Pyktis ir meilė - dvi stiprios emocijos, kurios dažnai lydi mus gyvenime. Nors iš pažiūros jos atrodo priešingos, psichologai teigia, kad jos glaudžiai susijusios. Pyktis gali kilti iš meilės jausmo pažeidžiamumo, o meilė gali padėti sušvelninti pykčio padarinius. Šiame straipsnyje panagrinėsime pykčio ir meilės psichologiją, jų sąsajas, priežastis ir būdus, kaip konstruktyviai valdyti pyktį bei puoselėti meilę santykiuose.
Pyktis: neobjektyvus jausmas ir uždaras ratas
Psichologas Julius Tilvikas teigia, kad pyktis - tai nemalonus jausmas, reakcija į neteisybę, nukreiptą į mus pačius, artimus žmones ar svarbius dalykus. Pyktis gali būti objektyvus, kai neteisybė yra reali, arba neobjektyvus, kai ją įsivaizduojame. Vis dėlto, dažniausiai pykstame dėl priežasčių, kurios objektyviai neturėtų sukelti tokios stiprios reakcijos. Esame iracionalūs padarai, tad mūsų aplinkos vertinimas remiasi emociniu pasauliu, todėl neretai į ją reaguojame iracionaliai.
Pasak J. Tilviko, dažnas pyktis rodo vidinius konfliktus ir neišspręstas problemas, tokias kaip skaudžios vaikystės patirtys, psichologiniai kompleksai ar traumos. Tokie žmonės dažnai neišreiškia pykčio adekvačiai, veikia reaktyviai, nekontroliuodami savo veiksmų ir emocijų, neapgalvodami pasekmių. Po pykčio proveržio jie jaučia kaltę, gėdą ir gailestį dėl nesusivaldymo. Susidaro uždaras ratas: nekontroliuojamai išreikštas pyktis neišsprendžia pykčio priežasties, o žmogus jaučia dar didesnę psichologinę įtampą, kuri veda į tolimesnį pyktį.
Kaip kitą kraštutinumą J. Tilvikas išskiria pykčio internalizaciją - pyktį nukreipiame į save arba visiškai užslopiname. Užslopintas pyktis pasitaiko dažniau nei nekontroliuojamai išreiškiamas. Tokie žmonės kenčia lygiai taip pat, kaip ir tie, kurie nekontroliuojamai išlieja pyktį į išorę. Pastariesiems gal netgi paprasčiau. O tie, kurie kaupia savyje neperdirbtas emocijas ar jas nukreipia į save, daug labiau jaučia įtampą, stresą, kas ilgainiui priveda ir prie fizinių sveikatos sutrikimų.
Užslopintas pyktis ir jo pasekmės
Psichologė Nida Matiukienė teigia, kad gyvenime kur kas dažniau susiduriame su neįsisąmonintu, užslėptu, pasyviu pykčiu, nei su nekontroliuojamai išreiškiamu į išorę. Kolektyvuose tvyro įtampa nežinia iš kur, šeimose nebėra apie ką kalbėti, kažkur netikėtai dingsta meilė - visa tai užslopinto pykčio padariniai. Pyktis įprastai laikomas nepriimtina emocija, todėl bijodami padaryti žalos kitam, dažniausiai pyktį „nuryjame“. Tokiu būdu pyktis tampa pasyvus ir destruktyviai veikiantis santykius, juos tyliai, lėtai ir kankinančiai naikinantis.
Taip pat skaitykite: Savigarba ir meilė: kaip jie susiję?
Ilgainiui toks pyktis įgauna kitas formas: virsta kartėliu, sarkazmu, skepticizmu, panieka, neapykanta, kerštu, noru kontroliuoti, naudoti prievartą. Neturėdamas „išėjimo“, pyktis neretai atsisuka prieš patį pykstantįjį ir pasireiškia depresija, migrena, panikos priepuoliais, priklausomybėmis, valgymo sutrikimais.
