Įvadas
Muzika yra universalus reiškinys, kuris lydi žmoniją nuo seniausių laikų. Jos poveikis žmogaus emocijoms, nuotaikai ir net fizinei būklei yra aktyviai tyrinėjamas mokslo pasaulyje. Daugybė tyrimų patvirtina muzikos galią reguliuoti emocijas, gerinti nuotaiką ir mažinti streso poveikį. Šiame straipsnyje aptarsime muzikos ryšį su emocijomis, jos poveikį įvairiems žmogaus aspektams ir terapines galimybes, remiantis naujausiais moksliniais duomenimis ir ekspertų įžvalgomis.
Muzikos ir Emocijų Sąveika: Filosofinis Požiūris
Muzikos ir emocijų ryšio klausimas filosofijoje keltas nuo Platono laikų. Tai, kad muzika kažkokiu būdu kalba apie emocijas, kad ji yra „jausmų kalba“, rodosi akivaizdu daugumai muzikos klausytojų, muzikologų ir filosofų. XIX amžiuje Eduardui Hanslickui (1881) paskelbus, kad ši nuostata klaidinga, kad muzika emocijų reprezentuoti negali, diskusija įsiplieskė itin smarkiai, o dabar muzikos ir emocijų ryšio klausimas sulaukia itin didelio analitinės meno filosofijos autorių dėmesio. Hanslickas teigė, kad emocijos muzikoje negali būti atpažįstamos intersubjektyviai, tačiau šiuolaikinėje filosofijoje neabejotinai vyrauja priešinga nuomonė.
Šiame straipsnyje pirmiausia analizuojama analitinės meno filosofijos literatūra ir psichologijos tyrimai, kuriuose nagrinėjamas emocijų atpažinimas ir sužadinimas klausantis muzikos; atsižvelgiant į nuolat literatūroje pabrėžiamą muzikos ir kalbos analogiją, siekiama laikytis atpažinimo intersubjektyvumo kriterijaus. Remiantis šia analize bei Nelsono Goodmano metaforinės egzemplifikacijos samprata, Marko Textoro modifikuota remiantis Paulu Grice’u, teigiama, kad muzikos kūrinys metaforiškai egzemplifikuoja jame intersubjektyviai klausytojų atpažįstamas emocijas ir kad ši pozicija gali būti apginta nuo egzistuojančių kontrargumentų būtent laikantis nuomonės, jog egzemplifikacija esmingai priklauso nuo kompozitoriaus intencijos. Siekiant apginti šią poziciją, pateikiami argumentai prieš Stepheno Davieso poziciją, kad muzikos emocinis išraiškingumas yra jos natūrali prasmė, ir prieš Jameso Youngo teiginį, kad muzika emocijų neegzemplifikuoja, o jas reprezentuoja.
Emocijų Atpažinimas Muzikoje: Kaip Tai Vyksta?
Aiškinantis ryšį tarp muzikos ir emocijų pirmiausia reikia pradėti nuo klausimo, kodėl ir kaip klausytojai atpažįsta emocijas muzikoje. Kas vyksta, kai muzika patiriama kaip linksma, liūdna, pikta? Hanslickas rašė, kad klausytojai negali sutarti tarpusavyje, kokia emocija išreiškiama, ir savo patiriamas estetines emocijas klaidingai priskiria girdimai muzikai. Panašiai teigia ir šiuolaikiniai formalistai, kurie tvirtina, kad apie emocijas muzikoje galima kalbėti ne tiesiogiai, o tik metaforiškai. Nickas Zangwilas (2007: 392) pabrėžia, kad kalbėdami apie muziką naudojame daugybę metaforinių aprašymų - visi su aukščiu ir judėjimu susiję žodžiai yra metaforiniai, o emociniai aprašymai remiasi būtent jais. Vis dėlto reikia kelti klausimą, kas yra metafora - ar būtinai ji reiškia arbitralų reiškinių susiejimą kalboje? Kodėl muzikoje atpažįstamos emocijos ir kiek sistemiškai tai vyksta?
