Šizofrenija - tai lėtinis psichikos sutrikimas, kuris paveikia žmogaus mąstymą, emocijas, elgesį ir suvokimą. Ši liga gali smarkiai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę, tačiau svarbu pabrėžti, kad pasveikimas yra įmanomas. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip žmonės įveikia šizofreniją, kokie gydymo būdai yra prieinami ir kokios pagalbos gali tikėtis sergantieji ir jų artimieji, ypatingą dėmesį skiriant moterų patirtims.
Šizofrenija: kas tai?
Šizofrenija yra psichikos sutrikimas, kuriam būdingas realybės suvokimo sutrikimas, mąstymo nuoseklumo ir produktyvumo problemos bei socialinis atsiribojimas. Simptomai gali būti labai įvairūs, įskaitant haliucinacijas (neteisingus jutiminius suvokimus), kliedesius (neteisingus įsitikinimus), dezorganizuotą mąstymą ir kalbėjimą, emocinį atbukimą bei motyvacijos stoką. Šizofrenija serga vienas iš šimto 18-30 metų žmonių, bet iki šiol tai yra viena neaiškiausių ligų pasaulyje. Pasaulyje šia liga serga daugiau kaip 55 milijonai žmonių. Tarp psichikos ligonių - trys ketvirčiai šizofrenikų. Ji viena migločiausių ir sunkiausiai nustatomų ligų, nes dar nėra diagnostinių tyrimų, leidžiančių psichinių ligų gydytojams tvirtai pareikšti: „Tai šizofrenija”. Vis dar ginčijamasi dėl tikslaus šios ligos apibūdinimo.
Gydymo būdai ir naujovės
Šizofrenijos gydymas paprastai apima antipsichozinius vaistus, psichoterapiją ir socialinę paramą. Antipsichoziniai vaistai padeda sumažinti tokius simptomus kaip haliucinacijos ir kliedesiai. Psichoterapija, ypač kognityvinė elgesio terapija (KET), padeda pacientams susidoroti su simptomais, pagerinti socialinius įgūdžius ir išmokti valdyti stresą. Socialinė parama, įskaitant šeimos terapiją ir profesinę reabilitaciją, padeda pacientams integruotis į visuomenę ir susikurti visavertį gyvenimą.
JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) patvirtino naują vaistą šizofrenijai gydyti. Šis vaistas yra pirmasis naujas požiūris į šizofrenijos gydymą per pastaruosius dešimtmečius. 2023 m. Šiaurės Vakarų universiteto mokslininkų vadovaujamas tyrimas atskleidė, kad dešimtmečius naudojami vaistai iš tikrųjų veikia visiškai kitokio tipo smegenų ląsteles, nei manyta anksčiau. Tarp šalutinių efektų - pykinimas, vėmimas, virškinimo sutrikimai, viduriavimas, vidurių užkietėjimas ir kepenų veiklos sutrikimai. Tačiau, nors ši gydymo priemonė ir susilaukė dėmesio bei liaupsių JAV, ar galime tikėtis ir Europoje - vis dar neaišku. A. Tautvydienės teigimu, visi vaistai ES šalyse narėse yra registruojami bendrų procedūrų metu, nacionalinės registracijos ir centrinės registracijos būdais. „Kai vaistas registruojamas centriniu būdu, registruotojas įgyja teisę juo prekiauti visoje ES. Tačiau labai svarbu atminti tai, kad net ir tuomet centriniu būdu registruotas vaistas nebūtinai bus tiekiamas į Lietuvos rinką. Kodėl?
Pasveikimo istorijos: įkvepiantys pavyzdžiai
Nepaisant šizofrenijos keliamų iššūkių, daugelis žmonių sugeba pasiekti reikšmingą pasveikimą ir gyventi visavertį gyvenimą. Štai keletas įkvepiančių istorijų:
Taip pat skaitykite: Kaip moterys bendrauja?
