Žmogus, kuris jaučiasi savo vietoje, dažnai apibūdinamas kaip žuvis vandenyje. Tačiau ką daryti, jei žmogus jaučiasi blogai, ne savo vietoje, lyg žuvis medyje? Šiame straipsnyje nagrinėsime gyvosios psichologijos tikslus, remdamiesi psichologės-psichoterapeutės Linos Vėželienės įžvalgomis ir jos knyga „Žuvis medyje“. Aptarsime, kaip pasirūpinti savo psichine sveikata, įveikti kasdienio nerimo iššūkius ir atrasti džiaugsmą gyvenime.
Žuvis medyje: metafora apie pasiklydimą
L. Vėželienė dažnai naudoja metaforą „žuvis medyje“ apibūdindama žmogaus situaciją, kai jis jaučiasi sutrikęs, išsigandęs, užstrigęs ir pasiklydęs savo problemose. Žmonės dažnai reikalauja iš savęs neįmanomų dalykų, pavyzdžiui, nejausti beviltiškumo ar nerimo. Tačiau ar žuvis, įstrigusi medyje, gali jaustis gerai? Ši metafora atspindi vidinius konfliktus tarp proto ir jausmų, tarp „reikia“ ir „noriu“, kurie kyla nuolatos verčiant save lipti į medį.
Knygos „Žuvis medyje“ priešistorė
Knyga „Žuvis medyje“ gimė iš žmonių laiškų ir klausimų L. Vėželienei. Konsultuoti laiškais ji pradėjo dar dirbdama nemokamos psichologinės pagalbos linijose. Šios knygos ištakos - jos tinklaraštis „Gyvoji psichologija“. Jame ji skelbdavo tekstus kai kuriomis gautų laiškų temomis. Projektas įsibėgėjo, kai ji sukūrė uždarą Klausimų / Atsakymų grupę socialiniame tinkle. Skaitytojų ratas plėtėsi ir ji gaudavo vis daugiau klausimų. Susikaupė nemenkos apimties medžiaga, kuri po tam tikrų transformacijų sugulė į knygą.
Dažniausiai užduodami klausimai
Daugiausia klausimų kyla apie santykius, santykių problemas ar krizes. Dažnai žmonės klausia ir apie sudėtingas psichines būsenas: apatiją, beviltiškumą, nerimą, apie panikos priepuolius ir apie gedėjimo procesus. Kiekvienam žmogui savas klausimas yra skaudžiausias. Santykių kokybė dažnai lemia gyvenimo ir psichinės sveikatos kokybę. Artimi santykiai suteikia gyvenimui prasmės, spalvų, gelbsti nuo vienišumo.
Santykių problemų priežastys
Santykių problemos kyla, nes tai vienintelė sritis, kuri yra taip tampriai susijusi su žmogaus širdimi, emocijomis. Todėl bet kokie nesklandumai santykių sferoje išgyvenami kitaip - skaudžiau, aštriau, asmeniškiau nei, tarkim, profesinėje srityje.
Taip pat skaitykite: Psichologijos straipsnis
Vidinio pasaulio problemos
Antrąją knygos „Žuvis medyje“ dalį L. Vėželienė skiria vidiniam žmogaus pasauliui. Daugiausia problemų sukelia menka savivertė. Žmonės nepasitiki savimi, nevertina savo gebėjimų, negerbia ir nesaugo savęs, nesirūpina savimi. Taip pat - pernelyg menkas dėmesys psichinei sveikatai ar psichohigienai. Kai kurie net neįsivaizduoja, ką tai reiškia. Tinginystė taip pat yra vienas iš pagrindinių neigiamų faktorių, neleidžiančių pasveikti.
