Įvadas
Mokytojas - tai ne tik žinių šaltinis, bet ir asmenybė, turinti didelę įtaką mokinio vystymuisi. Šiame straipsnyje nagrinėjami mokytojo asmenybės bruožai, remiantis tyrimais ir įžvalgomis, siekiant atskleisti, kokios savybės lemia sėkmingą pedagoginę veiklą.
Mokytojo Profesijos Esminiai Aspektai
Mokytojas - terminas, kilęs nuo žodžio "mokslas", apima mokymą, mokyklą ir mokinį. Pagrindinė mokytojo paskirtis - perteikti mokiniui mokslo pagrindus, išmokyti šiomis žiniomis naudotis praktiškai, formuoti įgūdžius ir lavinti protinius gebėjimus. Mokytojas organizuoja mokinių veiklą, bendrauja, veda juos į gyvenimą ir visuomenę, socializuoja. Jis ne tik moko ir šviečia, bet ir išmoko mokytis, uždega norą pažinti ir būti naudingu. Todėl mokytojas dažnai vadinamas pedagogu, vedančiu mokinius į gyvenimą.
Mokytojas kaip Asmenybė
Mokytojas yra asmenybė, daranti didelę įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Jis vertinamas ne tik kaip specialistas, bet ir kaip žmogus, pilietis, sugebantis šviesti, praktiškai lavinti, psichologiškai bei dvasiškai tobulinti ugdytinį, formuoti harmoningą asmenybę, pilietį, humanišką žmogų. Mokytojo rankose - jauno žmogaus, tautos, žmonijos ateitis. Tai viena atsakingiausių ir sunkiausių profesijų. Meilės ir pasišventimo savo profesijai mokytojui reikia dar ir todėl, kad jis negreitai pastebi savo darbo vaisius. Todėl mokytojas turi stengtis pastebėti ir pačius mažiausius poslinkius, smulkmenas, pasireiškiančias pedagoginiame darbe, mokinių elgsenos, bendravimo su mokytoju, mokiniais, klasėje, mokykloje, gatvėje, namuose pokyčius. Mokytojas yra ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios bendruomenės vadovas. Mokytojui ir mokiniui būtina rami, be baimės, abipusiu pasitikėjimu grindžiama darbo atmosfera, kurią laiduoja mokyklos vadovybė, mokytojų bendruomenė ir visuomenė.
Mokytojo Vertinimo Problemos
Idealaus mokytojo modelio nėra. Atskiri autoriai tuos pačius mokytojo elgesio ir asmens bruožus vertina nevienodai. Taip yra todėl, kad mokymas yra labai sudėtinga ir paslaptinga mokytojo asmenybės veikla, o naudojamos tyrimo priemonės yra nepakankamos nustatyti objektyvius mokytojo vertinimo kriterijus. Mokytojai dažniausiai vertinami pagal rangų skales - toks vertinimas turi trūkumų (aukštas, vidutiniškas, žemas) ir subjektyvumo, patartina geresnis vertinimas - stebėjimas arba mokytojo ir mokinių elgesio kodavimas.
Dabartinio Mokytojo Savybės
Dabartinis specialistas turi būti pasiruošęs naujų žinių srautui, mokėti suprasti jį supantį pasaulį ir žmones, adekvačiai vertinti save, savo sugebėjimus, gerąsias savybes ir trūkumus, gerbti save ir aplinkinius, greitai užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis. Šių savybių formavimas studentuose įmanomas tik tada, jeigu jomis pasižymės mokytojai ir dėstytojai.
Taip pat skaitykite: Motyvacija ir pasitenkinimas darbu
Profesijos mokytojas turi išmokinti mokinius ne tik profesijos teorijos pagrindų, bet ir individualios profesinės veiklos paslapčių, išugdyti profesionalus - asmenybes, išmokyti juos judesių tikslumo, koordinuotumo, savianalizės profesinės veiklos metu, padėti mokiniams susikurti savą profesinių ir kitų vertybių sistemą. Jis privalo pratinti juos mokytis iš kitų, gebėti projektuoti savo veiklą, susikurti gaminio įvaizdį, tvarkingai laikyti darbo įrankius, taupyti medžiagas, palaikyti tvarką darbo vietoje.
