2021-ieji Lietuvoje paskelbti poeto Vytauto Mačernio metais, pagerbiant šio jauno, bet nepaprastai talentingo kūrėjo atminimą. Nors jo gyvenimas nutrūko vos 23-ejų, Mačernis įsitvirtino lietuvių literatūros klasikos panteone, tapdamas vienu jauniausių šio garbingo sąrašo narių. Jo kūryba ir gyvenimas tebėra įkvėpimas ir susidomėjimo objektas, o Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkiniai atveria naujus poeto asmenybės ir kūrybos klodus.
Vytauto Mačernio Fenomenas
Vytautas Mačernis - reiškinys lietuvių literatūroje. Jo talentas atsiskleidė neįtikėtinai anksti, o kūryba, nepaisant jauno amžiaus, pasižymi brandumu, filosofine įžvalga ir giliu žmogaus būties pajautimu. Mačernis paliko gilų pėdsaką lietuvių literatūroje, įkvėpdamas skaitytojus ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus, permąstyti vertybes ir pajusti ryšį su gamta ir gimtine.
Kūrybos Pripažinimas
Nors sovietmečiu Mačernio kūryba buvo nutylima dėl jo mirties aplinkybių ir Vakarų orientacijos, studentai slapta platino jo eilėraščius, vertindami jo talentą ir originalumą. Oficialus pripažinimas atėjo tik 1970-aisiais, išleidus rinktinę „Žmogaus apnuoginta širdis“, kuri atskleidė Mačernio kūrybos unikalumą ir svarbą lietuvių literatūrai.
Didžiausias jaunojo poeto pasiekimas įvyko 1944 metų kovo 28 dieną, kai Vilniaus filharmonijoje vyko Literatūros ir dainų vakaras, kurį rengė Vincas Mykolaitis-Putinas. Nors ir karo metai, poetų susirinko didelis būrys. Jis išsitraukia trioletus, keletą perskaito: „Kadaise žemėj buvo daug velnių, kurie norėjo sielą pirkt žmogaus…“ Vytautas jau lenkiasi, eina nuo scenos, tačiau plojimai taip griaudi, jog galima apkursti. Tą dieną įvyko Mačernio pripažinimas! Tačiau klasiku jaunasis poetas tikrai dar nežadėjo tapti, užbaigtu ciklu laikė tik „Vizijas“, o visus kitus eilėraščius ketino taisyti, ypač „Sonetus“.
Maironio Muziejaus Indėlis
Maironio lietuvių literatūros muziejus atlieka svarbų vaidmenį puoselėjant ir populiarinant Vytauto Mačernio kūrybinį palikimą. Muziejuje saugomi poeto rankraščiai, laiškai, nuotraukos ir kiti dokumentai, kurie atskleidžia jo gyvenimo ir kūrybos detales. Muziejininkai renka prisiminimus apie poetą, rengia parodas ir leidžia publikacijas, skirtas jo atminimui.
Taip pat skaitykite: Maironis: Poetas ir Kunigas
Aldona Ruseckaitė, ilgametė Maironio muziejaus darbuotoja, skyrė didelę dalį savo profesinio gyvenimo Vytauto Mačernio kūrybos tyrinėjimui. Jos biografinis romanas „Dūžtančios formos“ (2017) tapo reikšmingu įvykiu literatūros pasaulyje, atskleidžiančiu poeto asmenybę, jo meilės istoriją ir tragišką likimą.
Aldonos Ruseckaitės Žvilgsnis į Mačernį
Aldona Ruseckaitė, rašydama romaną apie Vytautą Mačernį, rėmėsi archyvais, laiškais ir savo fantazija. Ji teigia, kad rašant knygas, fantazija yra būtina. Rašydama apie kiekvieną rašytoją, ji pasideda prie darbo stalo jo nuotrauką, vis pakeliu galvą, pažiūriu… Tenka labai susigyventi, įsigilinti, įsivaizduoti įvykius ir aplinką. Tad pabuvau atlaidų šurmulyje. Kitą kartą važiavau, kad nebūtų žmonių, kad galėčiau ramiai, tyliai pasėdėti Žemaičių Kalvarijos bažnyčios vienuolių suole, kuriame poetas sėdėdavo.
