Naujųjų technologijų naudojimas, ypač paspartėjęs pandemijos metu ir po jos, atvėrė plačias galimybes ne tik teigiamiems pokyčiams, bet ir gerokai išaugino kibernetinių nusikaltimų mastą. Deja, tai pasakytina ir kalbant apie seksualinės prievartos prieš vaikus internete atvejus. Iki šiol taikytų priemonių, siekiant sumažinti šios problemos pasireiškimą, neužtenka. Todėl 23 institucijos iš 14 Europos šalių bei dar 8 partnerinės institucijos iš viso pasaulio ėmėsi projekto „Prevencija ir apsauga teikiant pagalbą“ (angl. „Prevent & Protect Through Support, 2PS“), kurio tikslas - rasti naujų veiksmingų būdų kovai su vaikų seksualiniu išnaudojimu. Projekte dalyvauja Belgija, Čekija, Italija, Jungtinė Karalystė, Kipras, Lenkija - šalis koordinatorė, Lietuva, Malta, Nyderlandai, Norvegija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Vokietija.
Projekto „Prevencija ir apsauga teikiant pagalbą“ esmė ir aktualumas
Projekto sumanymas kilo dėl to, kad seksualinė prievarta prieš vaikus pastaraisiais metais, nepaisant įvairių šalių dedamų pastangų sumažinti jos mastus, stipriai išaugo. Viena pagrindinių šio reiškinio augimo priežasčių - sparti naujųjų technologijų plėtra ir prieinamumas. Pasaulinio vaikų saugumo instituto „Childlight“ duomenimis, praėjusiais metais nuo seksualinio vaikų išnaudojimo ir seksualinės prievartos internete nukentėjo daugiau nei 300 milijonų vaikų, jaunesnių nei 18 metų. Potencialiems nusikaltėliams technologijos padidino galimybes susikurti netikrą tapatybę, pasiekti vaikus tiesiogiai ar naudotis seksualinio turinio, kuriame vaizduojami vaikai, medžiaga ir pan.
Pirminės ir tretinės prevencinės priemonės, kurios dažniausiai taikomos, deja, ne visada pasiekia rezultatų. Priminsiu, kad pirminė prevencija yra visuomenės švietimas apie tai, kas yra seksualinė prievarta prieš vaikus, kokios jos priežastys ir pasekmės bei kokių žingsnius reikia atlikti, siekiant jos išvengti. Tretinės prevencijos atveju jau privalu dirbti su nusikaltusiais prieš vaikus asmenimis, siekiant mažinti tokio nepageidautino elgesio recidyvą ateityje. Taigi šio projekto metu skiriamas didesnis dėmesys antrinei prevencijai, kurios tikslas yra dirbti su asmenimis, besidominčiais seksualinio turinio, kuriame vaizduojami vaikai, medžiaga, bet dar nepadariusiais nusikalstamos veikos pagal egzistuojančias teisės normas konkrečioje šalyje.
Mūsų projektas akcentuoja būtent pagalbą ir prevenciją, nes geriau yra užkardyti nusikalstamą veiką, nei vėliau atlyginti jos padarytą žalą. Kaip sako suomių kolegos iš organizacijos „Protect Children“, jei savo darbais apsaugosime bent vieną vaiką, tai jau bus labai daug, nes gydyti pasekmes yra žymiai sudėtingiau ir kainuoja daug brangiau - ir visuomenei, ir konkrečiai nukentėjusiam vaikui. Atitinkamai kuriamos įvairios iniciatyvos paskatinti asmenis, kurie dar nepadarė nusikaltimo, bet susiduria su savo seksualinio potraukio problemomis, kreiptis anonimiškai pagalbos ir ją gauti.
Situacija skirtingose šalyse ir jaunimo seksualinės raidos ypatumai
Šalys skiriasi savo įstatymais, apibrėžiančiais, kas yra seksualinė prievarta, ypač turint galvoje technologijų kontekstą. Vis dėlto, jei pastebima, kad asmuo lankosi tam tikruose tinklalapiuose, tai vertinama kaip signalas, nes tarp tokio turinio žiūrėjimo ir jo parsisiuntimo į savo įrenginį, kas jau dažnu atveju yra nusikalstama veika, - labai mažas žingsnis.
