmingai atremia puolimus. Jo, palinkusio prie šachmatų lentos, vidinio monologo fragmentai atskleidžia nuoseklią pozicijos raidą, įtemptą minties darbą viena kryptimi - reikia siekti lygiųjų, lygiosios galbūt galėtų išgelbėti ir jį, ir vaikus. Tačiau greta įtikinamų proto argumentų jaučiame stiprėjančią Izaoko nuojautą, kad yra kai kas svarbesnio už lygiąsias. Todėl pabaigoje - „Jis suprato, kad yra tik vienas teisingas ėjimas“, - ir pasirenka pergalę-mirtį.
Heroizmas kaip laisvo žmogaus pasirinkimas
Heroizmas kaip laisvo žmogaus pasirinkimas yra pamatinė autoriaus mintis. Žūtbūtinėje kovoje, kai ginama pati žmogiškumo esmė, lygiųjų negali būti. Kaip čia neprisiminti biblinės tėvo ir sūnaus dramos, pasibaigusios Dievo gailestingumu. Adolfas Šogeris - ne Dievo, o piktosios dvasios vietininkas žemėje, matyt, todėl XX amžiaus Abraomo aukojimo pabaiga kitokia.
Retrospektyvūs geto gyvenimo epizodai, šešiolikoje skyrių pasakojami Izaoko ar kito jo šeimos nario vardu, nėra savarankiški lošiamos partijos intarpai. Tai Izaoko mintyse formuluojamų maksimų ar troškimų realus patvirtinimas netolimos praeities įvykiais. Štai T r y l i k t o ė j i m o Izaoko mintys prie šachmatų lentos: „Kaip aš norėčiau atsistoti, išmėtyti figūras ir išbėgti iš čia į didelį žydintį lauką“. Tai metaforiška laisvės deklaracija. Retrospektyvieji fragmentai ir grąžina jį į tas dienas, kai jis bandė savo mylimajai Esterai slapta įnešti į getą nors vieną ramunės žiedą. Šis rizikingas žygis sėkmingai baigėsi tik todėl, kad Izaokas sulaukė pagalbininkų - visi geto vyrai, grįždami iš darbo, įnešė po vieną gėlę.
Abraomas Lipmanas - žaidimo lėmėjas ir žmogiškumo pozicijų gynėjas
Šachmatų figūros medinės ir negyvos, bet jos panašios į žmones. Karalius yra tik vienas. Antrasis turi pasiduoti. Mes, arijai, - karaliai, kurie laimi. Man labai gaila, kad tu esi tas, kurs turi pasiduoti. Tačiau iš tikrųjų svarbiausia (karaliaus) figūra yra septynių vaikų tėvas Abraomas Lipmanas, nes būtent jis tampa žaidimo lėmėju. Jis gina universalias žmogiškumo pozicijas, to išmokina ir savo sūnus bei dukteris. Kad išgelbėtų geto vaikus, aukoja paskutinį sūnų Izaoką. Senojo Abraomo figūra iškelta iki Biblijos aliuzijų. Jame sutelkta tautinio autentiškumo dvasia.
Getas - uždara kalėjimo teritorija, išskirta tautiniu pagrindu. Čia vyksta sudėtingas matomas ir nematomas gyvenimas. Statoma „Aida“, Lipmano duktė, garsi dainininkė Ina, savo gyvybės kaina parneša iš miesto Halevy operos „Žydė“ partitūrą. Subjektyvūs Izaoko meilės išgyvenimai, lyginami su Šolom Aleichemo „Giesmių giesme“, taip pat turi ryškių nacionalinio savitumo spalvų. Tačiau getas kaip citadelė, ginanti laisvę, žmogiškąjį orumą ir visavertį gyvenimą, ardo uždarumą, autorius kuria visumos modelį, aprėpiantį istorinę XX amžiaus žmonijos patirtį. Vieno personažo lūpomis išsakoma paprasta tiesa: „Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus žmones“. Atsakomybė - visuotinis žmonijos išlikimo principas, kuriam paklūsta kiekvienas doras žmogus, nepriklausomai nuo tautybės.
