Įvadas
Šiame straipsnyje siekiama aptarti pagrindinius visuomenės medikalizacijos etinius aspektus. Medikalizacija - tai procesas, kurio metu įvairios žmogaus būklės ir problemos, anksčiau laikytos nemedicininėmis, pradedamos interpretuoti kaip medicininės. Šis reiškinys turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių, todėl būtina atidžiai išnagrinėti jo etinius aspektus. Taikant analitinį-aprašomąjį metodą, buvo atlikta pastarųjų 10 metų visuomenės medikalizacijos etinius aspektus aprašanti literatūros analizė, apimanti tiek Lietuvos, tiek užsienio publikacijas.
Medikalizacijos plėtra ir socialinės kontrolės stiprėjimas
XX a. antroje pusėje medicina gerokai praplėtė savo įtaką žmonių gyvenimui, tapo galinga socialinės kontrolės forma, kartu sumažindama tokių tradicinių kontrolės institucijų, kaip bažnyčia ir teisė, vaidmenį. Tam prielaidas sudarė mokslo ir technologijų pasiekimai biomedicinos srityje. Medicinos specialistai vis daugiau domėjosi tokiomis sritimis, kaip visuomenės senėjimas, mirimo proceso kontrolė, naujos reprodukcinės technologijos, dirbtinis apvaisinimas, vaisiaus implantacija, klonavimas ir t. t. Medicina tampa socialinės kontrolės mechanizmu, išplėsdama profesinės kompetencijos ir technologinės intervencijos sritis.
Polifarmacija kaip medikalizacijos išraiška
Augantis lėtinių ligų spektras skatina ne tik milžiniškų lėšų skyrimą medikamentų nuo šių ligų kūrimui, bet ir prevencijai. Šiame kontekste iškyla polifarmacijos klausimas. Polifarmacija - tai reiškinys, kai asmuo vartoja daug skirtingų vaistų vienu metu. Nors polifarmacija gali būti būtina gydant sudėtingas ligas, ji taip pat kelia riziką dėl vaistų sąveikos, šalutinių poveikių ir netinkamo vartojimo.
Kokie veiksniai lemia polifarmacijos plitimą šiuolaikinėje visuomenėje? Tai lemia daug veiksnių: ekonominiai (pvz., kapitalistinis rinkos reguliavimas), socialiniai (pvz., ilgėjantis visuomenės senėjimas) ir kultūriniai (tiek Vakarų kultūros fenomenas, tiek tinklaveikos plėtra).
Diskursas apie polifarmaciją šiuo metu yra gana siaurai pristatomas, akcentuojamas, apsiribojant tik farmacijos kompanijų gaunamais pelnais ar farmacijos kompanijų karteliniais susitarimais, visgi tai neatspindi šio reiškinio masto ir įtakos šiuolaikinio socialinio veikėjo gyvensenos kokybei. Siekiant atskleisti polifarmacijos reiškinį bei jo įtaką šiuolaikinei visuomenei bei jos nariams, būtina atskleisti platesnį spektrą veiksnių, kurie įtakoja visuomenę, neapsiribojant tik ekonominiais.
Taip pat skaitykite: Streso įtaka eritrocitų nusėdimo greičiui
Rizikos visuomenė ir medikalizacija
Šiuolaikinėje visuomenėje nuolat susiduriama su rizika. Beck (2006) riziką įvardijo kaip subjektyvią, o rizikos galimybę - objektyvią. Socialinis veikėjas nuolat patiria sveikatos rizikas, kurios priklauso nuo įvairių veiksnių, tokių kaip gyvenimo būdas, aplinka, genetika ir pan. Medikai šias galimybes apibrėžia kaip rizikos faktorius ir įtraukia į prevenciją.
Šiuolaikinėje visuomenėje, turint tam tikrą negalavimą, reklamuojamas medikamentas padės išspręsti esamas ar menamas sveikatos problemas.
Biomedicinos įsitvirtinimas ir alternatyvios medicinos marginalizacija
Siekdama įsitvirtinti medicinos lauke, biomedicina sugebėjo sukurti savo medicininį diskursą, išstumdama iš lauko alternatyvią, liaudies mediciną, ir tai įgalino biomedicinos hegemoniją. Medicininio diskurso įsigalėjimui pasitarnavo ir savitos kalbos įtvirtinimas, kuris tik tos srities atstovus įgalina aiškinti, interpretuoti, nuspręsti, diagnozuoti.
