Įvadas
Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias meno ir kultūros sritis, kuriose svarbūs simboliai ir ženklai, perduodami tam tikras reikšmes. Pradedant juvelyrikos pasauliu, kuriame kiekvienas papuošalas gali būti tarsi sustabdyta akimirka, ir baigiant nėrimo vąšeliu technika, kurios ornamentai atspindi tautos praeitį ir pasaulėjautą. Taip pat paliesime kelionių svarbą pažinimo procese ir kaip jos gali praturtinti mūsų supratimą apie skirtingas kultūras ir tradicijas.
Juvelyrika: sustabdytos akimirkos ir emocijų perteikimas
Juvelyrika - tai ne tik metalo ir brangakmenių derinys, bet ir galimybė įamžinti emocijas, prisiminimus ir istorijas. Juvelyrės Eglės Čejauskaitės-Gintalės kūriniai yra puikus to pavyzdys. Kiekvienas jos sukurtas papuošalas yra tarsi sustabdytos akimirkos, vaikystės, prabėgusios dienos kadras. Kai kurie jų - istorinių papuošalų interpretacijos, kai kurie - tiesiog mėginimas perteikti jausmą, nuotaiką.
E. Čejauskaitė-Gintalė metalą derina su porcelianu, kaulu, gintaru, kailiu ir kuria išskirtines relikvijas. Jos kūrybai įtakos turėjo vaikystė, praleista kaime, nuolatinis ryšys su gamta: „Ji man reikalinga kaip oras, juk visi mes esame iš jos“. Savo kraštui, padėjusiam susiformuoti jai kaip asmenybei, menininkė sako jaučianti ne tik pagarbą, bet ir skolą. Tarsi norėdama atiduoti duoklę E.Čejauskaitė-Gintalė su juvelyre Jurgita Erminaite-Šimkuviene daugiau nei prieš Šilutėje pristatė savo teiginių, klausimų ir mįslių kupiną medalių parodą. Jos medaliai - metalo liejiniai. Juose ištirpsta fantazijos ir minčių vaisiai. Medalių formos varijuoja nuo griežtų iki laisvų. Kai kurie darbai net primena nykštukų namelius, ant kurių ilsisi mažųjų kepurėlės.
Menininkės kūryba sužavėjo daugelį garsių pasaulio asmenybių: ja džiaugiasi privatūs Paryžiaus, Tel Avivo kolekcininkai, neabejinga jai ir Japonijos imperatoriaus Akihito žmona Mičiko. „Bet ar būtina tai sureikšminti? Vieni - su titulais, kiti - be jų, - sakė juvelyrė. - Man svarbus kiekvienas, kuris padėkoja už mano darbus. Todėl ir dirbu.“
Augalai Eglei - inspiracija kurti. Savo mūza ji pasirinko aguoną. „Visos jos gyvenimo fazės nepaprastai gražios, - žavėjosi menininkė. - Gamtoje vyrauja pačios nuostabiausios formos. Kad ir koks būtum kūrėjas, nieko geriau nesukursi, negu jau sukūrė gamta.“ Mėgstamiausias Eglės augalas - alavijas. Pasak menininkės, šio augalo žydėjimas prilygsta stebuklui - sakoma, kad žiedus jis sukrauna tik kas keturiolika metų. „Mano alavijas žydi kiekvienais metais, šiemet net keturis žiedus padovanojo, - džiaugėsi moteris. - Man ši gėlė - tarsi skulptūra, įprasminanti vaikystės atminimą.“
Taip pat skaitykite: Apie individualybę literatūroje
Nėrimas vąšeliu: ornamentų kalba ir tautos praeitis
Nėrimas vąšeliu - tai ne tik rankdarbių technika, bet ir būdas išreikšti save, perteikti tradicijas ir papuošti aplinką. Raseinių krašto istorijos muziejaus etnografijos fonde surinkta daug vertingų ir unikalių eksponatų. Reikšmingą vietą užima tekstilė, skirtingų laikotarpių rankdarbiai - nėriniai, puošybos elementai. Šie dirbiniai atskleidžia ilgą liaudies meno vystymosi kelią. Seniausi iš jų - XIX a. pabaigos. Darbai išraiškingi, iškalbūs, informatyvūs, jie supažindina su liaudies pasaulėjauta, atskleidžia stiprų ryšį su aplinka.