Taip pat skaitykite: „Xanax“: poveikio trukmės vadovas
Romane veikia aštuonios baltosios šachmatų figūros ir aštuoni balti pėstininkai kaip žaidimų lentos atitikmenys. Figūros - tai Abraomo vaikai. Kiekvienas jų turi savo paskirtį ir judėjimo kryptį. Iš vieno centro paleidžiamas spindulių pluoštas. Visi septyni veikėjai savo veiksmais, nukreiptais prieš sistemą, pasiekia kraštutinės įtampos ribą ir žūva. Adolfas Šogeris siekia sunaikinti pačius egzistencijos pamatus: meną - dvasios buveinę, motinystę, gyvenimo džiaugsmą, mokslą (mąstantį žmogų), laisvės siekius, vaikus - ateities viltį. Tačiau paskutinis ėjimas sustabdo vienakryptį judėjimą. Abraomo auka prasminga. Izaokas sprendžia mūsų laikų modernaus tragizmo dilemą - be kaltės kalto, bet atsakingo herojaus arba/arba (S. Kierkegaard).
Tragiškasis konfliktas ir estetinio žaidimo taisyklės
Ir romanas gali turėti šio žanro savybių, jei vaizduoja „esminių gyvenimo jėgų kovą“ (G. Hegel). Kiti aštuoni personažai - tai Izaoko mylimoji Estera, eksperimento auka Liza, Rudis, Ruva, lietuvis Antanas, lenkas Janekas, kareiviai čekas ir vokietis. Tragiškajame konflikte nepalikta tarpinių grandžių ar spalvinių niuansų - vidiniam individo prieštaringumui, abejonėms, vertybių kvestionavimui čia nėra vietos. Yra tik grynos esmės, tik dvi spalvos - juoda ir balta. Tokios pasirinktos estetinio žaidimo taisyklės. Tačiau rašytojas, atsisakęs realistinio vaizdavimo, pasikliovęs racionalia „Lygiųjų…“ konstrukcija, situacijų sąlygiškumu ir veikėjais - simboliais, vis dėlto geba suteikti romano tekstui gyvybės ir įtaigos. Meninės pilnatvės įspūdį sukuria jautraus, emocingo pasakojimo pirmuoju asmeniu sugestija.
Vaiko traktuotė Holokausto situacijoje romane „Ties gatvės žibintu“
Straipsnyje, pasitelkus literatūros etikos teoriją, analizuojama vaiko traktuotė Holokausto situacijoje, pateikiama vaikams ir jaunimui skirtame Icchoko Mero romane „Ties gatvės žibintu“. Išanalizavus pagrindines romano etines situacijas išryškėjo, kad brutaliame Holokausto tragedijos pasaulyje vaikas vaizduojamas kaip privalantis pasirinkti esminius etinius sprendimus, priverstas per anksti suaugti, būti atsakingas ne tik už save, bet ir už kitą. Etinėse situacijose, pagrindiniam personažui (bevardžiam berniukui) susiduriant su vokiečiu kareiviu, seniu, valančiu vokiečiams batus, tėvu, savo paties sąžine, akcentuojama, kad aiški vertybinė sistema padeda apsispręsti, kaip elgtis kritinėse situacijose.
Turėdamas tikslą bet kokiomis priemonėmis apsaugoti savo mergaitę, berniukas ryžtasi stoti į akistatą su minėtais personažais, o pačia sunkiausia kova tampa susidūrimas su savimi, kai svarstoma, ar meluoti mergaitei, stengiantis bet kokia kaina patenkinti fizinius poreikius, ar sakyti tiesą. Per berniuko santykius su kitais, mergaite ir vidiniu savo pasauliu kaip esmine vidine atrama, padedančia išlikti dehumanizuojančiomis sąlygomis, išryškėja meilė, draugystė, empatija, bendražmogiška atjauta. Naivus ir tyras vaiko fantazijų pasaulis, gebėjimas svajoti, ką reiškia „būti vaiku po karo“, skaudžiai kontrastuoja su žiauria karo ir Holokausto tikrove, taip sustiprindamas emocinę teksto įtaigą.
