Psichologija, kaip mokslas, nagrinėja psichikos reiškinius ir jų dėsningumus. Šiame straipsnyje bus aptariama, kaip žmogaus psichika skiriasi nuo gyvūnų psichikos kiekybiniu ir kokybiniu aspektais, remiantis įvairių psichologijos šakų įžvalgomis ir tyrimais. Siekiama atskleisti, kuo žmogaus psichika unikali ir kaip ji vystėsi lyginant su gyvūnų psichika.
Psichologijos raida ir šakos
Psichologija, kaip atskiras mokslas, formavosi palaipsniui, integruodama filosofijos ir gamtos mokslų žinias. Skiriamos kelios pagrindinės psichologijos šakos:
- Bendroji psichologija: tiria vaiko, suaugusio žmogaus psichikos dėsningumus, nagrinėja pagrindines psichologijos sąvokas ir sudaro pagrindą kitoms šakoms.
- Amžiaus tarpsnių (raidos) psichologija: tiria žmogaus psichikos vystymąsi įvairiais amžiaus periodais.
- Socialinė psichologija: nagrinėja ne vieno individo, o grupių sąlygotus psichikos reiškinius.
- Patopsichologija: objektas - psichikos sutrikimai, jų dėsningumai. Tai tarpinė tarp psichiatrijos ir psichologijos šaka.
- Zoopsichologija: tiria gyvūnų psichiką, jos apraiškas ir dėsningumus.
Šių šakų tyrimai leidžia palyginti žmogaus ir gyvūnų psichikos ypatumus, atskleidžiant kiekybinius ir kokybinius skirtumus.
Istorinis psichologinių pažiūrų vystymasis
Psichologinės pažiūros formavosi ilgą laiką, pradedant nuo seniausių civilizacijų.
Senovės Rytų ir Antikos psichologinės pažiūros
Senovės Indijos literatūroje, ypač vedose (Rigveda, Samaveda, Jadžurveda, Atharvaveda), galima rasti psichologinių žinių fragmentų. Antikos filosofai, tokie kaip Talis, Sokratas, Platonas ir Aristotelis, susistemino ir apibendrino tyrinėjimus, pateikdami psichologinių žinių sistemą veikale „Apie sielą“. Aristotelis skyrė maitinančiąją (augalai), juntančiąją (gyvūnai) ir mąstančiąją (žmogus) sielą.
Taip pat skaitykite: Motyvacijos svarba
Viduramžiai ir Renesansas
Viduramžiais žinių raida sulėtėjo, tačiau arabų mąstytojai (Avicena, Ibn Sina, Averojus, Ibn Ruždas) išsaugojo Antikos palikimą, kuriame gausu psichofiziologinių žinių. Renesanso laikotarpiu Aristotelio paradigmą pakeitė asociacinė paradigma. Rene Dekartas sukūrė asociacinės psichologijos išvadas, o sąmonė tapo pagrindiniu disciplinos objektu.
XIX-XX amžius: psichologijos atsiskyrimas į atskirą mokslą
XIX amžiuje filosofas-psichologas W. Wundt 1879 m. įkūrė pirmąją psichologijos laboratoriją ir pradėjo plėtoti voliuntarizmo kryptį, pabrėždamas sąmonės vieningumą ir sąmonės srautą. XX amžiaus pradžioje JAV atsirado biheiviorizmas, perkeldamas objektą nuo sąmonės į elgesį. Vokietijoje susiformavo geštaltinė psichologija. Z. Freud sukūrė psichoanalizę, tyrinėdamas pasąmonę ir jos įtaką žmogaus elgesiui. Po II pasaulinio karo atsirado humanistinė psichologija, orientuota į individo saviaktualizaciją, o vėliau - kognityvinė psichologija, kuri pritaikė „kompiuterio metaforą“ žmogaus pažinimo procesams.
Psichologinių tyrimų metodai
Psichologijoje naudojami įvairūs tyrimo metodai, siekiant objektyviai įvertinti psichikos reiškinius:
- Stebėjimas: sistemingas elgesio fiksavimas natūraliomis arba laboratorinėmis sąlygomis.
- Tiriamoji apklausa: empirinių duomenų rinkimas, kai tiriamajam žodžiu arba raštu pateikiami klausimai, į kuriuos jis privalo atsakyti.