Onutės patirtis: kelias iš depresijos
Onutė, moteris, išgyvenusi depresiją ir šizofreniją sergančio vyro priežiūrą, pasidalijo savo patirtimi. Ji prisimena, kad depresija jai buvo tarsi amerikietiški kalneliai, su sunkesniais ir lengvesniais laikotarpiais. Moteris sako visada ieškojusi kelių, kaip išsiveržti iš užburto ligos rato. „Buvau kaip ta varlė, įmesta į pieno puodynę. Stengiausi suplakti sviestą, kad iš jos išlipčiau. Labiausiai padėjo tikėjimas Dievu, bendrystės jausmas. Dabar manau, kad depresija padėjo man tapti kitu žmogumi: ji išmokė mylėti, suprasti“, - pasakoja pašnekovė.
Sovietmečiu Onutė gydėsi Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje, kur jai buvo taikomas medikamentinis gydymas. Moteris prisimena, kad tuo metu jai ypač tiko gydymas insulinu. Po trijų mėnesių gydymosi ligoninėje ji sako jautusis geriau, bet grįžus namo užėjo stiprus nerimo priepuolis, nenoras gyventi. Vėl kreipėsi į medikus, jai vėl pasiūlyta gultis į ligoninę, ten praleido 1,5 mėnesio. Jos būklė dar pablogėjo, kai vyrui diagnozuota šizofrenija.
Nepaisant ilgų ligoninėse praleistų metų, Onutė sako nenustojusi tikėti savo jėgomis. Net sunkiausiais gyvenimo laikotarpiais ji stengėsi padėti ne tik sau, bet ir kitiems. Ji savanoriavo Lukiškių kalėjime su nuteistaisiais iki gyvos galvos, Veikliųjų žmonių bendrijoje, dalyvavo įvairiuose projektuose.
Dabar moteris stengiasi gyventi kuo aktyvesnį gyvenimą - ji važinėja dviračiu, keliauja prie ežero, daug plaukioja. Ji taip pat norėtų savanoriauti Vilniaus hospise, praskaidrinti paskutines sergančiųjų sunkiomis ligomis gyvenimo dienas - paskaityti knygą ar tiesiog pasėdėti šalia, palaikyti už rankos. Norėtų padėti ir „Niekieno vaikams“ - pabūti su nelankomais, artimųjų neturinčiais vaikais. „Galėčiau padėti ir kitiems depresija sergantiems žmonėms - sutvarkyti kambarius, pagaminti valgio, kur nors kartu nueiti. Pati turėdama tokį didelį ligos stažą, žinau, kaip elgtis su šiais žmonėmis - negalima jų kaltinti, moralizuoti, spausti.
Deivido istorija: kova su haliucinacijomis
Mokykloje Deividui puikiai sekėsi: jis buvo pirmūnas, mokyklos žurnalo redaktorius, debatų dalyvis ir banglentininkas. Be to, vienoje grupėje grojo gitara. Tačiau antraisiais studijų metais Deividą ėmė kamuoti haliucinacijos. Jam diagnozuota šizofrenija.
Taip pat skaitykite: Nerimo sutrikimų statistika
„Aš prisimenu, kaip pirmą kartą išgirdau balsus, - sako 26 metų Deividas. - Vieną vėlyvą sekmadienio vakarą eidamas į virtuvę išgirdau buvusios merginos balsą: „Tavo smegenys pūva. Tu esi blogas ir niekam tikęs. Tu mirsi, jei pirmiau nežengsi kaire koja. Ženk kaire koja”. Apsidairiau, iš kur sklinda balsas, bet tuo pat metu supratau, kad man pasivaideno. Niekam apie tai nepasakojau. Dabar Deividas užsisklendęs, su niekuo nebendrauja. Nuo menkiausio streso jo ligos simptomai paaštrėja, todėl jis gali dirbti tik paprasčiausius darbus. Bet vaikinui, galima sakyti, dar pasisekė - vartodamas vaistus jis rečiau regi haliucinacijas ir girdi balsus. Tačiau vis tiek jaučiasi vienišas: „Nebesusitinku su draugais. Pasiilgau jų.