Žvelgdami į nėrinį galima pamatyti atlikimo techniką, pastebėti detales, simboliką, ornamentą (raštą). Ornamentas sudaromas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių geometrinių ar vaizdinių elementų, kurie sudaro nėrinio visumą. Pagrindinė tautinės tekstilės ornamentika - lelijos, tulpelės, kriputės, kryžiukai, rombai. Nėrinių raštai įvairūs, atėję iš gilios senovės - juose užkoduoti ženklai pasakojantys apie žmonių gyvenimus, neatsiejamus nuo gamtos: pagarbą gamtai, dangaus jėgoms ir kūnams, mitinėms būtybėms, gyvūnams, paukščiams, augmenijai. Nėriniuose gausu ornamentų motyvų su žvaigždutėmis, saulutėmis, kurie paveldėti iš senojo lietuvių žemdirbių kulto (tuomet buvo garbinami dangaus kūnai). Kitus augalinių ir gyvulinių ornamentų motyvus galima sieti su viena seniausių pirmykštės religijos formų - totemizmu, kur gyvūnas, augalas, negyvosios gamtos daiktas buvo garbinamas ir laikomas mitiniu pirmtaku bei animizmu. Tikėta, kad toks išnertas ornamentas turėjo ne tik puošiamąją prasmę, bet ir maginę, apeiginę, galintis veikti aplinką. Tai tarsi tautos praeitis aplinkos atvaizdas, tikėjimų, baimių, norų, požiūrio į pasaulį, grožio supratimo išsakymas. Šiomis dienomis mūsų ainių naudotų ornamentų mistinė ir simbolinė reikšmė vis labiau grimzta užmarštin, vis dažniau išraiškingi ir iškalbingi ornamentai naudojami puošiant buitį.
Nėrimas vąšeliu- šią techniką žmonės žinojo labai senai. Gilioje senovėje buvo neriama žuvies kaulu, panašiu į vąšelį, iš ilgos žolės, odos atraižėlių. Pirmykštis žmogus nėrė tinklus, virves. Pirmieji nėrimo pavyzdžiai datuojami VI a. prieš mūsų erą ir rasti Afrikoje. XVI a. Italijoje paplito nėrimas plonu vąšeliu, vartojant labai plonus siūlus. Šį nėrimą populiarino moterų vienuolyno vienuolės. Jos daugiausiai nerdavo religinės paskirties nėrinius. XVII a. nėrimas vąšeliu buvo labai populiarus. Aristokratų šeimų mergaitės mokydavosi rankdarbių. Rankomis nerti nėriniai buvo labai vertinami ir madingi. Iš to laikmečio išliko atskiri pavadinimai: Ispanijos nėriniai. XIX a. pasirodė spausdinti žurnalai, skirti moterims. Pamažu ėmė plisti nėrimo vąšeliu technika, naudojant metalinę šakutę, ar labai storą medžio šakutę. Atsirado nėrimas labai ilgu, Tuniso vąšeliu. XX a. Nerti vąšeliu lengva išmokti. Nėrimui galima naudoti įvairių rūšių bei storio siūlus, iš jų sukurti didelę įvairovę darbų.
Pagrindiniai nėrimo vąšeliu elementai
- Pynutė (chain): Siūlas sudedamas apskritimu ir prilaikomas nykščiu bei smiliumi, vąšeliu per apskritimą ištraukiamas neriamas siūlas ir pritraukiama kilputė (akis). Neriamas siūlas uždedamas ant kairiojo smiliaus ir vąšeliu per jau esančią kilputę vis išneriama nauja.
- Jungiamoji akis (slip stitch): Nuneriama pynelė, Vąšelis įneriamas į 2-ą nuo vąšelio kilputę.
- Žemas stulpelis be užmetimo (single crochet): Nuneriama pynutė. Vąšelis įneriamas į 2-ą kilputę, neriamas siūlas užkabinamas iš apačios, ištraukiamas pro pagrindinę pynelės kilputę, vėl užkabinamas vąšelis iš apačios ir ištraukiamas per abi ant vąšelio esančias kilputes. Prieš apsukant nėrinį visuomet nuneriama viena paprasta kilputė, apsukama ir pradedant naują eilę neriamą į antrą kilputę nuo kabliuko, praleidžiant apsisukimo kilpelę.
- Pusinis stulpelis su užmetimu (half double crochet): Nuneriama pynelė. Siūlas užkabinamas vąšeliu iš apačios ir įneriamas į 3-ią pynelės kilputę. Užkabinamas siūlas iš apačios ir ištraukiamas per visas 3 ant vąšelio esančias kilputes.