- Eksperimentavimas: kontroliuojamas tyrimas, kuriame manipuliuojant vienu ar keliais kintamaisiais, siekiama nustatyti priežastinius ryšius.
- Testai: standartizuotos metodikos, adaptuotos vienai ar kitai grupei, turinčios normas, kurių atžvilgiu įvertinami atskiro individo rezultatai.
Šie metodai taikomi tiek žmogaus, tiek gyvūnų psichikos tyrimuose, leidžiantys palyginti gautus rezultatus.
Psichikos aiškinimas ir lygmenys
Psichikos materialusis pagrindas yra nervų sistema. Psichika yra nervų sistemos savybė, leidžianti individui reguliuoti savo elgesį, remiantis susidarytu aplinkos vaizdu. A. Leontjevas išsakė savitą psichikos raidos hipotezę, teigdamas, kad kiekvienam organizmui būdingas dirglumas. Savimonė yra asmenybės buvimo kriterijus.
Taip pat skaitykite: Pagalba bendruomenei
Psichikos reiškiniai skirstomi į:
- Psichikos procesus: dinamiški, besikeičiantys psichikos reiškiniai, priklausantys nuo individą veikiančių dirgiklių.
- Psichikos būsenas: pastovesni, ilgiau trunkantys reiškiniai, priklausantys nuo fiziologinių, psichosomatinių pakitimų.
- Psichikos savybes: individualūs, reliatyviai pastovūs psichikos ypatumai, būdingi tam tikram individui.
Miego būsena ir sapnai
Miego metu žmogaus organizmas yra aktyvus, bet santykis su aplinka sumažėja iki minimumo. Skiriami REM (greitų akių judesių) ir NREM miego stadijos.
- Somnabulizmas (lunatizmas): miego metu pasireiškiantis kompleksinis elgesys, būdingas dažniausiai vaikams. Vyksta NREM stadijoje.
- Narkolepsija: ūmus užmigimas įprasto budrumo valandomis. Vyksta REM stadijoje.
Sapnai susideda iš vaizdinių ir emocijų, dažnai fantastinių laiko bei erdvės kategorijos prasme. Žmogus turi poreikį sapnuoti.
Sapnų aiškinimo teorijos
- Psichoanalitinė (Z. Freud): sapnai susiję su neįsisąmonintomis motyvacinėmis jėgomis, troškimais, kylančiais iš asmenybės dalies ID.
- Biopsichologinė (R. McCarley, J.A. Hobson): sapnai randasi dėl atskirų smegenų dalių veiklos, ypač aktyviai veikiant smegenų tiltui (pons).
- Selektyvi nuotaikos reguliavimo sapnų teorija (Krameris): sapnuodami mes išgyvename emocijų, nuotaikų spektrą, kuris kinta teigiamų emocijų link.
Haliucinacijos ir hipnozė
Haliucinacijos yra jutimai, kai nėra objektyvaus dirgiklio, arba nesugebėjimas suvokti tikrovėje egzistuojančių dirgiklių. Hipnozės metu galima iškraipyti jutimus, pakeisti atmintį (sukelti spontanišką ar tikslinę amneziją, hiperamneziją). Tačiau hiperamnezijos atveju pasireiškia konfabuliacijos efektas - žmogus gali pasakyti daug, bet dauguma informacijos bus neteisinga.
Mokslininkai nesutaria, ar hipnozė yra ypatinga psichikos būsena, ar tiesiog budrumo būsena su sustiprintu sugestijos priėmimu.
Taip pat skaitykite: Depresijos gydymo galimybės
Dirgikliai ir jų charakteristikos
Dirgiklis - bet koks energijos pavidalas, galintis paveikti nervų sistemą. Jis apibūdinamas kokybiškai (rūšis, tipas, modalumas) ir kiekybiškai.
Mąstymas ir uždavinių sprendimas
Uždaviniai sprendžiami algoritminiu, euristiniu būdu arba naudojant dalinių tikslų metodą. Dedukcija (išvedimas) - mąstymo veiksmas, kai išvados gaunamos iš prielaidų pagal logikos dėsnius bei taisykles. Indukcija (įvedimas) - samprotavimas, kuriame, remiantis atskirais faktais, daromos bendrinės išvados. "Smegenų audra" yra metodas, kai sudaromos sąlygos išsakyti visus sprendimo būdus grupėje.