Peteris Kivy (1989: 6), taip pat vėliau jo aiškinimą perėmę panašumo teorijos atstovai Daviesas ir Youngas remiasi prielaida, kad evoliuciškai žmogui buvo naudinga interpretuoti girdimus garsus kaip skleidžiamus gyvo objekto. Klaida (gyvo objekto neatpažinimas) individui būtų per brangiai kainavusi. Panašumo teorija teigia, kad muzikos emocinio išraiškingumo galimybės remiasi muzikos panašumu į emocijas patiriančio asmens balso bei kūno judesius ir dėl šio panašumo įvyksta atpažinimas. Klausytojas nebūtinai sąmoningai supranta panašumą, atpažinimas įvyksta automatiškai (Young 2014: 12).
Taip pat skaitykite: Kokybiškas miegas su relaksacijos muzika
Atlikti tyrimai rodo, kad emocijos kalbančiojo balse (kalbant tik apie balso dažnius, o nekreipiant dėmesio į tai, kas išreiškiama žodžiais) bei muzikoje atpažįstamos panašiu tikslumu (Juslin, Laukka 2003: 786) ir kad emocijos, kurios intersubjektyviai atpažįstamos muzikoje, yra tos pačios, kurios gali būti išreikštos balso ir kūno judesiais (Juslin 2013). Kalbant ne vien apie muziką, o apskritai, kito asmens psichinės būsenos nėra tiesiogiai pasiekiamos jokiomis aplinkybėmis; jos pasiekiamos tik tiek, kiek yra išreiškiamos kalbinėmis arba nekalbinėmis priemonėmis (veido išraiška, kūno padėtimi, judesiais, balso tonu - tai, iš ko išoriškai atpažįstama emociją patiriančiojo psichinė būsena, literatūroje taip pat neretai įvardijama emocijų raiškos išoriniais pavidalais).
Muzika gali atpažįstamai atkartoti emocijas patiriančio žmogaus judesius - greitesnis garsų kitimas atitinka greitesnius kūno ar balso judesius ir t. t. „Pikta“ muzika yra garsi taip, kaip garsus būna pikto žmogaus balsas; „taškuoto“, staigaus ritmo, kaip staigūs būna pikto žmogaus judesiai; parašyta minorinėje tonacijoje (minorinės tonacijos naudojimas muzikoje siekiant pavaizduoti neigiamas emocijas yra veikiausiai ne konvencija, o remiasi natūraliu panašumu į neigiamas emocijas patiriančio žmogaus balso dažnius (Young 2014: 30)). Muzikinė emocijos išraiška stipriai atspindi žmogaus nekalbinę emocijos išraišką. Dėl šios priežasties Daviesas (1994: 164), reaguodamas į metaforos teorijos argumentą, teigia, kad „liūdna muzika“ greičiau ne metaforinė, o antrinė žodžio prasmė (antra buvimo liūdnam prasmė, nurodoma žodyne - būti charakterizuojamam liūdesiu).
Vieną iš galimų atsakymų siūlo personos teorija, kuri teigia, kad nors muzika nepajėgi savaime išreikšti emocijų, nes ji nėra subjektas, galintis jas patirti, bet šią muzikos funkciją užtikrina klausytojo vaizduotės veikla: klausydami muzikos patiriame ją kaip emociškai išraiškingą, nes įsivaizduojame jas patiriantį veikėją (Levinson 2006: 86). Tad personos teorijos šalininkai prie panašumo teorijos mechanizmo prideda papildomą vaizduotės elementą. Ar jis būtinas emocijų atpažinimui muzikoje? Panašumo teorija pateikia pakankamą paaiškinimą, kaip muzika gali būti patiriama kaip emociškai išraiškinga ir be tokios vaizduotės veiklos. Daviesas (1994: 227, 269) pateikia gluosnio ir basetų veislės šuns pavyzdžius, norėdamas parodyti, kad neprivalome manyti, jog kažkas iš tiesų yra liūdnas, kad jo išvaizdą suvoktume kaip išreiškiančią liūdesį. Galime emocinį išraiškingumą priskirti net negyviems daiktams - Youngas (2014: 10) pateikia geltonų virtuvės sienų, išreiškiančių džiugesį, pavyzdį. Net ir patys personos teorijos atstovai sako, kad įsivaizdavimas nėra būtinas, o nutinka „bent jau kartais“.
