Įvadas
Organizacijos kasdieniame gyvenime suvokiamos kaip žmonių kolektyvai, siekiantys bendrų tikslų tam tikroje veiklos sferoje. Organizacinė kultūra, atsispindinti darbuotojų vertybių sistemoje, normose ir tarpusavio sąveikoje, daro didelę įtaką įstaigos veiklos efektyvumui. Šiame straipsnyje nagrinėjama organizacinės kultūros samprata, jos funkcijos, tipai ir svarba organizacijos vystymuisi, taip pat įvairūs organizacinės kultūros tyrinėjimo metodai.
Organizacijos Samprata ir Organizacinės Kultūros Esmė
Organizacija yra žmonių grupė, siekianti bendrų tikslų. Kiekviena organizacija turi savo struktūrą, misiją, tikslus, veiklos sritis, elgesio normas ir vertybes. Pagrindinė organizacinės kultūros esmė atsiskleidžia per organizacijos darbuotojų vertybes, normas, jų tarpusavio sąveiką, sugebėjimą vienodai teisingai suprasti organizacijos tikslus ir uždavinius. Mills J. C. organizaciją įvardina kaip specifinį žmonių kolektyvą, kurio veiksmai formalių taisyklių pagalba yra koordinuojami ir kontroliuojami, kad būtų pasiekti rezultatai. Tačiau organizacijos viduje susiklosto ir neformalios taisyklės, kurios kartais yra prieštaringos formalioms ir apibrėžia tam tikros darbuotojų grupės elgesio normas.
Viešojo Sektoriaus Organizacijos
Viešojo administravimo organizacijos yra valdžios institucijos, kurių pagrindinis tikslas yra įstatymų įgyvendinimas. Jos skiriasi nuo verslo ir nepelno organizacijų. Viešojo sektoriaus tikslas - ne pelnas, bet kokybiškas paslaugų, apibrėžtų įstaigos veiklos strategijoje, suteikimas. Jų veikla, jos pobūdis ir turinys, tikslai ir struktūra yra teisiškai reglamentuota. Visos valdžios įstaigos yra kontroliuojamos visuomenės ir aukštesniųjų organizacijų, todėl neretai susipina vidinė ir išorinė atskaitomybės bei atsakomybės.
Organizacinės Kultūros Raida ir Teorijos
Organizacijų kultūros teorijos studijos suklestėjo XX a. 8-tame dešimtmetyje, kai buvo suvokta, kokios sudėtingos šiuolaikinės organizacijos, ir buvo ieškoma sprendimų, kaip padidinti veiklos efektyvumą ir tobulinti organizaciją. Klasikinį organizacinės kultūros apibrėžimą pateikė E. H. Scheinas (1992), apibūdindamas ją kaip kertinių įsitikinimų modelį, išugdytą ar atrastą žmonių grupės, jiems kartu sprendžiant savo problemas, susijusias su išlikimu aplinkoje ir integravimusi viduje. Organizacinės kultūros terminas pradėtas vartoti XX a. septintajame dešimtmetyje.
Organizacinės Kultūros Apibrėžimai ir Interpretacijos
Organizacijos kultūra yra daugelio socialinių mokslų dėmesio objektas. Ją tiria antropologai, sociologai, psichologai, politologai, ekonomistai, vadybininkai, akcentuodami vis kitas tyrimo pradines pozicijas. E. H. Scheinas išskiria tris organizacinės kultūros lygmenis:
Taip pat skaitykite: Motyvacijos svarba
- Artefaktai: Matomos organizacijos išraiškos formos, tokios kaip architektūra, apranga, elgesio modeliai.
- Pagrindinės Vertybės: Kaip turi būti atliekama veikla ir kaip turi būti elgiamasi.
- Pagrindiniai Įsitikinimai: Giliausios, dažnai neįsisąmonintos prielaidos, kurios formuoja organizacijos narių mąstymą ir elgesį.
S. P. Robbins (2003) teigia, kad organizacinė kultūra yra suvokimo sistema, kurią organizacijos nariai turi bendrai, ir kuri skiria tą organizaciją iš kitų. Daugelis užsienio autorių, tokių kaip D. Denison, K. Davis, T. Petersas ir R. Watermanas, H. Gortneris akcentuoja organizacinės kultūros vertybes, įsitikinimus, principus, teigia, kad būtent šie principai padeda kurti organizacijos valdymo sistemą ir stiprinti esminius valdymo principus. A. DuBrin, D. Ireland, J. Williams nurodo, kad organizacinė kultūra - tai pasitikėjimo ir vertybių sistema, kuri daro didelę įtaką organizacijos narių elgsenai. Teisinga organizacinė kultūra gali įkvėpti darbuotojus būti produktyviais - tai geriausia motyvacija.
Organizacinė Kultūra ir Organizacijos Kultūra: Sąvokų Skirtumai
Pirminiame šios temos mokslinės literatūros susipažinimo etape, nagrinėjant lietuvių mokslininkų studijas, išryškėjo esminis nesutarimas, naudojant sąvokas „organizacinė kultūra“ ir „organizacijos kultūra“. JAV teoretikų darbuose naudojamos sąvokos: „organizacinė kultūra“ (organizational culture) ir „organizacijos kultūra“ (organization culture). P. Šiaučius organizacijos kultūrą sieja su organizacijos charakteristika - jos nariais, įsitikinimais, normomis ir kt. visuma. Autoriaus nuomone, kai nagrinėjama organizacijos kaip žmonių grupės nuostatų ar įsitikinimų visuma, teisingiau yra naudoti terminą „organizacijos kultūra“.