Taip pat skaitykite: Ugdymas karjerai
Pastaruoju metu taip pat stebima, kad nepilnamečiai, seksualiai susidomėję savo bendraamžiais arba jaunesniais asmenimis, dėl įvairių priežasčių (noro patikti, patraukti dėmesį ir pan.) - dalinasi savo ar bendraamžių kūno ar jo dalių nuotraukomis. Vertėtų žinoti, kad jei nepilnametis siunčia tokią medžiagą, tai vertinama kaip vaikų pornografijos platinimas, net jei vaizduose yra pats siuntėjas. Taigi, negalime ignoruoti jaunuolių seksualinės raidos ypatumų ir tuo pačiu - iš jų veiksmų kylančių problemų, kurios vėlesniuose šių jaunų žmonių gyvenimo etapuose gali padaryti nemažai žalos tiek siekiant karjeros, tiek ir tarpasmeniniuose santykiuose.
Vienas iš projekto tikslų yra pasiekti auditoriją, kuri žiūri arba domisi seksualinio turinio, kuriame vaizduojami vaikai, medžiaga. Suomių kolegos turėjo galimybę apklausti ne vieną tūkstantį asmenų, žiūrinčių vaikų pornografiją (dažniausiai tamsiajame internete), ir nustatė, kad bent pusė iš jų norėjo nustoti tai daryti. 61 proc. tyrime dalyvavusių asmenų norėjo gauti pagalbą, bet jos yra per mažai, nėra informacijos apie ją arba jos visai nėra. Labai svarbu būtų pradėti dirbti su šiais asmenimis, nes tikimybė, kad žiūrėjimas pereis prie sunkesnių veiksmų, yra pakankamai aukšta (tyrimas „CSAM Users in the Dark Web: Protecting Children Through Prevention“). Tokio tipo medžiaga sužadina, ilgainiui žiūrimas turinys sunkėja, asmens savireguliacija silpnėja, ypač pavartojus psichoaktyviųjų medžiagų. Tyrimų rezultatai rodo, kad nemažai asmenų, kurie žiūrėjo tokią medžiagą, po to turėjo ketinimų kontaktuoti su vaikais - susisiekti elektroninėmis priemonėmis arba susitikti gyvai (44 %); šiek tiek daugiau nei trečdalis (37 %) iš jų ir kontaktavo po tokio turinio peržiūros („Protect Children“, 2021). Projekto tikslas yra sumažinti tokio elgesio pasireiškimą, suteikiant galimybę šiems asmenims kreiptis pagalbos ir keisti savo elgesį. Žinoma, dažniausia reakcija, galvojant apie panašius asmenis, yra mintis, kad juos reikia bausti. Tačiau svajojimas apie nusikaltimą dar nėra nusikaltimas. Visgi mintys gali tapti labai įkyrios. Kad jų atsikratytum, reikia kalbėtis apie kylančius sunkumus. Projektu siekiama, kad panašios mintys ir fantazijos netaptų nusikalstamu veiksmu ir kad galėtume apsaugoti kuo daugiau vaikų.
Projekto tikslų įgyvendinimo priemonės
Projektas turi keletą darbinių grupių, kurių tikslas sukurti pagalbos priemones tokiems asmenims - tiek dirbant gyvai, tiek nuotoliu su profesionaliu specialistu ar suteikiant nuotolines savipagalbos priemones. Šiuo metu yra apmokomi įvairių šalių specialistai, dirbantys teisėsaugoje, vaikų teisių, psichikos pagalbos srityje, psichologai: vyksta trenerių, kurie savo šalyse perduos šias žinias kitiems specialistams, mokymai.
Tyrimai Lietuvoje ir jų rezultatai
Su kolegomis atlikome kokybinį tyrimą, kuriame dalyvavo psichikos sveikatos specialistai. Klausėme, kiek jie savo praktikoje susiduria su asmenimis, kurie būtų išreiškę savo seksualines fantazijas vaikų atžvilgiu ar kalbėję panašiomis temomis, ir kaip šie specialistai teikė pagalbą, ar turėjo žinių ir pan. Išryškėjo keletas pagrindinių dalykų. Mūsų specialistai retai susiduria su tokiais klientais, o jei ir susiduria, dažnai nežino, kaip jiems padėti, ką daryti su kliento išsakyta problema. Esama ir specialistų nenoro dirbti su tokiais asmenimis dėl vidinių nuostatų, ypač jeigu specialistai ir patys turi vaikų. Be to, stinga žinių seksualumo tema - mūsų švietimo sistema suteikia mažai žinių apie tai. Visgi visi pripažino, kad problema yra opi ir kad labai reikėtų pagalbos priemonių: bent jau žinoti, kur galima būtų tokius asmenis nukreipti.
