Fiodoro Dostojevskio romanas „Nusikaltimas ir bausmė“ - pasauline klasika tapęs rusų literatūros šedevras, įrašytas į pasaulinės literatūros aukso fondą. Tai pasakojimas apie nepasiturintį jaunuolį Raskolnikovą, kuris padaro nusikaltimą - nužudo turtingą palūkininkę ir netikėtai nusikaltimo vietoje pasirodžiusią jos seserį. Užvaldęs kaltės jausmas Raskolnikovo gyvenimą pakreipia netikėta linkme. Ne mažiau įdomūs ir reikšmingi yra ir kiti romano herojai, kurių pavardėse F. Dostojevskis meistriškai atskleidžia žmogaus psichologiją ir gilų moralinį konfliktą.
Kūrinio aktualumas ir reikšmė
Romano „Nusikaltimas ir bausmė“ aktualumo nepraranda ir šiandien. Tai kūrinys, kuris sukrečia ir priverčia susimąstyti apie amžinąsias vertybes, moralės ribas ir žmogaus atsakomybę už savo veiksmus. Romane nagrinėjamos filosofinės, socialinės problemos, keliama nusikaltimo priežastis ir reikšmė. Tai nėra vien tik kriminalinė istorija, bet ir gilus psichologinis bei filosofinis traktatas apie žmogaus prigimtį, kaltę ir atpirkimą.
Pagrindinis veikėjas ir jo teorija
Pagrindinis veikėjas, vargšas studentas Raskolnikovas, dėl pinigų stygiaus nebegali tęsti mokslų universitete ir pradeda daug mąstyti apie bet kokią išeitį iš slegiančios padėties. Jo paveikslas įkūnija vargingą, niekingą, žmogaus vardo nevertą egzistavimą. Raskolnikovas sukuria teoriją apie du žmonių tipus - stipriuosius išskirtinius ir paprastus. Siekdamas įrodyti savo išskirtinumą, jis ryžtasi žmogžudystei. Teorija užvaldo visas jo mintis.
Nusikaltimas ir jo pasekmės
Piešdamas apgailėtiną ir bedievį Peterburgo kasdienybės vaizdą, autorius žingsnis po žingsnio tiria ir vaizdingai pateikia tai, kaip veikėjo galvoje gimsta ir bręsta baisi teorija, kuri užvaldo visas jo mintis, stumdama pasimetusį žmogų daryti žiaurų nusikaltimą. Pats nusikaltimas - žmogžudystė - įvyksta labai greitai, palyginus su laiku iki ir po jos. Po žmogžudystės Raskolnikovą užvaldo baimės ir ligos. Jis keistai elgiasi, jo nebeatpažįsta artimieji, jis nuo visų atsiriboja, tačiau kam nors vis užsimindamas apie nusikaltimą taip sukelia įtarimus. Raskolnikovas tarsi klejoja ir liguistai siekia išsivaduoti nuo jį slegiančios sąžinės graužaties.
Romano struktūra ir kompozicija
Romaną sudaro 6 dalys ir epilogas. Dalys suskirstytos į skyrius. Pastebėta tai, kad romanas lyg suskilęs (kaip pagrindinis veikėjas) į dvi puses: pirmoji (1, 2 ir pusė 3 dalies) - nusikaltimas; antroji (dalis 3 dalies, 4, 5 ir 6 dalys) - bausmė. Pats nusikaltimas - žmogžudystė - įvyksta labai greitai, palyginus su laiku iki ir po jos.
Taip pat skaitykite: Kova su vaikų seksualiniu išnaudojimu
Šalutiniai veikėjai ir jų reikšmė
Nepaprastai įdomūs ir kiti knygos herojai. Romanas kupinas žiaurios, psichologinės įtampos. Apie šalutinius veikėjus savo recenzijoje labai teisingai atsiliepė Tomas Vaiseta. Kiti įdomūs, netikėtus siužeto vingius lemiantys ryškių charakterių veikėjai.
