Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjami apsėdimo požymiai žmogaus elgesyje, apžvelgiant demonologijos ištakas, bažnyčios mokymą ir šiuolaikinį požiūrį į šią problemą. Straipsnyje remiamasi religiniais tekstais, egzorcistų patirtimi, psichologijos mokslo įžvalgomis bei konkrečiais atvejais, siekiant atskirti dvasinį užvaldymą nuo psichikos sutrikimų.
Demonologijos ištakos
"Dievo mirties" teologija ir Šėtono vaidmens atgimimas
Antrojoje praeito šimtmečio pusėje įsigalėjo „Dievo mirties“ teologija, skelbusi apie žmogaus išsivadavimą nuo Dievo šmėklos. Šalia „Dievo mirties“ buvo svarstoma ir „Šėtono mirtis“, demitologizuojant teologiją. Tačiau pranašystės neišsipildė, ir Dievas bei Šėtonas sugrįžo į kultūrinę ir religinę Vakarų pasaulio sceną. Šiandien nebestebina dėmesys egzorcizmui.
Egzorcizmas religijų istorijoje
Religijų istorija prilygina egzorcizmą moderniosios medicinos ir psichiatrijos „protėviui“. Bažnyčios mokymas visada siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp prietarų, maginio mentaliteto ir demono veiklos realumo suvokimo, primindamas egzorcizmo praktikos būtinumą. Tai liudija ir 1999 m. išėjęs atnaujintas egzorcizmų ritualas.
Kun. Gabriele Nanni darbas
Kun. Gabriele Nanni, siekia pateikti kitokį priėjimą prie svarstomos temos. Jo mokslinė disertacija analizuoja juridines Bažnyčios normas egzorcizmo atžvilgiu, remiantis istoriniu, teologiniu ir liturginiu tiriamos temos aspektu.
Pirmasis skyrius
Pirmasis skyrius yra grynai teologinis. Egzorcizmų egzistavimas yra pagrįstas giliu įsitikinimu, kad velnias nėra kažkoks blogio simbolis ar metafora, bet sugedusi ir kitus suvedžiojanti būtybė, kurios gundymai gali įvairiais būdais ir lygmenimis suvedžioti žmogų. Pats žmogaus išganymas dramatišku būdu susikerta su demonų egzistavimu, nes „Dievo Sūnus pasirodė, kad sugriautų velnio darbus“ (plg. 1 Jn 3,8), savo mirtimi ir prisikėlimu išraudamas nuodėmės šaknį ir išlaisvindamas didelį skaičių apsėstųjų ir įgaliodamas savo mokinius daryti tą patį. Šia potestas (lot. - galia, vert. past.) Bažnyčia naudojasi ir šiandien, išmintingai numatydama ir reguliuodama egzorcizmų atlikimo sąlygas ir būdus. Tokios yra neatsiejamos prielaidos, kurios reikalingos aiškiam liturginių ir kanoninių šaltinių supratimui.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Antrasis skyrius
Antrasis skyrius skirtas ištirti Kristaus veiksmus susidūrus su demonu, kaip su juo susigrumdavo apsėdimo atvejais ir kokiu būdu perdavė šią galią savo mokiniams. Autorius, apžvelgdamas egzorcizmų istoriją pradedant nuo Bažnyčios Tėvų raštų ir pirmųjų egzortinių maldų iki pat šių dienų, aprašo, kaip istorijos bėgyje Bažnyčia stengėsi ištikimai ir atsakingai prisiimti šį Kristaus jai suteiktą įpareigojimą, ir ypatingai pabrėžia teisminį egzorcizmo kontekstą: velnias daugiau niekuo negali reikalauti iš žmogaus, kuris yra Kristaus atpirktas ir išlaisvintas, ir todėl jam nieko kito nelieka, kaip paklusti ir išeiti iš žmogaus.
Trečiasis skyrius
Trečiasis skyrius svarsto klausimus, susijusius su egzorcizmo sakramentalijos teisinėmis normomis, kurios tiesiogiai liečia egzorcizmų būdus, atlikėjus ir egzorcizmo reikalingus asmenis. Kartu neužmirštama vienintelė Mokytojo nuoroda, kurią jis davė savo mokiniams: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda [ir pasninku]“ (Mk 9,29).