Taip pat atlikome kiekybinę apklausą, kurioje dalyvavo virš 100 specialistų psichologų bei teikiančių emocinę pagalbą savanorių, dirbančių emocinės paramos linijose. Apklausa parodė, kad seksualiai vaikais susidomėjusių klientų atžvilgiu, nenuostabu, yra nelabai palankios nuostatos. Be to, trūksta žinių ir įgūdžių, kaip dirbti su tokiais asmenimis, ar visais atvejais privalomas pranešimas atsakingoms institucijoms ir pan. Dalis atsakiusiųjų teigė, kad būtų naudinga daugiau žinoti ir suprasti šios klientų grupės ypatumus - pagalbos būtinybė suvokiama kaip svarbi, nes ji veikia prevenciškai.
Taip pat skaitykite: Psichologės Alionos Šalaj straipsnis
Pavasarį atlikome ir fokusuotą grupinę diskusiją, kurią sudarė policijos, vaiko teisių, probacijos ir kalėjimų tarnybų bei nevyriausybinių organizacijų specialistai, užsiimantys seksualinės prievartos ir prekybos žmonėmis klausimais, pristatėme šio projekto rėmuose kuriamą seksualinio smurto rizikos vertinimo instrumentą HEXAGON. Pastarasis instrumentas apibrėžia rizikos ir apsauginius veiksnius, kurie padeda įvertinti konkretaus asmens pavojingumą ir jo galimybes keistis. Aš pati, dirbdama kriminalinio elgesio rizikos vertinimo srityje daugiau nei du dešimtmečius, galiu patvirtinti, kad mūsų šalis stokoja seksualinio smurto rizikos vertinimo instrumentų. Mes turime tik vieną Lietuvos kalėjimų tarnybos patvirtintą naudojimui instrumentą (Seksualinio smurto rizikos vertinimo metodika, angl. „The Sexual Violence Risk-20“, sutr. SVR-20), kuris jau yra šiek tiek pasenęs šiandienos kontekste. Fokusuotos grupinės diskusijos dalyviai apie naujai kuriamą HEXAGON pasisakė labai pozityviai: jie pripažino, kad tokių instrumentų labai reikia. Beje, panašios grupinės diskusijos vyko ir kitose šalyse - Vokietijoje, Šveicarijoje bei Jungtinėje Karalystėje. Šiuo metu yra lyginami šiose šalyse gauti rezultatai. Be abejo, rengiama publikacija, daromi pranešimai konferencijose, bet sykiu tikslas yra užbaigti rengti šį instrumentą ir pasiūlyti naudoti specialistams ne tik Europoje, bet ir pasauliniu mastu.
Seksualinio smurto rizikos vertinimo instrumentas HEXAGON
Lietuvoje yra įvairių rizikos vertinimo instrumentų, pavyzdžiui, visi nusikaltę asmenys, patenkantys į kalėjimų arba probacijos tarnybų priežiūrą, yra vertinami Teisės pažeidėjo įvertinimo sistema OASys (angl. „The Offender Assessment System“). Vis dėlto šis instrumentas nėra jautrus seksualinio smurto rizikos vertinimui, todėl reikalingas labiau specializuotas vertinimas, siekiant tikslingai dirbti su nuteistu asmeniu ir keisti jo nuostatas bei elgesį. Jei matoma, kad seksualinio nusikaltimo rizika yra vidutinė arba aukšta, ypač pastaruoju atveju, reikia intensyvios priežiūros ir atitinkamų programų, kurios leistų daug dėmesio skirti tų asmenų resocializacijai, elgesio keitimui ir pan.