Zitos istorija: liga kaip unikali patirtis
46 metų teisininkė Zita šia liga serga jau šešiolika metų. „Sulaukusi vos trisdešimties, vieną naktį pabudau nuo siaubingos baimės. Puoliau daužyti indus, tuščius butelius. Viso proto nepraradau - išsikviečiau greitąją. Medikai suleido raminamųjų ir jau norėjo išeiti, bet aš primygtinai prašiau nuvežti į ligoninę”, - prisimena moteris. Vieną rytmetį ji parašė aštuonis eilėraščius, bet nejuokais išsigando tokio žodžių antplūdžio. Labiausiai Zitą supranta jos mama: „Ji manęs neklausinėja, ar aš nepamiršau išgerti vaistų, nelepina, bet, jei ką nors negerai padarau, taip ir sako: „Esi kvaila”. Aš dėl to nė kiek neįsižeidžiu. Man net geriau, kad ji nevengia vartoti šio žodžio, nes kvailystė ir yra kvailystė”. Zitai padėjo ličio druska, kurios koncentracija kraujyje bent kartą per mėnesį tiriama laboratorijoje. Kol ji neįsikalė į galvą esanti ligonė, negalėjo priprasti prie minties, jog nuolat teks gerti vaistus. Ji ligą suvokia kaip malonę, unikalią patirtį, neprieinamą banaliems tipams.
Kaip padėti sergančiajam šizofrenija?
Artimieji ir draugai gali labai padėti sergančiajam šizofrenija. Svarbu:
- Būti suprantančiais ir palaikančiais: Stenkitės suprasti, ką išgyvena sergantysis, ir palaikykite jį.
- Skatinti gydymą: Padėkite sergančiajam laikytis gydymo plano ir lankytis pas gydytojus.
- Kurti saugią aplinką: Užtikrinkite, kad sergantysis jaustųsi saugus ir ramus.
- Nekritikuoti ir nešaukti: Venkite kritikos ir šaukimo, nes tai gali pabloginti simptomus.
- Skatinti socialinę veiklą: Padėkite sergančiajam palaikyti ryšius su draugais ir šeima.
- Rūpintis savimi: Artimieji taip pat turi rūpintis savo sveikata ir gerove.
D.Survilaitė teigia, jog šeimos nariai neturėtų ginčytis su ligoniu, iš jo šaipytis ar įrodinėti, kad jo mintys neatitinka tikrovės. Artimiesiems nederėtų perlenkti lazdos globojant ligonį.
Psichikos sveikatos svarba ir stigmatizacijos mažinimas
Svarbu pabrėžti, kad psichikos sveikata yra tokia pat svarbi kaip ir fizinė sveikata. Psichikos ligos, įskaitant šizofreniją, yra gydomos, o sergantieji gali pasiekti reikšmingą pasveikimą. Visuomenė turi atsikratyti stigmatizacijos, susijusios su psichikos ligomis, ir skatinti supratimą bei paramą sergantiesiems.
Taip pat skaitykite: Konferencijų įkvėpimas
Viktorija Andreikėnaitė, iniciatyvos Žvelk giliau ambasadorių koordinatorė, teigia, kad švietimas apie psichikos sveikatą yra būtinas siekiant mažinti visuomenėje esančią stigmą ir padidinti žmonių supratimą apie psichikos sveikatos sunkumus. „Svarbu ne tik suteikti pagalbą tiems, kuriems jos reikia, bet ir kurti aplinką, kurioje žmonės nesigėdytų ieškoti pagalbos, kai to prireikia“, - sako Viktorija Andreikėnaitė.
Pagalbos galimybės Lietuvoje
Lietuvoje veikia psichikos sveikatos centrai, teikiantys ambulatorines ir stacionarines paslaugas sergantiesiems šizofrenija. Taip pat yra įvairių nevyriausybinių organizacijų, kurios teikia paramą sergantiesiems ir jų artimiesiems.
Paauglių psichikos sveikata ir narkotikų vartojimas
Paauglystėje gali pasireikšti pirmieji šizofrenijos, psichozės ir bipolinio sutrikimo požymiai. Anot J.Hilbigo, kalbant apie šizofreniją ir bipolinį sutrikimą, priežastis - sutrikusi smegenų raida, t.y. pagrindą sudaro biologinės priežastys.
Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, rodančių, kad ir Lietuvoje paaugliai reguliariai vartoja stimuliuojančio ir mišraus poveikio psichoaktyviąsias medžiagas. J.Hilbigas sako, kad ilgesnį kanabinoidų vartojimą taip pat galima sieti su silpnėjančia dėmesio koncentracija ir mažesne motyvacija siekti tikslų. Taip pat yra nemažai medžiagų, kurios gali sukelti vienkartinę psichozę, taip pat ilgalaikį psichozinį sutrikimą. Pvz., kanapių vartojimas gali paleisti šizofrenijos ligą.
Nerimas ir depresija sergant širdies ir kraujagyslių ligomis
Moksliniai tyrimai rodo, kad išeminę širdies ligą, padidintą kraujospūdį turintys pacientai gali jausti nerimą ir depresiją, o tai gali sąlygoti sumažėjusią motyvaciją, blogesnį režimo laikymąsi ir blogesnę prognozę. Depresija ir nerimas yra du dažniausiai pasitaikantys sutrikimai, nustatomi širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems asmenims. Maždaug 30 proc. pacientų, kurie buvo hospitalizuoti dėl ūminio miokardo infarkto, nustatyti depresijos simptomai, iš kurių 15-20 proc. pacientų sirgo sunkia depresija. Moterys, sergančios širdies ir kraujagyslių ligomis, jaučia didesnį psichologinį stresą nei vyrai. Įtarti, kad psichinė sveikata nėra gera, gali padėti tokių požymių, kaip baimės jausmas, padidėjęs dirglumas, nerimastingumas dėl smulkmenų, nesugebėjimas atsipalaiduoti ar sumažėjusi dėmesio koncentracija. Nerimas gali sukelti ir somatinius simptomus, tokius kaip galvos skausmas ar svaigimas, pasunkėjęs mąstymas, burnos sausumas, „gumulas“ gerklėje, smaugimo jausmas, dusulys, pasunkėjęs kvėpavimas, mirties dėl uždusimo baimė, krūtinės skausmas, širdies plakimas ir pan.
Efektyvus širdies ir kraujagyslių ligų gydymas siejamas su paciento gyvenimo būdo pasikeitimais ir reguliariu vaistų vartojimu. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog šie pokyčiai yra įgyvendinami paprastai, tačiau dažnas netrukus susiduria su pirmaisiais sunkumais. Mintys, jog su diagnozuota liga gali tekti kovoti visą likusį gyvenimą kartais lemia motyvacijos trūkumą ar net sukelia depresiją. Apklausos duomenys rodo, jog dėl ligos diagnozės didelę psichologinę įtampą jaučiantys pacientai yra kur kas labiau linkę nesilaikyti pateiktų gydytojo rekomendacijų.
Lėtinių ligų gydymo procesas dažniausiai yra paremtas sveikos gyvensenos principų laikymusi bei, žinoma, reguliariu gydytojo paskirtų vaistų vartojimu. Būtent pastarasis gyvenimo pokytis įprastai yra kiek sunkiau įgyvendinamas dėl paprastos priežasties - baimės tapti priklausomiems nuo vaistų. Vieniems pacientams lėtinės ligos diagnozės išprovokuota depresija atsiranda akimirksniu, tuo tarpu kitiems išsivysto tik laikui bėgant. Tačiau nepriklausomai nuo jos atsiradimo laiko, depresija abiem atvejais veikia kaip sunkinanti aplinkybė gydymo proceso atžvilgiu. Tyrimai parodė, kad pacientai turintys padidintą kraujospūdį ir depresiją turi 4 kartus aukštesnę riziką pasireikšti širdies smūgiui.
Nors negatyvios mintys aplanko tikrai ne visus pacientus, tačiau tokių atvejų tikrai pasitaiko. Specialistai teigia, jog tokia paciento reakcija į išgirstą ligos diagnozę yra laikoma normaliu reiškiniu, su kuriuo kovoti yra būtina. Pacientui svarbu padėti suprasti, jog gyvenimas su lėtine liga toli gražu nėra nuosprendis. Daugybė jį supančių artimųjų bei specialistų yra pasiruošę suteikti visapusišką pagalbą, padėsiančią ženkliai sumažinti esamą psichologinę naštą. Paciento psichologinė būsena daro didelę įtaką bendram ligos gydymo procesui, todėl ja rūpintis yra būtina. Medicinos specialistai pastebi, jog pastaruoju metu viešai dalintis savo patirtimi yra linkę ir jau ilgametę ligos patirtį turintys pacientai. Ligos naujokams tai yra puikus būdas pasisemti patirties bei įgauti vidinės ramybės, kuri, be jokio abejonės, yra viena iš pagrindinių priežasčių, suteikiančių gydymo procesui papildomo efektyvumo. Socialiniuose tinkluose bei bendroje interneto erdvėje besikuriančios pacientų bendruomenės taip pat yra linkusios dalintis ne tik patirtimis, tačiau ir patarimais.
