Vizualinės kūrybos fenomenas ir sveikata - ar tarp šių sąvokų gali būti kas nors bendro? Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip asmenybės kultas įsitvirtina, kokios priežastys lemia šį reiškinį, ir kokią įtaką jam daro kultūra, religija bei socialinės normos. Aptarsime, kaip meno terapija ir kūrybinė veikla gali padėti asmens sveikatai ir socialumui, atskleisdama intersubjektyvumą, ypač sergantiesiems psichikos ligomis. Taip pat panagrinėsime, kaip krikščioniškos vertybės ir sekuliarizmas veikia Europos kultūrą ir visuomenę, ir kaip šios idėjos susijusios su asmenybės kulto formavimusi.
Vizualinės Kūrybos Poveikis Sveikatai ir Socialumui
Vizualinės kūrybos reikšmė asmens sveikatai ir socialumui įrodyta seniai. Dailės terapijos procesas suteikia galimybę įsisąmoninti pirminius tarpasmeninius santykius, atskleidžia intersubjektyvumą, o grupinė dailės terapija yra labai efektyvi sergantiesiems fibromialgija. Sergantiesiems psichikos ligomis, meno kalbos atradimas gali būti itin svarbus. Tradiciniame, religiniame mene tam tikriems kūriniams buvo priskirta galia gydyti. Meno kūrinys buvo suvoktas kaip žmogų viršijančių galių ruporas, padovanotas išskirtiniu poveikiu žiūrovui. Tai paaiškina piligrimų kelionių fenomeną ir išgijimus, pasimeldus prie vieno ar kito vadinamojo stebuklingo paveikslo. Toks kūrinys buvo žmogų viršijančios malonės retransliatorius.
Gydymo galia čia nesietina su autoriaus pastangomis, o su kulto objektu ir konkrečios konfesijos kulto praktikomis. Gydantis menas mūsų šalyje atsirado kartu su šventų paveikslų kulto užuomazgomis. Nuo XIX a., kai meno kūrinys tapo individualaus, su autoriumi siejamo turinio ruporu, terapinio efekto prielaidos pasikeitė iš esmės. Poveikiu žiūrovui grįstas gydymas virto savigyda, atsiveriant ir viešinant vidujybę nuodijantį turinį. Vietoj išoriškų galių kūrinyje buvo sureikšminti vidiniai individualūs ištekliai. Jų atvertis ir komunikavimas meno priemonėmis tapo būtina terapinio poveikio sąlyga.
Romantizmo, taip pat vėlesnio klasikinio modernizmo menininkai Lietuvoje ne kartą yra pabrėžę, kad meninė pastanga jiems padėjo gydyti vienokias ar kitokias sielos piktžaizdes. Šiuolaikinio, medicinos poreikius tenkinančio pavidalo dailės terapiją aptinkame tik po dešimtojo dešimtmečio. Tiesa, tam tikrų dėmesį nukreipiančios, užimtumo ar dailės priemones naudojančios terapijos elementų medicinos įstaigose būta ir sovietiniais laikais, nors niekas jų taip nevadino ir, žinoma, sistemingai netaikė.
Nūdienos dailės terapijos pradžia sietina su fizinių ir informacinių sienų pašalinimu po antrosios nepriklausomybės, kai milžiniški naujų idėjų srautai subrandino pirmąją dailės terapijos entuziastų mėgėjų kartą, bandžiusią naujas žinias taikyti praktiškai. Nors pirmieji bandymai ne visada buvo sėkmingi ir metodiškai pagrįsti, svarbu, kad dalis entuziastų suvokė savo žinių stoką ir užsiėmė tiek sisteminga savišvieta, tiek ir bandymais tiesiogiai perimti patirtį ir žinias iš užsienio kolegų. Būtent ši entuziastų dalis labai greitai evoliucionavo į savo srities profesionalus, tapusius dailės terapijos pirmeiviais.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Per gana trumpą laiką atsirado profesijos pirmeiviai, būtiną kompetenciją įgiję savarankiškai ir padedami užsienio specialistų, įsikūrė ir sėkmingai funkcionuoja visuomeninės organizacijos, buriančios meno ar dailės terapijos metodus taikančius specialistus. Svarbiausia - sėkmingai veikia naujos srities profesionalus ruošianti programa. Tiesioginis dailės terapijos poveikis menui nelabai reflektuojamas. Kita vertus, dailės terapija ir meninė pastanga - neabejotinai susisiekiantys indai, ir nors akivaizdų priežastinį ryšį įžvelgsime ne visada, tam tikros koreliacijos pastebimos. Jos veikia ne tik iš medicinos į meną, bet ir iš meno į mediciną.