Istorinis ir socialinis kontekstas
Veiksmas vyksta XIX a. Rusijoje, Sankt Peterburge. XIX a. Peterburgo gyventojams įstrigo į atmintį dėl anomalaus karščio. Pirmoje romano dalyje Marmeladovas, pasakodamas Raskolnikovui apie savo gyvenimą, praneša algą namo parnešęs prieš šešias dienas. Valdininkams Rusijoje tradiciškai buvo mokama pirmą kiekvieno mėnesio dieną. Išeitų, personažų pokalbis vyksta liepos 7 dieną. Žmogžudystė įvykdoma po dienos - liepos 9-ąją, t. y. pačią karščiausią tos vasaros dieną. Liepos 10 dieną Raskolnikovas iškviestas prisistato į policijos nuovadą. Vakare jis pradeda klejoti ir klejoja keturias dienas, t. y. Liepos 19 dieną herojus atgauna nuovoką: tądien laidojama Katerina Ivanovna (pagal tuo metu galiojusius įstatymus velionį buvo galima laidoti tik praėjus trims dienoms po mirties). Pirmąkart liepos 20 dieną Raskolnikovą išvystame prie namo, kuriame apsistojusios jo motina ir sesuo. Jo drabužiai buvo baisūs: visas purvinas, kiaurą naktį lydęsis, suplyšęs, susiglamžęs. Matyt, Raskolnikovas pateko į lietų, ir ne šiaip sau: liepos 20-oji pagal senąjį kalendorių - Elijo diena. Laikyta, jog šią dieną pranašas Elijas dardąs per dangų vežimu, todėl griaudžiąs griaustinis, žaibuoją: taip šventasis triuškinąs demonus ir Dievo įstatymą sulaužiusius žmones. Vadinasi, tikslus „Nusikaltimo ir bausmės“ įvykių datų nustatymas padeda atskleisti gilesniąją bent vienos detalės - lietaus tą dieną, kai Raskolnikovas pasidavė policijai, - prasmę.
Pinigų reikšmė romane
Kalbama apie sidabro rublius**, o 30 tokių rublių 1865 metais buvo milžiniška suma. Raskolnikovo motina, mirus vyrui, pensijos gaudavo 120 rublių per metus. Už 9 rublius 50 kapeikų Razumichinas nusipirko dėvėtų drabužių: kepurę, kelnes, batus, marškinius ir apatinius. O garsiausio tuometinio Peterburgo viešnamio „Malinika“ darbuotojos už naktį gaudavo po 30-50 kapeikų. Biblinė simbolika: 30 sidabro rublių - tai 30 sidabrinių, už kuriuos Sonia parduoda ir išduoda save. Skaičius „30“ romane dar kelissyk iškyla „išdavystės“ kontekste. Paskutines 30 kapeikų iš Sonečkos „pagirioms“ paima Marmeladovas. Už „30 tūkstančių sidabrinių“ Svidrigailovą iš skolininkų kalėjimo išperka būsimoji jo žmona Marfa Petrovna, ir paskui ne kartą jam prikaišioja šią sumą.
Peterburgo miesto reikšmė
Klaidžiodamas po Peterburgą žmogžudystės išvakarėse, Raskolnikovas bulvare pastebi girtą merginą ir vidutinio amžiaus vyrą, kuris ją seka. Su tuo pačiu kanalu*** Raskolnikovas „susiduria“ traukdamas į Alenos Ivanovnos namus, o paskui pakeliui į policijos nuovadą, kur eina prisipažinti padaręs nusikaltimą. Vadinasi, kanalas drauge su gatvėmis ir aikštėmis yra viena iš pagrindinių romano veiksmo vietų. Šis žodis (канава) romane minimas daugiau kaip 20 kartų - ir visada reikšmingame kontekste. Prie kanalo yra palūkininkės namai, jis matomas ir iš Sonios Marmeladovos namo. Peterburgiečiai vadino Jekaterinos kanalą (dabar - Gribojedovo kanalas). Viena vertus, daugeliu atvejų vartodamas būtent šį Jekaterinos kanalo įvardijimą, Dostojevskis perteikia vietos gyventojų požiūrį į jį. Kita vertus, žodis „griovys“ kaip niekas kitas tinka apibūdinant ypatingą Peterburgo varguomenės kvartalo atmosferą.