Ketvirtasis skyrius
Paskutinis, ketvirtasis skyrius, remdamasis evangelijos pagal Luką žodžiais: „Jėzus išgydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą“(Lk 7,21), kalba apie galimo apsėdimo atpažinimą, bei su tuo susijusias teisines normas. Jame kun. Nanni kviečia teisingai suprasti išgydymų - išlaisvinimų problematiką, kad pastarieji nebūtų sumaišomi su „paprastais“ Jėzaus stebuklais, ir primena, jog būtina naujausių mokslinių tyrimų šviesoje skirti apsėdimo faktą nuo ligos. Tačiau reikia vengti išankstinio nusistatymo, kuris galimą apsėdimą linkęs suvesti į ligos patologiją, ir tuo pačiu atmesti demoniškų jėgų pasireiškimą žmoguje.
Adresatas
Šis veikalas visų pirma skirtas kunigams ir visiems pastoraciniams darbuotojams, kurie, norom ar nenorom, visgi susiduria su tokio pobūdžio problemom, tai yra, su žmonių vargais, tikrais ar įsikalbėtais, kuriuos pastarieji aiškina antgamtine kilme. Dažnai dvasininkai, susidūrę su tokiom problemom, deja, pasirodo esantys nekompetentingi šiuo klausimu, dažnai net netikintys piktosios dvasios veikimu, lengva ranka suvesdami viską į patologijas, įsikalbėjimus, fantazijas arba prietarus. Kiti, bandydami išvengti tokių akistatų, siunčia juos pas vyskupus, ar pas daugiau „patyrusius“, arba „atviresnius“ kunigus. Bet kokiu atveju per daug lengvai užsimirštama, kad turima reikalų su žmonėmis, kurie iš tikrųjų kenčia ir todėl dažnai būna pasimetę savo skausmo akivaizdoje bei ieškantys, kad kas nors juos priimtų ir išklausytų. Šie žmonės išgyvena sunkias ir, kartu, ypatingas savo gyvenimo akimirkas, kurios gali paskatinti juos atrasti tikėjimą, jei jo dar neturi, arba visiškai jį prarasti. Tyrimai parodė, kad kiekvienais metais, dėl kunigų atsainaus abejingumo, apie dvylika milijonų italų pasibeldžia į magų duris.
Išvados
Apibendrinant galima teigti, kad prieš akis turime labai opią pastoracinę problemą, kurią vyskupai ir kunigai turėtų imtis spręsti pasitelkdami tikėjimą ir gailestingą meilę, bei atsisakydami per daug supaprastintos, sudvasintos arba socio-politinės Dievo Žodžio interpretacijos. Paimdami, pavyzdžiui, Dievo reikalavimą: „Gelbėkite iš skriaudiko nagų nuskriaustąjį!“ (Jer 22,3), labai lengvai užmirštame, kad, pagal Apreiškimą, didžiausias žmogaus skriaudikas yra ir išlieka šėtonas. Panašūs užsimiršimai parodo, kad „Tikėjimo išpažinimas“ šiandien virsta daugiau intelektualiniu, arba net ideologiniu „išpažinimu“. Tai reikalauja, kad tikėjimo perdavimas įgautų vis daugiau informacinį ir katechetinį pobūdį, kuris vėliau patikimas pastoracinių darbuotojų pasiruošimui ir erudicijai. Tokiame tikėjimo racionalizavime ir perdavime mažai telieka Dievo Dvasios apie kurią apaštalas Pauliaus bylojo: „Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2,4-5). Kitaip tariant, nesame toli nuo tam tikros agnostinės tikėjimo išpažinimo formos, kurioje pažinimas prilyginamas galiai, o gydančiosios ir išlaisvinančiosios Dievo Dvasios dėka prisikėlusio ir visada gyvo Jėzaus Kristaus apsireiškimas nukeliamas į antrą planą.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Šėtonas ir demonai
Demonologijos ištakos
"Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų" (1 Jn 3,8)
Dažnai diskusijos apie demonus yra pradedamos Jono Auksaburnio žodžiais: „Svarstome šiuos dalykus ne todėl, kad mums patiktų kalbėti apie velnią, bet kad jūs aiškiai suvoktumėte visą mokslą apie jį“[4].