Holokaustą vaizduoti vaiko akimis literatūros etikos prasme paranku ir todėl, kad vaiko sąmonė dar ne visada aiškiai supranta kontekstą, detales, todėl, imituojant vaikui prieinamą suvokimą, tekste lieka daug nutylėjimų, naratyvinių plyšių. Suaugęs ar vyresnio mokyklinio amžiaus skaitytojas minėtus nutylėjimus, už atskirų detalių slypinčias prasmes geba susidėlioti į nuoseklų vaizdinį, todėl toks pasakojimo būdas leidžia atverti dramatišką pasaulį, kurio nereikia išsamiai aprašinėti, užtenka paveikių vaizdinių ir palyginimų (sargybinio ir laukinio žvėries paralelė). Kitaip tariant, pasitelkdamas detalę, talpų, dažnai poetišką sakinį, Meras į tekstą įtraukia skaitytoją, verčia aktyviai dalyvauti atsirakinant teksto prasmes. Šis romanas išryškėja kaip parankus etinis argumentas: tekste nėra griežtų vertinimų, absoliutizmo, skaitytojui pateikiama konkreti etinė situacija, skirtingos personažų vertybinės sistemos. Skaitytojas kviečiamas pats svarstyti ir įvertinti personažų veiksmus, jų poelgių motyvus.
Taip pat skaitykite: Depresijos simptomų apžvalga
Literatūrologė Dalia Striogaitė (2005), analizavusi Icchoko Mero (1934-2014) tekstus, teigia, kad Holokaustas - didžioji jo kūrybos tema. Šio straipsnio tikslas - pasitelkus literatūros etikos teoriją, išanalizuoti Holokaustą išgyvenančio vaiko traktuotę Mero romane „Ties gatvės žibintu“ (1998). Šis tekstas - 1971 m. išleisto romano Mėnulio savaitė perdirbinys: „Ties gatvės žibintu“ atsisakyta sudėtingos, keliasluoksnės struktūros (neliko „Aš“ ir „Mes“ skyrių, kuriuose buvo pateikti radijo pranešimai apie įvykius pasaulyje, pirmąjį žmogaus nusileidimą Mėnulyje, protokolai iš bylos, iškeltos nacių nusikaltimus vykdžiusiam asmeniui, palikta tik vaikų linija, nebėra skyriaus „Jis ir ji“).
Analizuojant tekstą, kuriame reflektuojama Holokausto situacija, neatsitiktinai pasirenkama literatūros etikos teorija - tyrimų sritis, pasakojimo kūrimą, skaitymą ir analizę aktualizuojanti kaip moralinių, etinių klausimų šaltinį. Rašant kūrinį šia tema neišvengiamai perkainojamos humanistinės vertybės, svarstomi egzistenciniai klausimai apie žmogaus būtį, vidines atramas dehumanizuojančiomis sąlygomis ir, Striogaitės žodžiais tariant, apie gyvybės ir mirties, didžiadvasiškumo ir niekšybės dvikovą.
Iš literatūros etikos pozicijų žvelgti į literatūrą galima dvejopai, t. y. Kitaip tariant, literatūros etikos teoretikams svarbu mąstyti ne vien apie estetines ar hedonistines literatūros problemas, bet ir tam tikrą utilitarinę jos funkciją - literatūra gali būti pasitelkiama siekiant ugdyti empatiškesnę, tolerantiškesnę visuomenę. Kiekvienas literatūros kūrinys skaitytojui pateikia bent po tris kvietimus, į kuriuos kviečia sureaguoti trimis skirtingais lygmenimis. Pirmiausia kviečiama pajusti. Kiekvienas kūrinys skaitytoją kviečia į pateiktą turinį reaguoti specifiniu emociniu būdu: pajusti baimę, įtampą, pasipiktinimą, pasitenkinimą, smalsumą ir pan. Antra, kūrinys apima kvietimą skaitytojui patikėti tam tikrais faktais ar nuostatomis, nuo kurių priklauso kūrinio daromas efektas. (…) Trečia, kūrinys kviečia skaitytoją priimti etinius sprendimus. Kiekvienas tekstas siūlo savitus personažų charakterius, jų požiūrį, čia susiduriama su tam tikra naratoriaus pozicija. Minėti aspektai sukuria vadinamąją etinę situaciją (ethical situation), o skaitytojui tenka įvertinti personažų elgesį, pateikiamą moralinį kodeksą, etinius sukurto pasaulio dėsnius. Etinė situacija parodo, su kokiu konfliktu, vidiniu ar išoriniu, susiduria personažas ir kokiomis vertybėmis, morale, logika remdamasis jį sprendžia.