Svarbūs Pedagogo Bruožai
Pedagogo veikloje labai svarbus pastabumas, kuris dar vadinamas nuojauta arba intuicija, ji gimsta didelės patirties dėka iš kūrybingo darbo, profesinio pastabumo. Ypač reikšmingi profesinėje veikloje atminties ypatumai - gebėjimas greitai ir lengvai įsiminti moksleivių pavardes, vardus, elgsenos, kalbos, išvaizdos charakteringus bruožus. Taip pat reikia prisiminti, kad medžiagos, kurią jis pateikia mokiniams, tiek turinys, tiek pateikimo forma negali būti emociškai neutralūs, bespalviai, pilki. Todėl vaizduotė padeda pedagogui iš anksto pamatyti savo veiklos rezultatą bei procesą ir taip pažadinama potencija dirbti, stimuliuojama veikla.
Valia ir Jos Savybės Pedagogo Darbe
Sąmoningas savo poelgių, veiklos organizavimas ir reguliavimas, siekiant iš anksto numatyto tikslo ir nugalint vidines bei išorines kliūtis, vadinamas valia. Tai sąmoningas žmogaus aktyvumo stimuliavimas. Pedagogui reikalinga valios savybė - ryžtingumas, kurią galima charakterizuoti kaip gebėjimą greitai bei apgalvotai apsispręsti ir sprendimą realizuoti. Siekimas viską, net ir nemėgstamą darbą atlikti iki galo vadinamas atkaklumu. Tai viena svarbiausių mokymosi ir visos žmogaus veiklos sąlygų. Labai svarbi, ypač pedagogui valios savybė - savitvarda. Tai sugebėjimas nuolat kontroliuoti ir valdyti savo veiksmus, jausmus, mintis, poelgius. Pedagoginiam darbe valia yra ir auklėjimo priemonė.
Pedagoginė valios išraiška gali būti labai įvairi. Vieniems pedagogams pavyksta mokinius paveikti ekspresinėmis formomis - griežtu žvilgsniu, laisva laikysena, įsakmiu, intriguojančiu arba jumoristiniu tonu bei kalbos turiniu, kitiems - priešingomis valios bei charakterio savybėmis - kantrumu, ramumu, nuoseklumu, primygtinumu arba netgi ramiu užsispyrimu. Mokiniai labai jaučia mokytojo valios jėgą ir jai paklūsta tuo labiau, kuo mažiau jis ja, ypač ekspresinėmis jos formomis, naudojasi.
Nurodymai geriau vykdomi tada, kai jie nuoseklūs, sudaro vientisą sistemą, o jeigu jie epizodiški, neišreikalaujami iki galo arba visai užmirštami, tada mokiniai juos laiko tik mokytojo užgaida ir nesistengia vykdyti. Šis pastebėjimas leidžia įsivaizduoti norimą profesijos mokytojo asmenybę, jo asmenines vertybes, nuostatas, interesus, charakterio bruožus ir kita. Šiuo požiūriu mokytojo vaidmuo yra tuo vertingesnis, kuo geriau jam pavyksta būti pavyzdžiu savo mokiniams. Tačiau pedagoginiu požiūriu net iškiliausia asmenybė pati savaime nenulemia ugdymo sėkmės. Tam ji turi įgyti mokėjimus savo vertybes mokiniams perteikti taip, kad jos taptų ir jų vertybėmis. Profesiniame mokyme šios vertybės įgauna atitinkamą kryptingumą - čia dominuoja tam tikros veiklos mokymas. Profesijos mokytojas turi būti pasirengęs ne tik perteikti žinias apie tą veiklą, bet ir būti praktiškai ją patyręs. Taigi, profesijos mokytojo kvalifikaciją galima apibūdinti keturiomis kategorijomis - tai asmenybės vertingumu, pedagoginės veiklos mokėjimu, specialybės žinojimu ir praktiniu profesijos patyrimu.
Taip pat skaitykite: Tyrimas: kūno kultūros mokytojų perdegimas
Nuotaika ir Emocijos Pedagoginiame Darbe
Didelę įtaką pedagoginio bendravimo stimuliavimui turi toks komponentas kaip nuotaika. Nuotaiką kartais dar vadina psichologiniu bendravimo fonu, emocine būsena, duodančia atspalvį žmogaus pergyvenimams ir jo veiklai. Emocijos ir jausmai turi įtakos pedagoginei veiklai, mokykloje, kurioje sveika, reikli ir geranoriška darbo atmosfera, vertinamas pareigingumas, iniciatyvumas ir kūrybiškumas suteikia malonumą bendraujant su kolegomis ir dirbant. Ekspresija arba jausmų išraiška - tai mūsų poelgiai, gestai, poza, mimika, akių išraiška, balso bei kalbos tempo ir tembro kitimai, veido odos paraudimas ar išbalimas, juokas,- be jų mokytojui nežengti nė žingsnio, ir žinoma juos būtina valdyti, ypač pyktį, nors dažnas pedagogas tai ignoruoja.