Kalba ir mąstymas
Kalba yra prasminga ženklų sistema, naudojama komunikacijai. Gardneriai mėgino gestų kalbos išmokyti šimpanzes, daugiausia pasiekė beždžionė Vašau. Ikikalbinis ketinimas - atsiranda noras kažką pasakyti, siejamas su asmenybinėmis prasmėmis. Vyksta vidinės kalbos pagrindu. Labai svarbi nekalbinė, bet garsinė info: loginiai kirčiai, intonacija.
Kalbos raidos etapai
- Gugavimas arba čiauškėjimas (babbling): pirmi išgauti garsai nesusiję su gimtąja kalba (0-5/6 mėn.).
- Pavienių žodžių stadija: ištariamas pirmasis žodis (dažniausiai daiktavardis) (6-12 mėn.).
- Sakinių ir sudėtinių junginių kalbos etapas: pasakomas pirmas (dažnai dviejų žodžių) sakinys (2-3 m.).
3-5 m. - sensityvus periodas kalbos raidai.
Kalbos išmokimo teorijos
- N. Chomsky Kalbos išmokimo modelio hipotezė: kalbos išmokimą lemia kalbos išmokimo modelis (language acquisition device).
- J. Bruner Kalbos išmokimas kaip uždavinių sprendimas: vaikai išmoksta kalbos, spręsdami įvairius kasdienius uždavinius.
- B. Skinner Sąlygojimo teorija: kalbos išmokstama kaip ir bet kokio kito proceso, operantinio sąlygojimo dėka.
E. Lenneberg ir R. Brown tyrimas parodė, kad kalba gali veikti mąstymą (pvz., Š. Amerikos Zuni genties kalboje yra vienas žodis oranžinei ir geltonai spalvoms žymėti).
Atmintis ir užmiršimas
Atmintis - tai psichikos procesas, leidžiantis įsiminti, išsaugoti ir atgaminti informaciją.
Atminties rūšys
- Sensorinė atmintis (SA): fiksuoja neribotą info kiekį, kuris saugomas labai trumpai.
- Trumpalaikė atmintis (TA): ribotas info vienetų skaičius (nuo 5 iki 9).
- Ilgalaikė atmintis (IA): saugoma visa inf, tačiau jai atsiminti tuo metu neturime priemonių.
Informacija iš TA į IA perduodama kartojimu arba emociniu krūviu. Užmiršimas - nesugebėjimas atsiminti inf tiksliai arba pilnai.
Užmiršimo teorijos
- Inf išnykimo teorija.
- Inf tarpusavio slopinimo teorija: viena inf slopina kitą (retroaktyvus ir proaktyvus slopinimas).
- Atkūrimo nesėkmės.
"Liežuvio galo fenomenas" - Brown.
Mokymasis
Mokymasis - tai procesas, kurio metu individas, remdamasis nauja patirtimi, pakeičia savo elgesį. Išmokimas - individualios patirties įgyjimo rezultatas. Išmokimo teorijos remiasi asociacijomis.
Išmokimo teorijos
- Biologinis: individas gali būti pasiruošęs klasikinio sąlygojimo ryšiui (Garcia ir Koelling’as - bandymas su žiurkėmis).
- Asociatyvus (Torndaik’as): gyvūnai nieko neišmoksta, sąlygoja D-A. Pastiprinimai ir bausmės.
- Operantinis sąlygojimas (B. Skinner’is): individas atlieka sąveikaudamas, operuodamas su aplinka.
- Kognityvinis (Tolman): visi organizmai geba pažinti aplinką.
Socialinis mokymasis (A. Bandura)
Tam tikro elgesio galima išmokti stebint kitus. Dėmesys - kiekvieno išmokimo prielaida. Dėmesys priklauso nuo asmeninių savybių (aukštas savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi). Išlaikymo atmintyje stadija - elgesio modelis turi kažkiek laiko išlikti trumpalaikėje atmintyje, kad po to jį galėtume perkelti į ilgalaikę.
Julian Rotter socialinio mokymosi teorija
- Elgesio potencialas: galimi elgesio variantai įvairiose situacijose.
- Žmogaus laukimai: įvertinimas (suvokimas) tikimybės, kad už tam tikrą elgesį tam tikroje situacijoje mes sulauksime pastiprinimo.