Kaip tvarkytis su pykčiu?
N. Matiukienė teigia, kad pyktis pats savaime nėra problema - jis leidžia suprasti, kur yra peržengiamos asmeninės ribos, kas sukelia skausmą, kada reikia kovoti arba atsitraukti. Tačiau pajutus, kad pyktis transformavosi į neapykantą ar kitus sudėtingesnius jausmus, svarbu pradėti gilintis į save, iš naujo išgyventi skriaudą, suprasti, įvertinti bei gerbti savo poreikius, kad ateityje netektų perženginėti asmeninių ribų, kaupti savyje pykčio.
Reikia mokytis atpažinti, kada pradedame pykti ir dėl ko, nekaltinant nei savęs, nei kitų. Trumpam stabtelėjus ties jausmu ir tarsi pažvelgus į situaciją iš šalies, karštiems jausmams nurimus, jei įmanoma, geriausia išsakyti savo pykčio priežastis ir konkrečios situacijos matymą savo akimis. Tokiu būdu mes gyjame - paleidžiame, atleidžiame ir keičiamės. Taip pat galima eksperimentuoti įsivaizduojant konfliktines situacijas saugioje aplinkoje ar psichoterapinėje grupėje.
J. Tilvikas pataria ieškotis psichikos sveikatos specialisto pagalbos, jei pyktis yra nekontroliuojamas ir dėl jo kenčia ne tik pats žmogus, bet ir jo aplinkiniai. Jei pyktį įmanoma kažkiek kontroliuoti, vienas iš būdų išvengti neadekvačių pykčio priepuolių ateityje - mokymasis atpažinti situacijas, kurios kelia pyktį. Svarbu aiškiai suprasti, kas jose kelia pyktį, įsąmoninti jas ir apgalvoti, kaip galima elgtis kitaip, kad pyktis būtų mažesnis, arba tų situacijų vengti apskritai.
Pajutus pirmuosius pykčio signalus, pakvėpuoti ir suskaičiuoti iki dešimt. Kai susiduriame su dirgikliu, kuris paleidžia pyktį, turime tarpą apsisprendimui, kaip galime į tai reaguoti. Būtent pakvėpavimas gali suteikti laiko atitinkamos reakcijos pasirinkimui. Pajutus pyktį, taip pat svarbu sau pasakyti „aš jaučiu pyktį“ - tokiu būdu mes įsąmoniname jausmą ir daug lengviau galime su juo išbūti.
Taip pat skaitykite: Meilė ir Motyvacija
Pyktis kaip nepateisintų lūkesčių pasekmė
Dažnai pykstame, kai įvykiai nesiklosto taip, kaip norime. Žmonės nėra tokie, kokių norėtume, jie nesielgia taip, kaip norėtume. Viskas ne taip, kaip norime. Svarbiausia ašis čia esame mes patys. Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus turi teisę pykti - tai jo pasirinkimas. Kokia bus pykčio audros baigtis, priklauso nuo mūsų reakcijos į atsiritančią pykčio bangą. Jeigu nenorime, kad banga mus nusineštų į audros sūkurį, tai atsitraukime ir palaukime, kol viskas nurims. Nesusireikšminkime galvodami, kad mes sukėlėme šią audrą, nors ir būsime apkaltinti, kad padarėme arba pasakėme kažką ne taip. Tiesiog neatitikome kito lūkesčių.
Žinokime, kad ir neprivalome atitikti. Tai ne mūsų problema, tai pykstančio žmogaus asmeninis reikalas, tai jo santykis su pačiu savimi. Nesikiškime į tai. Su atjauta ir supratimu priimkime išvargusį audroje žmogų, apkabinkime ir pabūkime tyloje. Praėjus pykčio audrai, pabandykime išsiaiškinti jos priežastį. Atviras pokalbis išsklaidys susidariusią miglą virš opios situacijos. Papasakokime, kaip jautėmės stebėdami pykčio audrą. Gal mums buvo baisu ir norėjosi bėgti, kad daugiau to nepatirtume, gal mums neramu dėl nukentėjusių nuo audros, arba neramu, kad pyktis darosi dažnas reiškinys ir griauna santykius. Įsivardinkime, ką tuo metu jautėme, ką jautėme po to ir pasidalinkime. Pabandykime ir įsitikinkime, kaip gydančiai veikia atvirumas.