Psichikos siunčiami signalai
Nesugebame perskaityti psichikos siunčiamų signalų, jog jau laikas susirūpinti vidine higiena. Vienas tipiškiausių signalų - sutrikęs miegas. Emocijų, rūpesčių ar informacijos išvarginta, „perdegusi“ psichika nebesugeba atsipalaiduoti, žmogus nepailsi net ir miegodamas. Kitas signalas - nuolatinis ar beveik nuolatinis nuovargis. Taip pat - apatija, dirglumas, negebėjimas susikaupti, siaurėjantis interesų ratas, vis pasyviau leidžiamas laisvalaikis, vis destruktyvesni „atsipalaidavimo“ būdai. Galima dar paminėti prastėjančius santykius šeimoje.
Kaip pasirūpinti psichikos higiena?
Kaip esame mokomi rūpintis kūno higiena, remdamiesi tokiais pat principais turime išmokti rūpintis ir psichikos higiena. Mūsų veiksmai psichikos labui turi būti pastovūs. Vieni pagrindinių psichikos higienos įrankių - disciplina ir ritmas. Dienotvarkėje turi būti numatytas laikas minčių švarinimo praktikoms, savirefleksijai, kokybiškam bendravimui, veikloms, kurios padeda atsipalaiduoti, susigrąžinti emocinę pusiausvyrą, galų gale, tiesiog teikia džiaugsmo. Žinoma, būtina rūpintis fizine sveikata. Ir visa tai turi vykti kasdien, tam tinkamu laiku.
Depresija: kada kreiptis į specialistus?
Jeigu jau kyla įtarimų, kad sergate depresija, visuomet yra geriau pasikonsultuoti su specialistu, nei pačiam užsiimti savidiagnostika, išsiguglinus kokį nors virtualioje erdvėje plaukiojantį testą.
Pandemijos įtaka psichinei sveikatai
Pandemija į mūsų gyvenimą atnešė daug nemalonių permainų. Be padidėjusio nerimastingumo, žmonės išgyvena dar ir baimę, nusivylimą, jaučiasi sutrikę, nesaugūs. Ryškiausia permaina - pyktis.
Taip pat skaitykite: Psichologija ir dvasingumas
Kaip susidoroti su didėjančiu nerimu?
Būtų puiku, jei nerimo ir baimės „dozes“ panaudotume ne priešiškumui didinti, bet kūrybiškumui ugdyti. Bet kokia situacija, kurioje išjudinama nusistovėjusi rutina, psichologijos moksle vadinama krize, o bet kuri krizė atveria erdvę pokyčiams.
Kitos knygos ir įžvalgos
„Sielos drabužiai“
Alex Monaco knygoje „Sielos drabužiai“ atskleidžia, kad žmogus gimsta kaip baltas popieriaus lapas, todėl jo elgesys - ugdymo ir auklėjimo rezultatas. Tačiau būna, kad ir suaugę žmonės nepriklausomai nuo savo pastangų atsiduria tokiose situacijose, kurių metu atsiskleidžia jų vaikiškos patirtys, išmokti neteisingi elgesio modeliai ar nepasitikėjimas savimi.
„Bendradarbiauti su priešu“
Adamas Kahane’as knygoje „Bendradarbiauti su priešu“ teigia, kad dažnai siekdami mums svarbių tikslų privalome dirbti su žmonėmis, su kuriais nesutariame, kurių nemėgstame arba kuriais nepasitikime.
„Vaikystė tarp ekranų“
Elizabeth Kilbey knygoje „Vaikystė tarp ekranų“ teigia, kad laikas, vaikų praleidžiamas prie išmaniojo prietaiso - kompiuterio ar telefono - ekrano, kursto ginčus šeimose ir paveikia vaikų smegenis, jų elgesį, svorį bei raidą.
„Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“
Lina Vėželienė knygoje „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ nagrinėja septynių sielos ligų apraiškas ir pataria, kaip įveikti dvasinius sunkumus, baimes ir atsiverti tikram ir sveikam gyvenimui.
Taip pat skaitykite: Savęs paieškos kelionė "Gyvojoje psichologijoje"
Kaip atrasti žmogiškąsias savybes?