A. Ruseckaitė atskleidžia, kad ją sužavėjo Maironio asmenybė, jog jis iki mirties, iki 70-ųjų savo gyvenimo metų, išliko pareigos ir jausmo žmogus. Tačiau radau ir truputį juokingų momentų, kai garsus klasikas spaudoje diskutuoja su pirmo kurso studentu, gindamas savo kūrybą. Julijos Žymantienės gyvenimo istorijoje jau seniai žavėjo jos meilė trisdešimčia metų jaunesniam vyriškiui, nuostabūs, gilaus jausmo persmelkti laiškai. O ir šiaip ją lyg atradau iš naujo: drąsa gyventi, keistis, kurti, pakovoti už save ir kitas moteris, jos tolerancija, gyvenimo situacijų suvokimas, jos ryžtas, širdies gerumas globoti Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlius, jos tolima sunki kelionė Amerikon rinkti aukų, kai ant pečių jau septynios dešimtys metų. V. Mačernio eilėraščius mėgstu nuo mokyklos laikų, nors jie plito paslapčiomis, per rankas, nuorašais, mūsų lituanistė buvo tikra intelektualė, ji atskleisdavo daug paslapčių. Mane lyg kokia slapta jėga vis vedė V. Mačernio keliais. Net Žemaitiją per jį pamilau: skaitau „Vizijas“, žiūriu į jo pelkes, laukus, miškus, atrodo, kad ten kadaise gyvenau… Be to, muziejuje per ilgą laiką sukaupėme nemažą V. Mačernio literatūrinį palikimą: dokumentų, laiškų, rankraščių. B. Vildžiūnaitė savo mylimojo laiškus atidavė būdama devyniasdešimt šešerių… Tokia būna meilė. Mane labiausiai ir domino „nuodėmingasis“ S. O S. Nėris? Čia irgi ilga istorija, visada mane intrigavusi… Kadangi S. Nėries memorialinis muziejus Palemone priklauso Maironio lietuvių literatūros muziejui, tad teko rūpintis viskuo: namo remontu, ekspozicijos atnaujinimu, leidinio parengimu ir t. t. Su Lietuvos televizija sukūrėme iš memorialinio muziejaus keletą laidų. Aišku, į žmogaus batus neįlipęs jo gyvenimo nesuprasi, tačiau bandžiau, ir ką - išties naujai atradau, jog poetė buvo naivi politikė, įtikėjusi į teigiamas bolševizmo permainas, ir galop susigaudžiusi jau visai prieš mirtį, jog klydo. Mane labiausiai ir domino „nuodėmingasis“ S. Nėries laikotarpis, nes vaikystė, jaunystė, meilė - kaip daugumos žmonių, o tie bolševikiniai metai - čia jau jos likimas, taip susimazgęs. Mes kartais pamirštame, kad menininkai būna naivesni, jautresni, nepraktiški… Parašiusi knygą tarsi susidraugavau su Salomėja.
Pažintis su Brone Vildžiūnaite
Viena svarbiausių A. Ruseckaitės pažinčių, padėjusių geriau suprasti Vytauto Mačernio asmenybę, buvo susitikimas su jo sužadėtine Brone Vildžiūnaite. Ši moteris, visą gyvenimą saugojusi atsiminimus apie mylimąjį, pasidalijo su rašytoja vertingais prisiminimais ir laiškais, kurie atskleidė Mačernio jausmus, svajones ir abejones.
A. Ruseckaitė prisimena: „Bronė Vildžiūnaitė nėra parašiusi atsiminimų apie Vytautą Mačernį, o ir jos pasakojimai apie šią istoriją buvo ypač fragmentiški, mat visa tai ji laikė ir, matyt, tebelaiko, savo asmeninio gyvenimo dalimi. Tokia pozicija, mums, šiandien pratusiems prie žmonių atsivėrimų televizijos ekranuose ar žurnalų puslapiuose, yra labai netikėta ir sunkiai suprantama. Vis dėlto, ši meilės istorija, vykusi prieš aštuonis dešimtmečius, tebėra jos asmeninė istorija. Štai kodėl šį pasakojimą man teko susirinkti iš nuotrupų. Keli labai svarbūs dokumentai yra saugomi Lietuvių tautosakos ir literatūros archyve - tai pačios Bronės laiškai, rašyti jos ir Vytauto bendram draugui Juozui Jurkui jau po Mačernio mirties. Šiuose laiškuose ji gal vienintelį kartą atsiveria apie šiuos santykius. Bronė rašo, jog jaučiasi kalta dėl neįvykusios jų santuokos, kad jei būtų priėmusi kitokį sprendimą, galbūt ir paties Vytauto likimas būtų kitoks. Galiausiai, prisipažįsta, kad su savo sielvartu ji užsivers lyg kokia kriauklė visam laikui ir niekam apie tai daugiau neprabils. Rodos, šį pažadą ji ir ištesėjo. Maža to, ji visą gyvenimą liko ištikima poetui, pati taip ir nesukūrusi savo šeimos. Šią istoriją Mačernio mylimoji Bronė apgaubė kaip inkliuzą gintare ir pasiliko tame jaunystės dienų prisiminime. Ir nors anuomet būta kaltinimų jos atžvilgiu, tačiau yra nemažai paliudijimų apie šių dviejų jaunų žmonių meilės ryšį, kuris skleidėsi tiek studentavimo laikotarpiu Vilniuje, tiek gražiai aprašytas paties Mačernio laiškuose. Yra ir jos pačios įrašas, kuriame ji teigia, kad tokių kaip Vytautas per šimtmetį gimsta vos vienas ir kad ji mylėjusi lygiai taip pat stipriai kaip ir jis ją. Tad šie laiškai, kuriuos atradau jau rašydama knygą, man buvo labai reikšmingas Bronės liudijimas iš praeities. Mat vėliau šią istoriją ji pati apgaubė kaip inkliuzą gintare ir pasiliko tame jaunystės dienų prisiminime."
