Žmonių jausmai yra itin įvairūs, kartais netikėtai kylantys ir neužmirštami. Kyla klausimas: kaip jie atsiranda? Lyginant su gyvūnais, žmonės dažniau jaučia baimę, pyktį, džiaugsmą, meilę ir kitas emocijas, todėl esame vienos iš emocingiausių būtybių. Emocijos įneša įvairovės į gyvenimą ir gali būti tiek pražūtingos, tiek gelbstinčios. Taigi, kas gi yra emocijos ir kas jas sudaro?
Kas yra emocijos?
Emocija - tai psichologinė viso organizmo reakcija, pasireiškianti fiziologiniu sužadinimu, išraiškos veiksmais ir sąmoningu išgyvenimu. Kyla klausimas, kaip šie trys elementai susiderina. Norint tai suprasti, reikia pradėti nuo kiekvienos sudedamosios dalies analizės.
Fiziologinis sužadinimas
Emocinį sužadinimą galima prilyginti fiziniam. Tam tikrus fizinius atsakus pastebėti nesunku, pavyzdžiui, padažnėjęs širdies plakimas, raumenų įsitempimas, vidurių sukimas ar burnos džiūvimas. Nors galbūt ne taip pastebimai, veiklai pasirengia visas organizmas. Padažnėja kvėpavimas, išsiplečia akių vyzdžiai, daugiau prakaituojama, o susižeidus kraujas greičiau kreša. Apie tai verta pagalvoti ištikus kritinei situacijai. Šias organizmo reakcijas aktyvina simpatinė nervų sistema, o joms vykstant išskiriami hormonai adrenalinas ir noradrenalinas. Dėl to padidėja kraujospūdis ir angliavandenių kiekis kraujyje. Suaktyvėjus parasimpatinės nervų sistemos centrams, organizmas pamažu nurimsta.
Nėra abejonių, kad ilgai trunkanti sužadinimo būsena, kurią sukelia ilgalaikis stresas, kenkia organizmui, tačiau sužadinimas paprastai atitinka aplinkybes. Tiek labai silpnas, tiek ypač stiprus sužadinimas gali būti žalingas. Žmonės skirtingai jaučia baimę, liūdesį ar lytinį susijaudinimą ir atitinkamai skirtingai atrodo, tačiau ar žinodami tai galime tiksliai nurodyti kiekvienai emocijai būdingus fiziologinius rodmenis? Atrodo, kad taip. Yra tikrų ir pakankamai akivaizdžių fiziologinių skirtumų, padedančių suprasti, kodėl panašias emocijas išgyvename skirtingai.
Išraiškos veiksmai
Bendraudami plačiai naudojame nežodinę kūno kalbą. Įdėmiu žvilgsniu, nuleistomis akimis arba spoksojimu galima išreikšti artimumą, paklusnumą, valdingumą ir panašiai. Tiesa, ne visi žmonės vienodai gerai atpažįsta emocijas, moterims tai sekasi geriau. Konkrečiau aiškinti kūno laikyseną ar gestus yra rizikinga. Tą pačią emociją gali atspindėti skirtingos išraiškos, pavyzdžiui, priešiškumą gali rodyti ne tik šaltas spoksojimas, bet ir vengimas žiūrėti į akis.
Taip pat skaitykite: Apie darbo sąlygas psichiatrijos ligoninėse
Veido išraiška ne tik perteikia emocijas, bet ir sustiprina bei valdo jas. Charles Darwin pateikė panašią hipotezę, kurią iš ties nesunku patikrinti. Pabandykite nusišypsoti, o po to staiga susiraukti - pajusite skirtumą, nes tokį skirtumą pajautė daugelio eksperimentų dalyviai. Buvo įrodyta, kad atliekami judesiai pažadina emocijas. Šis rezultatas yra neryškus, bet jį galima pastebėti, jeigu tuo metu nėra išgyvenamos kitos emocijos. Suaktyvinus šypsenos raumenis, ir animacinis filmas atrodys linksmesnis.