Rasos Dautartaitės istorija: gyvenimas su nerimo sutrikimu
Savo istorija Rasa Dautartaitė sutiko pasidalinti su laidos „Normalūs Neurotikai“ žiūrovais. Rasa Dautartaitė turi nerimo sutrikimą. Kad tai jis gadina jaunos moters gyvenimą pašnekovė teigia sužinojusi prieš šešerius metus. Rasa yra sakiusi, kad kai patyrė pirmąją panikos ataką, tiesiog sėdėjo daugiabučio namo kieme ir negalėjo atsistoti. Kaip sako pašnekovė, tuo metu atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės, o mintys sukosi apie mirtį. „Tuo metu buvo labai mažai informacijos. Aš realiai gavau informaciją, kad aš turiu nerimo sutrikimą gal tik po metų laiko - tai yra labai daug gyvent su tokia psichologija ir tokiu sutrikimu nieko nedarant“,- pasakoja R. Dautartaitė. Aš ir kalbėjau, nes žinojau, kad yra sudėtinga, ir ligšiol kalbu. Tai jeigu nors vienam žmogui bus nuo to geriau, aš padariau savo darbą.
Gyvenimas virto savo pačios kalėjimu
Iš pradžių Rasai buvo diagnozuotas išsekimas ir kalio trūkumas, tad pašnekovė manė, kad problema greitai išsispręs pagėrus vitaminų, tačiau laikas bėgo, savijauta ir gyvenimo kokybė prastėjo. Tuo metu, šiandien juokiasi Rasa, niekas nepaaiškino, kad kalio trūkumas tiesiogiai susijęs su patiriamu stresu ir dėl to organizmas jį tiesiog išvaro lauk. „Aišku, tikrai pradedi vengti tų situacijų, kur tau atsiranda nerimas, kur tau atsiranda panika. Tai yra tiesiog normali žmogiška reakcija - jeigu tau atsitiko panika kažkokiam koncerte, tu nebenori eiti“, - savo patyrimais atvirai dalijasi ji.
Taip pamažu Rasa Dautartaitė mažino savo išėjimų iš namų skaičių - atsisakė koncertų, kelionių, išvažiavimų į kitus miestus, susibūrimų vietų, retino apsilankymus parduotuvėse. Pašnekovė sako, kad net gatvės triukšmas iš pradžių atrodė spaudžiantis. Galiausiai jos dienos maršrutas sutrumpėjo vos iki trijų kilometrų „darbas-namai“. Kaip teigia Rasa, jokio kito sprendimo būdo ji tuo metu neturėjo, ieškojo saugumo, o jį rado tik ramybėje. „Bet ar nevirsta gyvenimas tokiu savotišku kalėjimu?“ - klausiu jos. Rasa kelis kartus linkteli galva. „Nerimo priepuoliai man N kartų buvo kelionėse ir tada tu prarandi saugumo jausmą kažkur būti. Nes tau atrodo, kad tau visada reikia, kad tave kažkas išgelbėtų. Ligoninė turi būti netoli. Tas išgąstis nekontroliuoti savo fizinio kūno yra labai baisus“, - atvirauja moteris. Nerimo priepuoliai man N kartų buvo kelionėse ir tada tu prarandi saugumo jausmą kažkur būti. Nes tau atrodo, kad tau visada reikia, kad tave kažkas išgelbėtų. Ligoninė turi būti netoli. Tas išgąstis nekontroliuoti savo fizinio kūno yra labai baisus.