Psichologė L. Vėželienė žmogiškosioms savybėms priskiria kiekvieno žmogaus gebėjimą jausti, pykti, mylėti, klysti, klupti, keltis, laimėti, pralaimėti. Jei reikėtų vertybės, kuri apimtų visus minėtus asmens gebėjimus, tai ji ją pavadintų tikrumu. Reikia tiesiog leisti joms būti. Jei vertybės suprantamos kaip jautrumas, tikrumas, nuoširdumas, atvirumas vidiniam ir išoriniam pasauliui.
Pašaukimo paieškos
L. Vėželienė sako, kad žmonės labai įvairiai supranta sąvoką „pašaukimas“. Jei jau kyla noras „ieškoti savo pašaukimo“, tai pirmiausia siūlyčiau atsakyti sau į du klausimus: ką man tai reiškia ir kam man to reikia? Taip pat specialistė siūlo pašaukimo ieškoti ne išorinėje aplinkoje, o savo viduje. Paieškomis reikėtų užsiimti ne blaškantis nuo vienos veiklos prie kitos ar iš vieno seminaro į kitą, o atidžiai ir pagarbiai įsiklausant į savo pojūčius ir jausmus. Tikslingoms pašaukimo paieškoms ypač reikalingas geras santykis su pačiu savimi. Pašaukimo link nuveda ne protas, o širdis.
Kaip įveikti kritikos baimę?
Prieš ieškant apsisaugojimo nuo kritikos būdų, svarbu suvokti, kad kritika nėra toks sąmoningo ir dorovingo sociumo pagimdytas gėrių gėris, kurį besąlygiškai privalu priimti. L. Vėželienė tvirtai įsitikinusi, kad 99 atvejais iš šimto, kritika balansuoja ant psichologinio smurto ribos, todėl, kad ji nėra nei padedanti, nei palaikanti, nei gero linkinti. Ji pastebi, kad tik išimtiniais atvejais kokybišką kritiką generuojantis asmuo iš tiesų linki mums sklandesnio augimo: dvasinio, psichologinio, profesinio. Reikėtų neatsisakyti jokio sumanymo tik dėl to, kad labai baisu susilaukti kritikos. Gebantys tik kritikuoti nėra tokie laimingi, kaip gebantys imti ir daryti. Kad ir netobulai, kad ir savotiškai…
Gamtos terapija
Visa mūsų aplinka, o ypač gyvoji, jeigu į ją įsižiūrime, veikia kaip veidrodis, kuris gali padėti suprasti ir pamatyti save tokius, kokie esame. Knyga „Gamtos terapija“ - tarsi gydančių gamtos atspindėjimų rinkinys, skatinantis stabtelėti ir atpažinti bei patyrinėti mūsų viduje arba santykiuose su kitais žmonėmis vykstančius procesus.
Kaip gamta grąžina į realybę?
Gamta pati visada yra reali, joje nėra apsimetinėjimo, galbūt todėl ir mus ji kviečia būti tokius, kokie esame, pripažinti savo gyvenimo situaciją, amžių, tarsi „atsistoti ant žemės“. Žvelgdami į gamtą, matome jos natūralius ciklus, kaip viskam ateina savas laikas. Gamta taip pat švelniai primena ir apie tai, kad laikas ne tik ateina, bet ir praeina, ir arba mes per jį kažką nuveikiame, arba ne. Tad gamta, mano galva, grąžina mus į visokią realybę, kartais ir į gana skausmingą, tačiau būna, kad kaip tik to labiausiai ir reikia.
Kaip atrasti ryšį su gamta?
Svarbiausias dalykas - atrasti savo ryšį su gamta. Būna, kad žmonės ateina į gamtos terapijos užsiėmimą ir paskui sako: aš dažnai pats vienas einu pasivaikščioti ir supratau, kad vis dėlto tuomet ir jaučiu gamtą stipriausiai, o kitų buvimas šalia mane blaško. Tačiau yra žmonių, kuriems priešingai: jiems kaip tik didelis atradimas, kad galima kartu tylomis tyrinėti gamtą, o paskui, susėdus į ratą, pasidalinti pastebėjimais, tarsi sudėti visų žmonių patirtas įžvalgas į vieną bendrą „katilą“, pajusti, kaip kitų dalyvių netikėti pastebėjimai mus nustebina, įkvepia, sujaudina.