XX a. viduryje medicina savo dominavimu, įsigalėjimu medicinos lauke tarsi įkalino, nes visi medicinos laimėjimai jau galėjo išspręsti daugelį infekcinių sutrikimų, kurie ir buvo iki to laiko pagrindiniai medicinos uždaviniai. Tačiau šalia to atsiranda lėtinės ligos ir medicinos kaip visagalės struktūra susiduria su naujais iššūkiais, kurie reikalauja naujo požiūrio ir sprendimų.
Šiuos iššūkius atliepia 1946 m. Pasaulio Sveikatos Organizacijos priimtas naujas sveikatos traktavimas, įvardijant, kad sveikata yra visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalavimų nebuvimas. Taip sveikatos sistema susidūrė su problema, kadangi pats biomedicinis ligos diskursas buvo suvokiamas kaip fizinio kūno tam tikros funkcijos negebėjimas atlikti tam tikros veiksmų dėl biologinių veiksnių. Naujoji sveikatos formuluotė, priimta PSO XXa. 7 dešimtmetyje, kurioje akcentuojama ne tik asmens fizinė būklė, bet ir socialinė, emocinė, t. y. įtvirtinamas biopsichosocialinis sveikatos modelis.
Taip pat skaitykite: Smurto prieš vaiką požymiai
Gerovės valstybė ir vertybių kaita
Po II Pasaulinio karo auganti pramonė Vakarų valstybėse sukūrė prielaidas gerovės valstybės sampratos atsiradimui. Gerovės valstybės sukūrimas garantavo egzistencinio saugumo visuomenėje įsitvirtinimą: didelė žmonių masė dauguma užaugo su jausmu, jog išgyvenimas pradėtas laikyti savaime suprantamu dalyku. Saugumo jausmo supratimas ir ekonominės gerovės užtikrinimas įgalino visos vertybinės sistemos kaitą bei naujo gyvenimo kokybės vertinimą.
Vakarų visuomenėse septintajame dešimtmetyje įvyko kaita, kurią galėtume įvardyti kaip perėjimą į postmodernybę, nors anot Inglehart, šis perėjimas nebuvo linijinis, išliko vertybių sistema, kuri transformavosi. Postmodernybėje pastebima auganti savanoriška homogenizacija, t. y. naujasis kolektyvizmas, paremtas ne visuotinumu, bet savojo identiteto kūrimu. Postmodernybėje visuomenė įsiskaidė, išsiveržusi iš „geležinio narvo", moterų, etninių, ekologinių, lytinės orientacijos judėjimai, per kuriuos, pagal Melluci (1996), pirmiausia buvo kuriama tapatybė. Pasitelkiant kultūrinę plotmę, viešąją erdvę, įvairūs socialiniai judėjimai siekia įtvirtinti savo tapatybę. Šių socialinių judėjimų tikslas nėra keisti valstybės politiką, bet pasitelkdami visuomenės institucijas jie siekia įgyvendinti savo tikslus, pvz., ligų asociacijos skatina diagnozės patvirtinimą bei tinkamiausio gydymo proceso paieškas.
Globalizacija, neoliberalizmas ir rizikos visuomenės plėtra
Šiuolaikinę visuomenę veikia globalizacija bei neoliberalizmo įtaka. Šias tendencijas išskirdamas kaip Macdonaldizacija (globalizacijos įtakojamas neoliberalaus kapitalizmo plitimas) versus islamizmas (antiglobalus judėjimas, siekiantis kolektyvizmo, globalizacijos keliams iššūkių priešprieša), kuris siejamas su konservatyvių tradicijų išlaikymu.
IPE kritikuoja macdonaldizaciją, dėl to, kad globalizacija (t.y. kartu ir neoliberali logika) teigia, jog visi turi pakankamai galimybių prieiti prie reikalingų resursų, taip globalizacija pabrėžia visus, bet ne visi turi vienodas galimybes, t.y. mes turtingesniems leidžiame tapti dar turtingesniais, o neturtingus dar labiau išstumiame į atskirtį. Šiuo plėtojasi rizikos visuomenė ir tai apima ne tik neturtinguosius kraštus, bet ir Vakarų valstybes, kuriose pamažu nyksta gerovės valstybė, o su ja ir saugumo jausmas.