Empatija ir Kalba Pedagoginiame Darbe
Gebėjimą įsijausti į kito žmogaus reagavimą, situaciją psichologijoje vadinama empatija. Ji siejama su etika, kultūra, o šito gebėjimo stoka - su egocentrizmu, susvetimėjimu. Pedagogo kalba yra bendravimo bei mokymo ir auklėjimo priemonė. Čia svarbu jau pats balsas, tonas, nes jis pirmiausia rodo mokytojo nuoširdumą, stiprumą ir silpnumą, grubumą ir gerumą.
Tobulas ugdomasis profesinis kvalifikuotų darbininkų rengimas, pagrįstas profesine ir darbo pedagogika, darbo psichologija, pedagogine psichologija, technikos, mokslo, kultūros ir civilizacijos laimėjimais. Padarytą planą ir dėstomąją medžiagą rinkti ir grupuoti taip, kad atitiktų besivystančią mokinio prigimtį ir užpildytų mokyklai skirtos programos rėmus.
Tačiau pedagogo asmenybės vertingumas ir patirtis savaime negali užtikrinti ugdymo sėkmės.
Asmenybės Struktūra ir Bruožai
Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos išplėsti savo veiklos sritį, veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių motyvų, t.y. Asmenybės psichologinės charakteristikos sudėtinėmis dalimis laikomas asmenybės kryptingumas, temperamentas, charakteris, sugebėjimai ir paveldai, talentas bei genialumas. Asmenybė daugiausia išryškėja profesinėje veikloje ir darbe apskritai. Mokytojas veikia profesiniame gyvenime, remdamasis savimi, naudodamas vidines savo paties galias. Todėl mokytojo asmenybė yra svarbiausias jo darbo variklis, jo sėkmių ir nesėkmių laidas. Asmenybė yra žmogus pasiekęs tam tikro tobulumo lygio gebantis dirbti, bendrauti ir pažinti, keisti aplinką, save, kitus, skleisti idealines vertybes nusistatymus, įprasminti savo gyvenimą, kurti nemirtingąjį aš. Asmenybė - intelekto motyvacijos ir charakterio vienovė, pasireiškianti veiklos galimybėmis, kryptingumu ir būdo ypatumais. Asmenybė - teigiamos veiklos subjektas, veikiamas palankių vidinių interesų, poreikių, motyvų nuostatų, siekių, idealų. Asmenybė ugdo asmenybę, teigia K. Ušinskis. Žinoma jog 90 % ugdoma per asmenybių santykius jų bendravimą, savo veiklos analizę. Asmenybė - savęs kūrybos rezultatas. Mokytojo asmenybė - tai visuma profesinių, psichologinių - socialinių asmens savybių sąlygojančių sėkmingą pedagoginę mokytojo veiklą. Mokytojo asmenybės teigiamieji bruožai pagal L. Šiaučiukėnienę apima:
Taip pat skaitykite: Sėkmingas ugdymas
- gebėjimą daryti intelektualinį, emocinį, praktinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui (turėti pakankamai intelektualinių loginių, komunikacinių, ekspresyvių sugebėjimų).
- Aktyvumą (poreikiai, emocijos, žinojimas, valia t.y.
- Gebėjimus (gabumai, intelektas, patirtis t.y.
Mokytojo atitikimas profesiniams reikalavimam, jo pedagoginės veiklos produktyvumas, auganti profesinės kvalifikacijos kultūra, pasitenkinimas pasirinkta profesija ir darbu, noro dirbti tą darbą stiprėjimas, prisitaikymas prie konkrečių darbo sąlygų, rodo pedagogo asmenybės vertingumą. Asmeninį pedagogo vertingumą išryškina jo orumo, savigarbos, savo vertės pajautimas, plačios pažiūros, erudicija, gyvenimo išmintis, tauri vidinė pozicija, savo paties bei aplinkos įvykių atžvilgiu. Profesinėje-darbinėje mokytojo veikloje asmeninis jo vertingumas žadina jo paties aktyvumą ir tampa prielaida padedančia ugdytiniui realizuoti savo prigimtines galias.