Pagalba asmenims, norintiems atsisakyti neleistinų vaizdų žiūrėjimo
Išties dalis tokių žmonių (ne visi) norėtų gauti pagalbą. Lietuvoje mes neturime nieko, ką galėtume pasiūlyti šioje srityje. Gera žinia yra ta, kad netrukus pasirodysiančioje platformoje „StepTo.Support“ bus prieinama informacija ir lietuvių kalba - tiek apie specialistų teikiamą pagalbą, tiek ir pristatomos įvairios savipagalbos priemonės. Tokio pobūdžio platformose yra klausimynai, kaip save įsivertinti, bei informacija, kur gauti pagalbą, kokiomis kalbomis yra pasiekiamos anoniminės konsultacijos linijos. Kai kurios šalys iš projektinių lėšų, turėdamos sutarimą aukščiausiu politiniu lygiu, teikia tokią pagalbą, o besikreipiantys asmenys nėra baudžiami už tai, kad ją gauna (dar kartą pabrėžiu, kad nebaudžiama už minčių ar fantazijų turėjimą, tačiau bet koks nusikalstamas veiksmas prieš vaiką yra baudžiamas). Vokietijoje ar Čekijoje anoniminė pagalba yra galima gyvai ir net kompensuojama iš ligonių kasų. Žinoma, mes nekalbame apie atvejus, kada nusikaltimas jau yra padarytas. Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus visose šalyse yra baudžiami, bet skirtingose šalyse po to įvairiai dirbama su nusikaltusiais asmenimis, arba visai nedirbama, kaip yra pas mus. Lietuvoje turime didelę problemą todėl, kad asmenis, baudžiamus už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, o ypač mažamečius - iki 14 metų amžiaus, paskatinti dalyvauti elgesio keitimo programose yra beveik neįmanoma. Nors mes turime specializuotą programą darbui su seksualinius nusikaltimus prieš vaikus padariusiais asmenimis, problema yra ta, kad gavę bausmę jie neturi galimybės, kaip kiti, prabuvę tam tikrą laiką laisvės atėmimo vietose, prašyti lygtinio paleidimo ar kitų alternatyvių bausmių. Šiuo atveju jie turi išbūti visą bausmės laiką pataisos įstaigoje. Ką tai reiškia? Jie išbūna visą skirtą laiką, tačiau jiems išėjus iš pataisos namų, neturime su jais jokio ryšio. Būdami laisvės atėmimo vietoje ir neturėdami motyvacijos keistis, jie labai retai kreipiasi pagalbos ir su jais mažai dirbama. Jei nusikaltę asmenys gauna alternatyvią bausmę, jie būtinai turi būti probacijos tarnybos priežiūroje - dalyvauja tam tikrose programose, jiems skiriamos įvairios kontrolės ir stebėsenos priemonės. Todėl neretai girdime, kad išėję į laisvę tokie asmenys vėl padaro panašaus pobūdžio nusikalstamą veiką. Svarbu prisiminti, kad minima asmenų grupė dažniausiai turi problemų mezgant tarpasmeninius santykius, įsidarbinant, neretai turi vartojimo problemų. Su jais reikia dirbti. Tiesa, kalbu apie nusikalstančiuosius kontaktiniu būdu.