Etinė situacija aktuali kalbant ir apie vadinamojo kitoniškumo aktualizavimą tekste: analizuojant personažų elgesį ir mintis tam tikroje situacijoje, dažnai susiduriama su kitokia vaizdavimo perspektyva - aprašomomis patirtimis, likimais, charakterio bruožais, visuomenės normomis, nebūtinai sutampančiomis su paties skaitytojo suvokimu ir vertybėmis. Pasak Shady Cosgrove, skaitytojai turi nuspręsti, ar priims tekste vaizduojamą patirtį, personažų poelgius, nuomones, aktualizuojamas vertybes kaip galimas, ar visa tai atmes. Mokslininkė teigia, kad „skaitytojas turi tikėti, jog įmanoma įsijausti į kito požiūrį. Vadinasi, kad personažai veiktų skaitytojus ir juos įtrauktų į etinių klausimų sūkurius, skaitytojas turi tikėti, jog kitoniškumą suprasti galima. Įtikėjęs jis įgyja pagarbos kitoniškumui patirties, o tai ypač svarbu norint pozityviai keisti visuomenę“ (Ibid.). Šias Cosgrove plėtojamas idėjas būtų galima apibendrinti Dorothy J. Minėtą literatūros galią - ugdyti empatišką, tolerantišką individą - teoretikai sieja su literatūros teksto kaip etinio argumento (ethical argument) suvokimu. Kalbėdamas apie romaną kaip etinį argumentą, Gilbertas Plumeris teigia, kad teksto įtikimumui, paveikumui įtaką daro jo sąsajos su bendromis prielaidomis apie žmogaus būtį ir realų gyvenimą - tekstas, kuriame personažų kaita psichologiškai pagrįsta, siužeto raida motyvuota, nešabloniška ir nėra lengvai nuspėjama, bus etinis argumentas.
Kitaip sakant, tekste-etiniame argumente vaizduojami personažai, įvykiai yra lyg simuliuojamos realaus gyvenimo situacijos (tekste galiojantys dėsniai (moralinės normos, kuriomis vadovaujasi personažai, elgesio ir mąstymo motyvai, sulauktas atlygis ar bausmė) turi veikti ir realiame gyvenime), todėl, gilindamasis į tekstą, skaitytojas kartu plečia suvokimą apie save. Tokia literatūros įtaka realaus gyvenimo suvokimui, provokacija gilintis į realybėje veikiančius etinius principus iš dalies apibūdinama vadinamąja „sąmonės teorijos“ (Theory of Mind) sąvoka. Aptardama mokslininkų atliktus tyrimus, plačiau šią Davido C. (…) sąmonės teorija - tai galimybė perprasti kitų mintis ir emocijas. Aukštas sąmonės teorijos lygis atitinka stiprią empatiją. Eksperimentų rezultatai vienareikšmiški - skaitant grožinę literatūrą auga sąmonės teorijos rodikliai. Kiddas pabrėžia, jog atlikti tyrimai neįrodo, kad skaitydamas žmogus tampa moralesnis, tačiau, anot jo, nelieka abejonių, jog literatūra nėra paprastas reiškinys. Todėl literatūros etikos kontekste galima kalbėti apie tam tikrą literatūros didaktizmą - nors ne visi grožinės literatūros kūriniai tiesiogiai kažko moko, bendrąja prasme literatūros skaitymas gali būti suvokiamas kaip didaktinė veikla.
Tam, kad skaitytojas atsilieptų į minėtą teksto etinį kvietimą, kad literatūra galėtų aktualizuoti kitoniškumą ir taip ugdyti empatiją, skaitytojas turi įsitraukti į autoriaus kuriamą pasaulį, užmegzti asmeninį ryšį su tekstu, emociškai į jį reaguoti. Dėl šios priežasties literatūros etikos teoretikai daug dėmesio skiria estetinėms, formaliosioms teksto savybėms aptarti, nes jos lemia, ar tekstas gali būti laikomas, vartojant Plumerio sąvokas, etiniu argumentu - tekstu, rodančiu, koks elgesys yra (ne)moralus, tam tikru etiniu pavyzdžiu, kaip elgtis. Cosgrove išskiria sąlygas, leidžiančias konkretų tekstą laikyti tinkamu etinei analizei atlikti: jis turi būti apie žmogų (plačiąja prasme svarstyti klausimus, ką reiškia būti žmogumi); keliasluoksnis dėl skirtingų perskaitymo galimybių, keliančių skaitytojo susidomėjimą; tarp formos ir turinio turi būti ryšys: struktūra, charakterizacija, požiūrio taškas, aplinka, tempas, vartojama kalba turi atitikti pagrindinę teksto mintį. Plumeris iškelia teksto įtikinamumo kriterijų - personažų poelgiai turi būti psichologiškai motyvuoti, atskiri naratyvo elementai turi sietis su bendra teksto idėja, o socialinis istorijos lygmuo atitikti realiame pasaulyje veikiančius dėsnius.