Pasakė, kad prireiks penkerių metų
Bandant išsiaiškinti tokios savijautos priežastis Rasai prieš šešerius metus teko nueiti ilgą kelią. Tuomet, sako ji, tikrai nebuvo tiek informacijos, o be to neužteko nueiti pas vieną specialistą. „Aš labai džiaugiuosi, kam užtenka ir kas rado gerą, man teko pereiti per kelis. Ir viena gydytoja, psichoterapeutė pasakė, kad tai užtruks penkerius metus. Ir tuo metu aš galvojau - ne, ne ne, taip nebus, aš noriu jaustis, kaip vakar. Man nieko nėra, mano emocinė būklė puiki, aš galiu daryti bet ką, manęs niekas nebaugina“, - prisimena pašnekovė. Ji pripažįsta, kad penkeri metai tokio gyvenimo jai atrodė tiesiog „kosminis laikas“. „Įsivaizduokite, jūs nueinate pas gydytoją su lūžusia koja ir jums sako - ji gis penkerius metus“, - gyvenimišką pavyzdį pateikia ji. Apie šį etapą, pripažįsta moteris, jai sunku kalbėti iki šiol, nes pasakojant kaskart visą emocijų liūną reikia išgyventi iš naujo.
„Pasijaučiau šiek tiek normalesnė“
R. Dautartė prisimena, kad bandydama save įtikinti, jog gyvenimas netrukus grįš į įprastas vėžias, ji pradėjo ieškoti informacijos internete. Tuo metu, pasakoja ji, apie nerimo sutrikimus niekas nekalbėjo, o jai pavyko atrasti vos vieną vienintelį forumą. Jame buvo 50 puslapių pačių įvairiausių panikos atakas ir nerimo priepuolius išgyvenusių moterų patirčių. „Aš pradėjau skaityti istorijas, aš su jomis labai rezonavau, supratau, kas man yra. Aš atsimenu tą momentą, kai aš rašiau moterims, kurios buvo rašiusios prie du-tris metus. Aš joms rašiau ir…“, - Rasa nutyla, nusuka akis į šoną ir prašo duoti laiko nusiraminti. „Su ta mintimi bandei parašyti toms moterims, kad duotų tokią viltį - kad praeis, nebebus ir bus galima toliau kaip įprasta gyventi?“ - bandau padėti jai pabaigti mintį. Rasa nusišypso ir linteli galva.
Iš vilties paieškų gimė ir Rasos Dautartaitės portretų paroda - „Nerimo moterys“. Dalį savo herojų Rasa rado tame pačiame forume, parodoje įsiamžino ir ji pati. Ir nors nerimas aplinkiniams dažnai būna nematomas jausmas, o jį išgyvenantis žmogus kartais iš išorės netgi atrodo ramesnis nei įprastai, Rasai Dautartaitei šį vis daugiau žmonių kamuojantį jausmą pavyko sudėti į ryškius ir blizgius portretus. „Tuo metu siūliau fotografuotis nerodant veido. Aš žinojau, kad bus daug makiažo, bus daug blizgučio. Tie blizgučiai ir yra metafora, kad mes vaidiname, jog nieko nėra, bet viduj vyksta procesai, vyksta emocijos. Atsiliepė moterys, kurios sutiko fotografuotis. Jos jau galėjo kalbėti ir jos jau galėjo atvažiuoti. Jos pasakojo man savo istorijas. Tikrai buvo tokių, kurios jau negalėjo normaliai išeiti iš namų išeiti. Joms reikėjo viską daryti iš naujo. Važiuoti į kitą miestą? Na tai kosmosas. Aš tuo metu lygiai taip pat būčiau nevažiavusi į Vilnių“, - sako R. Dautartaitė. Susitikimas su šiomis moterimis ir projektas „Nerimo moterys“, kaip sako pati Rasa, jai tapo savotiška terapijos ir savipagalbos forma. „Jos atvažiavo, pasakojo savo istorijas. Aš pasijaučiau šiek tiek normalesnė“, - šiandien juokiasi ji.