Asmenybės Sampratos Įvairovė
Asmenybė yra daugelio šakų dalykas. Todėl filosofai, psichologai, sociologai ir kitų mokslo šakų atstovai yra pateikę labai daug įvairių asmenybės apibrėžimų, tai rodo, kad šiandieną mokslas dar neturi pakankamai principų, kriterijų ir kitų duomenų leidžiančių pilnutinai apibrėžti asmenybės sąvoką. Be to, determinuodami šią sąvoką susiduriame su labai susiraizgiusiomis žmogaus asmenybės, individo bei individualybės sąvokomis, nes jų ryšius tenka analizuoti įvairiais aspektais, priklausomai nuo to, kurie klausimai tyrimų procese mums rūpi. Iš įvairių apibrėžimų palyginimo viena aišku, kad filosofija ir sociologija į asmenybę žiūri daugiau kaip į visuomenės atstovą, o psichologija - kaip į individą, turintį tam tikro lygio ir kokybės psichiką. Asmenybė yra tam tikra žmogaus santykių su aplinka sistema, įvairių mokslo šakų tikslas - tirti sudėtingos asmenybės specifinę charakteristiką, ypač jos struktūrinę sandarą. Apibrėžiant ne tik asmenybę, bet ir jos psichologiją, jos struktūrą vieningos nuomonės tarp mokslininkų nėra. Vieni teigia, kad iš viso neverta asmenybės psichologiją išskirti iš bendrosios psichologijos, kiti,- kad asmenybės psichologija turi tirti ne pačią asmenybę, o jos tipinius individualius, psichologinius komponentus: charakterį temperamentą, interesus ir t.t. ši įvairovė rodo, kad kol kas sunku nustatyti asmenybės struktūrą, nes jos apibrėžimui mokslas neturi aiškių kriterijų. Tačiau pedagogikai reikalinga nors ir tokia sąlyginė struktūra. Tačiau pedagogikai, ugdymo procesui mokymo ir auklėjimo tikslu svarbiausia nustatyti asmenybės struktūroje socialinius veiksnius ir pažvelgti kaip jie santykiauja su biologiniais. Žmogaus ugdymo procese pedagogika turi itin atsižvelgti į asmenybės varomąsias jėgas, į asmenybės santykį su veikla, į jos santykį su savo funkcijomis, į jos priklausomą nuo bendrojo vystymosi, į žmonių santykių psichologiją, į pažintinės veiklos funkcijas, į psichologinę asmenybės charakteristiką.
Pedagogine prasme kalbant apie asmenybės struktūrą, pirmiausia reikia ne tik aptarti atskiras, nuo biologinių bei socialinių veiksnių priklausančias asmenybės savybes ir bruožus, jų ryšius, jų panašumą bei skirtumus, apskritai asmenybės santykius, jos poziciją, veiklos ir elgesio motyvus, prasmę ir reikšmę, nuostatas, interesus, kuriuos atskleidžia (deja nepakankamai) psichologiniai tyrimai. Tuo būdu bet kurios asmenybės, taip pat ir kūrybingo mokytojo bei būsimojo mokytojo studento asmenybės struktūrą galima būtų nagrinėti pagal pateikiamą tam tikrą principinę schemą, kuri, turi nomenklatūrinį pobūdį ir jokiu būdu negali atskleisti, vientisos ir visapusiškos asmenybės visų parametrų. ir funkcijų. (žr. Iš tikrųjų žmogus yra biosocialinė būtybė. Bet toks jo apibrėžimas dar neatskleidžia biologinio ir socialinio pradų santykio. Per daug reikšmės suteikus vienam kuriam pradui, žmogaus reikšmė aiškinama vienpusiškai. Socialinis žmogaus pradas negali egzistuoti be to, kas žmogui įgimta, - be biologinio prado. Biologinis pradas yra vienintelė sąlyga socialiniam asmenybės pradui formuotis. vidinio turinio elementai. Visa tai ir sąlygoja santykius. Yra kelios dešimtys asmenybės esmės apibrėžimų. Vieni autoriai labiau akcentuoja išorines, kiti vidines asmenybės apraiškas. Tačiau