Norėdami pagrįsti jo svarbą, personos teorijos šalininkai iškelia sudėtingesnių emocijų, tokių kaip dėkingumas, viltis ar nostalgija, problemą: panašumo teorijos siūlomas mechanizmas, pasak jų, negali šių emocijų paaiškinti, reikalinga papildoma vaizduotės veikla (Robinson, Hatten 2012: 76). Daviesas (1994: 262-264) į šią kritiką atsako, kad dalis sudėtingesnių emocijų gali būti išreikštos tam tikra paprastesnių emocijų seka, tačiau toks aiškinimas personos teorijos šalininkų neįtikina, nes lieka neaišku, kaip emocijų seka sujungiama į vieną emociją.
Intersubjektyvumas ir Empiriniai Tyrimai
Tam, kad būtų galima spręsti sudėtingų emocijų, kurios nėra išreiškiamos kūno ir balso judesiais ir todėl jų atpažinimui muzikoje nepakanka panašumo teorijos, problemą, reikia atsakyti į klausimą, ar muzikos emociniam išraiškingumui taikytinas intersubjektyvumo kriterijus. Jei, atsižvelgiant į nuolatinį literatūroje pabrėžiamą muzikos ir kalbos lyginimą, pasirenkama laikyti jį svarbiu, verta atsižvelgti į empirinių tyrimų duomenis. Šie rodo, kad vis dėlto geriausiai muzikoje atpažįstamos yra pagrindinės emocijos, o kompleksiškos emocijos yra šalutinės, atpažįstamos individualiau, nėra tarpkultūrinio sutarimo; tenka pastebėti, kad pagrindinių emocijų atpažinimas ryškiai dominuoja (Juslin 2013: 11). Skirtingų psichologų įvardijimas, kas yra pagrindinės emocijos, kiek skiriasi, bet įprastai pagrindinėmis emocijomis laikoma džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė, nuostaba, švelnumas.
Taip pat skaitykite: Psichologinė gerovė ir muzika
Emocijų atpažinimas dažnai tiriamas naudojantis muzikos fragmentais, suskirstytais į kelias grupes pagal pozityvų / negatyvų valentingumą ir aukštą / žemą sužadinimo lygį. Esama bandymų tirti labai specifinių emocijų atpažinimą, pavyzdžiui, viename tyrime išskirti net šeši liūdesio tipai, bet nei muzikantams, nei ne muzikantams nesisekė vieningai priskirti muzikos fragmentams tokių tikslių aprašymų (Brown 1981). Dažniausiai apsiribojama emocijas skirstant į keturis tipus, tuomet pasiekiamas aukštas sutarimo lygis tarp tyrimų dalyvių. Pavyzdžiui, Paulo Andrade et al. (2017) tyrime, kuriame dalyvavo vaikai nuo septynerių iki dešimties metų ir suaugusieji, kurių dalis buvo muzikantai, o dalis - ne, paprašius keturių tipų instrumentinės muzikos fragmentams pritaikyti emocines sąvokas, emocinių iš anksto teoriškai numatytų sąvokų taikymo kiekis svyravo nuo 53,9 proc. tarp septynmečių iki 78,5 proc. tarp suaugusių muzikantų. Johnas Sloboda ir Patrikas Juslinas (2003: 88) nurodo, kad keli tyrimai patvirtino, jog džiaugsmą, liūdesį, pyktį ir baimę aukštesniu nei atsitiktiniu tikslumu gali nustatyti vos trejų ar ketverių metų vaikai. Taigi emocijų atpažinimas muzikoje tikslus ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp vaikų. Be to, yra tyrimų, kurie rodo bent dviejų (Argstatter 2015) ar trijų (Fritz et al. 2009) emocijų muzikoje atpažinimo tarpkultūriškumą. Konsonanso ir disonanso skirtis, svarbi muzikinių emocijų suvokimui, atpažįstama vos keturių mėnesių kūdikių (Zentner, Kagan 1998).
Minimų duomenų turėtų pakakti spręsti, kad emocijų atpažinimas turi natūralias, ne konvencines šaknis ir kad egzistuoja intersubjektyvus pagrindinių emocijų atpažinimas, kuris veikiausiai remiasi panašumo teorijos siūlomu mechanizmu.