Todėl pradžioje būtina išsiaiškinti ar velnias egzistuoja, kas jis yra ir kokios prigimties yra šis mūsų priešininkas.
Laikydamiesi chronologijos, turėsime susipažinti, ką apie demoną mums byloja šv. Rašto šaltiniai, ką apie jį galvojo Bažnyčios Tėvai, bei kaip demonologijos temą suvokė Viduramžių ir Naujausiųjų laikų teologai.
Šėtonas šių dienų visuomenėje
Ne visi paskutiniųjų dešimtmečių teologai galėjo ramia širdimi priimti tradiciškai nusistovėjusį mokymą apie šėtoną. Jie verčiau pasirinko atstovauti neaiškiai, kartais net akivaizdžiai priešingai pozicijai iki šiol be ypatingų sunkumų priimtos tikėjimo tiesos atžvilgiu.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Ištyrę, kokia mokymo apie šėtoną padėtis šių dienų visuomenėje, galime šių dienų kalba ir supratimu iš naujo perskaityti pirmuosius šaltinius ir iškelti į dienos šviesą atsakymus į rūpimus klausimus. Peržvelgsime Bažnyčios Magisteriumo pareiškimus demonologijos atžvilgiu, ir jos atsakymus į mūsų laikų kultūros ir teologijos provokacijas šia tema.
Senasis testamentas
Kalbant apie demonus ir Šėtoną, arba velnią, reikia pabrėžti, kad šių terminų, kurių teologinė prasmė yra panaši, tačiau kilmė ir reikšmė, priklausomai nuo laiko ir kultūrinės, biblinės arba ne biblinės, erdvės, iš tikrųjų skiriasi.
Klasikinėje aplinkoje žodis daìmōn turėjo pozityvų atspalvį, o jo būdvardinė forma buvo žodis- daimónion.[5] Piktosios dvasios, kaip daimónion / daimónia buvo pavadintos LXX (Septuagintos, tai yra graikiškojo Senojo Testamento varianto. - vert. past.) autorių. Iš čia šie žodžiai perėjo ir į Naujojo Testamento raštus. Tačiau ir pas krikščioniškuosius rašytojus, kai šie norėdavo apibrėžti piktąją dvasią, terminai daìmōn / daìmonēs ne visada įgaudavo vienodą reikšmę.[6]
Du laikotarpiai
Mokyme apie demonus būtina skirti du laikotarpius: laikotarpį prieš tremtį ir laikotarpį po tremties (586-538).
Atrodo, kad kai kurie angelai, kaip antai - mirties angelas, yra pristatomi kaip įrankiai, kuriais Jahvė naudojasi, norėdamas ką nubausti (Pr 19,13; 13,3; 2 Sam 24,16; 2 Kar 19,21; Iz 38,36; 2 Kr 32,21), „tačiau iš tikrųjų kalba eina apie paklusnumą Dievui ir jo numatyto teisingumo įvykdymą. Tai, regis, galioja ir „nesantaikos dvasios“ atžvilgiu, kuri atneša nesantaiką tarp Abimelecho ir Šechemo didžiūnų (Ts 9,23); ir „piktos dvasios“ atžvilgiu, kuri išprovokuoja Sauliaus krizę ir įniršį (1 Sam 16,14; 18,10; 19,9); ir „melagės dvasios“ atžvilgiu, kuri, nors ir labai keista, priklausė dangaus kareivijoms (1 Kar 22, 22), ir kuri nužengia suvilioti Achabą (1 Kar 22,23). Iš tikrųjų tai, ką kaimyninės tautos noriai priskirdavo demonams (ligas, bausmes, mirtį ir t.t.), Šventasis Raštas priskirdavo tiesiogiai Dievui“[7].