Kad atsakytų į šį klausimą, Paulius Ekmanas su bendradarbiais atliko eksperimentą. Jų tiriamieji buvo profesionalūs aktoriai, galintys fiziškai „tapti“ jų vaidinamais herojais. Jiems atliekant tam tikrą grimasą padažnėdavo pulsas, kartais pakildavo pirštų temperatūra. Atrodo, kad veido išraiška perduoda signalus autonominei nervų sistemai, kuri vėliau atitinkamai reaguoja.
Jei priimame prielaidą, kad emocijų išraiška sukelia jausmus, tai kitų išraiškos mėgdžiojimas turėtų padėti mums pajausti tai, ką jaučia kiti. Tuo įsitikinti vėl padeda laboratoriniai įrodymai. Kathleen Burns Vaugh ir Johnas Lanzetta prašė kai kuriuos tyrime dalyvavusius studentus padaryti skausmingą išraišką kiekvieną kartą, kai juos stebėję žmonės tariamai gaudavo elektros smūgį. Stebėtojai, kurie vaizdavo skausmą, po kiekvieno tariamo smūgio labiau prakaitavo ir jų širdis dažniau plakė. Taigi, jei norite labiau įsijausti, t. y. jausti, ką jaučia kiti, pamėginkite imituoti kitų žmonių veido išraišką. Darant tai, ką daro kiti, galima pajausti tai, ką jie jaučia.
Gestų reikšmė įvairiose kultūrose yra nevienoda. Ar skirtingų kultūrų žmonių veido išraiškos taip pat reiškia kažką skirtinga? Dvi tyrinėtojų grupės atliko tyrimą. Žmonėms iš įvairių pasaulio šalių buvo rodomos įvairias veido išraiškas atspindinčios fotografijos ir buvo prašoma atspėti, kokias emocijas jos išreiškia. Brazilai ir japonai šią užduotį atliko panašiai kaip ir amerikiečiai. Šypsena yra šypsena visame pasaulyje - tai pasakytina ir apie kitas pagrindines emocijas. Galbūt skirtingų kultūrų žmonės vienodai reiškia emocijas ir vienodai supranta veido išraiškas todėl, kad visi patiria panašias įtakas, pavyzdžiui, amerikiečių kino ir CNN poveikį. Įvairių kultūrų žmonės labai panašiai parodo, kaip stipriausiai išreiškiama tam tikra emocija arba kaip perteikiamas dviejų emocijų derinys.
Tai, kad veido raumenys kalba visiems bendra kalba, neturėtų nieko stebinti. Priešistoriniais laikais, kai mūsų protėviai dar nebendravo žodžiais, jų gebėjimas veido išraiška perteikti grėsmę, pritarimą, paklusnumą padėjo jiems išgyventi. Šis bendras paveldas lemia tai, kad visi žmonės pagrindines emocijas išreiškia labai panašiai. Pavyzdžiui, pašaipoje išlikę kai kurių žvėries urzgimo elementų.
Taip pat skaitykite: Senų žmonių emocinė gerovė
Visos kultūros turi universalią nežodinę kalbą, bet jos skirtingai ją naudoja. Vakarų Europoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Šiaurės Amerikoje, kur labiau skatinamas individualizmas, didesnės stiprios ir ilgai trunkančios emocijos. Azijos bei Trečiojo pasaulio šalyse labiausiai pabrėžiami socialiniai santykiai ir žmonių tarpusavio priklausomybė, todėl ten užuojautos, pagarbos bei gėdos emocijos yra dažnesnės negu Vakarų šalyse. Be to, šių šalių žmonės daug rečiau ir trumpiau rodo save išaukštinančias arba neigiamas emocijas, nes tai gali pakenkti labai sutelktų grupių bendruomeniniam jausmui.
Sąmoningi išgyvenimai
Emocijas sudaro ne tik fiziologinis sužadinimas ir išraiška, bet ir sąmoningi mūsų išgyvenimai. Norėdami prasklaidyti neaiškumą, psichologai prašo žmonių papasakoti apie įvairias išgyvenamas emocijas. Estai, lenkai, graikai, kinai ir kanadiečiai visi apibūdino emocijas dviem matmenimis: maloni-nemaloni ir stipri-silpna. Prie šių dviejų matmenų galėtume pridėti ir trečiąjį - trukmę.