Taip pat skaitykite: Maironio portretas
Meilės Istorija Laiškuose
Vytauto Mačernio laiškai Bronei Vildžiūnaitei - unikalus epistolinio paveldo dokumentas, atskleidžiantis poeto jausmų gilumą, jo pasaulėžiūrą ir santykį su mylimąja. Šie laiškai - ne tik meilės prisipažinimai, bet ir svarbus šaltinis, padedantis geriau suprasti Mačernio kūrybą ir asmenybę.
A. Ruseckaitė teigia, kad jų istorija išties yra kartu ir be galo graži, ir tragiška. Jaunuoliai susipažino 1939 metais mokydamiesi Kauno Vytauto Didžiojo universitete, kur Mačernis studijavo anglų kalbą, o Bronė - teisę. Būtent jai pirmai jis ir krito į akis, mat buvo dailus, paslaptingas jaunuolis, tačiau šiuo laikotarpiu jų santykiai buvo tik per atstumą. 1940 metų rudenį jų keliai trumpam išsiskiria, mat dalis studijų, tarp jų ir teisės, perkeliamos į Vilniaus universitetą. Tačiau po pusmečio į Vilnių persikelia ir pats Vytautas ir jų santykiai netrukus čia užgimsta. Pamažu tarp jų įsisiūbuoja meilė ir jie tampa labai artimi. Tai rodo štai koks faktas: nors Mačernis buvo kilęs iš bajorų giminės, tačiau vertėsi labai sunkiai. Maža to, buvo gan nepraktiškas - didžiąją dalį iš mamos gautų pinigų išleisdavo knygoms, o paskui vos sudurdavo galą su galu. Tuo tarpu Bronė, nors taip pat gyveno nepasiturinčiai, tačiau tarp studijų nedidelėje įmonėlėje dirbo buhaltere, o kartais padirbėdavo ir studentų valgykloje ir tokiu būdu materialiai rėmė ne tik savo jaunesnį brolį, bet ir Vytautą. Vienam bičiuliui poetas yra prisipažinęs, kad jei ne Bronė, jis būtų „badu nustipęs“. Tad jų santykis buvo visa apimantis - ir romantiškus jausmus, ir materialinę būtinybę. Jų susirašinėjimas laiškais prasidėjo 1941 metų vasarą, Vytautui išvykus atostogų į Šarnelę, o Bronei - į Anykščius. Šie laiškai kupini jausmingų prisipažinimų ir gražiausių vilčių. Galiausiai jie sutaria, kad 1943 metų vasarą būtinai susituoks. Tačiau laikas buvo sudėtingas - universitetas vokiečių valdžios uždarytas, o jaunuoliai buvo siunčiami į darbus Vokietijoje, tad pasirodyti mieste be reikiamo dokumento buvo gan pavojinga. Tiesa, Mačernis sugalvojo išeitį - Kulautuvoje baigė gidų kursus vokiečių kalba, kurie, kaip tikėjosi, turėjo suteikti atleidimą nuo tarnybos kariuomenėje ar darbų Vokietijoje. Deja, šios viltys buvo tuščios. Iš Vilniaus miesto burmistro Bronė išrūpino jiems leidimą susituokti. Ši data buvo numatyta 1943 metų rugpjūčio 13 d. 10 val.
Neįvykusios Vestuvės
Lemtinga aplinkybė, sužlugdžiusi Vytauto ir Bronės planus susituokti, buvo Bronės motinos liga. Nenorėdama jaudinti sergančios motinos, Bronė atidėjo vestuves, o netrukus Mačernis išvyko į gimtinę ir daugiau su mylimąja nebepasimatė. Šis įvykis paliko gilų pėdsaką abiejų gyvenimuose ir tapo viena iš Mačernio legendos dalių.