Kartą net siūlė gydytis pozityvumu ir Dievu
Nors šiandien vis daugiau žmonių dalinasi savo patirtimis gyvenant su nerimo ir panikos sutrikimais, prieš šešerius metus ši tema buvo praktiškai tabu. Rasa prisimena, kad beieškodama savo projekto „Nerimo moterys“ herojų savo patirtimi pasidalino ir socialiniuose tinkluose ir iš vienos moters sulaukė patarimo gydytis pozityvumu ir Dievas jai esą padės. „Dievas gal ir gali padėti, bet ne taip“, - nusijuokia pašnekovė. „Aš manau, kad visos šitos ligos. Ligos, sutrikimai, depresijos, nerimas, bipolinis sutrikimas ir visi kiti - jie egzistavo, bet žmonės kažkaip priimdavo į savo gyvenimą ir gyvendavo su tuo. Nenorėdami diagnozuoti, nenorėdami eiti pas gydytojus. Nes, aš tikiu, kad ir šiandien pasakyti, jog kažkas yra, su kažkuo nesusitvarkai - yra sunku. Aš ir kalbėjau, nes žinojau, kad yra sudėtinga, ir ligšiol kalbu. Tai jeigu nors vienam žmogui bus nuo to geriau, aš padariau savo darbą“, - teigia R. Dautartaitė.
Po kokių kelerių metų pradedi dėkoti, nes sumažini streso lygį gyvenime ir iš žodžio „reikia“ tampa klausimas - „ar aš noriu?“ Kadangi didesnė orientacija jau yra į save, nes iki nerimo į save turbūt išvis nekreipei dėmesio. Pastebiu, kad šiandieną apie panikos ir nerimo sutrikimus kalbama tiek daug, jog kartais žmonės moja ranka sakydami, kad čia jaunų žmonių išsigalvojimai arba „mada“. Rasa gūžteli pečiais - vadinti tai mada gali tik tie, kurie niekuomet to nepatyrė. Visgi moteris sutinka, kad aplinkiniams, net ir patiems artimiausiems paaiškinti savo savijautą nerimo priepuolio metu - sudėtingas uždavinys. „Suprasti labai sudėtinga. Tikrai labai sudėtinga. Tu nematai ligos, nematai sutrikimo. Tau reikia pasakyti, kad kažkas, kažkur galvoj tavo mintys tau iššaukia adrenalino antplūdį organizme. Kaip? Kas tai yra?“ - dažnas aplinkinių reakcijas įvardija ji.
Po kelerių metų pradėjo dėkoti
Šiandien Rasa sako, kad iš tiesų prireikė tų penkerių metų, jog vėl galėtų laisviau gyventi. Kaip pati sako, dalykus, kuriuos dėl nerimo buvo išbraukusi iš savo gyvenimo po truputį pradėjo grąžinti atgal. Ir nors, anot jos, viskas nėra taip pat, kaip buvo, bet ir ji pati pasikeitė nuo 27-erių - kai kurių dalykų tiesiog nebesinori, nebereikia. „Po kokių kelerių metų pradedi dėkoti, nes sumažini streso lygį gyvenime ir iš žodžio „reikia“ tampa klausimas - „ar aš noriu?“ Kadangi didesnė orientacija jau yra į save, nes iki nerimo į save turbūt išvis nekreipei dėmesio“, - savo patyrimais dalijasi Rasa. Aš priimu tai kaip duotybę ir su tuo turiu gyventi. Žmonės turi pagalvoti apie visokius kitokius dalykus, aš turiu pagalvoti apie savo nerimą.
Pašnekovė sako, kad iki šiol koncertuose neperka bilietų salės viduryje, o keliaudama automobiliu stebi ženklus, žyminčius artimiausią ligoninę. Ir nors, tikina ji, ten važiuoti jai niekada neprireikė, šitaip ji jaučiasi ramiau. Dar vienas padedantis būdas į priekį pagalvoti „o kas, jei“. Kartais, sako ji, žinojimas, ką, pavyzdžiui, darytų sugedus automobiliui, padeda susikurti saugumo jausmą. Šiandien panikos atakos Rasos gyvenime retos, bet moteris nepuoselėja vilčių, kad nerimas visai išnyks. „Aš priimu tai kaip duotybę ir su tuo turiu gyventi. Žmonės turi pagalvoti apie visokius kitokius dalykus, aš turiu pagalvoti apie savo nerimą“, - šypsosi Rasa.