Pirmas patarimas norintiems pasijusti geriau gamtoje
Palikite telefoną namuose, išeikite į mišką ar gamtą bent valandai ir įsivaizduokite, kad jums vėl penkeri: turite marias laiko ir galite apžiūrėti ir pačiupinėti kiekvieną įdomų akmenėlį, ką tik norisi pauostyti, išgirdus paukščio giesmę - įsiklausyti, pajutus įdomų kvapą - gal net pamėginti juo pasekti. Tą valandą leisti sau žaisti ir mėgautis.
Dvasinės praktikos: etapai ir iššūkiai
Mintis pasidomėti kažkuo daugiau, nei penkiais pojūčiais suvokiama realybe, niekad nekyla šiaip sau. Anapusinės temos į žmogaus gyvenimą ateina kaip tik tada, kai reikia.
Dvasinės kelionės etapai
- „Aš noriu, kad man būtų geriau“: Šiame etape dvasinėms praktikoms keliami gan pragmatiški tikslai: pagerinti gyvenimo kokybę, atpalaiduoti, prablaškyti, teikti malonumą.
- „Aš noriu būti geresnis…“: Jo imasi tie, kuriems rūpi pats giliausias dvasinės kelionės tikslas. Šis etapas vadinamas - mokinystės etapu. Ir tikslas tuomet yra kitoks, nebe profilaktinis, bet transformacinis.
Mokinystės iššūkiai
Dvasinių disciplinų studijose reikia visai kitokio mokymosi, nei esame įpratę. Čia informacijos arba visai nėra, arba ji mažai reikšminga. Čia yra žinios ir yra praktika. Todėl dvasiniuose moksluose mokytis turime ne įtempdami savo intelektines galias, o atverdami širdį. Ryžtingai ir atkakliai sugerdami gaunamas žinias taip giliai, kol jos tampa mus perkeičiančiu patyrimu.
Kliūtys dvasinėje kelionėje
Daugiausiai sunkumų, kliūčių, spąstų, išbandymų kyla antrame etape, kai vietoje noro, kad man gyventi būtų geriau, atsiranda noras pačiam būti geresniu. Štai kodėl be kantrybės ir disciplinos nieko nebesigauna! Sunkiai išgyvenama tamsioji sielos naktis, žmogų puolančius demonus: akedijos, puikybės, baimės, troškimo, vidudienio demoną.
Psichologiniai sunkumai
Sulig intensyvėjančia dvasine praktika ateina psichologiniai sunkumai. Gali išryškėti negebėjimas priimti sprendimus, tam tikras laisvos valios paralyžius, jis susijęs su grėsme tapti valios invalidais - be charakterio, silpnais ir neryžtingais. Galimas mąstymo funkcijų sulėtėjimas. Gali tapti sunku aiškiai mąstyti ar aiškiai formuluoti savo mintis.
Spąstai dvasinėje kelionėje
Dažniausiai pasitaikantys spąstai, o su jais ir didžiausia klejonių rizika, - mistiniai išgyvenimai. Vis labiau pasineriant į anapusybę, atsiveria didelė įvairovė paranormalių patyrimų, kartais lydimų stiprių jausmų ar net ekstazės. Galimos ir įvairiausios kūno reakcijos: nuo drebulio, ašarų iki pykinimo, nevalingų judesių. Gali prasidėti regėjimai, girdėjimai, kūno deformacijos pojūčiai.
Kaip elgtis patyrus mistinių išgyvenimų?
- Žmogus išsigąsta ir nutraukia savo kelionę, bijodamas išprotėti. Kas kai kuriais atvejais tikrai realu, nes itin stiprūs pakitusios sąmonės būsenos išgyvenimai gali iššaukti psichotines būsenas, kurioms suvaldyti reikalinga medikamentinė psichiatrų pagalba.