Psichologai mėgino išskirti biologiniu, veido išraiškos ir išgyvenimo atžvilgiu skirtingas emocijas, tokias kaip neapykanta, baimė, gėda ir kaltė. Dauguma jų būdingos jau kūdikiams. Kitos emocijos yra šių deriniai, pavyzdžiui, meilė yra džiaugsmo ir susidomėjimo - susijaudinimo derinys. Galime panagrinėti tris iš dešimties pagrindinių emocijų: baimę, pyktį ir džiaugsmą. Kokios yra šių emocijų funkcijos? Nuo ko priklauso jų išgyvenimas?
Pagrindinės emocijos
Baimė
Baimė gali būti nemaloni emocija. Ji gali kankinti, sutrikdyti miegą ir užvaldyti mūsų mintis. Žmonės gali būti iš tiesų mirtinai išgąsdinti. Baimė taip pat gali būti užkrečianti. Dažniausiai baimė yra prisitaikymo prie aplinkos reakcija. Ji parengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Baimindamiesi tikrų ar įsivaizduojamų priešų, žmonės buriasi į šeimas, gentis, tautas. Baimė susižeisti saugo mus nuo susižalojimų. Bijodami bausmės ar keršto, stengiamės nepakenkti vienas kitam.
Be to, gali būti, kad mes biologiškai esame pasirengę išmokti bijoti kai kurių dalykų greičiau negu kiti gyvūnai. Perėmę akmens amžiaus baimes, mes esame nepasirengę tobulos technikos keliamiems pavojams. Kai kurioms biologiškai sąlygotoms baimėms kilti patirtis turi labai mažą įtaką arba visai jos neturi. Žinoma, kai kurie žmonės tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, vorų, bijo labiau nei kiti. Stipri tam tikrų konkrečių dalykų baimė kai kuriuos žmones visiškai išmuša iš vėžių. Kiti žmonės labai bijo grėsmingų ar juos trikdančių situacijų. Dar kiti - narsūs herojai ar žiaurūs nusikaltėliai - bijo mažiau. Astronautai ar nuotykių ieškotojai, kurie nepraranda galvos ir veikia šaltai bei tikslingai net ir didžiausio streso sąlygomis, atrodo, tiesiog klesti rizikuodami.
Taip pat skaitykite: "Langas": veikla ir istorija
Bailumą arba bebaimiškumą formuoja mūsų patirtis, bet turi įtakos ir genai.
Pyktis
Pyktis - reakcija į draugo ar mylimo žmogaus nusikaltimą, ypač kai kito žmogaus veiksmas laikomas sąmoningu, neteisingu ir išvengiamu. Šlykštūs kvapai, aukšta temperatūra, skausmas ir kančia taip pat sukelia pyktį. Kontroliuojamo pykčio išraiška yra daug tinkamesnė negu priešiški pykčio protrūkiai ar tiesiog viduje užgniaužtas pyktis. Neigiamos emocijos, tokios kaip nusiminimas, taip pat palaiko pyktį. „Garo išleidimas“ laikinai nuramina, tačiau ilgam pykčio nesumažina.
Džiaugsmas
Būdami laimingi, mes noriau padedame kitiems. Tai vadinamasis „gerai jautiesi, gerai elgiesi“ reiškinys. Psichologai, ieškodami, kur glūdi laimingumo šaknys, tyrė veiksnius, turinčius įtakos ir laikinai nuotaikai, ir ilgalaikiam pasitenkinimui gyvenimu. Buvo nustatyta, kad įtampos kupini reiškiniai blogina nuotaiką. Yra du psichologijos dėsniai, kuriais remiantis galima paaiškinti, kodėl turėdami daugiau pinigų „nenusiperkame“ daugiau laimės.