Kitą dieną po senės palūkininkės nužudymo Raskolnikovas eina į policijos nuovadą, kur jį iškvietė po šeimininkės, kuriai buvo skolingas už butą, skundo. Ten jis susitinka su poručiku Ilja Petrovičiumi Paraku ir raštvedžiu Zametovu. Šie policijos pareigūnai dar pasirodys romano puslapiuose. Zametovą Raskolnikovas pamatys smuklėje: raštvedys dar pasakys „mūsų nuovadoje antai senę nužudė“. Ilja Petrovičius išsižiojo. Tačiau realiame gyvenime jie negalėjo įvykti, ir štai kodėl. Kaip prisimename, Raskolnikovas gyvena ir už butą nemoka Kazanės policijos komisariato teritorijoje, o Aleną Ivanovną nužudo Spasko teritorijoje. Kodėl F. Dostojevskis nekreipė dėmesio į administracinį miesto suskirstymą? Viena vertus, meniniais tikslais: norint didinti įtampą, reikėjo sumažinti veikėjų skaičių. Raskolnikovas turėjo jaustis užspeistas į kampą: išsigąsti iškvietimo į policiją iškart po nusikaltimo, o paskui dar gintis nuo Zametovo įtarinėjimų. Be to, toks romano geografijos išdėstymas turi ir kitą prasmę. 7-ojo dešimtmečio viduryje Dostojevskis pats gyveno netoli nuo tariamo Raskolnikovo namo Stalių skersgatvyje, Kazanės rajone. 1865 metų pradžioje jis susipažino su leidėju Fiodoru Stelovskiu, su šiuo vėliau sudarė vergišką sutartį dėl savo kūrinių rinktinės leidimo. Leidėjas gyveno priešais Jusupovo sodą - netoli nuo menamo senės palūkininkės namo Viduriniojoje Podjačeskojos gatvėje. Per šias vietas Raskolnikovas grįžta namo po žmogžudystės.
Taip pat skaitykite: Teksto suvokimo gairės
Lupikavimas to meto Rusijoje
Grivina buvo vadinama dešimtakapeikė. Vadinasi, senei tenkantį pelną sudaro 10 procentų nuo kiekvieno mokėjimo. Jei F. Dostojevskis būtų vaizdavęs ne 1865 metų vasarą, o kiek ankstesnius laikus, herojus būtų galėjęs palūkininkę apskųsti policijai. Lupikavimas carinėje Rusijoje praktikuotas daugelį metų. Ypač svarbus buvo minėtųjų procentų dydžio klausimas. 4-ajame dešimtmetyje įvestas privatiems asmenims skirtas ribojimas - ne daugiau kaip 6 proc. per mėnesį. Už šių taisyklių pažeidimą taikytas įspėjimas. Po pakartotinio skundo - skiriama bauda arba areštas. 1864 metais išleistas naujas teisės aktas, kuriuo leista iš skolininko imti iki 10 proc. per mėnesį. To reikalavo besiplėtojanti ekonomika, augantys gyventojų poreikiai ir pajamų mažėjimas. Todėl Alena Ivanovna tam tikra prasme yra laiko ženklas.