Medicinos mokslo galių augimą atspindi dailės terapijos įsitvirtinimas: medicina subordinavo menines priemones ir meninę logiką savo reikmėms. Meninės kūrybos kontekste išrasta vidujybės ir išorybės apykaita, tarp jų vykstantys komunikacijos procesai suteikė medicinai galimybę atpažinti ir kontroliuoti vidujybės procesus, kreipiant juos pageidaujama linkme. Būtent to ir siekia dailės terapeutas: teikti emocinei paciento būklei pozityvią dinamiką. Dailės terapija nuolat ieško būdų, kaip bet kuriuos meninės kūrybos ar tyrimo instrumentus subordinuoti medicinos poreikius atliepiančiai objektyvacijai. Meninė saviraiška paverčiama vidujybės suišorinimo ekranu, o į jį nukreipti meninio tyrimo instrumentai - medicinai pritaikytomis priemonėmis, indikuojančiomis vidujybėje paslėptą problemą ar ligą, jos kaitą.
Menas ir medicina susitinka spręsdami labai konkrečias problemas, kamuojančias labai konkrečius žmones. Medicina tokia buvo visą laiką, tačiau meninės pastangos neusinteresuotumo principo atsisakė visai neseniai, tik maždaug antroje XX a. Dailės terapijos taikymas neabejotinai praturtina medicinos galimybes, gerinant ligonių gyvenimo kokybę visais gydymo ar reabilitacijos etapais. Nuo ilgų, neretai skausmingų procedūrų kenčiančiam žmogui nesvarbu, kas pagerino jo emocinę savijautą. Jam svarbu, kad jam geriau, kad jis bent kartais pamiršdavo kankinantį klausimą, ar tos procedūros bus veiksmingos. Tebūnie tai placebas ar šiuolaikinis šamanizmas, nors daugybė autoritetingų tyrimų įrodė priešingai. Dailės terapijos taikymo sričių yra be galo daug, tačiau šis pavyzdys iliustruoja pačią pagalbos idėją, kurios neretai stokoja tik kūną gydanti medicina. Psichoemocinės būklės gerinimas yra galingas ramstis gydant somatines ligas. Arba, tiksliau, ligos niekada nėra tik somatinės.
Europos Kultūros Šaknys: Krikščionybė ir Sekuliarizmas
Apie Europą galima kalbėti labai įvairiai ir skirtingais lygmenimis, pradedant geografija ir baigiant politine sąranga. Krikščionybė yra vienas kertinių Europos kultūros, civilizacijos akmenų, ir su tuo nesiginčija niekas. Europietiškos civilizacijos pagrindas yra krikščionybės tradicija ir Romos teisė. Kiti tuo tarpu sako, kad Europa laikosi ant Jeruzalės ir Atėnų pamatų.
Žvelgiant į Europos kultūrą, negalima nematyti, jog daugybę dabar įprastų dalykų, kurie regis yra labai toli nuo religijos ir su ja nieko bendra neturi, galėtume kildinti būtent iš krikščioniškosios tradicijos. Sekuliarizmas taip pat yra pačios krikščionybės produktas. Sekuliaristinės nuostatos, kurios dažnai pateikiamos kaip religingumo priešprieša, niekaip negalėjo susiformuoti ir kilti, tarkim, iš islamo religijos, nes islame nėra atstumo tarp Dievo žodžio ir jo žmogiškos interpretacijos, kurią krikščionybė kaip tik yra labai išplėtojusi.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Krikščioniškame apreiškimo supratime akivaizdžiai įžiūrima svarbi žmogaus, kaip perdavėjo, vieta. Krikščionys tai suvokia kaip Dievo žodį žmonių kalba. Ir žmogaus dalyvavimas apreiškime, kaip to, kurio lūpomis, per kurio plunksną ir kitas žmogiškas raiškos formas kalba Dievas, yra visiškai svetimas kitai monoteistinei religijai.
