Šiuolaikinis žmogus yra nuolat apsuptas didelio kiekio informacijos. Siekiant patraukti dėmesį, atsiranda vis įmantresnės pateikimo formos, kuriose svarbų vaidmenį atlieka ne tik pagrindinė informacija, bet ir jos apipavidalinimas. Gana dažnas rašytinės informacijos paįvairinimas - spalvomis. Kyla klausimas, ar ryšys tarp kalbos garsų ir spalvų yra organiškas, ar atsitiktinis, ir kokie mechanizmai veikia kaip subjektyvaus pasirinkimo katalizatoriai. Atsakymų į šiuos klausimus paieškos veda į suvokimo ir atminties procesų, kuriuos tyrinėjo Vaclovas Martišius, analizę.
Vaclovo Martišiaus indėlis į kognityvinę psichologiją
Vaclovas Martišius yra žinomas kognityvinės psichologijos specialistas, prisidėjęs prie suvokimo, dėmesio ir atminties teorijų plėtojimo. Jo knyga „Kognityvinė psichologija. I dalis: Suvokimas ir atmintis“ yra skirta aukštųjų mokyklų studentams, nagrinėjantiems šias temas. Knygoje pateikiamos šiuolaikinės dėmesio, atpažinimo, atminties teorijos ir modeliai. Atskirą profilį turi ir knygos Kognityvinė psichologija 1 dalis. Suvokimas ir atmintis autorius Vaclovas Martišius.
Suvokimas ir atmintis kognityvinėje psichologijoje
Kognityvinė psichologija tiria pažinimo procesus, tokius kaip suvokimas, dėmesys, atmintis, kalba, mąstymas ir problemų sprendimas. Suvokimas yra procesas, kurio metu gauname informaciją iš aplinkos per savo pojūčius ir interpretuojame ją. Atmintis yra procesas, kurio metu išsaugome ir atgauname informaciją.
Martišius (2008) teigia, kad kalbos suvokimas prasideda nuo garso tonų suvokimo. Išskiriamos dvi pagrindinės tono aukščio suvokimo teorijos: vietos ir laiko. Kalbos suvokimo procesus nagrinėja ir psicholingvistikos atstovai. Miller ir Neisser tyrimai grindžiami psichinių pažinimo procesų - jutimo, suvokimo, mąstymo - analize. Hipotezės yra grįstos asmenine patirtimi, motyvacija ir veiksmais. Pažinimo schema leidžia suvokti perduodamą informaciją, atskirti žinoma nuo nežinoma.
Kalbos suvokimas yra kalbos vienetų, t. y. įvairių kalbos garsų analizė ir sintezė. Kalbos supratimas - tai minties elementų analizė ir sintezė, sąvokų ir sprendimų, atspindinčių tikrovės daiktų ir reiškinių santykius, suvokimas. Abu procesai - kalbos suvokimas ir supratimas - tarpusavyje glaudžiai susiję.
Taip pat skaitykite: Kognityvinės psichologijos raida
Garso ir spalvos asociacijos: fonosemantinis aspektas
Vienas iš įdomių suvokimo aspektų yra asociacijos tarp garso ir spalvos, kartais vadinamos sinopsija. Tai reiškinys, kai vienas pojūtis (pvz., garsas) sukelia kitą pojūtį (pvz., spalvą). Fonosemantika tiria ryšį tarp kalbos garsų ir jų reikšmių.
Dar Platono užrašytame dialoge „Kratilas“ Sokratas teigė, kad žodžiai, įvardijantys daiktus, susideda iš garsų, ir pats garsas savaime jau turi savo prasmę. Pavyzdžiui, garsas [r] siejamas su judėjimu, [o] - su skvarbumu, [l] - su glotnumu, o [d] ir [t] - su sukaustymu.
Garsinio simbolizmo tyrinėtojai bendrai sutaria, jog šio mokslo pradžia ir galima laikyti Platono dialogą „Kratilas“. Mintis apie fonosemantikos egzistavimą galime sutikti ir vėlesniuose filosofų, tokių kaip Leibnizas, Locke’as, Thoreau ar iškilių kultūros veikėjų, tokių kaip Goethe, Novalis, Balzacas, Hugo, Carrollis, Rimbaud, Proustas ir kitų darbuose.