- Žmogus ima mėgaujantis mistiniais patyrimais bei naujais pojūčiai ir prisirišęs prie jų sustoja.
Kūno psichoterapija: orgodinamika ir biodinamika
Orgodinamika - tai sąmoningumo ugdymo ir terapinės pagalbos metodas, apimantis visas mūsų buvimo žmogumi dimensijas: kūną, protą, emocijas ir sielą. Biodinaminė psichologija yra vienas seniausių kūno psichoterapijos metodų Europoje, kuris, kartu su Aleksandro Loweno JAV sukurta bioenergetine analize, padėjo pagrindus šiuolaikiniams į kūną orientuotiems psichoterapijos metodams.
Biodinaminės psichologijos principai
Biodinaminėje kūno psichoterapijoje psichologiniai principai yra ne tik teorijos ir sąvokos, bet ir realios energetinės jėgos, kurios gali būti organinė ir neurologinė tikrovė. Esminė biodinamikos prielaida yra ta, kad visuose gyvuose organizmuose egzistuoja kažkas panašaus į gyvybinę energiją arba bioenergiją.
Biodinamikos tikslai
Pagrindinis biodinamikos tikslas - iš naujo atrasti pirminę asmenybę. Biodinamika pabrėžia biologinę jausmų išreiškimo būtinybę. Biodinaminio požiūriui būdingas tikėjimas gėrio pradu kiekviename žmoguje. Jei žmonėms suteikiama galimybė ir erdvė pajusti savo vidinius impulsus, jais sekti, jie gali atgauti organinę pusiausvyrą, atsiranda gyvoji žmogaus esybės šerdis, pirminė asmenybė.
Terapiniai metodai
Biodinaminio kūno darbo ir „Biorelease®” metodai daugiausia susideda iš struktūruoto masažo ir tiesioginio sąlyčio su kūnu. Naudojamas transo darbas, kūno (sensoriniai) pratimai, kvėpavimo technikos, gydomieji masažai ir žodiniai metodai.
Vidurio amžiaus paauglystė
L. Vėželienė tikisi, kad knyga „Vidurio amžiaus paauglystė, arba ką veikti po 50-ies?“ bus naudinga ir moterims, ir vyrams, vidurio amžiaus paaugliams ar besirengiantiems jais tapti. Pasibaigus įprastų gyvenimo tikslų sąrašui: baigti mokslus, susirasti darbą, sukurti šeimą ir užauginti vaikus, ateina laikas improvizuoti.
Ką veikti sulaukus 50-ies?
Autorė atvirai dalinasi savo patirtimi sulaukus 50-ies, kai, pasak jos, teoriškai gyvenimas jau baigtas, bet ji vis dar gyvena. Laukti mirties nuobodu, iš naujo siekti tų pačių tikslų, kuriuos jau pasiekiau, - nebeįdomu, mokytis ko nors naujo - nematau prasmės.
Nebesirūpinti sveikata?
L. Vėželienė drąsiai teigia, kad sulaukus 50-ies, ji nesirūpina savo sveikata medicininės reklamos propaguojamu būdu. Tačiau ji rūpinasi savaip: stengiasi vis labiau atsižvelgti į savo fizines galimybes, gerbia savo poilsio laiką, vertina dienos režimo ir fizinio aktyvumo naudą sveikatai. Švarinu savo mintis ir nesimėgauju slogiomis emocinėmis būsenomis.
Leisti sau ilsėtis
Artėdama prie vidurio amžiaus, ilsėtis turėjau išmokti. Lengva nebuvo. Būdama jaunesnė, net jei jausdavausi pavargusi, savo nuovargį ignoruodavau. Būtent nuovargis, kai galų gale išmokau į save įsiklausyti ir jį pripažinti, buvo pirmasis meilės sau mokytojas.