Konkrečiai Europoje apie jokias civilizacijos religines šaknis neužsimenama ir nenorima kalbėti dėl bet kurios religijos raiškos viešumoje ir socialiniuose bei politiniuose reikaluose baimės. Tai savo kilme labai prancūziškas požiūris ir nuostata. Tačiau nereikia pamiršti, kad sekuliarizmas yra dvejopos prigimties. Vienas - europietiškasis, konkrečiai - prancūziškos kilmės. Prancūziškasis sekuliarizmas - tai Prancūzų revoliucijos produktas, kurio pagrindinis tikslas buvo sunaikinti monarchiją.
Visos vakarietiškos monarchijos buvo labai glaudžiai susijusios su Bažnyčia ir krikščionybe. Feodalinė, monarchinė santvarka neįsivaizduojama be bažnytinio dėmens. Tai visada buvo aiškiai matyti protestantiškose arba kai kuriose stačiatikių krypčių Bažnyčiose, kur monarchas tuo pat metu buvo ir Bažnyčios galva arba bent jau Bažnyčios globėjas. Carinės Rusijos pavyzdys puikiai iliustruoja situaciją, kai valstybė, nors ir buvo aukščiau už Bažnyčią, vis dėlto pati Bažnyčia buvo aiški valstybinės santvarkos dalis.
Prancūzijos karalių istorija prasideda nuo pasakojimo apie stebuklingą dangaus įsikišimą patepant pirmąjį karalių, kai pritrūkus aliejaus iš dangaus nusileidžia angelas ir jo atneša. Tai akivaizdžiai liudija, kad monarchijos prigimtis buvo suvokiama kaip dangiška. Taigi Prancūzų revoliucija, naikindama monarchiją, iš pradžių bandė sunaikinti ir Bažnyčią, tai buvo daroma gana nuosekliai ir planingai. Tačiau vis dėlto tikslo pasiekti jiems nepavyko. Tolesnėje Prancūzijos respublikos tradicijoje buvo nustatytos labai griežtos taisyklės, visiškai atskiriančios, net, sakyčiau, išstumiančios Bažnyčią iš viešojo gyvenimo.
Prancūziškoji sekuliarizmo tradicija gana aiškiai ir labai griežtai nustato, kad religija yra išimtinai privatus reikalas. Ji turi teisę egzistuoti, tačiau niekaip negali reikštis oficialiu, valstybiniu lygmeniu. Visa Prancūzijos valstybingumo simbolinė raiška yra absoliučiai apvalyta nuo religijos. Religiniai ir valstybiniai simboliai nėra ir negali būti negretinami. Religinių kultūrų tyrinėtojai, Bažnyčios istorikai tai vadina agresyviu atskyrimu. Valstybė yra tas vyraujantis pradas, kuris aiškiai nurodo, kokia yra religijos vieta visuomenėje, ir regimi religijos simboliai viešumoje yra suvokiami kaip keliantys grėsmę.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Prancūzijoje jokia viešoji veikla negali turėti religinių apraiškų. Ir šios giluminės nuostatos turi labai aiškių pasekmių. Tarkime, musulmoniškų veidą dengiančių skraisčių ar religinių simbolių nešiojimas valstybės institucijose yra grindžiamas tuo pačiu griežto atskyrimo principu. Prancūzų sekuliarizmas šiaip jau yra beveik religijos lygmens. Valstybė nori ir siekia, kad religija būtų organizuota, institucionalizuota, o jos sąveika su valstybinėmis institucijomis būtų griežtai apibrėžta.
