Kristinos Gudonytės apysaka „Ida iš šešėlių sodo“ pretendavo į Metų knygos titulą paauglių kategorijoje. Ši knyga, nukreipta į septintokus ir aštuntokus, nagrinėja tikrųjų vertybių paieškas šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame prioritetas teikiamas ne šiltiems tarpusavio santykiams, o paviršutiniškai sėkmei.
Siužeto vingiai ir veikėjų portretai
Knygos centre - Sofija, inteligentų šeimoje auganti mergaitė, ir Ida, pamestinukė iš vaikų namų, kuri dėl avarijos neprisimena savo praeities. Sofijos mama yra lietuvių kalbos mokytoja, tėtis - dailininkas. Jie gyvena Užupyje prie Vilnelės, jaukiame name su lopinėliu žemės, kuriame simboliškai pasodino tris vyšnias - kiekvienam šeimos nariui. Ida - tarsi švarus popieriaus lapas, kuriame galima įrašyti ką nori.
Ida turėjo būti Sofijos priešingybė: gera „moksliukė“ Sofija ir blogoji „nusikaltėlė“ Ida, atspindinti visą rinkinį mąstymo stereotipų, ko galima tikėtis iš vaiko, augusio vaikų namuose, devynis kartus įkliuvusio „už vagystes iš parduotuvių, butų apiplėšimą, automobilių nuvarymą, […] čia ir kažkokio sandėlio padegimas, ir gatvės muštynės, ir smulkaus chuliganizmo atvejų…“ (p. 33).
Sofija, pasakojanti istoriją kaip romaną, iš pradžių atrodo ironiška ir kandžią, tik apsimetanti, kad priima suaugusiųjų jai sumodeliuotą gyvenimą ir reikalavimus. Ji lanko dramos ir retorikos, meninės gimnastikos būrelius, papildomas anglų kalbos pamokas. Tačiau mergaitės pasakojimo maniera rodo ironišką, beveik niekinamą požiūrį į aplinkinius, pradedant mama, baigiant klasės draugais. Ji susinervina vien nuo minties, kad atsiradus dar vienam šeimos nariui jai padaugėtų pareigų: „Ne, ne, ne, nenoriu! Jokių seserų ir brolių! Iškart prisiminiau Agnę iš mūsų klasės. Ta vargšė turi du gerokai jaunesnius brolius ir vieną dvejų metų sesutę, todėl negali ramiai gyventi. […] Jos drabužiai klaikūs, visad dėmėti, nes prieš darželį turi sesę dar ir pamaitinti, o ši košės nemėgsta… Argi tai gyvenimas?“ (p. 15).
Stereotipų pinklės ir dvasingumo paieškos
Knygoje ryškus kontrastas tarp geros „moksliukės“ Sofijos ir blogosios „nusikaltėlės“ Idos. Pastaroji įkūnija visą rinkinį stereotipų, susijusių su vaikais, augusiais vaikų namuose. Ar tik nebus formuojamas skaitytojo požiūris, koks yra beglobis vaikas apskritai? Juk Idos ypatingumas nėra motyvuojamas tuo, kad ji, kaip ir kiekvienas žmogus, gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų charakterio bruožų. Jos charakteris turi ne psichologinę, o stebuklinę motyvaciją: Ida - ne šio pasaulio gyventoja, atvykstanti į Žemę iš erdvės anapus realiojo laiko, kur plūduriuoja negimusios sielos, pasižyminčios tobulu dvasingumu, reprezentuojančios tai, ko žmonės gali tik ilgėtis, - amžiną meilę ir ištikimybę, tačiau Žemėje „pagendanti“, nes pateko į nepalankias sąlygas.
Taip pat skaitykite: Pagrindiniai veikėjai „Altorių šešėly“
Tačiau, Idai inkriminuojant visus įmanomus stereotipus, ar tik nebus formuojamas skaitytojo požiūris, koks yra beglobis vaikas apskritai? Juk Idos ypatingumas nėra motyvuojamas tuo, kad ji, kaip ir kiekvienas žmogus, gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų charakterio bruožų. Jos charakteris turi ne psichologinę, o stebuklinę motyvaciją.
Ida tampa tarpininke tarp realaus ir pasakinio pasaulių, tartum Piteris Penas iš Niekados šalies. Palengva ji veikia Sofijos charakterį, ironišką pasakojimo toną keičia lyrinis. Vis dėlto norint įtvirtinti Sofijos charakterio pokytį pasakojimo siužetui prireikia dramatiškos kulminacijos - Ida apkaltinama vagyste, kurią surežisuoja Sofijos bendraklasiai, ir šis įvykis paveikia taip, kad jos psichika visiškai pakrinka ir jai tenka grįžti į ligoninę.
Literatūrinės sąsajos ir filosofinės spekuliacijos
Skaitant knygą mintyse nejučiomis šmėžteli į pasaulinės vaikų literatūros klasiką įėję kūriniai: tarsi būtų perimtas tas pats realiojo ir pasakinio pasaulių sandūros modelis, kuris veikia Pamelos Travers Merėje Popins, Jameso Barrie’io Piteryje Pene, gal net Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno kūryboje, ir romantinis tikėjimas, kad tas stebuklinis pasaulis yra gražesnis, geresnis, dvasingesnis… Tačiau susidaro įspūdis, kad realusis pasaulis Gudonytės apysakoje konstruojamas kaip įvairių stereotipų rinkinys, o veikėjų charakteriai - kaip tam tikros klišės arba funkcijos, reikalingos tik tam, kad skaitytojui būtų perteiktos Naujojo amžiaus (New Age) filosofinės spekuliacijos apie sielų giminystę dar iki gimimo ir jų viena kitos paieškas Žemėje, o Ida - tiek išvaizda, tiek ir elgesiu - beveik indigo vaikas (kas domisi populiariosios psichologijos samprotavimais apie ateinančią naują ypatingais gabumais apdovanotą kartą, žino, ką turiu omeny).
Apibendrinimas
„Ida iš šešėlių sodo“ - knyga, kelianti nemažai klausimų. Nors joje nagrinėjamos svarbios temos, tokios kaip vertybių paieškos ir atjauta, knyga taip pat atspindi tam tikrus stereotipus ir Naujojo amžiaus filosofijos idėjas. Ar pavyko autorei sukurti įtikinamus veikėjų portretus ir išvengti klišų? Ar knyga skatina skaitytojus kritiškai mąstyti apie pasaulį, ar tiesiog pateikia jau paruoštas atsakymų formules? Į šiuos klausimus kiekvienas skaitytojas turės atsakyti pats.
Taip pat skaitykite: Sodo Manijos produktai
Taip pat skaitykite: Ekologiškas būdas atbaidyti paukščius