- Prisitaikymo lygio dėsnis: laimė yra susijusi su mūsų ankstesne patirtimi. Jei padidėja mūsų pajamos, pažymių vidurkis ar autoritetas, mums iš pradžių labai malonu.
- Lipdamas sėkmės laiptais, žmogus lygina save su tais, kurie yra pasiekę tokį pat ar aukštesnį lygį. Mūsų laimėjimai nepadeda atsikratyti pavydo jausmo, nes visuomet gyvenime ar legendose atsiras žmogus, pasiekęs didesnės sėkmės už mus.
- Laimė ar gera nuotaika praplečia pasaulio suvokimą. Nuotaikos, kurias sukelia kasdieniai geri ar blogi dalykai, retai kada trunka ilgiau negu dieną. Tačiau taip jau yra, kad kai kurie žmonės yra paprasčiausiai laimingesni už kitus, buvo netgi nustatyti veiksniai, kurie leidžia nuspėti žmogaus laimingumą.
Mąstymo klaidos ir emocijos
Įsivaizduokite, kad grįžtate iš darbo namo, o tarpduryje jus pasitinka dailūs moteriški bateliai. Ne jūsų - svetimi. Kokia mintis šauna į galvą? „Vyras parsivedė kitą moterį!“ O gal: „Vėl atvyko nekviesta anyta“? Pirmuoju atveju pajusite nerimą ir pyktį, antruoju - susierzinimą. O ką jaustumėte, galvodama, kad vyras sumanė staigmeną ir šiuos batelius jums nupirko? Tikėtina, nuostabą ir džiaugsmą. Mums iš tikrųjų būdinga tendencija nuolatos permąstyti ir interpretuoti aplinką - tai automatinis procesas. Nuo ankstesnių gyvenimo patirčių priklauso, kokios vyraus interpretacijos - pozityvios ar negatyvios. Automatiškai kylančios mintys veikia mūsų jausmus ir elgesį. Tai pastebėję psichologai pamėgino patyrinėti žmonėms įvairiose situacijose kylančių minčių dėsningumus ir atrado, kad mūsų galvose besisukančios mintys iškraipo pasaulį. Amerikiečių psichiatras Aaronas T. Beckas tai pavadino mąstymo iškraipymais arba mąstymo klaidomis. Šis reiškinys būdingas kone visiems žmonėms. Tai, kaip mąstome, veikia ne tik nuotaiką, bet ir elgesį įvairiose gyvenimo situacijose. Gerokai pro šalį prašovusi interpretacija gali padaryti nemažai žalos mūsų santykiams - tiek asmeniniams, tiek darbiniams. Jei palaikydami santykius dažnai pykstate, nerimaujate, liūdite ar išgyvenate nevilties bei bejėgiškumo jausmus, paklauskite savęs: ar reaguoju į faktus (antrosios pusės neištikimybė, smurtas, kitas skaudinantis elgesys), ar į savo paties mintis?
Mąstymo klaidos
- Mąstymas „viskas arba nieko“: žmonės, kuriems būdingas toks mąstymas, pasaulį mato kategoriškai. Jiems egzistuoja tik juoda ir balta spalvos. Toks mąstymo būdas yra perfekcionizmo pagrindas. Jis kelia baimę suklysti, verčia atsisakyti naujovių. Taip mąstantis žmogus geriau nesiims nieko, nei atliks kažką netobulai. Kiekvieną savo klaidą jis mato kaip absoliutaus menkavertiškumo įrodymą. Palaikant santykius, mąstymas „viskas arba nieko“ susijęs su kompromisų nebuvimu ir nerealiais lūkesčiais tiek iš savęs, tiek iš antrosios pusės. Svarbu suprasti, kad pasaulis nėra tik juodas ir baltas, o pačių įvairiausių spalvų. Žmonės būna netobuli, bet nebūtinai blogi. Tas pat taikoma ir jums. Truputis kažko yra geriau nei nieko. Pagalvokite - geriau neturėti antrosios pusės visai ar turėti sutuoktinį, kuris pirmą kartą per 15 metų pamiršo vestuvių metines?