Prancūzų sekuliarizmas susiklostė kovoje su Katalikų Bažnyčia, bandant ją eliminuoti. Taigi, kai prancūzų visuomenei teko apsibrėžti savo santykius su kitomis religinėmis grupėmis ir bendruomenėmis, jie labai aiškiai išreiškė norą, kad, nepaisant tradicijos ir vidinių normų, tos grupės instituciškai taptų panašios į Katalikų Bažnyčią, t.y. būtų centralizuotos, institucionalizuotos, būtų aišku, su kuo konkrečiai kalbėti ir spręsti iškylančius klausimus. XIX a. taip buvo pasielgta su Prancūzijos žydų religinėmis grupėmis, kur tradiciškai niekada nėra vieno centro, ir jos struktūruotos visiškai kitaip, o šiais laikais tas pat mėginama padaryti ir su musulmonų bendruomene, nes siekiama, kad jie taip pat turėtų organizuotą struktūrą ir atstovų, kurie būtų įgalioti bendrauti su valstybės pareigūnais, jei jiems staiga kažko iš tos religinės grupės prireiktų.
Amerikietiškasis sekuliarizmas yra grindžiamas nuostata, kad šalyje nėra ir negali būti valstybinės religijos. Taip pat yra aiškiai pasakyta, jog valstybė niekada nesikiš į jokius religinius reikalus, nes ji laiko save nekompetentinga spręsti tokius klausimus. Tačiau tuo pat metu valstybė suteikia teisę kiekvienai religinei grupei gyventi ir tvarkytis pagal savo vidines taisykles ir papročius. Tai savo ruožtu reiškia, kad valstybė neremia jokios religijos, jos nefinansuoja, niekaip negloboja. Tai toks gana neutralus atskyrimas, kurio pagrindinis tikslas - išvengti religinės nesantaikos valstybėje, aiškiai pasakant, jog valstybė religiškai yra neutrali ir neteikia pirmenybės jokiai religijai ir, jeigu tik gali, jokios religijos nepersekioja.
Europoje įsitvirtinusi būtent griežtoji prancūziška tradicija, kuri šiaip jau žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos yra gana skausminga ir savotiškai nenuosekli. Juk tikintis krikščionis negali vienaip elgtis privačioje, kitaip - viešoje erdvėje. Uždaręs buto duris, tu išlieki krikščionis, ir tikėjimas persmelkia visą veiklą, darbus, pasirinkimus bei sprendimus. Tad reikalavimas to nedeklaruoti, pasilaikyti sau ir jokiu būdu nepateikti kaip argumento yra gana sunkiai suprantamas.
Agresyvus sekuliarizmas yra nebūdingas protestantiškoms visuomenėms, nes ten nebuvo konkurencijos tarp Bažnyčios ir valstybės, nes jau nuo M. Liuterio laikų aiškiai pasakyta, jog būtent valstybė yra pirmiau už Bažnyčią. Toks perskyrimas savo ruožtu padeda išvengti nereikalingo susipriešinimo, religijos apraiškos yra įsiliejusios į valstybės ir visuomenės gyvenimą, ypač jo socialinę sferą, ir tai yra visiškai normaliai priimama. Visai kitoje Europos pusėje, pietuose, situacija taip pat visai kitokia. Ten yra Graikija, kurioje Stačiatikių Bažnyčia taip pat valstybinė. Pati vidinė graikų tvarka reikalauja įrašyti žmogaus tikybą į asmens dokumentus. Bažnyčios ir valstybės santykiai yra paliekami pačių šalių narių diskrecijai ir sprendimui. Religijos srityje yra galimi įvairūs variantai, ir mes iš tiesų matome labai skirtingų tradicijų.
Europietiškoji, vakarietiškoji tradicija tapo vienintele, kuri sugebėjo paneigti paties Dievo buvimą, sugebėjo pagimdyti ateizmą, nes krikščionybė pripažino žmogaus valios laisvę. Krikščionybė mato žmogų laisvą, ir laisvą tiek, kad jis savo valia gali sukilti prieš Dievą ir netgi jį atmesti.
Ankstyvojoje krikščionybėje eretikams buvo taikomas vadinamasis kohercinis, prievartinis Dievo pripažinimo modelis, nes buvo manoma, kad visuomenei, kurioje individas deklaruoja neortodoksines religines pažiūras, t.y. skelbia ir moko kažko kito, nei skelbia oficialioji religinė tradicija, toks asmuo kelia pavojų. Tokia nuostata paveldėta iš romėniškosios tradicijos, kurioje buvo išplėtota mintis, kad viešasis gėris priklauso nuo teisingo kulto, ir krikščionys pagal šią nuostatą grindė savo santykius su eretikais bei kitaip mąstančiaisiais.
