Savižudybė - tai elgesys, kuriuo siekiama pasitraukti iš gyvenimo, ir ji skaudžiai paveikia artimuosius, sukeldama gilų sielvartą ir daugybę klausimų. Šiame straipsnyje aptariama, kaip išgyventi gedulą po artimojo savižudybės, nagrinėjant psichologinius ir dvasinius aspektus, galinčius padėti susidoroti su šia sudėtinga netektimi.
Savižudybės poveikis artimiesiems
Vieno žmogaus savižudybė skaudžiai paveikia bent 6 asmenis, tarp kurių yra ne tik šeimos nariai, bet ir nusižudžiusį asmenį artimiau pažinoję žmonės. Artimo žmogaus savižudybė - itin skaudi ir dažnai šokiruojanti netektis. Tokie išgyvenimai susideda iš psichologinio skausmo, kančios, liūdesio ir ilgesio. Be to, gali kankinti nemalonūs prisiminimai bei vaizdiniai, susiję su artimojo savižudybe, o vietos, kuriose seniau gedintis žmogus jautėsi jaukiai, gali imti kelti paniką.
Savižudybės priežastys ir rizikos veiksniai
Savižudybė - tai daugelio veiksnių poveikio padarinys. Tarp jų yra išskiriami genetiniai, psichologiniai, socialiniai ir kultūriniai, dažnai apsunkinti traumos ar praradimo. Savižudybę dažniausiai sąlygoja gilus beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmas. Žmogus nebemato jokių problemų sprendimų ir galimybių susitvarkyti su sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis, tad pasirenka galimybę nutraukti kančią nutraukdamas savo gyvenimą. Neatsiejamas savižudybės rizikos veiksnys yra praeityje patirtos psichologinės traumos, nutrūkę socialiniai ryšiai, santykiai su artimaisiais ir t.t..
Didesnę riziką nusižudyti patiria nusižudžiusių artimieji, dėl netekties išgyvenantys psichologinę traumą, patiriantys stresą ir kaltės jausmą, taip pat dėl to, kad dažnai dėl vyraujančios stigmos vengia kreiptis psichologinės pagalbos. Dėl socialinio modeliavimo gali būti stebimas „užsikrėtimo savižudybe“ reiškinys.
Požymiai, rodantys savižudybės riziką
Dažniausiai asmuo, kuris galvoja apie savižudybę, aplinkiniams siunčia ženklus apie savo ketinimą. Dalis nusižudžiusių asmenų apie savo ketinimus slepia iki pat galo, ir net patys artimiausi šeimos nariai savižudybės grėsmės gali nepastebėti. Tačiau visada verta atkreipti dėmesį, jeigu asmuo kalba:
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti depresiją paaugliams
- kad nenori gyventi
- kad mirtis būtų geriausia išeitis
- kad yra našta kitiems
- kad nėra gyvenimo prasmės
- kad geriau būtų užmigti ir nepabusti
- kad geriau būtų susirgti nepagydoma liga
- kad jaučia nepakeliamą emocinį skausmą, kaltę ar gėdą
- jei grasina, kad „kai numirsiu, tada pasigailėsite“
- bet kokiais kitais žodžiais kalba apie mirtį ar savižudybę, neįprastai ir perdėtai ja domisi.
Visada pasitikėkite savo nuojauta, jei ji jums sako, kad artimasis nori negyventi ir turi savižudiškų ketinimų. Pasikalbėkite su juo ir pasakykite, kad nerimaujate dėl jo, bei tiesiai paklauskite, ar neturi minčių apie savižudybę.
Specifiniai gedulo po savižudybės aspektai
Gedint po artimojo savižudybės kyla ir specifinių, kitoms netektims mažiau būdingų patirčių. Pavyzdžiui, tai, kad artimasis nusižudė, gali kelti stiprų pyktį dėl jausmo, jog brangus žmogus nusprendė tokiu būdu jus palikti. Nusižudžiusiųjų artimuosius gali persekioti kaltės jausmas, kad kažko nepastebėjo, nepadarė ir taip nesustabdė savižudybės.
Dvasingumo vaidmuo gedint
Artimojo savižudybė gali sukelti ne tik psichologinę, bet ir dvasinę krizę. O gedulas gali pasireikšti ne tik kaip liūdesys ir skausmas, bet ir, anot mano tyrimo dalyvių, kaip „sielos vėžys“. Kartais gali būti išgyvenamas nusivylimas ankstesniu tikėjimu ar pyktis ant Dievo ar likimo. Gali apimti toks stiprus nusivylimas, kad nebetikima vertybėmis, žmogaus ar pasaulio gerumu.