Emocijų Sužadinimas Klausantis Muzikos
Ar šios atpažįstamos emocijos gali būti taip pat ir sužadintos klausytojui? Formalistai teigia, kad muzika nepajėgi sukelti klausytojui įprastų emocijų, tad žmonės klaidingai mano jas patiriantys, o iš tiesų patiria estetines, paprastai pozityvias. Kaip vienas iš pagrindinių argumentų formuluojamas negatyvių emocijų paradoksas: jei muzika gali sužadinti įprastas emocijas klausytojui, kodėl klausoma muzikos, kuri yra skausminga, melancholiška ar išreiškianti neviltį (Zangwill 2007: 397)? Negatyvių emocijų paradoksas ypač svarbus, nes patiriant pozityvias emocijas gali būti sunku atskirti, ar jos yra įprastos, ar estetinės prigimties, o klausantis negatyvias emocijas išreiškiančios muzikos kylančios pozityvios emocijos turėtų būti estetinės, o negatyvios - įprastos.
Kalbant apie muzikos galimybę sukelti klausytojui įprastas (tai yra ne estetines) emocijas, verta remtis psichologine literatura ir empiriniais tyrimais. Muzikinį formalizmą palaiko nemaža dalis psichologų, kurie emocijas tyrinėja remdamiesi kognityvinio vertinimo teorija. Pagal šią teoriją, emocijos kyla vertinant kokio nors įvykio reikšmę asmeniui, o klausant muzikos kylančios emocijos turėtų būti tik estetinės prigimties. Todėl, anot jų, paprastai neigiamas emocijas išreiškianti muzika sukelia klausytojams teigiamas emocijas. Neigiamos emocijos, dažnai patiriamos kasdieniame gyvenime, retai juntamos klausantis muzikos (pavyzdžiui, vieno iš tai rodančių tyrimų (Zentner et al. 2008: 500) autoriai remiasi kognityvinio vertinimo teorija), o jei juntamos, tai jos taip pat estetinės, tik neigiamos.
Vis dėlto daugybė atliktų tyrimų rodo, kad emocijas, kurias tiriamieji atpažįsta muzikoje, bent jau kai kuriais atvejais jie taip pat ir patiria. Hennos-Riikkos Peltolos ir Tuomo Eerolos (2015: 27-31) tyrimas rodo, kad pozityvius jausmus klausydami liūdesį išreiškiančios muzikos nurodo patiriantys tik 34 proc. dalyvių. Negatyvių emocijų patirtį klausant negatyvias emocijas išreiškiančios muzikos taip pat rodo psichofiziologijos (Krumhansl 1997: 350) ir neurobiologijos (Mitterschiffthaler et al. 2007: 1157-1159) duomenys. Tai, kad fiziologinės reakcijos į skirtingas emocijas išreiškiančius muzikos fragmentus yra skirtingos ir jas atitinkančios, patvirtina ir kiti tyrimai (Nyklicek et al. 1997). Todėl formalistų ginamas teiginys, kad žmonės painioja muzika išreiškiamas ir savo patiriamas emocijas, pirmąsias pavadindami antrosiomis (Kivy 1989: 160-162), negali būti teisingas: taip iš tiesų gali nutikti, bet įprastai veikiausiai nenutinka. Girdint muziką emocijos sužadinamos dažnai automatiškai, nesąmoningai. Ne tik muzikos klausymo situacijose, bet ir kitose emocinė informacija apdorojama nesąmoningai, automatiškai (Sloboda, Juslin 2003: 85); net ir negatyvaus kultūrinio-estetinio atsako į muzikos kūrinį atveju kūrinio perteikiama emocija sužadinama klausytojui (Peretz 2003: 126).