- Stulpelis su užmetimu (double crochet): Nuneriama pynelė. Vąšeliu užkabinamas siūlas iš apačios, įneriamas į 3-ią pynelės kilputę ir ištraukiama kilpą. Vėl užkabinamas siūlas iš apačios ir ištraukiamas per pirmąsias dvi iš trijų ant vąšelio esančių kilpučių. Dabar ant vąšelio turi būti dvi kilpos, pati pirmoji, kurią turėjote prieš pradėdami nerti stulpelį ir ką tik išnerta. Vėl užkabinamas siūlas iš apačios ir ištraukiamas per likusias dvi akis. Eilės pabaigoje apsisukimui išneriamos dvi arba trys kilputės priklausomai nuo siūlo storio.
- Stulpelis su dviem užmetimais (treble crochet): Nuneriama pynelė. 2 kartus užkabinamas siūlas iš apačios ir įneriamas į 4-ą pynelės kilputę. Užkabinamas siūlas vąšeliu iš apačios ir ištraukiamas. Ant vąšelio turime keturias kilpas. Vėl vąšeliu užkabinamas siūlas ir ištraukiamas per pirmas dvi kilpas ant vąšelio. Dabar ant vąšelio liko tris kilpos. Vėl užkabinamas siūlas ir ištraukiamas per dvi ant vąšelio esančias kilpas. Dabar liko dvi kilpos ant vąšelio. Dar kartą užkabinamas siūlas ir ištraukiamas per paskutines dvi kilpas.
- Stulpelis su trim užmetimais (double treble crochet): Neriamas kaip ir stulpelis su dviem užmetimais tik siūlas užkabinamas tris kartus ir įneriamas ir išneriama jau ne dviem, o trimis etapais vis ištraukiant per dvi kilpas kol belieka viena.
- Akių sumažinimas (decrease): Jei reikia sumažinti akių ir taip susiaurinti nėrinį, negalime tiesiog praleisti neišnėrus akies, taip liktų tarpelis, kuris labai ryškiai matysis. Reikia įnerti ir ištraukti siūlą per kiekvieną akį, tačiau neužbaigti dygsniuko ir surinkus kilpas ant vąšelio jas sunerti į vieną. Jei reikia sunerti į vieną du stulpelius su užmetimu įneriame vąšelį, ištraukiame kilpą, užkabiname siūlą ir ištraukiame jį per kilpą ir užmetimą ir šią gautą kilpą paliekame ant vąšelio šalia pagrindinės kilpos, nebaigiame stulpelio ir jų nesuneriame į vieną. Tą patį pakartojame dar kartą, kad ant vąšelio liktų trys kilpos ir tuomet užkabiname siūlą ir išneriame per jas visas.
- Naujų akių pridėjimas (increace):
- Purus stulpelis: Purus stulpelis gaunamas suneriant į vieną kelis stulpelius įnertus į vieną pynutės ar ankstesnės eilės akį. Stulpelių neišneriame, surenkame trijų-penkių stulpelių užmetimus ir ištrauktas kilpas ant vąšelio, užkabiname siūlą ir išneriame viską vienu sklandžiu judesiu.
- Vėduoklė arba kriauklelė: Išneriama įneriant į vieną pynutės akį keletą stulpelių, kuo jų daugiau tuo platesnė vėduoklė. Kiekvieną stulpelį pilnai išnerkite. Kartais vėduoklės viduryje tarp stulpelių išneriama viena ar kelios pynutės akys.
- Popkornas (popcorn): Į vieną pynutės ar žemesnės eilutės akį įneriame keturis stulpelius, išneriame vėduoklę, truputi palaisviname kilputę ir ją paleidžiame. Ištrauktu vąšeliu įneriame į pirmąjį šios vėduoklės stulpelį, tuomet atgal į savo paleistąją kilputę, užkabiname siūlą ir ištraukiame per kilputę ir pirmąjį stulpelį. Tai suriečia mūsų vėduoklę į vadinamąjį popkorną.
- Dantukai (picot): Šiuo dygsniuku paprastai apneriamas nėrinio kraštelis. Dantukus galite išdėstyti savo nuožiūra arba pagal schemą išnerdama juos į kas antrą akį ar rečiau.