Magijos uždraudimas
Atrodo, kad griežtas magijos uždraudimas užkirto kelią Izraelyje ir visam tam, kas yra susiję su demonais. Senajame Testamente teturime kelias užuominas apie paprastų žmonių tikėjimą demonais[8]. Tai blogio būtybės, kurios gali būti sutapatinamos su mitologine pabaisa Leviatanu (Iz 27,1; Ps 74,14). Jos labai retai būna įvardijamos kokiu nors vardu. Turime Azazelį (Kun 16,8), kuriam Susitaikinimo šventės metu yra aukojamas ožys. Epizodas, kuriame karalius Saulius, nežiūrint savo paties draudimo praktikuoti magiškus ritualus, ieško magės, mums pateikia apibrėžimą elohim, kuriuo ši ragana sulyginama su antgamtiška būtybe (1 Sam 28,13). Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst 32,17) paminimi shedim, kuriems žydai aukojo aukas. Kalba eina apie pagonių dievus, kuriuos knygos autorius sutapatino su demonais. Apie juos užsimena ir Ps 106, 36, kai atskleidžia, jog jiems buvo aukojami vaikai. Iz 34,14 randame iš Mesopotamijos demonologijos perimtus lilith, ir se’rim - gauruotus, ožio išvaizdos demonus.
Tobito knyga
Tobito knygoje, parašytoje tarp III ir II šimtmečio prieš Kristų, randame ryškesniais bruožais pristatytą demoną vardu Asmodėjus. Jis yra „nedorasis demonas“ (Tob 3,8)[9], kuris užmušė septynis vyrus, norėjusius vesti Sarą. Dievo pagalba pasakojimo herojus pasiekia angelo Rafaelio pavidalu, kuris pamoko, kaip pagyti iš ligos ir kaip išvaryti žmones žudžiusį velnią. Vėliau angelas Rafaelis pasiveja išvarytąjį demoną Egipte ir jį ten sukausto.
Satan
Izraelitams sugrįžus iš tremties Senojo Testamento raštuose atsiranda naujas personažas, taip vadinamas Satan. Šis žodis beveik visada (tai yra, išskyrus 1 Kr 21,1) yra pavartotas su žymimuoju artikeliu. Toks tikrinio daiktavardžio naudojimas parodo jau pažengusį blogio jėgų pažinimą. Graikiškasis Senojo Testamento vertimas žodį Satan verčia į diábolos, kuris turi šmeižiko, gundytojo, kaltintojo ir priešo prasmes. Senajame Testamente šis žodis pavartotas 26 kartus, kalbant apie asmenis[10] arba parodant ypatingą elgesį, kaip, pavyzdžiui, Saliamono baimė priešų atžvilgiu (1 Kar 11, 14; 23,25). Izraelitams grįžus iš tremties jis tampa vieno iš Dievo dangiškosios palydos personažų vardu. Jis išsiskiria iš kitų „Dievo vaikų“ savo vis labiau didėjančiu priešiškumu žmonių atžvilgiu, kaip tai parodo trys tekstai.
Zacharijo knyga
Pirmasis tekstas, iš Zacharijo knygos (3, 1-5), yra parašytas VI a. prieš Kristų, tuoj po Dievo tautos sugrįžimo iš tremties. Šėtonas čia pavaizduotas kaip angelas, kuris kaltina Vyriausiąjį kunigą. Kaltinamasis iš tikrųjų yra kaltas, tačiau kitas Viešpaties angelas jį gina, nes pastarasis gailestingumą pastatė aukščiau už teisingumą. Šėtonas šioje ištraukoje negali būti dar apibūdintas kaip piktavalis, bet tik prieštaraujantis Dievo valiai.
Jobo knyga
Antrasis tekstas, iš Jobo knygos (1, 6-12; 2, 1-7), yra visu šimtmečiu jaunesnis už ką tik cituotąjį. Čia jau šėtonas yra ne tik kaltintoju, bet ir gundytoju. Jis yra Dievui pavaldus angelas: stebi žmonių elgesį žemėje, kad po to galėtų juos įskųsti Dievui (kaltintojo vaidmuo); tuo pačiu jis labai skeptiškai žiūri į žmonių ištikimybę Dievui (gundytojo vaidmuo).