Taip pat skaitykite: Muzika harmonijai atkurti
Kadangi esama duomenų apie patiriamas įprastas, ypač negatyvias emocijas, sukeliamas muzikos, tai reikalingas paaiškinimas, kodėl tai vyksta. Įtikinamas muzikos klausymo metu patiriamų emocijų aiškinimas pateikiamas Patriko Juslino ir Danielio Västfjällo (2008: 563): jie siūlo septynis mechanizmus, kurie gali veikti atskirai arba keli vienu metu: smegenų kamieno refleksai, emocinis sąlygojimas, emocinis užkrėtimas, vizualiniai vaizdiniai, epizodinė atmintis, muzikinė anticipacija ir kognityvinis vertinimas. Ši pozicija, kad kognityvinio vertinimo mechanizmas yra tik vienas iš daugelio, sėkmingiau paaiškina klausytojui sužadinamų emocijų tyrimų rezultatų įvairovę. Estetinės prigimties emocijos gali būti patiriamos ne rečiau nei įprastos, tačiau jos neapima visų klausytojo emocinių patirčių, tad formalistai klysta neigdami įprastų emocijų sužadinimo galimybę. Tai, kad tarp klausantis muzikos patiriamų emocijų yra ir įprastos emocijos, leidžia suprasti, kad apie emocijas muzikoje kalbama tiesiogiai - jos nėra metaforinės arbitralaus kalbinio susiejimo prasme, o atpažįstamos ir sužadinamos natūraliais mechanizmais ir gana intersubjektyviai.
Grįžkime prie svarbiausio klausimo: kieno yra emocijos, apie kurias kalbama? Susanne Langer įtikinamai pagrindžia, kad aptariamos emocijos yra ne kompozitoriaus ir ne atlikėjo: pirma, skirtingos kūrinio interpretacijos suteikia jam skirtingą emocinį išraiškingumą ir visų šių emocijų vienu metu kompozitorius rašydamas kūrinį tikrai nejautė. Antra, muzikos reiškiamos emocijos kūrinio metu greitai keičiasi - pavyzdžiui, sonatos dalys reiškia radikaliai besiskiriančias emocijas. Muzikantas vargiai galėtų koncerto metu jas visas iš tiesų paeiliui jausti (Langer 1957: 174-176). Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje meno filosofijoje emocijos priskiriamos pačiai muzikai, o ne kūrėjui ar atlikėjui.
Muzikos Poveikis Emocijoms ir Streso Valdymui
Muzika dažnai apibūdinama kaip „nemokami vaistai be šalutinio poveikio“. Eksperimentai rodo, kad muzika gali padėti lengviau išgyventi nemalonias patirtis, tiek emocines, tiek fizines. Viename tyrime tiriamiesiems buvo duodama pauostyti nemalonių kvapų. Viena grupė uostė patalpoje grojant maloniai, džiugiai muzikai, o kita grupė negirdėjo jokių pašalinių garsų. Rezultatai parodė, kad muzika padėjo tiriamiesiems lengviau susidoroti su nemaloniais kvapais.
Tyrimų autorių teigimu, bent 30 minučių kasdien klausydami muzikos, galime lengviau susidoroti su stresu ir valdyti savo emocijas. Be to, muzika mažina emocinį nuovargį. Tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad dirbdami protinį darbą geriau susikaupiame tyloje ar grojant neįkyriai muzikai, sportuojant muzika prilygsta dopingui, norisi maršų ir ritmo, sėdus už automobilio vairo ranka siekia radijo imtuvo klavišų ir ieškoma populiari linksma melodija, o norint nuraminti sielą meldžiamės bažnyčioje akustiškai skambant maldoms, giesmėms, vargonų pritarimui ir varpų gaudesiui.
Muzikos Vibracijos ir Organizmo Sąveika
Muzika - tai garsų menas, o garsas - tai virpesių energija, sklindanti bangomis. Kiekviena žmogaus kūno ląstelė, kiekvienas organas ir sistema turi savo vibraciją. Atsklindanti muzikos vibracija veikia organizmą, nes muziką „girdi“ kiekviena ląstelė, organai ir kaulai.
Jei žmogus sugeba tinkamu momentu pasirinkti muziką, kurios klausant kūno virpesių visuma sutaps su muzikiniais, tuomet klausoma muzika teigiamai veiks organizmą. Medicinos įstaigose muzika naudojama kaip nukreipiamasis stimulas, mažinant baimę, stresą ir skausmą. Anot mokslinių tyrimų, klasikinė muzika savo virpesių dažniu artima žmogaus širdies virpesių dažniui. Daugiausia kalbama apie tokių genijų kaip Mocartas, Bethovenas, Čaikovskis, Šubertas, Šumanas, Grigas kūrinius.