A. Ruseckaitė pasakoja, kad tuo metu pas Bronę buvo atvykusi jos mama - valdinga ir griežta moteris. Į Vytautą ji žiūrėjo gan kreivai, mat jis buvo neturtingas, nepraktiškas, maža to, dar studijavo filosofiją ir rašė eilėraščius - kas iš tokio žento… Netikėtai sužinojus apie dukters santuoką, ją ištiko nervų priepuolis, dėl to teko skubiai kreiptis į gydytojus. Nenorėdama dar labiau jaudinti mamos, Bronė pasiūlė santuoką nukelti. Po kelių dienų iš Vilniaus geležinkelio stoties Vytautas išlydėjo Bronę į Anykščius ir daugiau jos nebepamatė.
Tragiška Žūtis
1944 metų spalio 7 dieną Vytautas Mačernis žuvo nuo atsitiktinės sviedinio skeveldros gimtajame Šarnelės kaime. Jo mirtis tapo tragišku smūgiu lietuvių literatūrai ir dideliu asmeniniu praradimu Bronei Vildžiūnaitei, kuri visą gyvenimą saugojo atminimą apie mylimąjį.
Taip pat skaitykite: Laiko ir atminties eilėraštis
A. Ruseckaitė teigia, kad Vytautas žuvo 1944 metų spalio 7 d. ir apie tai Bronė nieko nežinojo. Tik atvykusi tęsti studijų į Vilnių maždaug lapkričio mėnesį, ji savo ir jo vardu parašė prašymus mokytis, taip pat dėl bendrabučio - mat mokėjo padirbti jo parašą - ir laukė jo atvykstančio. Tačiau susirinkus į pirmą paskaitą, Vincas Mykolaitis-Putinas paprašė tylos minute pagerbti Žemaitijoje žuvusį poetą Vytautą Mačernį. Štai tada ji ir sužinojo apie jo mirtį. Nebegalėdama tęsti studijų tame pačiame universitete, kur bendravo su Vytautu, ji metė teisę ir įstojo į Pedagoginį institutą mokytis istorijos.
Mačernio Kūrybos Populiarumas Tarp Jaunimo
Nepaisant tragiško likimo, Vytauto Mačernio kūryba išliko aktuali ir populiari tarp jaunimo. Jo eilėraščiai, kupini egzistencinių klausimų, meilės, gamtos pajautimo ir gimtinės ilgesio, rezonuoja su jaunų žmonių patirtimis ir ieškojimais.
A. Ruseckaitė teigia, kad jo kūrybinis talentas atsivėrė Kaune. Būtent čia, Mačerniui susitikus su Eugenijumi Matuzevičiumi, Kaziu Bradūnu, Mamertu Indriliūnu, Broniumi Krivicku ir kitais poetais, tarp jų užgimė būtinybė ieškoti savo poetinio kelio. Penktadieniais jie visi drauge eidavo į karčemėlę, kur kalbėdavo apie literatūrą, bandė atrasti naujų literatūrinių srovių ir nutolti nuo Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Salomėjos Neries poetinio lauko. Nors šiuos poetus jie mėgo, tačiau šėlo trokšdami pateikti visiškai kitokį savo pačių matymą. Sykį savo draugams Mačernis perskaitė vieną iš savo vizijų ir tai bičiuliams padarė begalinį įspūdį. Čia jie kaip tik ir išgirdo kažką naujo, tam tikrą poezijos ir prozos samplaiką ir tai sukėlė jų ovacijas - juk būtent to jie visi ir ieškojo. Netrukus savo kelis eilėraščius iš ciklo „Vizijos“ Mačernis perskaitė Ateitininkų susirinkime. Jo bičiuliai vėl nenustygo iš džiaugsmo, nors profesūra laikėsi santūriai. Brazdžionis paprieštaravo, kad čia dar ne poezija, o tolimi poezijos bandymai.
Asmenybės Portretas
A. Ruseckaitė teigia, kad muziejuje turime V.Mačernio "Literatūrinį dienoraštį", kurį patyrinėjus tampa aiškus poeto pomėgis iš karto skaityti kelias knygas skirtingomis kalbomis, jo studijų knygelę, kurią tyrinėjant galima rasti įdomių faktų. Pavyzdžiui, kad Vosylius Sezemanas, poeto filosofijos dėstytojas, su juo kalbėdavosi kaip lygus su lygiu - visiškai neegzaminuodavo, o klausdavo: kolega, ką perskaitėte; paspausdavo ranką ir parašydavo aukščiausią pažymį. Taigi galbūt žmogus, kuris yra labai įsigilinęs į V.Mačernio gyvenimą, nieko naujo mano romane ir neras, tačiau, kaip minėjau, poeto gyvenimo istorijos niekas vienoje knygoje taip plačiai iš tokios pusės, iš kurios nagrinėju aš, dar nėra analizavęs. Žinoma, šioje knygoje daug dėmesio skyriau ir V.Mačernio kūrybai, jos pradžiai, brendimui iki absoliutaus poeto pripažinimo ir Vytauto pažiūrų pokyčiams.