- Perdėtas apibendrinimas: tai toks mąstymo būdas, kai iš vieno ar kelių atsitiktinių įvykių nusprendžiama, kad tai ne šiaip nutikimas, o gyvenimo dėsnis. Perdėti apibendrinimai tarsi suparalyžiuoja santykius ir įtraukia į nesibaigiančių barnių, puolimų bei bandymų apsiginti ratą. Taip mąstyti linkęs žmogus nuolat kaltina savo partnerį, kad šis „visada“ kažkaip elgiasi, o šis priverstas įrodinėti, kad taip nėra. Jei dažnai vartojate tokius žodžius, kaip „visada“, „niekada“, „visi“ ir „niekas“, paklauskite savęs, ar iš tikrųjų tai yra tiesa? Juk tikrai buvo bent vienas kartas, kaip jis taip nesielgė. Pažvelkite į situaciją iš šalies, tarsi būtumėte nepriklausomas stebėtojas. Ką apie tai pasakytumėte? Stenkitės reaguoti ne į eilę įvykių, o į kiekvieną atvejį atskirai.
- Proto filtras: tendencija iš pačių įvairiausių gyvenimo situacijų „pasisemti“ tai, kas negatyviausia ir labiausiai patvirtina turimus neigiamus įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį. Lyg vadovaudamasis posakiu apie pusiau pripildytą stiklinę, negatyvų proto filtrą „įsijungęs“ žmogus visada ją matys pustuštę. Pirmiausia, pesimizmas kenkia pačiam žmogui: nerimas ir įtampa nuolat žengia koja kojon su negatyviomis mintimis. Antra, aplinkiniams visą laiką negatyvumą spinduliuojantis žmogus ima ilgainiui atrodyti varginantis ir slegiantis. Nesvarbu, ar negatyvumas nukreiptas į save, savo antrąją pusę, ar apskritai gyvenimą. Labai svarbu savęs kartais paklausti: „Gal galiu į šią situaciją pažvelgti kitaip? Ar yra tikimybė, kad realybė ne tokia niūri, kokią matau?“ Stenkitės atkreipti dėmesį ne į sutuoktinio nusižengimus, bet, priešingai, pastebėti gerąsias jo savybes.
- Teigiamų dalykų nuvertinimas: teigiama informacija ignoruojama ir paverčiama į priešingą. Šis mąstymo iškraipymo būdas ypač būdingas perfekcionistams. Kad ir kiek faktų rodytų žmogaus laimėjimus, jis vis tiek save nuvertina. Santykių srityje tai gali virsti perdėtu kritiškumu partneriui ir sau. Natūralu, kad su bet kokį tavo laimėjimą nuvertinančiu žmogumi išbūti nelengva. Gali atrodyti, kad meilę būtina užsitarnauti. Jūs stengiatės tai padaryti, tačiau, kad ir kiek stengtumėtės, partneriui vis negana. Jei šį bruožą atpažįstate savyje, paklauskite savęs, ar toks pozityvių dalykų atsisakymas daugiau padeda ar trukdo? Kokie yra faktiniai savęs ar kito nuvertinimo pranašumai? Ką prarandate, „nurašę“ savo ar kito pastangas ar pasiektus rezultatus? Ar kiti žmonės į šią situaciją žvelgtų atlaidžiau, palankiau? Raskite būdų pasidžiaugti mažais savo ir partnerio laimėjimais, juos įvertinti.
- Minčių skaitymas: žinoma, kalbame ne apie supergalią, o apie išankstinę nuomonę, ką kitas galvoja apie jus. Jei norite su kuo nors susipykti, tai „minčių skaitymas“ yra kone pats lengviausias būdas tai padaryti. Užtenka tik antrajai pusei pasakyti: „Aš žinau, ką tu galvoji“ ir pridėti savo interpretaciją. Taip iš kantrybės neišvesite tik geležinių nervų žmogaus. Akivaizdu, norint palaikyti santykius darnius, verčiau ne spėlioti, ką mąsto kitas, o nuoširdžiai ir atvirai kalbėtis. Prisiminkite: nesate būrėjai, ekstrasensai ar minčių skaitytojai, tad, jei yra galimybė, prieš nuspręsdami, ką mąsto kiti, paklauskite.