Šiame straipsnyje dėmesys bus skiriamas pirmajai ir antrajai etinių klausimų grupėms. Pirmoji padės išryškinti svarbiausius etinius konfliktus, įvardyti jais kuriamus teminius, probleminius romano aspektus. Romane „Ties gatvės žibintu“ esminiai etiniai konfliktai yra susiję su bevardžio laisvėje gyvenančio berniuko personažu - pagrindiniu įvykių fokusuotoju. Būtent personažas vaikas yra nuolat pasirenkantis, kai susiduria tiek su pačiu savimi, tiek su kitais personažais, turinčiais kitokią vertybių sistemą. Iš esmės bene visi etiniai konfliktai, ištinkantys berniuką, kyla dėl išsikelto tikslo apsaugoti savo draugę - mergaitę, kalinamą gete.
Vienas pirmųjų etinių konfliktų susijęs su fiziniais jos poreikiais - berniukas, stengdamasis bent šiek tiek sumažinti gete patiriamą alkį, atneša dvi slyvas, iškritusias iš vokiečio kareivio pirkinių maišelio. Nujausdamas, kad mergaitė iš principo atsisakys valgyti vokiečio slyvas, berniukas renkasi nesakyti, iš kur jas gavo: „Ir dar ji galėtų sužinoti, iš kur jis ėmė tas slyvas, kur gavo jas, bet jis nenorėjo, kad jinai žinotų. Tuomet nevalgytų. O jai reikėjo valgyti. Slyvas ir ne slyvas - viską, ką jis atnešdavo.“ Kaltė juntama ne vien todėl, kad berniukas pameluoja nesakydamas, kieno yra tos slyvos, bet kad apskritai jas atnešė mergaitei ir prašė suvalgyti. Berniukas žino, jog vokiečiai kariai žmones žudo, laiko uždarytus gete, todėl valgyti kareivio slyvas yra lyg išdavystė. Kad etinis pasirinkimas - duoti slyvas, jog mergaitė bent kažką suvalgytų, ir ją išduoti ar nenešti slyvų ir nepalengvinti badavimo - sunkus, skaitytojas supranta iš pasikartojančių frazių, kuriomis berniukas vis bando save įtikinti, iš to, kad šio įvykio berniukas nepamiršta, apie jį svarsto vėlesniuose epizoduose: „Gal reikėjo jai papasakoti apie slyvas? Apie tas dvi slyvas, kurias atnešė jai aną dieną. Tą dieną jis negalėjo nieko pasakoti ir buvo pasirengęs meluoti, jeigu ji būtų paklaususi, nes ji gal būtų nevalgiusi tų slyvų“. Nesakydamas mergaitei tiesos, berniukas ją apsaugo nuo moralinio pasirinkimo - valgyti vokiečio slyvas ar ne.