Kronikų knyga
Trečiasis tekstas, iš Kronikų knygos (21, 1), parašytas Persijos laikotarpiu, pristato šėtoną visai kitoje šviesoje: jis sauvališkai paskatina Dovydą į tautos surašymo nuodėmę. 2 Sam 24,1 rašoma, kad tai pats Dievas įkvepia Dovydą tokiam užmojui, tačiau Kronikų auto…
Egzorcizmas: apeigos ir požymiai
Egzorcizmas - tai apeigos, kurių metu iš tariamai apsėsto žmogaus, vietos ar daikto išvaromi demonai, piktosios dvasios, kurios naudojasi auka savo piktiems kėslams ar tiesiog sukelia ligas bei kitas nelaimes. Tikrasis egzorcizmas - tokios egzorcizmo apeigos atliekamos, siekiant atsikratyti pačio velnio, įsikūnijusio į žmogų.
Pagrindiniai apsėdimo požymiai
Pagal katalikų bažnyčią, yra tam tikri pagrindiniai ženklai, atskleidžiantys, jog žmogus ar vieta yra apsėsti piktųjų dvasių. Vienas iš požymių yra kalbėjimas ar/ir supratimas kalbos, kurios žmogus nemokėjo ir niekada nesimokė, taip pat žinojimas (ir atskleidimas) dalykų, apie kuriuos sužinoti nėra jokio žemiško būdo. Kita išskirtinė indikacija - staiga atsiradusi fizinė jėga, viršijanti natūralias žmogaus galimybes.
Egzorcizmo istorija
Apsėdimų ir egzorcizmo istorija siekia gilią senovę. Jau nuo ankstyvųjų šamanistinių laikų tikėta, jog mirusiųjų dvasios gali pakenkti gyviesiems, tad kaimuose gyvenę šamanai nerdavo į transą, jog jas surastų ir išvarytų. Egzorcizmas buvo esminis ankstyvosios krikščionybės bruožas. Nors egzorcizmas nebuvo būdingas tik krikščionybei, tačiau jis rado puikią terpę augti precendento neturinčio naujo tikėjimo kontekste. Daugelis sieja egzorcizmo pradžią krikščionybėje su pasakojimu apie tai, kaip Jėzus žodžiu išvarė demonus ir pareiškė, kad šis poelgis yra Dievo karalystės atėjimo ženklas. Jo pasekėjai taip pat varė demonus „jo vardu“. Kai kurie šaltiniai teigia, jog jau pirmaisiais dvejais krikščionybės eros amžiais egzorcizmo galia buvo laikoma ypatinga dovana, kuri galėjo atitekti žmogui nepriklausomai nuo jo kilmės ar padėties, ir tik apie 250-uosius metus atsirado specialioji žemesniųjų dvasininkų klasė, vadinama egzorcistais, kurie turėjo atlikti šią ypatingą funkciją. Maždaug tuo pat metu egzorcizmas tapo viena iš ceremonijų, ruošiantis krikštui, o galiausiai liko ir Romos katalikų krikšto pamaldų dalimi. Tuo tarpu demonų egzorcizmas už krikšto apeigų ribų pamažu iš dvasinio gydymo formos virto į gyvų ar mirusių šventų asmenų kuriamus stebuklus.
Egzorcizmas Viduramžiais
Tamsieji Viduramžiai tapo laikotarpiu, kai kunigų liturginio egzorcizmo praktika išgyveno gilią krizę. Viduramžiais egzorcizmui naudotos senovės liturgines formules. Ši praktika tapo tokia įprasta visuomenės gyvenimo dalis, jog dvasininkai vedė ne vien bažnytines apeigas, bet ir sprendė įvairias tiek psichologines, tiek medicinines problemas, pradedant seksualinėmis pagundomis ir baigiant dantų skausmais, tad egzorcizmo procesas prarado savo reikšmės svarumą. Bažnyčiai neturint veiksmingos centralizuotos valdžios Europos pakraščiuose, ypač prieš XI a., seniesiems teologiniams ir liturginiams egzorcizmo pagrindams grėsė didžiulis pavojus ištirpti tarp skirtingų krikščioniškosios Europos kultūrų ar likti visai ignoruotiems, o iki XIII a. senasis demonų egzorcizmas visai išnyko iš liturginių knygų. Tačiau katarizmo grėsmė, dualistinė erezija, iškilusi Pirėnuose dvyliktojo amžiaus pabaigoje, galiausiai sukėlė katalikų demonologijos perversmą. XIV amžiaus pradžioje atsirado nauja egzorcizmo rūšis, aprašyta atskirose egzorcizmo knygose ir dažnai pralenkianti tradicinius ritualus dėl prijungiamų magijos komponentų.