Kelionės: nauji įspūdžiai ir pažinimo ribų plėtimas
Sunku pervertinti kelionių naudą - jos duoda tiek daug, kad neveltui jau kaži kada tapo ne tik svajonėmis ir pramoga bei geidžiamu prizu, bet ir privaloma edukacijos dalimi. Mes iškrypstame iš įprastos kasdienės rutinos, prisipildome naujų įspūdžių, plečiame savo akiratį, susitinkame naujus žmones, pamatome kitokias vietas, ragaujame kitokį maistą.
Visi mes renkamės patogiausius keliavimo formatus - kam patinka skrieti į nežinią, kas nori pasinaudoti ekskursijų organizatorių paslaugomis ir nesukti galvos nei dėl buities, nei dėl maršruto detalių, kam patinka pačiam planuoti ir rinktis, ką, kur ir kaip pamatyti ir pasiekti. Tokias keliones, savaime suprantama, renkasi žmonės, vienijami bendrų interesų ir jau iš anksto gali būti užtikrintas gera kompanija. Tai, kad ji tarptautinė, stipriai praplečia tavo pažinimo ribas - aplankai ne tik numatytą vietovę, bet ir turi galimybę pabendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio.
Taip pat skaitykite: Eilučių sujungimas programavime
Pavyzdžiui, mezgančių žmonių grupėje yra ypač lengva suderinti visų norus ir galimybes - kam numatytas žygis per sunkus, kam neįdomi paroda, reikia palaukti ar kas tiesiog pavargo, visada tas žmogus turi mezginį rankose, niekas nesiskundžia ir nenuobodžiauja 🙂 . Ir jau savaime aišku, niekas nesistebės, kuo tu čia užsiimi, išsitraukus mezginį autobuse ar kavinėje. Manau, kad tokio pobūdžio kelionės yra organizuojamos ne vienoje šalyje, aš lankiausi kol kas tik pas artimiausius kaimynus.
Kelionės pradžia buvo Talinas, aš į jį vykau komfortabiliu Luxexpress autobusu. Gal kam 8 valandų kelionė ir būtų varginanti, bet ne žmogui patogioje sėdynėje su mezginiu rankose ir ausinėmis ausyse su paskaitomis bei audioknygomis, dairantis po gražiausius besikeičiančius peizažus už lango 😉 . Pirma stotelė - autobuso pakeitimas - Rygoje ir net nepastebi, kaip pradedi antrą kojinę ir jau esi Taline. Kitą rytą numatytoje vietoje susitinka visa grupė. Mūsų buvo 16 žmonių, iš Lietuvos - aš viena, kiti dalyviai atkeliavo iš Jungtinės Karalystės (ieškoti savo senelių šaknų), Norvegijos, Nyderlandų ir Amerikos.
Pirma stotelė, pakeliui į nuolatinę gyvenamąją vietą Kubija Spa viešbutyje netoli Võru miesto, yra Tartu, kur sustojame trumpai ekskursijai ir pietums. Tartu yra universitetinis miestas, kur studijavo ir mūsų grupės vadovė, todėl ji su vietinio išmanymu apvedžioja mus po savo Alma Mater valdas - papasakoja apie žymiausius Tartu Universiteto dėstytojus, parodo pagrindinius pastatus (Tartu, pasirodo, turi ir savo Pizos bokštą, kuris pasviro dėl netolygaus grunto ir tik sovietiniais laikas lenkų inžinierių buvo sutvirtintas). Pro senosios Tartu katedros, dabar priklausančius Universiteto muziejui, griuvėsius keliaujame pietauti į buvusį parako sandėlį.
Pirmos dienos pamoka, atvykus ir apsigyvenus Kubija Spa centre - koriuko rašto mezgimas. Po vakarienės (labai gausios, skanios ir įvairios, kuria jūs ateinate mėgautis, o ne gaminti 😉 ) būdavo laisvas laikas ir kiekvienas galėjo užsiimti, kuo širdis geidžia. Spa centras siūlė įvairias procedūras, visą laiką buvo atviros saunos (dūminės pirties, seniausios pirties rūšies, tradicijos yra tokios reikšmingos Võrumaa regione, jog yra įtrauktos į nematerialaus UNESCO paveldo sąrašą) ir dalis grupės vos ne kasdien jomis mėgaudavosi. Mes gyvenome prie nedidelio ežerėlio ir saunos buvo prie pat jo kranto.
Taip pat skaitykite: Nerimo sukeltas galvos skausmas: kaip atpažinti?
tags: #nerimas #vaseliu #zenklu #paaiskinimas