Kaip atpažinti pyktį savyje ir aplinkoje?
Mokėjimą priimti ir valdyti emocijas lemia mūsų prigimtinės savybės ir tai, ką matėme savo aplinkoje augdami. Jei mama dažnai dėl nelaimių niršdavo ant savęs, didelė tikimybė, kad vaikas irgi savyje sudaigins pykčio sau sėklą. Vaikams atrodo teisinga tai, ką daro tėvai. Berniukai dažniau niekins save, jei jų tėtis dėl visų šeimos nesėkmių kaltins tik patį save. Vaikams tai atrodys savaime suprantamu dalyku, kuris taps įpročiu tiesiog mėgdžiojant tėvų veiksmus.
Išmokę pykti ne ant aplinkos, o tik ant savęs, greitai imsime vengti situacijų, kurios kels tą pyktį. Blogiausiu atveju, įklimpsime į santykių virtinę, kurioje teisinsime draugus, partnerius ir teisime save. Kiekviename žingsnyje. Teisime save net ir tada, kai mums labiausiai truks paguodos. Kartu su panieka seks iš paskos ir nepasitikėjimas jėgomis, savęs nuvertinimas, gėdos ir kaltės jausmai. Taip ir jaučiasi pykstantys ant savęs, tik žinoma, tai meistriškai slepia ir stengiasi šypsotis - rodyti tik teigiamas emocijas, kad tik ne duok Dieve iš naujo nesukeltų konflikto, kuris priverstų ir vėl išgyventi pilkųjų emocijų antplūdį.
Dažnai ant savęs pyksta jautrios aplinkai, depresyvios, neaukštos savivertės asmenybės. Ir nesvarbu, kad iš pirmo žvilgsnio jos net neprimena tokių. Kas vyksta žmogaus viduje, supranta tik jis pats. Yra dvi išeitys - žemai nusilenkus, pykčiui nuolankiai padėkoti už dar vieną dramatišką šokį arba sau pripažinti, kas po visu tuo pykčiu sau slepiasi. Gal tai baimė sau pripažinti, kad esame netobuli žmonės? Gal perfekcionizmo tamsioji pusė? Nenoras nuvilti artimiausiųjų, kurie tikisi vis daugiau dalykų, nepriimtinų mums? Prisiminkime, kad pasiruošdami kitam pasirodymui, turime įvertinti prieš tai buvusio klaidas - gal jau metas sau pripažinti, kad turime teisę ne visada būti tik pozityvūs ir mylintys? Gal atėjo akimirka suvokti, kad pyktis ant aplinkos - normalus jausmas, skatinantis keisti save ir aplinką, perkainoti vertybes ir iš naujo permąstyti planus? Kaip ir tobulam šokiui, taip ir pykčiui sau prireiks tikrai ne vienos alinančios treniruotės, tačiau rezultatas tikrai vertas viso išlieto prakaito.
Taip pat skaitykite: „Kuprelis“ ir šiuolaikinė meilė lietuvių romanuose
Būkime atviri: retas kuris esame savo pykčio šeimininkas
Įtūžis sugeba užklupti iš netyčių ir meistriškai mus užvaldyti. Susigriebiame tik tada, kai šaukštai jau būna po pietų. Tad ką daryti, kad pyktis neišmuštų iš pusiausvyros? Mes norime, kad mūsų diena būtų tobula, kai jokia situacija neišprovokuoja pykčio. Ryte neįstringame spūstyje, o statant automobilį niekas paskutinę sekundę neįvairuoja į mūsų nusižiūrėtą vietą. Parduotuvės kasoje, kur leidžiama atsiskaityti tik už kelias prekes, joks išsišokėlis nesuverčia ant konvejerio pusės vežimėlio daržovių ir sausų pusryčių. Gatvėse priešais mus nėra žmonių, kurie sliūkintų koja už kojos. Namie televizoriaus pultelio niekas nepaslėpė tarp sofos pagalvių, o šiukšlės buvo išneštos be penkiolikos priminimų.