svarbu ne tik asmenybės vidinės vertybės, bet ir tai, kaip jos realizuojamos visuomenės labui. Asmenybės esmė objektyviai gali būti pažinta veikloje, kurioje ji atsiskleidžia. Veiklos tikslai, motyvai, priemonės, būdai rezultatai ir jų kokybė parodo, kas asmenybė yra, kokia ji yra, kaip atsiskleidžia konkretus jos asmeninio gyvenimo ir visuomeninio gyvenimo turinys, jų sąveika. Asmenybę sudaro „motyvacinė sfera“, kurios pastovi motyvų hierarchija suformuoja asmenybės kryptingumą. Asmenybę ir reikia suprasti kaip veiklos, elgesio bei santykių su aplinka kryptingumą. Dar nepakankamai ryškiai atskleista asmenybės struktūra. Pirmiausiai čia trukdo skirtingi požiūriai į asmenybę, antra - reiškinio sudėtingumas. Paprastai asmenybės struktūros vienetu, elementu laikoma tipas, bruožas, savybė, reakcija. Vienas seniausių ir kartu vienas naujausių požiūrių į asmenybės struktūrą yra asmenybės tipų teorija, tačiau ši tipologija yra ribota, apibūdina tik dalį asmenybės, nes ši yra turtingesnė ir jos visumos negali atskleisti vienas kuris tipas. Charakterio arba temperamento savybėmis domisi ir vadinamosios bruožų bei faktorių teorijos kūrėjai. Bruožų teorijoje aiškinama, kad asmenybės struktūrą sudaro daugelis bruožų ir todėl gal…
Mokytojo Asmenybė ir Humanistinis Ugdymas
Mokytojo asmenybė yra esminis dalykas, įtraukiantis vaiką į pamoką arba atvirkščiai - nuo jos atstumiantis. Humanistinio ugdymo atstovai yra tvirtai įsitikinę - koks mokytojas, tokia ir jo pedagogika, koks mokytojas - tokia ir jo pamoka. Niekas neabejoja pedagogo vaidmens svarba, nes būtent mokytojas kuria, formuoja ir augina mūsų visuomenės ateitį. Tačiau kokiomis savybėmis turi pasižymėti tas kuriantis pedagogas ir kas nutinka, kai mokytojas praranda jautrumą?
Mokymasis Mokyti: Būtina Sąlyga
Vienintelis kelias į tobulą pedagogiką yra mokytojo saviugda, t. y. kiek pats mokytojas pasiruošęs mokytis. Norėdamas mokyti, pirmiausia pats turi nuolat mokytis, įsitikinusi Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė. Pavyzdžiui, lituanistai dažnai kalba, jog yra labai didelė problema, kad lietuvių kalbą ir literatūrą mokyklose dėstantys pedagogai apsiriboja tik tomis knygomis, kurios yra nurodytos programoje, ir jokios kitos knygos neatsiverčia, niekuo savęs nepraturtina, nieko nepaieško. Viena didžiausių problemų ir yra mokytojo saviugdos stoka“, - sako edukologė.
Neretai tas nenoras mokytis kyla, kai susiduriama su valstybės nurodymais „iš viršaus“, kad pedagogas privalo tam tikrą valandų skaičių per metus skirti kvalifikacijos tobulinimui. Numatyta, kad mažiausiai penkias valandas per mokslo metus privaloma išnaudoti profesiniam tobulinimuisi. Iš esmės tai nėra blogai, tačiau visi formalūs reikalavimai ir nurodymai neretai įgauna iškreiptą formą. Pavyzdžiui, pedagogas sudalyvauja renginyje, paskaitoje ar seminare, gauna tai įrodantį raštą, pažymėjimą, užsideda pliusiuką ir tuo viskas baigiasi. Šia prasme mokytojai tampa panašūs į mokinius. Pedagogai dažnai piktinasi, kad vaikai sukčiauja per atsiskaitymus ar nori išvengti tam tikrų užduočių, apgaudinėja mokytojus, kad atliko darbą, tačiau atlieka tik formaliai - labai panašūs procesai vyksta ir tarp pedagogų. Mokytojai lygiai taip pat keliauja paviršiumi, nesigilina, kokių kursų ir kodėl jiems reikia.