Mokslininkės patirtis ir ateities perspektyvos
Išties jau daugiau nei ketvirtį amžiaus tyrinėju seksualinės prievartos temą. Būdama doktorantė porą metų stažavausi Berlyno teismo psichiatrijos institute, kuriame didelis dėmesys buvo skiriamas seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų ekspertiniam vertinimui bei mokslinei analizei. Vokietijoje gautos žinios ir praktika buvo labai naudingos, nes Lietuvoje tuo metu mes dar mažai ką turėjome. Šalia tos veiklos grįžusi taip pat įsitraukiau į kriminalinio elgesio rizikos vertinimo tyrimus. Tad šios temos lydi visą mano, kaip mokslininkės, gyvenimą. Dalyvauti projekte mane pakvietė lenkų ir britų kolegos, kurie vadovauja projektui, o rekomendavo projekto patariamoji ekspertė, mano kolegė profesorė Elizabeth J. Letourneau iš Johnso Hopkinso universiteto (JAV). Šiame universitete esu praleidusi metus, pagal Baltijos-Amerikos laisvės fondo remiamą programą stažavausi Moorų šeimos remiamame seksualinės prievartos prieš vaikus prevencijos moksliniame centre („Moore Center for the Prevention of Child Sexual Abuse“). Jau pirmuose partnerių susitikimuose iš karto dalinausi, kad projekto tema mūsų šalyje yra visiškai neišvystyta. Dabartiniame etape, apie ką neseniai buvo diskutuojama ir fokusuotoje grupėje Lietuvoje, kol kas nėra aišku, kiek ir kaip mes galime pasiekti tuos asmenis, kurie seksualiai domisi vaikais. Deja, tyrimų atlikimui mes neturime tokios infrastruktūros ir galimybių, kaip kad užsienio kolegos, pavyzdžiui, mano minėti suomių kolegos, kurie savo atliktų tyrimų rezultatus pristato pasauliniu mastu, kartu ir Europos Parlamente. Arba kolegos iš Norvegijos tiesiogiai dirba su minėta asmenų grupe ir tyrinėja intervencinių priemonių naudingumą. Bet mes darome, ką galime: renkame informaciją, atliekame tyrimus, bendradarbiaujame įvairiose darbo grupėse, stengiamės, kad medžiaga būtų prieinama ir lietuvių kalba. Pavyzdžiui, prisijungėme prie pasauliniu mastu atliekamos apklausos „Our Voice“ („Mūsų balsas“), skirtos asmenims, kurie būdami vaikais patyrė seksualinę prievartą. Jų atsakymai apie turėtas patirtis ne tik padės geriau suprasti seksualinio smurto patyrimo kiekvienoje šalyje ypatumus, bet ir leis pasiūlyti praktines rekomend.
Terorizmo psichologinis profilis
Psichologas Ray Williamsas bando atsakyti į klausimą, kokios yra esminės terorizmo, taip pat šiandienio, ypač islamistinio, priežastys. Ar egzistuoja asmenybinės prielaidos tapti teroristu? Ar teroristai - sutrikusios psichikos asmenys? R. Williamsas abejoja smurtinio atkirčio terorizmui veiksmingumu ir ragina į šį reiškinį žvelgti racionaliai, su tam tikra atjauta, ieškoti tikrųjų terorizmo priežasčių ir bandyti suteikti galimiems teroristams kitokį šansą.
Taip pat skaitykite: Šokio ir judesio terapija su Daiva Talijūniene
Terorizmą galima apibrėžti kaip nevalstybinių grupuočių smurto naudojimą prieš civilius gyventojus arba grasinimą jį panaudoti siekiant politinių pokyčių. Psichikos sutrikimas nėra esminis veiksnys siekiant paaiškinti teroristinį elgesį. Dauguma teroristų tikrai nėra psichopatai. Nei egzistuoja teroristinė asmenybė, nei yra apibrėžtas psichologinis teroristo paveikslas. Teroristinės ideologijos pateikia įsitikinimų rinkinį, pateisinantį ir leidžiantį tam tikrus smurtinius veiksmus. Vėliau, prabėgus daugeliui šimtmečių, nacionalizmo pakilimas pagimdė naują terorizmo rūšį, kaip antai IRA arba baskų separatistus. Daugumos jų tikslas - sukurti ar susigrąžinti tėvynę, o veiksmais siekiama laimėti tarptautinę paramą savo tikslui ir priversti dominuojančią grupę įgyvendinti jų reikalavimus. Aštuntajame ir devintajame XX a. dešimtmetyje nacionalistai ir socialiniai revoliucionieriai buvo dažniausiai atsakingi dėl daugumos teroristinių išpuolių. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius niekas neprisiėmė atsakomybės dėl maždaug 40 procentų teroristinių incidentų, ir ekspertams šis faktas rodo, kad daugėja teroristinių išpuolių, surengtų religinių ekstremistų. Kitaip nei dauguma politiškai motyvuotų grupuočių, šie religiniai teroristai nesiekia pakeisti Vakarų šalių politikos - veikiau sugriauti patį Vakarų pasaulį, remdamiesi Dievo vardu.