Muzikos Poveikis Protinei Veiklai
2013 metais žurnale „Eksperimentinė psichologija“ buvo aprašytas psichologo dr. Leigh Riby atliktas bandymas, kuriame dalyvavo keturiolikos jaunuolių grupė. Eksperimento dalyviai turėjo reaguoti į žalio kvadrato pasirodymą kompiuterio ekrane, ignoruodami kitų spalvų ir formų vaizdus, skambant Anatolijaus Vivaldi kūrinio „Keturi metų laikai“ skirtingoms dalims.
Rezultatai parodė, kad daugiausia teisingų atsakymų per trumpiausią laiką jaunuoliai surinko skambant pakiliai Vivaldi kūrinio daliai „Pavasaris“. Dr. Riby daro išvadą, kad nuotaikinga, linksma, pakili muzika suaktyvina protinę veiklą, ypač paveikia už emocijas atsakingą smegenų sritį. Pozityvūs jausmai didina žmogaus budrumą, darbingumą ir įtakoja elgesį. Psichologas pataria tokio pobūdžio muziką naudoti kaip terapinę priemonę sėkmingai žmogaus veiklai kurti.
Muzikos Žanrai ir Jų Poveikis
Žmogui artima ir etninė muzika, kuri valo žmogaus esybę nuo negatyvių veiksnių ir pripildo biologinį lauką gyvybės jėga. Lopšinių garsai didina melatonino - miego hormono - išsiskyrimą žmogaus organizme. Taigi, jei kankina nemiga, prieš miegą galima klausytis lopšinių.
Bliuzas, džiazas ir regis gali padėti nubaidyti depresines mintis. Pop muzika, sudaryta iš nereikšmingų frazių ir pasikartojančių ritmų, sukelia transo būseną, blogina atmintį ir dėmesingumą, bet gerina nuotaiką ir nusiteikimą.
Net nuo muzikinio instrumento skambesio priklauso muzikos poveikis klausytojui. Smuikas ir fortepijonas ramina nervus, fleitos garsai atpalaiduoja, violončelė gydo širdį, o būgnas atkuria kepenų ir tulžies funkcijas.
Gydymas Muzikos Garsais
Didelė medikų patirtis sukaupta taikant gydymą muzikos garsais neįgaliesiems ir psichikos sutrikimų turintiems žmonėms. Naudojant muziką kaip nukreipiamąjį stimulą, medicinos įstaigose mažinama baimė, stresas ir skausmas.
Parenkant tokius muzikos instrumentus kaip gongas, būgnai ir Tibeto dainuojantys dubenys, žmogaus kūnas ypač stipriai patiria garso vibraciją. Kiekviena ląstelė ir organizmo skysčiai garso terapijos metu patiria vibracinį garso masažą ir pradeda „skambėti“ darniai. Skleidžiant sveikos ląstelės dažnio garsą jau sergančiai ląstelei, ši atgauna savo pirminę sveiką būseną.
Bliuzo Terapija: Poveikis Emocijoms, Stresui ir Skausmui
Bliuzas - tai ne tik muzikos žanras, bet ir galingas įrankis, galintis keisti mūsų savijautą, nuotaiką ir net fizinę būklę. Neurobiologų tyrimai rodo, kad bliuzo muzikos klausymas aktyvuoja specifines smegenų sritis, atsakingas už emocijų reguliavimą ir malonumo jausmą. Klausantis bliuzo, smegenys išskiria daugiau dopamino - neurotransmiterio, atsakingo už malonumo ir pasitenkinimo jausmą. Bliuzo charakteringi „mėlynieji” tonai (blue notes) aktyvuoja smegenų sritis, atsakingas už empatiją ir emocinį rezonansą.
Bliuzas geba sumažinti streso lygį. Tyrimai rodo, kad klausantis bliuzo muzikos 20-30 minučių, organizme sumažėja kortizolio - streso hormono - koncentracija. Bliuzo ritmas sinchronizuojasi su ramaus širdies ritmo dažniu, aktyvuodamas parasimpatinę nervų sistemą, atsakingą už atsipalaidavimą ir atsigavimą.