Įvairiose įmonėse savęs vertinimo procesas yra visiškai normalus. Jis padeda pamatyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, parodo, kuriose srityse reikia tobulėti ir kokių priemonių reikia, siekiant tapti geresniu savo srities specialistu. Pedagogai tokių vertinimų labai bijo ir labai jiems priešinasi. Pavyzdžiui, išorės audito metu, kuomet mokykla, norėdama įsivertinti ir pagerinti savo darbo kokybę, kviečiasi auditorius, kad jie stebėtų pamokas ir suteiktų grįžtamąją informaciją apie tai, ką pedagogas daro gerai arba kur dar reikėtų patobulėti. Tai yra didžiulį stresą pedagogams kelianti tikrinimo forma, daugelis tokio audito labai nemėgsta ir net bijo. Vietoj sąmoningo požiūrio, jog niekas neketina bausti, o tik atspindėti tavo darbą ir padėti tobulėti, vyrauja baimė ir kančia, kuomet tokį auditą mokytojai sukandę dantis tiesiog nori greičiau iškentėti“, - pasakoja S. Petraitienė. Todėl itin svarbu skatinti mokytojus mokytis, priminti, jog tai yra profesija, kur nauja informacija ir žinios atsiranda ne dienomis, o valandomis. Vadovėliai sensta, mokslas keliauja į priekį, kai kurias žinias jau reikia praplėsti, papildyti, nes atsirado naujų mokslinių faktų, o vadovėliai dar neperrašyti naujai. Nuolatinis mokymasis yra pedagoginio darbo specifika, tačiau jokia prievarta to neįmanoma pasiekti.
Ragina Palikti Mokytojus Ramybėje
S. Petraitienė sako, kad pedagogų pasipriešinimą naujovėms nulemia pati švietimo sistema, kuri veikia ne taip, kaip turėtų. „Sistema labai dažnai suvokiama kaip represyvi. Pati esu bendravusi su ministerijoje dirbančiais žmonėmis, valdininkais, kurie organizuoja švietimo sistemos darbą. Nei vienas iš jų nėra nusiteikęs priešiškai mokytojo atžvilgiu, mokinių atžvilgiu, nei vienas nenori pakenkti ar sąmoningai sukurti neveikiančią sistemą. Visi turi labai gerų ketinimų. Visi nori, kad mokyklos tobulėtų, kad mūsų nacionalinių pasiekimų lygis būtų kaip Suomijoje, Singapūre ar Estijoje. Bet taip jau yra - Švietimo ministerijos koridoriuose, kabinetuose, kuomet visa tai surašoma ir pateikiama popieriuje, perduodama mokykloms, tada patenka į mokyklą administruojančio direktoriaus, pavaduotojų rankas, tuomet yra skaitoma, interpretuojama. Ir mūsų sistemoje yra nuolatinis baubų ir siaubų ieškojimas. Bet kokios idėjos, kurios nuskamba ministerijos atstovų lūpomis, dažniausiai sutinkamos labai priešiškai. Pastaraisiais metais dar nesu girdėjusi idėjos, kuriai visi plotų. Atnaujinamos programos - lyg ir reikia, bet visi piktinasi, kad bus dar blogiau. Apie visas tokias idėjas dažniausiai girdisi tik negatyvių atgarsių. Dalis žmonių nesupranta, kam to reikia arba kaip tai bus realizuojama. Pati sistema yra labai prieštaringa ir valdininkai yra pasmerkti, kad ir kokią pažangiausią idėją bepasiūlytų, mokyklos pasitinka jas labai priešiškai“, - sako Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė. Tačiau kaip spręsti šią paradoksalią situaciją? S. Petraitienė mano, kad sprendimas - labai paprastas. „Mano pasiūlymas būtų palikti mokytoją ramybėje. Jeigu būtų įmanoma palikti mokytojus ir mokyklą ramybėje su milžinišku pasitikėjimo avansu, kad, pažindami savo vaiką, savo klasę, savo bendruomenę, jie galėtų kylančias ugdymo problemas spręsti patys geriausiu būdu, kuriuo jie gali, daug kas pasikeistų. Galbūt kai kas išsigąstų tos laisvės, bet mano projektas vadintųsi ne „Mokykla 2030“, o „Palikite mokytojus ramybėje“. Pasipriešinimas ir kyla dėl to, kad nuolat yra nuleidžiamos naujos tvarkos, kažkas keičiama, kažkas netinka ir perdaroma vėl kitaip. Per visas grandis yra labai didelė kontrolė, keičiami nurodymai ir tada tos apatinės grandys ima priešintis bet kam. Jos nori ramiai gyventi, jos nebenori pokyčių, reformų. Jos nori tiesiog atsikvėpti, ramiai duoti sau laiko refleksijai ir pradėti ramiai dirbti“, - neabejoja edukologė.