- Katastrofizavimas: katastrofa dar neįvyko, bet „ateities numatytojai“ ją jau regi savo mintyse. Tokie žmonės tiki, kad ateityje nutiks viskas, kas tik gali nutikti blogiausia. Ir visai nesvarbu, ar tai pagrįsta. Sutuoktinis vėluoja iš darbo vakarėlio, o jūs jau numatėte, kad jis: išgėręs „pasuko į kairę“, šokdamas paslydo ir dabar guli ligoninėje arba vairuodamas atsitrenkė į briedį. Šis mąstymo būdas yra nerimo sutrikimų „varikliukas“, o santykiams gali suteikti daug įtarinėjimo, priversti tikrinti antrąją pusę, siekti, kad antroji pusė nuramintų. Nemaža problema gali kilti ir tada, kai dėl nuolatinio nerimo žmogus pradeda kažko vengti, pavyzdžiui, apskritai megzti santykius. Lavinkite kritinį mąstymą. Kokia tikimybė, kad tokios katastrofos įvyks? Kiek mano numatytų tragiškų scenarijų išsipildė praeityje? Ar galiu kontroliuoti tas katastrofas? Jei ne, tai ar ne per daug laiko joms skiriu? Jei jaučiate, kad katastrofinių minčių grandinėlė sukasi galvoje nesustabdomai, pamėginkite papraktikuoti minčių atidėjimą. Kiekvieną dieną skirkite sau „nerimavimo laiką“ ir 15-20 minučių, geriau ne prieš miegą, leiskite sau išsinerimauti dėl visko, kas neduoda ramybės.
- Didinamasis stiklas: kai kurių žmonių smegenys padidina ir pamažina kai kurias detales - dažniausiai teigiamas numenkina, o neigiamas - perdėtai sureikšmina. „Mudu neturime pomėgių, esame siaubingai nuobodi pora“ (kai iš tiesų jie tik mažiau keliauja nei artimi draugai); „Privalome sportuoti, nes aptekome lašiniais“ (nors priaugo vos porą kilogramų); „Mes neturime normalių namų“ (nors namai tvarkingi ir patogūs, tik ne tokie prabangūs kaip draugų) ir panašiai. Santykių srityje tai gali pasireikšti, pavyzdžiui, kaip vieno iš partnerių begalinis noras tobulinti save ir savo antrąją pusę. Svarbu išmokti suvaldyti padidinimo-sumažinimo mygtuką. Pažvelkite į situacijas, kurios sukelia nemalonias emocijas, iš šalies. Galite įsivaizduoti, kad žvelgiate į teatro sceną lyg žiūrovas, ir pergalvokite, ar logiška šitaip nusivertinti patiems ar nuvertinti partnerį? Ką sako faktai?
- Perdėtas emocijų sureikšminimas: tai mąstymo tipas, kai manoma, kad emocinė patirtis atspindi realybę. Daug žmonių įsitikinę, kad mylint reikia klausytis širdies. Deja, užuot girdėję romantizuojamą „širdies balsą“, dažnai jaučiame tik savo nepasitikėjimą savimi, praeities traumų aidą ir baimes. Todėl aklas paklusimas jausmams ir kūno instinktams toli gražu ne visuomet atneša ilgalaikius, stabilius ir tarpusavio meile grįstus ryšius. Greta romantikos, aistros ir pasidavimo impulsams labai sveika turėti porciją racionalumo. Kai viršų ima negatyvūs jausmai ir mes, ignoruodami faktus, jiems pasiduodame, kyla noras apkaltinti antrąją pusę ar visą pasaulį dėl nemylėjimo ar vienatvės. Geriausias jausminio mąstymo priešnuodis yra mokytis atskirti faktus, mintis, jausmus ir daugiau remtis realiais faktais. Pavyzdžiui, į pasimatymą dešimt minučių vėluojantis vaikinas - faktas. Susierzinimas - jausmas. „Aš jam iš tikrųjų nepatinku“ - interpretacija.