Organizacinės Kultūros Funkcijos ir Svarba
Organizacinė kultūra gali skatinti arba slopinti nustatytų tikslų įgyvendinimą. Organizacinė kultūra veikia kaip kontrolės mechanizmas, kuris draudžia ar skatina elgesį. Organizacinė kultūra turi turinį, yra susijusi su organizacijos veikla, įkvepia narius veiklai, suteikia narių veiklai prasmę, kryptį ir mobilizuoja.
Organizacinės Kultūros Tyrimų Aktualumas Lietuvoje
Lietuvos valstybinių institucijų organizacinės kultūros tyrimai yra pakankamai naujas, mažai nagrinėtas tyrimo objektas. Lietuvos organizacijų / institucijų vadovai dar labai skeptiškai žiūri į organizacinės kultūros plėtojimo galimybes savoje organizacijoje, nors jos tiesioginė įtaka veiklos efektyvumui moksliškai įrodyta.
Darbuotojų Motyvacija ir Organizacinė Kultūra
Šiuo metu Lietuvos darbdaviai vis dažniau atkreipia dėmesį į savo darbuotojus, jų lūkesčius bei pasitenkinimą darbu. Motyvacija - tai elgesio, veiksmų, veiklos skatinimo sistema, kurią sukelia įvairūs motyvai. Motyvacijai giminingos sąvokos - pažiūra ir nusistatymas, kurios taip pat aktyvina individo veiklą. Tačiau motyvacija susijusi su atitinkama situacija, o pažiūra yra pastovesnė, daro ilgalaikę įtaką. Motyvas - veiklos priežastis, susijusi su objektyvių poreikių patenkinimu.
Taip pat skaitykite: Pagalba bendruomenei
Motyvavimo Priemonės ir Metodai
Jau pačioje vadybos mokslo pradžioje buvo pastebėta, kad valdymo efektyvumą itin lemia tai, kaip gebama darbuotojus sudominti darbu ir paskatinti juos rezultatyviai veikti. Vienas iš pirmųjų žmogaus veiklos skatinimo, aktyvinimo metodų yra „botago ir meduolio“ metodas. XX a. pradžioje vakarų Europos ir JAV įmonėse žmogus buvo traktuojamas kaip būtybė, turinti fiziologinių ir saugumo poreikių, o įmonė, norėdama juos patenkinti ir priversti žmogų dirbti naudojo tokias motyvavimo priemones kaip gerą darbo organizavimą, griežtą reglamentą, normalias darbo sąlygas, stimuliuojančią darbo užmokesčio ir griežtą kontrolės bei nuobaudų sistemą.
Teigiamos emocijos, puiki nuotaika, kurias individas patiria sulaukęs tinkamo savo veiklos rezultatų įvertinimo, daro įtaką jo psichiniam būviui, mąstysenai, valiai, vidaus organų veiklai ir raumenų aktyvumui. Individo aktyvumo, darbingumo didėjimą galima pagrįsti ir tuo, kad vadovo ar kolektyvo išreikštas darbuotojo veiklos rezultatų pripažinimas lemia teigiamą savęs vertinimą.
Vidinės Skatinamosios Jėgos
Vidinės skatinamosios jėgos - tai poreikiai, interesai, siekiai, vertybės, vertybių orientacijos, idealai ir motyvai. Visi jie sudaro sudėtingo socialinio darbo veiklos motyvacijos proceso struktūrą. Poreikis - tai individo reikmė, susijusi su normaliu jo funkcionavimu. Asmeniniai dirbančiųjų poreikiai yra materialiniai (maistas, drabužiai, butas, asmens saugumas, poilsis ir t.t), dvasiniai (žinios, mokslas, kultūra, menas) ir socialiniai (bendravimas su kitais visuomenės nariais, pažiūra į save). Socialiniai poreikiai paprastai atsiranda dėl žmogaus darbo ir gyvenimo patirties.
Individo interesai - konkreti veiklos sritis ir objektas. Jie susiję su poreikių tenkinimo galimybėmis. Interesai pasireiškia kaip siekiai. Siekiai yra susiję su poreikių tenkinimu. Svarbūs darbo veiklos motyvacijos elementai yra vertybės ir elgsenos normos. Vertybės - tai individo svarbiausių darbo ir gyvenimo tikslų, pagrindinių šių tikslų siekimo priemonių samprata.
Skatinimo Metodų Įvairovė
Vieni vadovai pirmenybę teikia teigiamoms skatinimo priemonėms, kiti - atvirkščiai - neigiamoms. Tretieji sėkmingai taiko ir teigiamus ir neigiamus skatinimo metodus. Tai priklauso nuo įmonėje taikomos politikos, vadovo valdymo stiliaus.
Taip pat skaitykite: Kokybiniai psichikos skirtumai
tags: #musu #emocijos #atvirksciai #proporcingos