- Vidinė (internalinė) kontrolė: žmogus mano, kad už savo gyvenimą yra atsakingas pats.
- Išorinė (eksternalinė) kontrolė: atsakingas likimas, kosmosas ir t.t.
- Pastiprinimo vertė.
- Psichologinė situacija.
Intelektas
Intelekto testai pradėti naudoti prieš 100 metų. Intelektą lemia vienas pagrindinis veiksnys - G (Ch. Spearman). Egzistuoja ir specifiniai intelekto faktoriai (S), kurie taip pat lemia intelektą. L. Thurstone neigia G-faktoriaus buvimą. Fr. Galton iškėlė mintį, kad aukštesnį intelektą lemia "greitesnės smegenys" - informacija apdorojama greičiau.
Smurtas artimoje aplinkoje
Smurtas artimoje aplinkoje yra opi visuomenės problema, kurios įvardinimas ir klasifikavimas priklauso nuo tyrėjų teorinės ir pasaulėžiūrinės orientacijos. Egzistuoja skirtingi požiūriai į šią problemą, pradedant nuo feministinio požiūrio, kuris akcentuoja vyrų smurtą prieš moteris ir vaikus, iki smurto šeimoje teorijos, teigiančios, kad smurtas yra lyties požiūriu simetriškas.
Sociologas M. Jhonson išskyrė situacinį smurtą ir „artimojoterorizmą“, o E. Stark pasiūlė „pavergiančios kontrolės“ terminą, kuris tiksliau apibūdina taktikas, naudojamas išnaudojime. Pavergianti kontrolė apima izoliavimą, įbauginimą, bendravimo su draugais apribojimą, savininkiškumą, moters seksualumo suvaržymus ir kitas partnerio kontrolės taktikas.
Lyčių nelygybė ir smurtas
Lyčių nelygybė atlieka svarbų vaidmenį smurto kontekste. Pavergianti kontrolė išnaudojimo atveju suponuoja nelygų teisių ir resursų pasiskirstymą, o smurtautojas siekia primesti dalykus, susijusius su lyčių nelygybe. Moterų užspeitimas asmeniniame gyvenime yra sunku įžvelgti, nes daugelis teisių, kurias jis pažeidžia, yra labai įprastos ir įsitvirtinusios moterų elgesio būduose, nulemtuose normatyvinio priskyrimo moterims pagal lytį.
Kiekybiniai ir kokybiniai skirtumai tarp žmogaus ir gyvūnų psichikos
Atsižvelgiant į aptartas psichologijos sritis ir tyrimus, galima išskirti kiekybinius ir kokybinius žmogaus psichikos skirtumus nuo gyvūnų psichikos:
Kiekybiniai skirtumai
- Smegenų dydis ir sudėtingumas: žmogaus smegenys yra didesnės ir sudėtingesnės nei gyvūnų, leidžiančios atlikti sudėtingesnes kognityvines funkcijas.
- Atminties apimtis: žmogus gali įsiminti ir apdoroti didesnį informacijos kiekį nei gyvūnai.
- Mokymosi greitis ir apimtis: žmogus gali greičiau ir efektyviau išmokti naujų dalykų nei gyvūnai.
- Intelekto lygis: žmogaus intelektas yra aukštesnis nei gyvūnų, leidžiantis spręsti sudėtingesnius uždavinius ir priimti sprendimus.
Kokybiniai skirtumai
- Kalba: žmogus turi sudėtingą kalbos sistemą, leidžiančią bendrauti, abstrakčiai mąstyti ir perduoti žinias iš kartos į kartą. Gyvūnai turi ribotas komunikacijos sistemas.
- Sąmonė ir savimonė: žmogus turi aukštesnį sąmonės ir savimonės lygį, leidžiantį suvokti save kaip individą ir reflektuoti savo veiksmus.
- Abstrakcijos ir simbolių naudojimas: žmogus gali mąstyti abstrakčiai, naudoti simbolius ir kurti sudėtingas koncepcijas.
- Kultūra ir moralė: žmogus kuria kultūrą, turi moralines normas ir vertybes, kurios reguliuoja elgesį.
- Planavimas ir ateities numatymas: žmogus gali planuoti ateitį, numatyti pasekmes ir siekti ilgalaikių tikslų.
- Empatija ir altruizmas: žmogus gali jausti empatiją, suprasti kitų jausmus ir elgtis altruistiškai.