Raskolnikovo liga
Medicina XIX amžiuje, kaip ir dabar, hipochondriją suprato kaip perdėtą rūpinimąsi savo sveikata ir nuolatinę baimę dėl savo gyvybės. Net iš šios trumpos citatos aišku, kad šis klasikinis apibrėžimas sunkiai pritaikomas Raskolnikovui. Po žmogžudystės Raskolnikovas sapnuoja košmarus, ir šeimininkės tarnaitė Nastasja įtaria, kad jame „kraujas rėkia“: „Kai jam jau nebėra kur eiti ir kai jeknose pradeda krešėti, tai ir ima vaidentis…“ XIX amžiuje tokių paslaptingų simptomų ligos buvo gydomos kraujo nuleidimu - tiesiogine prasme praduriant venas ir išleidžiant „perteklinį“ kraują. Tačiau F. Dostojevskiui svarbu ne tiek, kad kraujas ėmė krešėti, o kad „rėkia“. Tai nuoroda į Bibliją, pavyzdžiui, Dievo kreipimąsi į Kainą: „Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!“ Riksmas ar šauksmas apie nusikaltimą, kylantis į dangų, gana populiarus Senojo Testamento įvaizdis. Kelių personažų teigimu, Raskolnikovas kenčia nuo baltosios karštinės. XIX amžiuje „baltosios karštinės“ sąvoka buvo platoka, be kita ko, taip vadino ir ūmų, trumpalaikį proto pakrikimą, nebūtinai sukeltą girtuokliavimo. Tai atsispindi tiek to meto enciklopediniuose žinynuose, tiek Dalio rusų kalbos žodyne. Taip baltosios karštinės reikšmę suprato ir „Nusikaltimo ir bausmės“ recenzentai.
Kūrinio ekranizacijos ir inscenizacijos
Pagal šį kūrinį yra sukurta nemažai kino ekranizacijų bei teatro inscenizacijų. Lietuvoje 2004 m. Kauno dramos teatro režisierius Gintaras Varnas pastatė spektaklį „Nusikaltimas ir bausmė“.
Rašytojo biografija ir kūryba
Fiodoras Dostojevskis (1882-1881) gimė Maskvoje. Būdamas penkiolikos metų įstojo į Peterburgo karo inžinerijos mokyklą. Metus tarnavo Rusijos valdžios įstaigose, o paskui dirbo literatūrinį darbą. 1845 m. parašė pirmąjį savo romaną „Vargo žmonės“. Dostojevskio giminės šaknys siekė senąją Abiejų Tautų Respubliką: senelis buvo vyresnysis unitų dvasininkas Podolėje (Vakarų Ukraina), kurią valdė Lenkija, o šeima skelbėsi kilusi iš XVII a. lietuvių bajorų.1847 m. Dostojevskis suartėjo su socialistais, skaitė Vakarų Europos visuomenės reformatorių ir revoliucionierių raštus. 1848 m. socialistai, o su jais ir Dostojevskis, buvo suimti ir nuteisti sušaudyti. Tačiau sušaudymo bausmė paskutinę akimirką buvo atšaukta ir pakeista aštuoneriais metais katorgos ir tremties. 1849-1859 m. Dostojevskis praleido Sibire. Grįžęs į Peterburgą, Dostojevskis pasinėrė į literatūrą: leido žurnalus, rašė ir spausdino romanus. Rašytojas mirė nuo plaučių ligos 1881 m. Sankt Peterburge.
1848 m. Dostojevskis kartu su socialistais, su kuriais svarstė reformų atsilikusioje Rusijoje būtinybę, buvo suimtas ir po aštuonis mėnesius trukusio tardymo nuteistas sušaudyti. Šaltą 1849 m. gruodžio 22-osios rytą būrelio nariai buvo nuvežti į Peterburgo Semionovo aikštę ir sustatyti ant ešafoto. Visgi kalėjime praleisti metai Dostojevskiui tapo svarbia gyvenimo mokykla: jis susipažino ir bendravo su daugybe skirtingų žmonių - tikrais žmogžudžiais, nusikaltėliais, valdžiai neįtikusiais individais. Dostojevskio kūryba darė milžinišką įtaką ne tik rusų, bet ir pasaulinei literatūrai. Rašytojas sukūrė naują romano tipą, kuriame nesiekiama vaizduoti tikroviškų žmonių paveikslų, nekuriamas „tipiškas veikėjas“, pakliuvęs į savo luomo, profesijos ar charakterio nulemtą „tipišką situaciją“. Svarbiausios rašytojo kūriniuose yra moralinės ir filosofinės idėjos, dėl kurių Dostojevskio romanai kartais vadinami idėjų romanais. Juose veikėjų monologai, dialogai tampa tikruoju veiksmu.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas PUPP Teksto Suvokimo Užduotims
tags: #nusikaltimas #ir #bausme #teksto #suvokimas