Terorizmo psichologija iš dalies yra labiau teorijos ir nuomonės mišinys nei rimtas mokslas. Vis dėlto psichologai siūlo žvelgti į terorizmą labiau iš politinės ir grupinės dinamikos perspektyvos nei iš individualaus elgesio. Išnagrinėjęs 400 teroristų detalių bylų, teismo medicinos psichiatras Marcas Sagemanas padarė išvadą, kad šie asmenys toli gražu nebuvo išplautomis smegenimis ar socialiai izoliuoti. 90 procentų jų buvo kilę iš rūpestingų, darnių šeimų, 63 procentai - studijavo koledžuose. Pavyzdžiui, rugsėjo 11-osios teroristai turėjo puikų išsilavinimą, trys iš jų buvo baigę aukštąjį mokslą ir kilę iš pasiturinčių Saudo arabų bei egiptiečių šeimų. Žinoma, ne visų teroristų finansinis ir socialinis pamatas yra toks solidus. Kai kurie psichologai mano, kad terorizmas labiausiai gali būti suprantamas iš politinės perspektyvos. Pasak psichologo Tomo Pyszczinskio, paradoksalu, tačiau svarbus giluminis terorizmo motyvas gali būti siekis įveikti pasąmonėje glūdinčią mirties baimę. Tyrimas, atliktas Arie W. Kruglanskio iš Nacionalinio terorizmo ir atsako į jį studijų konsorciumo (STAR), teigia, kad terorizmą galėtų paaiškinti kolektyvinis mentalitetas. Ši išvada remiasi tūkstančių žmonių apklausomis 15 arabų bei kitų šalių, kur buvo konstatuota, kad musulmonai, kurių mentalitetas labiau kolektyvinis, yra daugiau linkę palaikyti teroristų išpuolius prieš amerikiečius ar europiečius nei tie, kurie yra labiau individualistai. Kaip teigia psichologas Fathali Moghaddamas, platesne prasme teroristinius sentimentus gali pakurstyti kultūrinio sunaikinimo baimė. „Islamo terorizmą galima interpretuoti kaip reakciją į grėsmę fundamentalistiniam gyvenimo būdui, kuris gali išnykti“, - teigia F. Moghaddamas.
Psichologas Steve’as Tayloras „Psychology Today“ rašo apie tai, kaip mažiausiai 500 Azijos kilmės Britanijos vyrų nuvyko į Siriją ar Iraką tam, kad taptų džihadistais ekstremistų grupuotėse. Jis klausia: „Kas verčia jaunus vyrus rinktis tokį kelią? Pasak S. Tayloro, klaidinga teroristams paprasčiausiai klijuoti blogiukų ar psichiškai nestabilių asmenų etiketę. Psichologai, tyrinėję teroristines grupes, konstatuoja, kad teroristai paprastai yra stabilios asmenybės, jie nėra paranojiški ar nesuvokiantys realybės. Tai, kas iš esmės teroristus skiria nuo kitų žmonių, yra gebėjimas dėl savo įsitikinimų ar tikslo visiškai išjungti empatijos jausmą. Taigi tapti teroristu - vadinasi, atsiriboti nuo šios natūralios empatijos taip, kad žmonės, su kuriais kovojama, taptų tarsi objektais, kuriuos galima negailestingai žudyti. Vadinasi, šiuos žmones traktuoti kaip iš esmės kitus ir atsisakyti su jais sietis. „Islamo valstybės“ nariams prisijungimas prie šios grupuotės reiškia Islamo kalifato kūrimo propagavimą ir atsikratymą „netikėliais“. „Vice Media“ apklausti Irako ir Sirijos vaikai teigė norintys tapti ISIS nariais dėl to, kad galėtų žudyti „netikėlius“. ISIS itin sėkmingai verbavo naujus narius pasitelkdama socialines medijas. Šia prasme, pasak terorizmo eksperto J.
Psichologijos profesorius C. R. McCauley teigia, kad, nors „terorizmas pražudo gyvybes ir sunaikina turtą čia ir dabar, tačiau teroristai viliasi, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai atneš daug didesnės naudos“. Padidėjusio saugumo sąnaudos yra itin didelės tokioje šalyje kaip, pavyzdžiui, JAV, kur atvira visuomenė yra ekonominės sėkmės ir aukštų technologijų karybos garantas. „Teroristai itin siekia išprovokuoti agresyvų atsaką, kuris padės jiems mobilizuoti savo žmones. Piramidė yra esminė teroristinės organizacijos struktūra, skirta priedangai ir verbuoti. Teroristai tikisi, kad nevykęs ir pernelyg generalizuotas smūgis prieš juos palies esančius jų pusėje, tačiau dar neradikalizuotus ir nemobilizuotus asmenis, o tai pelnys didesnes dar neįsitraukusiųjų į terorizmą simpatijas, paskatins juos veikti ir aukotis. O tai sustiprins piramidės viršūnę“, - teigia C. Pasak jo, silpniausia teroristų vieta yra nuosaiki vidinė opozicija.