Realybėje viskas kitaip. Net geriausiomis dienomis susidursime su situacijomis, užkliudančiomis mūsų „karštuosius mygtukus“. Trokšti kasdienybės be menkiausių streso užuominų yra tas pats, kaip tikėtis, jog žaidžiant kompiuterinį žaidimą pasieksime lygį be priešininkų ir kliūčių. Jei sąžiningai save įvertintume, tektų pripažinti nejaukų faktą: mėgstame nusimesti atsakomybę nuo savo pečių. „Mane šiandien supykdė X“ - frazė, kurią tikrai esame sakę ne kartą. Tačiau ar iš tiesų kažkas privertė mus pykti? Supykstame patys. Kad ir kokios nemalonios būtų aplinkybės, pyktis kyla ne iš pačios situacijos, o iš interpretacijų. Mūsų pačių atsakomybė didžiulė - galvoje kurdami istorijas, kuriame ir savo savijautą.
Anot pykčio valdymo specialisto Jerry L. Deffenbacherio, kai kurie žmonės yra labiau linkę elgtis karštakošiškai. Jie svaidosi žaibais ir kelia dramas. Kitų pyktis mažesnio intensyvumo - jų namuose niekad neskraidys dūžtančios lėkštės, tačiau galbūt jie bus nervingi, priešiškai nusiteikę ir demonstruos pasyvią agresiją. Sakoma, kad mūsų pykčio „profilis“ iš dalies priklauso nuo genetikos. Pavyzdžiui, dalis kūdikių nuo pirmųjų dienų yra irzlesni nei kiti. Savo vaidmenį suvaidina ir aplinka. Galbūt augome ten, kur įprasta karščiuojantis aiškintis santykius.
Kaip sėkmingiau tvarkytis su pykčiu?
Atpažinkime pirmuosius pykčio signalus. Daug naudingiau užčiuopti pirmąsias pykčio užuomazgas - kai įsisiautėjame, valdyti mintis ir elgesį tampa žymiai sunkiau. „Pykčio termometro“ užduotis pagrįsta dešimties laipsnių skale, kur 10 reprezentuoja maksimalų pyktį, o 1 - visišką ramybę. Įsivaizduokime, kaip jaučiamės ir elgiamės, kai „pykčio termometro“ stulpelis rodo 1. O kokia būna savijauta ir elgesys, kai pyktis pasiekia ekstremumą - 10? Rėkiame, nekontroliuojame savęs, mojuojame rankomis, galbūt kyla noras daužyti šalia esančius daiktus? Daugumai žmonių lengviausia pradėti nuo kraštutinių įvertinimų, o tada supildyti vidurines reikšmes. Ties kiek laipsnių pradeda tankiau plakti širdis, išmuša karštis, suprakaituoja delnai? Kur riba, kai pradedame kelti balsą? Taip pat naudinga pamąstyti apie tendencingus, nuolat pasikartojančius scenarijus. Kada dažniausiai patiriame pyktį? Kokiose vietose? Kokiu metu? Su kokiais žmonėmis? Pyktis dažnai būna situacinis, jis mėgsta mus pričiupti tada, kai esame įsitempę, pavargę ir pažeidžiami. Jei įžvelgiame dėsningumus ir jaučiamės nuolat vaidinantis tą patį vaidmenį prastame spektaklyje, ieškokime būdų suardyti įprastai įvykių tėkmei. Kartais pakanka smulkių rutinos pokyčių, kad sudrumstumėte nusistovėjusią įvykių eigą ir sumažintumėte įtampą.