Demonų aukso amžius
XVI - XVII a. dažnai laikomi demonų aukso amžiumi. Religinių, socialinių ir politinių sukrėtimų laikais daugybė tūkstančių žmonių, paprastai jaunų, moterų ir katalikų, manė, jog juos užvaldė šėtonas. Juos ištikdavo traukuliai, jie kalbėjo svetimomis kalbomis ir piktžodžiaudavo. Jei pastarasis laikotarpis buvo demonų aukso amžius, tai XXI amžių galima įvardinti kaip antrąjį būtent egzorcistų aukso amžių.
Egzorcizmo ritualas
Pasiruošdamas atlikti apeigas, egzorcistas apsivelka savo kamžą ir užsideda violetinę stulą. Egzorcizmo ritualas yra daugiausia maldų, teiginių ir kreipimųsi serija. Egzorcizmo metu, apsėstasis dažnai skleidžia nežmoniškus garsus, kalba giliu, neatpažįstamu balsu, taria lotyniškas frazes, kurių niekada nemokėjo, prašo padėti ar fiziškai priešinasi ir siekia pabėgti. Į egzorcizmo seanso metu atliekamus veiksmus nevalingai reaguoja ir kūnas: vemiama, prasideda traukuliai, iš burnos pilasi putos. Viename iš pasakojimų teigiama, jog apsėstasis vėmė taip gausiai, kad apeigas atliekantis egzorcistas turėjo dėvėti lietpaltį ir kovojo taip aršiai,jog prireikė 10-ies žmonių jį sulaikyti.
Savamoksliai egzorcistai ir tikėjimo populiarumas
Svarbu paminėti, jog kartu su saujele Vatikano sankcionuotų egzorcistų, visame pasaulyje yra ir šimtai savamokslių egzorcistų, kurie, paveikti daugybės siaubo filmų ir prisiskaitę internete rastos informacijos, atlieka neaiškius ritualus ir toliau skleidžia mitus apie egzorcizmą. Kad ir kaip būtų keista, technologijų ir inovacijų perpildytame globaliame XXI a. pasaulyje tikėjimas demonų apsėdimas pasiekė bene populiarumo viršūnę. Didėjant egzorcistų paklausai, auga ir jų pasiūla. Bažnyčia rengia naujus egzorcistus Čikagoje, Romoje ir Maniloje.
Egzorcizmas Lietuvoje
2011 m. Lietuvoje dažniausiai atliekami paprasti egzorcizmo seansai, kai namų gyventojai tariamai girdėdami keistus garsus ir kartais šmėstelėjančius vaizdus, įtiki piktųjų dvasių buvimu. Vis dėlto pasitaiko vis daugiau atvejų, kai į kunigus kreipiasi žmonės girdintys balsus, skatinančius nusižudyti, ar jaučiantys nežemiškų, tamsių būtybių buvimą šalia. Vienas iš kelių oficialiai Lietuvoje turinčių kunigo egzorcisto vardą yra E. Rinkevičius. Jo teigimu, neskubama iš karto atlikti egzorcizmo, su žmogumi ir jo artimaisiais bendraujama ne vieną kartą ir dažnai, išties, jiems reikalinga būtent gydytojo pagalba. Pasak kunigo egzorcisto A. Valkausko, manančių, jog yra apsėsti, |Lietuvoje daugėja, tačiau neaišku, kiek iš jų iš tikrųjų yra apsėsti. Vis dėlto kažin ar verta asmeninių problemų ar neįprasto elgesio priežastimi iš karto laikyti demoniškas galias. Kartais kunigai prieš atlikdami egzorcizmo seansus pirmiausiai konsultuojasi su psichiatrais norėdami išsiaiškinti ar apsėstojo simptomai negali būti paaiškinami tiesiog psichine liga ar sunkia psichologine trauma.