- Privalėjimas ir turėjimas: pareigos ir atsakomybės jausmas gali gyvenime daug kur padėti. Tačiau kartais dėl mąstymo klaidų žmonės daro dalykus, kurių neprivalo daryti. „Turiu išvalyti langus, nes atvažiuoja svečiai“ (nors svečiams visiškai vienodai); „Turiu būtinai pasiimti atostogas ir slaugyti peršalusį vyrą“ (nors vyras to net nenori). „Reikia“, „turiu“, „privalau“, „taip turi būti“ - šie teiginiai kelia didelį spaudimą, apmaudą, netgi kaltės jausmą ir neretai net lemia perdegimą ar apatiją. Kai tokie teiginiai nukreipti į partnerį, jie tiesmukai ardo santykius. Jūs nieko neprivalote daryti dėl kitų, o kiti nieko neprivalo daryti dėl jūsų, nebent jie to nori patys. Permąstykite viską, ką darote kasdien. Ar ne per daug iš savęs reikalaujate? Kiek procentų savo veiklų iš tikrųjų galėtumėte atsisakyti, nes jos vargina ir neturi per daug prasmės? Kodėl nepabandžius kuriai nors veiklai pasakyti „ne“ ir tiesiog pailsėti ar nuveikti ką smagesnio? Pergalvokite ir savo reikalavimus aplinkiniams. Nespauskite jų.
- Etikečių klijavimas: tai kraštutinė perdėto apibendrinimo ir „juoda-balta“ mąstymo forma, kai žmogus save ar kitus apibūdina labai negatyviais žodžiais ar net keiksmažodžiais. „Nevykėlis“, „bjaurybė“, „apgailėtinas“, „nevala“ ir panašiai. Tokie savęs nuvertinimai dažnai koja kojon eina su žema saviverte, o kitiems klijuojamos etiketės - nuolatiniu irzuliu. Jei tokius nuvertinimus žmogus dar ir išsako garsiai, dažnai tiesiog lieka vienas. Stenkitės pastebėti savyje ir žmonėse ne tik negatyvias, bet ir teigiamas savybes. Treniruokitės išsakyti negatyvias emocijas save įtvirtinančiu, bet ne užgauliu būdu, vartodami įvardį „aš“. Pavyzdžiui, užuot apšaukus sutuoktinį „nevykėliu“, verčiau rinktis formulę „aš + mano jausmas + jausmo priežastis + mano poreikis“ ir pasakyti: „Aš susierzinau, kad nesudėjai indų į indaplovę, nes tai teko padaryti man.
- Perdėtas suasmeninimas: perdėtas suasmeninimas arba personalizavimas - tiesus kelias į kaltės jausmą. Moteris, patyrusi neištikimybę, gali kaltinti save, nors tikroji išdavystės priežastis - sutuoktinio polinkis paleistuvauti. Jei palaikydami santykius ypač dažnai jaučiate, kad atsakomybę prisiimate tik jūs, greičiausiai perdėtai suasmeninate dalykus. Galite manyti, kad, jei kažko nedarysite, nepasistengsite būti kuo geresne savo versija, tai santykiai patirs krachą. Tačiau nuolat aukojantis ir stengiantis dėl kito galų gale ima kilti pyktis: „aš vis darau, o kitas nei stengiasi, nei tai įvertina“. Antrajai pusei tokia neprašyta auka gali būti labai nemaloni. Juk jis jos neprašė ir nenori jaustis atsakingas. Labai svarbu suprasti, kad tai, ką daro kiti, yra jų pačių atsakomybė. Lygiai taip pat svarbu įsisąmoninti ir savo ribas. Pamėginkite stabtelėti, peržvelgti bendravimą su antrąja puse ir pergalvoti, kiek dalykų darote vien iš noro būti „gera antrąja puse“. Jei jūsų neprašo aukotis, tai ar verta?