Sušvelninkime taisykles. Kai esame įtūžę, pyktis dažnai slepia žinutę: „Viskas turi būti taip, kaip aš noriu!“ Pyktis yra glaudžiai susijęs su nepateisintais lūkesčiais. Tikimės, kad žmonės su mumis elgsis garbingai ir sąžiningai - bet kartais jie taip nesielgia. Manome, kad pasaulis privalo būti teisingas ir už visas pastangas turi būti atlyginta - bet nebūtinai. Turime susikūrę savo vidinių taisyklių rinkinį - mums patinka, kai gyvenimiški scenarijai klostosi pagal jį. „Ji turėtų elgtis maloniau“, „jis turėtų mane įvertinti už darbą“, „jie turėtų atidžiau manęs klausytis“. Kas pasakė, kad tikrai turėtų? Galime pateikti savo pageidavimų sąrašą - bet tai nereiškia, jog visi privalo šokti pagal mūsų dūdelę. Kas nutiktų, jei pabandytume savo taisykles suminkštinti, sušvelninti? Prisiminkime: kai lūkesčiai smarkiai prasilenkia su realybe, kyla pagunda pykti - tačiau tai nėra neišvengiama. Galime įsivaizduoti, kad frustracijos momentais gauname kvietimą į „pykčio šou“.
Atskleiskime tikrąsias emocijas. Pyktis nebūtinai reiškia pyktį. Kartais jis būna tik ledkalnio viršūnė - o tikrosios užmaskuotos emocijos slypi kur kas giliau. Bandydami prisikasti iki esmės, galbūt atrasime, kad už pykčio situacijų glūdi kažkas, ką suvokiame kaip grėsmę. Paanalizuokime: kokia tai grėsmė? Ko aš bijau? Kodėl nerimauju? Kas mane skaudina? Sakoma, kad pyktis yra puikus išdavikas, kai jaučiamės dėl ko nors nesaugūs. Būdami įpykę atrodome galingesni ir mažiau pažeidžiami, negu atvirai prisipažindami „aš bijau“.
Atsipalaiduokime. Pyktis yra intensyvi, organizmą sužadinanti emocija. Kad reaguotume ramiau, pravartu išmokti kūno atsipalaidavimo technikų, kurios leis šiek tiek atleisti įtemptas vadeles (tai ypač veiksminga, kai pyktį pastebime pačioje pradžioje ir jis dar nespėjęs įsismarkauti).
- Gilus kvėpavimas. Vieną ciklą sudaro 16 sekundžių: per 4 sekundes įkvėpkite - 4 sekundėms sulaikykite kvėpavimą - per 4 sekundes iškvėpkite - vėl 4 sekundėms sulaikykite kvėpavimą. Kartokite. Svarbu, kad kvėpavimas būtų gilus, diafragminis.
- Frazės. Lėtai kartokite raminančias frazes: „nurimk“, „atsipalaiduok“, „tu saugus“, „viskas yra gerai“.
- Vizualizacijos. Jei turite lakią vaizduotę, fantazijoje kuriami vaizdai gali veikti kaip atpalaiduojantis SPA jūsų kūnui. Jei turite galimybę, kelioms minutėms užsimerkite ir pabandykite mintimis persikelti į vietą, kuri ramina. Žmonės dažnai renkasi paplūdimio, miško ar žaliuojančių sodų vaizdinius.
- Raumenų atpalaidavimas. Kai pradedate irzti ir pajuntate, kad tam tikros kūno vietos įsitempia (pavyzdžiui, sugniaužiate kumščius ar krūtinėje sukyla pykčio gumulas), susitelkite būtent į šią kūno dalį ir palengva sąmoningai ją atpalaiduokite.