Tragiški egzorcizmo atvejai
Istorijos atskleidžia, jog kai kurie seansai baigdavosi aukomis vien dėl religinio fanatizmo, kai tariamai esantį demoną siekiantys išvaryti egzorcistai pasitelkia nežmoniškas priemones ir peržengia visas žmogiškumo ribas, nors nepaaiškinamas elgesys dažniausiai būna sąlygotas vien protinių sveikatos sutrikimų. Vienas iš tai įrodančių pavyzdžių - pasakojimas apie Anneliese’i Michel atliktą egzorcizmą, tragišką Vokietijos istoriją, kuria remtasi kuriant 2005 m. siaubo filmą „Emily Rose egzorcizmas“. 1976 metais tariamai demono apsėstai moteriai buvo nustatytas smegenų sutrikimas (galimai epilepsija ar šizofrenija), deja, būdama religinga, jauna moteris pagalbos kreipėsi į egzorcistus. Dar vienas atvejis įvyko 2003 m., kai autizmu sergantis aštuonerių metų berniukas vardu Terrance Cottrell buvo nužudytas, per seansą, kuris buvo „skirtas“ išvaryti piktąsias dvasias, tariamai sukėlusias tokią jo būklę. Oficialia mirties priežastimi įvardyta mechaninė asfiksija dėl išorinio krūtinės ląstos suspaudimo, tai reiškia, jog berniukas užduso. Įvykio raporte teigiama, jog egzorcizmą atlikęs Reverend Ray’as Hemphillis sėdėjo ant berniuko krūtinės, kol jis nustojo kvėpuoti. 2005 m. rumunų vienuolei Maricica Irina Cornici buvo 23 metai, kai ji pradėjo girdėti balsus. Būdama ypač tikinti, ji manė, jog būtent velnias su ja kalbasi. Nepaisant to, jog ji gydėsi nuo šizofrenijos, moteriai buvo atliktas egzorcizmas. Remiantis CBS bylos duomenimis, Cornici mirė nuo uždusimo ir dehidratacijos. 2010 m. Londone šv. Kalėdų dieną penkiolikos metų berniukas Kristy Bamu buvo sumuštas ir paskandintas vonioje savo sesers ir jos draugo, siekiančių ištraukti iš berniuko piktąsias dvasias. Kilusi iš Kongo Respublikos pora kankino berniuką peiliais, lazdomis, metaliniais strypais, plaktuku ir kaltu, kol jis maldavo mirti. Tai yra tik dalis iš žinomų ir juo labiau nežinomų istorijų, kurios baigėsi tragiškai.
Dvasinis užvaldymas vs. psichinės būsenos sutrikimas
Kuo skiriasi dvasinis užvaldymas nuo psichinės būsenos sutrikimo? Susiduriant su sveikatos sutrikimais, kurie pasireiškia nervinės sistemos sutrikdymu, asmenį pradeda kamuoti simptomai, slopinantys gyvenimo džiaugsmą, kartu keičiantys ir gyvenimo kokybę. Asmuo, anksčiau gyvenęs aktyvų gyvenimą, ištikus dvasiniam ar psichiniam pablogėjimui, ilgainiui tampa apatiškas, užsisklendęs, o gyvenimas prisipildo pagrįstos ar nepagrįstos, priklausomai nuo asmens veiklos ir savęs realizavimo aspektų, baimės. Siekiant išsiaiškinti asmens būsenos sutrikdymo priežastis ir gyvenimo pusiausvyros sugrąžinimo būdus, būtina atsižvelgti į asmens gyvenimo istoriją.
Nuodėmės ir ryšys su tamsybių pasauliu
Demonų pavergimo galimybę lemia sąmoningas ir savanoriškas nuodėmių darymas. Nusidėjėliai leidžiasi šėtono užvaldomi per pačią nuodėmę, kartais užmezga ryšius su tamsybių pasauliu per neapdairumą, siekdami žmogiškos naudos. Šėtonas įkvepia postūmius, išvedančius iš pusiausvyros arba kreipiančius degradavimo link. Įklampina į apgaulingas besotiškumo, psichoaktyvių medžiagų, sekso viliones. Jis kreipia asmenį į nusikalstamą silpnumą, smurtą ar valdymą, stumia žmogų nuo tvirtos ir kantrios Dievo stiprybės. Trokšdamas atitraukti žmogų nuo elgsenos, kuri atitiktų Dievo valią, jis sukelia stiprių išorinių ir vidinių poveikių, kuriuos priimdamas asmuo atsisako gyvenimo, atitinkančio krikščioniškos moralės principus.
#