Bliuzo muzika gali sumažinti fizinio skausmo intensyvumą, nukreipdama dėmesį nuo skausmo šaltinio ir aktyvuodama smegenų sritis, kurios konkuruoja su skausmo signalais. Ypač efektyvus bliuzas esant lėtiniam skausmui.
Bliuzo muzikos lėti ritmai padeda sinchronizuoti smegenų bangas su delta bangomis, kurios dominuoja gilaus miego fazėse. Ypač veiksminga yra instrumentinio bliuzo muzika be vokalo.
Bliuzas turi gebėjimą sujungti žmones ir stiprinti socialinius ryšius. Šis muzikos žanras padeda geriau suprasti ir išreikšti emocijas, mažina vienišumo jausmą ir stiprina priklausomybės bendruomenei pojūtį.
Norint maksimaliai išnaudoti bliuzo muzikos terapinį potencialą, svarbu mokėti aktyviai klausytis, atkreipti dėmesį į atskirus muzikos elementus ir leisti sau patirti visas kylančias emocijas. Bliuzo muziką galima integruoti į kasdienį gyvenimą, pritaikant ją pagal poreikius ir gyvenimo stilių.
Muzikos Poveikio Emocijoms Tyrimai
Muzikos poveikis emocijoms yra universalus reiškinys. Tyrimai atskleidžia, kad skirtingos muzikos skambėjimas aktyvuoja skirtingas smegenų sritis. Pavyzdžiui, pakili muzika aktyvuoja dešinįjį smegenų pusrutulį, o liūdna - kairįjį.
Muzika emocine prasme atlieka dvejopą rolę - koduoja ir perduoda bei sukelia emociją. Tai, kokią emociją individualus muzikinis kūrinys koduoja, priklauso nuo skirtingų su muzika siejamų charakteristikų visumos. Tačiau tai, kokią emociją muzikinis kūrinys sukels klausytojui, gali nustebinti.
Emocinė žinutė, kuri perduodama per muziką, gali suveikti nenuspėjamai dėl įvairių priežasčių, įskaitant kūrinio asociacijas su visuomeniniais įvykiais ir individualias klausytojo patirtis. Be to, klausytojai dažniausiai muzikos klausosi jau turėdami vienokį ar kitokį emocinį foną.
BRECVEM Modelis: Muzikos Poveikio Emocijoms Suvokimas
Tam, kad suvokti, kaip muzika geba paveikti mūsų emocinę savijautą, Juslin & Västfjäll’s sukūrė BRECVEM modelį, kuris apima šiuos procesus:
- Smegenų kamieno refleksas (Brain Stem Reflex): smegenų kamienas perima muzikos akustines savybes kaip galimo svarbaus ar neatidėliotino įvykio signalą.
- Vertinimo sąlygotumas (Evaluative Conditioning): muzikos kūrinys sukelia teigiamą ar neigiamą emociją, su kuria kūrinys buvo pakartotinai asocijuojamas.
- Emocinis užkratas (Emotional Contagion): muzikos kūrinys sukelia emociją, nes klausytojas suvokia emocinę muzikos išraišką.
- Vizualiniai įsivaizdavimas (Visual Imagery): klausytojui emocijos kyla dėl mintyse kuriamų vaizdinių.
- Epizodinė atmintis (Episodic memory): klausytojui kyla emocijos, nes muzika sukelia atsiminimus apie konkretų gyvenimo įvykį.
- Muzikinė anticipacija (Musical Anticipation): klausytojo emocijos kyla dėl muzikos struktūros ir jo lūkesčių, susijusių su muzikos eiga.
- Kognityvinis vertinimas (Cognitive Appraisal): klausytojas sąmoningai įvertina muzikos reikšmę ir tai sukelia emocijas.
Vytauto Didžiojo universitetas kartu su Lietuvos Muzikos ir Teatro akademija bei foninės muzikos transliavimo platforma Shakespeare Music vykdo mokslinį tyrimą, kurio metu siekiama nustatyti foninės muzikos poveikį emocijoms.
tags: #muzika #pyktis #agresija #dziaugsmas #liudesys