Bėgant laikui, požiūris keitėsi, ir pačioje krikščionybėje įsitvirtino nuostata, kad kito asmens sąmonės prievartavimas, mėginimas jį prievarta atversti, yra paties Dievo įžeidimas, nes sąmonę ir laisvą valią tokiam žmogui davė ne kas kitas, o Kūrėjas. Politinėje ES XX a. mintyje įsitvirtina mėginimas neakcentuoti krikščioniškų ištakų ir šaknų, nepaisant visos įvairovės ir skirtingumų, prancūziškoji sekuliarizmo tradicija vis dėlto reiškiasi ir yra palaikoma labai aktyviai. Tuo metu, kai buvo rengiamas ES Konstitucijos projektas, Europos Komisijai vadovavo prancūzas, o religinių konfliktų baimė buvo pasitelkiama kaip argumentas, kuris kūrė palankesnę terpę tokiems nutylėjimams politiniu lygmeniu.
Siūlymas įrašyti į Konstitucijos preambulę teiginį apie krikščioniškas ES šaknis iš esmės nurodo ir pripažįsta daug daugiau nei tik vienos konkrečios religinės tradicijos pirmumą ar išskirtinumą kitų atžvilgiu. Visų pirma - tai duoda toną kalbėti apie tam tikrą - konkrečiai krikščionišką - antropologiją ir iš jos kylančią žmogaus laisvės ir jo sąžinės laisvės pirmumą.
Vis dažniau viešajame diskurse, kai kalbama apie laisvės, tolerancijos, pagarbos kitam šaknis, nusileidžiama iki svarstymo apie teisingas, tolerantiškas ir ne tokias tolerantiškas ideologijas, bet nenorima matyti, kad tikrosios tolerancijos šaknys visgi yra krikščioniškos. Tai labiau parodo tam tikras politines Europos konfigūracijas, taip pat kaip formuojamas ir kur link kreipiamas viešasis diskursas.
Kalbos apie silpnėjantį Europos religingumą apskritai remiasi statistiniais duomenimis, tačiau sunku pasakyti, kiek tai realu. Popiežius Benediktas XVI kalba apie tai, kad net jei dabartinė Bažnyčia Europoje yra mažesnė, tačiau ji yra gyvybingesnė. Socialinių permainų tendencijos čia akivaizdžios, jų negalma nepastebėti ar ignoruoti. Vis stipresnis individualizmo įsitvirtinimas gana sunkiai derinasi su oficialiu priklausymu kokiai nors bendruomenei, taip pat ir religinei.
Visa tai ir lieka statistinio lygmens, ir vertinama gan atsargiai, kaip krikščionė, pasitikinti Kristaus Bažnyčios išlikimo pažadu. Religijos statusas visuomenėje keičiasi, daugybė žmonių nedaug ką, o kartais ir nieko nežino apie Kristų, ir didelių permainų čia tikėtis nelengva. Tačiau Jonas Paulius II visą laiką kalbėjo apie naująją evangelizaciją. Dabar reikia tam tikrų struktūrinių permainų, ir pasauliečių vaidmuo čia itin svarbus. Motyvuotų ir išsilavinusių pasauliečių skaičius bent Lietuvoje auga, ir jie juk neatleisti nuo misijos. Krikščionybė, kaip visiškai nonkonformistinė religija, socialiai „einanti prieš plauką“, yra labai patrauklus projektas jaunimui. Jei susimąstai apie gyvenimo prasmę, apie tai, ką iš tiesų nori ir gali daryti, tai yra puikiausias pasirinkimas ir alternatyva mąstymui, kaip kuo greičiau uždirbti milijoną.
Migracijos, imigracijos temos itin eskaluojamos, nuomonių išsikyrimas akivaizdus, o popiežius nuosekliai gina imigrantus, skatina europiečius juos priimti, atsiverti. Europa tampa besiginančia tvirtove. Šiaurės Afrikos valstybių spaudimas, kurį dabar patiria pietinės ES šalys, aišku, trikdo visuomenes.
tags: #asmenybes #kulto #isitvirtinimas