Atsitraukime nuo situacijos. Jei padėtis tampa nekontroliuojama, tai viena geriausių paslaugų, kurias galite sau padaryti. „Pabėgimas“ iš situacijos gali būti įvairus. Kartais jis būna trumpalaikis. Tarkime, atsiprašote nuo diskusijos, kad atsilieptumėte telefonu ar nueitumėte į tualetą. Vienas triukas yra „ledinuko technika“ - įsimeskite ledinuką į burną ir prižadėkite sau netarti nė žodžio, kol saldainiukas visiškai ištirps. Jei galite leisti sau ilgesnę pertrauką, pasinaudokite šia proga. Pavyzdžiui, jei jaučiate beįsižiebiantį konfliktą su partneriu, galite pasakyti, kad pratęsite diskusiją po sporto, dušo ir po to, kai virtuvės spintelėje perdėliosite prieskonių indelius.
Mąstykime subalansuotai. Chroniškai pykstantys žmonės būna linkę į kognityvinius iškraipymus - jie daro mąstymo klaidų, kurios trukdo blaiviai įvertinti situaciją. Subalansuotas mąstymas pasufleruotų, kad iš tiesų retai kas būna vien gera ar bloga. Kiekviena diena yra įvairiausių patirčių kratinys.
Vaikų pyktis: kaip reaguoti tinkamai?
Dažnai tėvai, mokytojai ar kiti vaikus ugdantys suaugusieji susiduria su vaikų pykčiu. Tai gali tapti išties nelengvu pedagoginiu iššūkiu. Kaip išlaikyti vidinę ramybę ir reaguoti prasmingai, vengiant įsivelti į bereikalingus, alinančius ar net žalingus vaikui konfliktus? Reaguodami emocionaliai į vaiko netinkamą elgesį ar žodžius, galime pagilinti konfliktą.
Štai keletas patarimų, kaip reaguoti į vaiko pyktį:
- Nustokime kvėpuoti. Sutelkime dėmesį į tašką po bamba - į savo tandeną, - tada lėtai, ilgai, nestipriai iškvėpkime. Japonų kalboje žodis „kvėpavimas“ (kokiu) užrašomas dviem rašmenimis: pirmas reiškia iškvėpimą, antras įkvėpimą. Tuo norima pasakyti, kad iškvepiame pirmiau, nei iškvepiame.
- Pasistenkime išvengti „kovok arba bėk“ reakcijos. Du kartus giliai įkvėpkime ir priminkime sau, kad nenutiko nieko baisaus.
- Pasirinkime tinkamus žodžius. Kažkas gali skambėti neįprastai, keistai, bet pabandyti tikrai verta. Žodžio galia stipri.
- Prisiminkime, kad vaikai negimsta mandagūs, draugiški ir paslaugūs - tinkamo elgesio jiems reikia išmokti. O šaukia, spiria ir krenta ant žemės tikrai ne tam, kad išvestų tėvus iš proto.
- Kai suaugęs žmogus ar vaikas labai stipriai pyksta, jį užvaldo emocija ir išsijungia mąstymas. Žmogus nemąsto, o tik jaučia. Mūsų smegenys taip sukonstruotos, kad vienu metu mes negalime ir mąstyti, ir jausti.
Meilė: priešnuodis pykčiui
Meilė yra galinga emocija, kuri gali padėti sušvelninti pykčio padarinius. Meilė ir rūpestis pritraukia meilę ir rūpestį. Meilė gali padėti suprasti ir priimti kitų žmonių trūkumus, atleisti jiems už klaidas. Meilė taip pat gali padėti mums patiems jaustis saugesniems ir ramesniems, o tai sumažina pykčio tikimybę.
Svarbu puoselėti meilę santykiuose, rodyti dėmesį ir rūpestį artimiesiems. Atviras ir nuoširdus bendravimas, gebėjimas išklausyti ir suprasti vienas kitą padeda išvengti konfliktų ir stiprina tarpusavio ryšį.