Tai yra sisteminės spragos, išlikusios dar iš tarybinių laikų, kai sistema buvo labai suvaržyta, sustabarėjusi ir represyvi. Ši sistema lyg ir deklaruodavo mokytojo iniciatyvą, bet drauge tą iniciatyvą suvaržydavo. Atkūrus nepriklausomybę, dalis pedagogų laukė proveržio, galimybių laisvai kurti. Tačiau problema yra ta, kad kurti gali tik aukšto sąmoningumo žmogus, kuris supranta, jog jis prisiims atsakomybę už savo veiklą, vadinasi - negalės bet kaip dirbti. Pozityvių pokyčių įvyktų, jei sistema atsitrauktų ir suteiktų mokytojams laisvę kurti, pasitikėjimą, laisvę daryti sprendimus ir kurti ugdymo turinį su atsakomybe prieš vaiką ir jo šeimą. Pedagogas būtent ir yra atsakingas ne mokyklos direktoriui, ne vadovui, o vaikui ir jo šeimai. Mokytojas neturi galvoti, kaip direktoriui pateikti pagražintus vaikų pasiekimus, kad tik šis galvotų, kaip puikiai pedagogas dirba ir kokia šauni viena ar kita klasė. Pedagogo atsakomybė yra siekti kiekvieno konkretaus vaiko geriausių individualių rezultatų.
Suvaržymai Žudo Kūrybos Laisvę
Mokytojo profesija yra kūrybinė. Pedagogas panašus į aktorių, kūrėją, nes jo vidiniame pasaulyje gimsta kiekvienos pamokos provaizdis. Mokytojas viduje kuria vaidmenį, žino, kad jis įžengs į sceną ir turės parodyti visą spektrą savo veikėjo charakteristikų. Mokytojas, net grįždamas iš darbo į namus, vaikščiodamas miesto gatvėmis, labai dažnai savo galvoje nešiojasi būsimos pamokos provaizdį. Kokią pamoką jis sukurs? Kaip reikia ją praturtinti? Kaip patobulinti? Kodėl vienai klasei pamoka pavyko labai gerai, o kitai - nepavyko? Kaip reikėtų ją pakeisti? Mokytojas, atėjęs į knygyną ir pamatęs naujas knygas, pagalvoja, kad galėtų sukurti pamoką pagal naują knygą, kurią norėtų įsigyti, kokia nauja monografija pasirodė jo dalyko srityje, galinti padėti dar labiau praplėsti žinias. Pamoka yra kaip kūrinys. Joje yra ir įžanga, ir kulminacinis momentas, atomazga. O geriausia atomazga yra tuomet, kai, pasibaigus pamokai, pribėgę mokiniai padėkoja už pamoką. Kūrybiniam darbui taip pat reikia labai daug laisvės. Suvaržyti menininkai niekada nebūtų sukūrę šedevrų, kuriais ir šiandien žavimės. Mokytojams taip pat reikia labai daug laisvės, erdvės tobulėti, nuolat turtinti savo vidų, vaikščioti į parodas, skaityti, lankyti muziejus, keliauti po pasaulį. Net atostogų išvykę, pedagogai neretai iš jų lagamine persiveža stiklainį su dykumos smėliu. Atnešę mokiniams, parodo, kad tai yra tikrasis Sacharos dykumos smėlis.
Pati esu įkliuvusi Izraelio oro uoste, kai vežiausi lagamine druskos kristalus iš Negyvosios jūros. Pati juos rinkau, mano bagažą dėl to kelis kartus tikrino. Žinoma, nieko iš manęs nekonfiskavo, bet tai buvo mokytojo lagamino pavyzdys, kai parsiveži keisčiausių dalykų, kad galėtum mokiniams ne iš vadovėlio papasakoti apie Negyvąją jūrą, o duoti pačiupinėti, įmerkti druskos gabalėlį į vandenį, kad jie pamatytų, koks riebus vanduo pasidaro, prisotintas ta druska“, - pasakoja S. Petraitienė.