Nykstanti gerovės valstybė nebegali užtikrinti lygiateisiškumo sveikatos sistemoje, įsivyrauja neoliberalios tendencijos, pasireiškiančios įvairiais sveikatos draudimais, kurie reprodukuoja nelygybę sveikatos sistemoje. Šiuo metu kylanti nauja srovė (naujasis kolektyvizmas) siekia atgaivinti senąsias vertybes, pritaikant prie dabartinės visuomenės. Įvairūs ekologiniai judėjimai, alternatyvios medicinos atgimimas visa tai galima priskirti islamizmo arba naujojo kolektyvizmo srovei.
Taip pat skaitykite: Kaip reabilituotis po depresijos
Alternatyvios medicinos atgimimas
Silpnėjant biomedicinai sprendžiant lėtinių ligų iškeltas problemas, visuomenė ieško iki tol nepažintų, alternatyvių gydymo būdų, kurie būtų labiau integruoti su aplinka, psichinės bei fizinės gyvenimo kokybės gerinimu. Atsigręžta ne tik į Rytų mediciną, kuri ypatingai suklestėjo septintajame dešimtmetyje Vakaruose, kai tuo metu įvairūs socialiniai, kultūriniai judėjimai ir jų atstovai propagavo taikos, laisvės nuo normų, kurias primetė tuometinė sistema, atsiribojimą bei gyvenimą gamtos sąlygomis.
Žinoma, tuo laikotarpiu suklestėjo ir psichotropinių medikamentų, antidepresantų vartojimas. Alternatyvios medicinos diskurso atsiradimas Vakarų biomedicinoje yra įtakotas daugelio veiksnių.
Menas ir medikalizacijos kritika
Menininkai taip pat atkreipia dėmesį į medikalizacijos problemą. Pavyzdžiui, 2016 m. G.Gervickaitė galerijoje „Meno niša“ pristatydama parodą „Šalutinis normos variantas“ tiesė mėlyną pandusą, kuris ištrynė ribas neįgaliesiems patirti parodą, šį kartą menininkė į parodą kviečia pagalbos numeriu „03”. G.Gervickaitė sugretindama praeityje naudotas iliustracijas ir dabarties vaizdus nori suvokti, koks etinis požiūris ir galios žvilgsnis egzistuoja, kokios normos buvo ir yra kuriamos. Atskleisti šiam laikotarpiui menininkė panaudojo sovietinės medicinos iliustracijas, kurių daugiausiai atrado medicinos studentams skirtuose leidiniuose, pavyzdžiui, chirurgijos, ginekologijos, fizioterapijos vadovėliuose.
„Man svarbu, kokia estetika ir etika buvo naudojama vaizduojant žmones medicinos knygose. „Iškirpus“ kūnus ir „įklijavus“ į naujas vietas, perkeliu žiūrovą į kitą pasaulį, į neįprastas ar net nepatogias situacijas. Šiais darbais nagrinėju medicinos industrijos ir medikalizacijos sukurtus galios mechanizmus sovietmečio laikotarpiu. „Medikalizacija - tai žmogaus būklės bei jo problemų interpretavimas kaip medicininių, t. y. žmogaus tapimas medicininio žvilgsnio objektu, medicininio autoriteto skvarba į kasdieninį gyvenimą, taip pat medicinos virsmas socialinės kontrolės forma“, - pasakoja G.Gervickaitė.
Parodos pavadinimas „03” - tai ne tik atpažįstamas skubios pagalbos kodas, bet ir kodas į G.Gervickaitės darbus, kuris atskleidžia sudarytų elementų eigą: pirmasis elementas - iliustracija; antrasis - pasirinktas vaizdinys, fonas; trečiasis - dviejų elementų jungtis. Paklausta, kokios yra jos kūrybos inspiracijos, menininkė teigia, kad medicinos tema jai yra artima, o anksčiau remdavosi savo asmeninėmis patirtimis, turėtomis chirurginėmis operacijomis. „Kadangi nebuvau nagrinėjusi sovietmečio medicinos, teko tik ją patirti, norėjau „įlįsti“ ten, kur dar nebuvau. Iš ties buvo labai įdomu vartyti medicinos vadovėlius skirtus būsimiems gydytojams. Kokie jie sudėtingi ir baisūs, tuo pačiu patrauklūs. Baisūs, nes pamatyti vaizdai nėra įprasti paprastam žmogui, ne medikui, kartais net gąsdinantys, kaip kokie iš siaubo filmo. O patrauklūs, nes labai įdomu pamatyti visokias konstrukcijas, kaip jos dera su žmogaus kūnu ir panašiai“, - teigia G.Gervickaitė.
tags: #medikalizacija #padidina #medicinine #socialine #zmogaus #elgesio