Šiuolaikiniai tyrinėjimai taip pat patvirtina, kad ryšys tarp kalbos garsų ir spalvų nėra atsitiktinis. Pavyzdžiui, W. Köhler’io tyrimas parodė, kad žmonės beprasmiams žodžiams „maluma“ ir „takete“ intuityviai priskiria skirtingas figūras - apvalią ir kampuotą. Remiantis Sokrato pastebėjimais, tai galima paaiškinti tuo, kad tariant žodyje „maluma“ esančią /l/, liežuvis šliuožia minkštai ir išreiškia tarsi glotnumo savybę, o žodyje „takete“ esanti /t/ tariama suspaudžiant, įremiant liežuvio galą, kas labiau tinka išreikšti standžioms, „sukaustymo“, „stovėjimo“ daikto savybėms pažymėti, šiuo atveju - kampuotai figūrai.
Tyrimas: garso ir spalvos asociacijos
Doc. dr. Vaclovo Martišiaus vadovaujamo tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar tarp tam tikrų garsų ir su jais siejamų spalvų pasirinkimas yra statistiškai reikšmingas. Tiriamiesiems buvo pateikta 14 garsų, ir po kiekvieno ištarto garso jie turėjo išsirinkti vieną spalvą iš dešimties standartinių spalvų skalės. Tyrime dalyvavo 115 žmonių (51 vyras ir 64 moterys), kurių vidutinis amžius buvo 26 metai. Rezultatų statistinė analizė atskleidė, kad tarp tam tikrų garsų ir su jais siejamų spalvų pasirinkimas yra statistiškai reikšmingas.
Taip pat skaitykite: Kalbos ritmo suvokimas: apžvalga
Šis tyrimas patvirtina, kad egzistuoja tam tikri dėsningumai tarp kalbos garsų ir spalvų asociacijų. Tai gali būti susiję su įvairiais faktoriais, tokiais kaip garsų akustinės savybės, jų artikuliacija ir kultūrinės asociacijos.
Sinestezijos reiškiniai
Sinestezija - tai neurologinis reiškinys, kai vienas pojūtis automatiškai ir netyčia sukelia kitą pojūtį. Pavyzdžiui, žmogus, turintis spalvinę klausą, gali matyti spalvas, kai girdi muziką. Sinestezijos reiškiniai, kai vienas pojūtis gimdo kitą, plačiai aprašyti ir seniai žinomi, o taip vadinama spalvinė klausa yra vienas iš dažniausiai minimų sinestezijos atvejų fonosemantikoje.
Psichologai Beaunisas ir Binet’as 1892 metais užfiksavo ir įvardino spalvinės klausos fenomeną. Jie moksliškai aprašė vieno vyriškio atvejį, kuris žodžius tekste su raide „a“ pabraukdavo raudonai, o kitais atvejais naudojo nuosekliai kitas spalvas.
Wellek, žinomas šio klausimo tyrinėtojas, sugrupavo visus galimus sinestezijos atvejus į tam tikrą schemą. Pojūtis-pojūtis tai situacija, kai tarkim klausos garsas atrodo žalias arba skanus ir t.t. Sinestezijos atvejai pojūtis-vaizdinys yra dažni mene, pavyzdžiui, muzikoje skambant garsams arba dailėje, regint paveikslus. Vaizdinys-vaizdinys, tai tiesiog situacija, kai viena mintis sukelia paralelei naują mintį/vaizdinį, vaizdinys-vaizdinys randa savo pavyzdį tarkim poezijoje. Kaip minėta prieš tai, sinestezija gali pasireikšti įvairiai.
Kalbos suvokimo svarba ir lyčių skirtumai
Gebėjimas suprasti kalbą - labai svarbus žmogaus gyvenime. Bendraujant ir suprasdami, ką mums sako kiti žmonės, dažnai net nepagalvojame, kiek įvairių ir sudėtingų procesų vyksta mūsų smegenyse, atsakingose už šią veiklą. Kalba apibūdinama kaip ženklų sistema, atliekanti pažintinę (informacijos gavimo, perdirbimo, išlaikymo), išreiškimo (ekspresinę, norų, tikslų, jausmų), bendravimo (komunikacijos, informacijos perdavimo, dvasinio bendravimo) funkcijas.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimas: aspektai
Čikagos Northwesterno universiteto mokslininkai pirmieji nustatė, kad vaikams atliekant kalbėjimo užduotis, tam tikra mergaičių smegenų sritis yra aktyvesnė nei analogiška berniukų smegenų sritis. Tyrimų rezultatai rodo, kad berniukų kalbos suvokimas labiau sensorinis, o mergaičių - abstraktesnis. Šie duomenys gali turėti didžiulę reikšmę mokant vaikus (Burman). Matyt, dėl šių kalbinių skirtumų mergaičių kalbos raida ankstyvajame amžiuje yra spartesnė nei berniukų, o lyčių skirtumai išnyksta tik sulaukus pilnametystės.