Panaši etinė situacija kuriama ir su kitu fiziniu - šilumos - poreikiu. Ir šiuo atveju skaitytojui pirmiausia parodoma, kad mergaitė neturi ko apsirengti, vaikšto su plonyte suknele - taip pabrėžiama, kad šiltas drabužis tiesiog būtinas. Vieną dieną jų susitikimo vietoje mergaitė pasirodo su nauja suknele: „Jis labai apsidžiaugė, nes ji vilkėjo kitą suknelę, šiltą, ilgomis rankovėmis, uždaru kaklu. (…) Jam pačiam daug šilčiau pasidarė“ (Ibid., 306). Jam dabar buvo baisu prisiliesti prie tos margos suknutės, nors ir šiltos, nors ilgom rankovėm ir uždaru kaklu. Bet juk jis negalėjo pasakyti savo mergaitei, kad tuo drabužiu vilkėjo kita mergaitė, kurios jau visai nebėra, nors drabužis ir išliko. Suvokus, kad suknelė priklausė žuvusiai mergaitei, šis drabužis berniukui ima atrodyti kaip blogos lemties ženklas. Tai įrodytų citatoje įvardijama berniuko baimė prisiliesti prie suknelės, paskutinis romano epizodas, kai vaikus užklupę sargybiniai nužudo mergaitę, pašauna berniuką ir jis, suvokdamas, kad tuoj mirs, plėšia suknelę nuo mergaitės kūno: „(…) skubėdamas draskė dantimis ir ranka jos šiltą suknelę, išdabintą raudonais drambliukais, baltom gyvatėlėm ir mėlynais paukščiais. Vaizduodamas šias dvi etines situacijas (susijusias su slyvomis ir suknele), Meras berniuką kuria kaip empatišką, bandantį įsijausti į kito būseną, reaguoti, individą: berniukas tiksliai nežino, kaip mergaitė reaguotų - tai išduoda vartojamos „ko gero“, „gal“ frazės, svarstymą, abejones suponuojanti tariamoji nuosaka, sąlygos sakiniai. Bandydamas nuspėti jos reakciją, berniukas renkasi elgtis taip, kad sukeltų jai kuo mažiau skausmo ir abejonių, todėl berniuko pavyzdžiu skaitytojui netiesiogiai akcentuojama empatijos, atjautos svarba. Kartu tekste bandoma apeliuoti į jaunojo skaitytojo jausmus, paskatinti jį emociškai reaguoti į tekstą.
Romane vyrauja intymus tonas, nors pasakojama trečiuoju asmeniu, pasakotojas yra labai arti savo personažų, skaitytojas įleidžiamas į slapčiausias berniuko mintis, atskleidžiami vaiko mąstymo argumentai: „Seniui, žinoma, daug geriau. Jis turi ne tik gerą dėžę (…). Jis turi ne tik keturis naujus šepečius (…). Jis moka žemai nusilenkti, lyg norėtų laižyti batus, kad šie labiau blizgėtų“. Artumą su personažu kuria ne tik įleidimas į jo sąmonę, minčių, argumentų pasaulį, bet ir fizinių pojūčių apibūdinimai, tiksliai atskleidžiantys būseną, todėl leidžiantys aiškiai ją įsivaizduoti, galbūt net pajusti pačiam skaitytojui: „Jis patraukė nosimi, burna ir pritraukė pilną nosį ir pilną burną to saldaus duonos kvapo, ir tas saldus kvapas alpinamai išsiliejo po visą kūną. Jam ir akys prisimerkė, ir šnervės trūkčiojo, ir rankų pirštai virpėjo“. Minėtą siekį kurti skaitytojo ryšį su personažu, jausti tam tikrus jausmus personažui kuria Mero kalbėjimas pasitelkus subtilias detales, užuominas, provokuojančias skaitytojo vaizduotės pasaulį, be išsamių aprašymų padedančias susidėlioti įvykių kontekstą.
Reikėtų pastebėti, kad visame romane (galbūt dėl potencialios teksto auditorijos - vaikų ir paauglių) aktualizuojant personažų patirtis brutaliame Holokausto pasaulyje tiesiogiai apie žiaurią karo tikrovę, dehumanizuojančias gyvenimo gete sąlygas atvirai nekalbama, šie aspektai nujaučiami iš tam tikrų detalių, atskleidžiamų mergaitės ir berniuko pokalbiais. Mergaitė junta įtampą, kad jos mamai nenutiktų nieko blogo: „Ji visuomet labai laukdavo mamos ir labai bijodavo, nes žinojo, kad seni žmonės gali numirti. Ne, mama nebuvo sena, ji buvo labai jauna, bet ji pasidarė labai panaši į seną. Jos plaukai pasidarė visai balti, dantys iškrito, o rankos buvo vieni kaulai ir šonai - vieni kaulai“. Detalė, subtili užuomina, o ne tiesioginė deklaracija pasitelkiama ir apibūdinant geto sargybinius - jie tampa ne atskirais individualizuotais veikėjais, bet labiau apibendrintomis figūromis. Jų žiaurumas skaityt…