Dvasingumas po artimojo savižudybės gali padėti gedint. Ritualai, kurie yra asmeniškai svarbūs (jie gali būti ir susikurti pačių), padeda nusiraminti, tęsti ryšį su mirusiuoju, pagerbti jo atminimą ar atsisveikinti. Galbūt tam tikra prasme jie padeda atkurti suvoktą gyvenimo kontrolės jausmą, kuris po trauminės netekties gali būti gerokai sumažėjęs. Dvasinės praktikos, tokios kaip malda, meditacija ar šventraščių skaitymas, po artimojo savižudybės padeda gedintiesiems išlaikyti dienos struktūrą, kasdien skirti laiko savo dvasinei pusiausvyrai stebėti ir atkurti.
Remiantis mano atliktais tyrimais, gedintiesiems labai svarbu buvo atrasti individualiai tinkančias praktikas, kurios tikrai padėdavo. Vis dėlto bendravimas su kitais žmonėmis, religine bendruomene, kunigais, kitais dvasiniais lyderiais ar draugais ir netgi dvasinių klausimų aptarimas su savo psichologu gali padėti gedulo metu. Net ir paprastas pokalbis gali padėti pasijusti išklausytam, išpasakoti savo mintis ir išgyvenimus, pasidalinti savo skausmu.
Taip pat skaitykite: Metabolinis sindromas ir psichikos ligos
Kaip padėti artimajam, išgyvenančiam gedulą po savižudybės
Svarbiausia yra pripažinti ir įsivardinti išgyvenamas būsenas po artimojo savižudybės, nuolat sau primenant, kad ši kančia nesitęs amžinai, o jos patyrimas yra natūrali reakcija į skausmingą netektį. Kylantys jausmai ir vaizdiniai taip pat gali būti matomi kaip tam tikra medžiaga, kurią anksčiau ar vėliau reikės pradėti išpainioti. Gąsdinančius vaizdinius gali tekti mėginti suprasti ir interpretuoti, nes šie dažnai yra traumuojančios patirties prasmingos detalės, kurias sunku, bet galbūt būtina integruoti.
Artimieji neturėtų savęs kaltinti, jei nepastebėjo savižudybės ženklų. Tokiu atveju sunku juos pastebėti, nes žmogus savo jausmus sąmoningai slėpė ir turėjo savo gynybos mechanizmą.
Kada kreiptis į specialistus
Vis dėlto asmenys, kurie bandė žudytis, dėl profesionalios psichologinės pagalbos sugeba išspręsti daugelį problemų ir toliau gyventi pilnavertį gyvenimą. Gedulą po artimojo savižudybės sunku išgyventi vienam. Padėti gali pokalbis su artimu žmogumi, kuriuo pasitikima, ar psichikos sveikatos priežiūros specialistu. Dvasiniais klausimais galima kreiptis į dvasininkus ar religinės bendruomenės narius.
Potrauminis augimas
Kad ir kokie sudėtingi išgyvenimai ištinka, mokslininkai ir praktikai pastebi, jog dauguma žmonių anksčiau ar vėliau sugeba vėl gyventi kokybišką ir visavertį gyvenimą. Net ir po artimojo savižudybės, kai kartais kelerius metus ar ilgiau gyvenimas gali atrodyti sustingęs ir beprasmis, įmanomas ir potrauminis augimas. Dalis jo gali būti vadinama dvasiniu augimu. Remdamasi savo atliktais tyrimais, drąsiai teigiu, kad dvasingumas gedint po artimojo savižudybės gali būti labai svarbus gedulo aspektas. Žinoma, svarbu paminėti, kad tai būdinga tik tiems, kurie neteko artimojo, dvasingumą mato kaip svarbų.
Savižudybės prevencija
Savižudybės prevencija apima švietimą, sąmoningumo didinimą ir pagalbos teikimą tiems, kuriems to reikia. Svarbu žinoti, kad mes nemokame tiksliai perskaityti ženklų, kuriuos rodo žmogus, būdamas ant savižudybės slenksčio. Tokie ženklai labai klaidūs ir gali būti panašūs į depresiją, nuovargį, kitus psichikos sutrikimus. Sunerimti reikėtų, jeigu pasikeistų žmogaus elgesys, sutriktų miegas, mityba.
Taip pat skaitykite: Depresijos įtaka darbingumui Lietuvoje
Jeigu savo aplinkoje žmogus neturi su kuo atvirai pasikalbėti, nuolat jaučia konkurenciją, niekas nesidalija vidiniais išgyvenimais ir kalba tik apie savo sėkmę, gerą gyvenimą, žmogus neretai palūžta, netinkamai naudoja gynybos mechanizmą, neparodo tikrų savo išgyvenimų.
Gerai būtų nebijoti užkalbinti, paklausti, kas sunku, kas nutiko, arba padėti ieškoti pagalbos, nukreipti pas psichologus, psichoterapeutus. Tai pirmas žingsnis į savižudybės prevenciją. Prašyti pagalbos nėra silpnumo ženklas: kai serga siela, reikia eiti pas sielos gydytojus - psichologus, psichoterapeutus.