Nebūti beždžione
Sulaukus garbingo amžiaus, ėmė ir pasitvirtino, kad esu kilusi iš beždžionės. Pastebėjau, kad nežinodama, kuo užsiimti, imu beždžioniauti. Žvalgausi į pažįstamas moteris, nusižiūrinėju, ką jos veikia, užuot mąsčiusi savu protu ir dariusi savitus pasirinkimus.
Stovėti po lietumi ir nebijoti sušlapti
Su amžiumi dingsta noras apsidrausti. Anksčiau to labai reikėjo, nes privalėjau rūpintis vaikų saugumu ir gerove. Dabar jau nebesvarbu? Kai tau per 50, gyvenimo saugumu rūpintis nebėra prasmės. Nuo pabaigos neapsidrausi.
Nebesivarginti dėl reputacijos
L. Vėželienė teigia, kad gali nebesivarginti dėl savo reputacijos ir nebedrebėti dėl profesinio įvaizdžio. Vis tiek darbo rinkoje lygiavertiškai jau nebežaidžiu.
Narcisizmas ir gyvenimas priešais veidrodį
Psichologė, psichoterapeutė Lina Vėželienė atkreipia dėmesį į pagundą sukoncentruoti dėmesį tik į save, savo įvaizdį ir gerovę. Jos teigimu, „gyventi priešais veidrodį“ yra stipriai pavojinga.
Kas yra narcisizmas?
Narcisizmas, paprastai kalbant, yra patologinė savimeilė. Žmogus žavisi ir myli savo paties atvaizdą, įvaizdį ar įspūdį, kurį jis daro aplinkiniams. Įsivaizduoja esąs tobulas ir ypatingas.
Kas nulemia narcizinės asmenybės tipą?
Laikmetis, auklėjimas, prigimtis, pasirinktos vertybės, aplinka, kurioje augo būdamas vaikas, jam kelti atitikimo tėvų lūkesčiams reikalavimai, nepriėmimas, sąlyginė ,,meilė“ - daugybė sudedamųjų dalių. Lemtingų detalių gali būti daug, tačiau šio sutrikimo pagrindą visgi sudaro menka savivertė, kurią reikia kompensuoti štai tokiu, narciziniu būdu.
Kaip elgtis, sutikus savo kelyje narcizą?
Reikėtų nepasiduoti narcizinėms manipuliacijoms, stengtis išlaikyti nuomonę apie save tokią, kokia ji yra, nepriklausomai, ką jums ,,suokia“ savus poreikius tenkinantis narcizas. Nereikėtų tikėtis, kad narcizas prisileis jus taip arti, jog jausitės mylimas ir svarbus.
Ar galima išgyti nuo narcizmo?
Gydant narcizą nūdienos sąlygomis galiotų ta pati sąlyga - išdrįsti neatstumti jam dovanojamos Meilės. Išdrįsti įsileisti kitą žmogų į savo gyvenimą, pasitikėti juo, atsiverti, rizikuoti, mylėti. Ir nereikės tuomet vienišam merdėti prie savo veidrodinio atspindžio.
Žmogiškosios vertybės ir pašaukimo paieškos
Lina Vėželienė teigia, kad jos tikslas - dalintis tuo, kas gyva ir kas, pasak Frydricho Nyčės, „žmogiška, pernelyg žmogiška“. Stengiuosi rašyti apie tai, kas įdomu man pačiai. O man įdomu tai, kas gyva, ir tai, kas žmogiška. Ir tai tikrai ne akademinė psichologija ar teorinė moralės etika. Man įdomios ne žmogiškos vertybės, o žmogiškos savybės.
Meditacija kaip terapija
Meditacija susidomėjau dėl jos neįkainojamos psichoterapinės naudos. Dažnas psichoterapijos klientas skundžiasi negebėjimu suvaldyti savo minčių, o dar dažniau ir jausmų. Žmones vargina neišsenkančiu srautu plūstantis minčių chaosas ir padrikos, nenuspėjamos emocinės reakcijos net į menkiausius išorinius dirgiklius.