Pradedant pirmaisiais sprogdinimais Pasauliniame prekybos centre Niujorke, Vakaruose, šalyse, ypač JAV, terorizmo traktavimas nuo kriminalinio nusikaltimo, kai siekiama surasti, nuteisti ir nubausti nusikaltėlius, persislinko besitęsiančio karo apibrėžimo link.
Terorizmo problemos sprendimo būdai
Tad kaipgi spręsti šiadienos terorizmo problemą? Čia linkstama eiti dviem pagrindinėmis kryptimis. Vieni siūlo imtis karinių veiksmų prieš teroristų kilmės šalis, nors dauguma jų, pavyzdžiui, Prancūzijos atveju, buvo jos piliečiai. Kiti siūlo priešintis imigracijai, padidinti stebėjimą ir įvesti tolesnius privatumo bei asmens laisvių apribojimus. Tačiau yra manančiųjų, kad islamofobinis atkirtis Vakaruose iš tiesų gali pritraukti dar daugiau džihadistų. Nors, kita vertus, galima visiškai suprasti Belgijos ir Prancūzijos piliečių bausmės ar keršto troškimą po teroristinių išpuolių šiose šalyse. Tai, apie ką skaitome žiniasklaidoje ir matome socialiniuose tinkluose, iš dalies atspindi tas neišvengiamas dvynes emocijas - pyktį ir baimę, ir, kaip rašė H. Kai kurie autoriai teigia, kad stereotipais ir prietarais paremtas požiūris į musulmonus Vakaruose gali šiuos atgrasinti nuo galimybės padėti kovojant su terorizmu ir palenkti jo pusėn. Taigi terorizmo problemą galima spręsti ir kiek kitaip. Įsitikinimas, kad teroristus įmanoma atkalbėti nuo smurto naudojimo, pasitelkiant taikų dialogą ir ištiesiant pagalbos ranką, nebeatrodo tik idealistiniai svaičiojimai. Kaip teigia socialinis psichologas A.
Savo knygoje „Teroristo sąmonė: terorizmo psichologija nuo IRA iki al-Qaeda’os“ (The Mind of the Terrorist: The Psychology of Terrorism from the IRA to Al-Qaeda) Jerroldas. M. Postas teigia, kad po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių JAV vyriausybė paskelbė karą „al-Qaedai“ ir terorizmui iš esmės. Kaip ir bet kuriame konvenciniame kare George’o W. J. M. Postas įsitikinęs, kad terorizmas negali būti sutriuškintas visiškai, tik susilpnintas keleto dešimtmečių reikalaujančiomis pastangomis. Jis siūlo tokią politiką: visų pirma neleisti potencialiems teroristams prisijungti prie teroristinių grupuočių; supriešinti jas iš vidaus; palengvinti išėjimą iš grupės; sumažinti paramą grupei bei jos lyderiams; apsaugoti teroristų taikinius.
Tai, kaip mes apibūdiname problemą, paveikia mūsų mąstymą apie ją. Pasak A. Kruglanskio, Marthos Crenshaw ir J. M. Pasak jų, JAV nuo 2001 m. rugsėjo 11-osios karo su terorizmu metafora tapo vartojama apibūdinant antiteroristinę strategiją. Nors toks apibūdinimas gali supaprastinti sudėtingą realybę, kurią tampa lengviau suvokti, tačiau tai gali ją pernelyg supaprastinti ir iškreipti. Metaforos gali privesti prie nacionalinio masto sprendimų. Įsitraukimas į karą 2001 m. Afganistane ir 2003 m. Taigi, pasak minėtų mokslininkų, į antiterorizmą žvelgiant per teisinę prizmę, galima imtis veiksmingesnės taktikos, kainuojančios kur kas mažiau nei karas ir išprovokuojančios mažiau keršto bei atkirčio. „Psichologinis karo tikslas yra parklupdyti priešą ir įtikintį jį, kad terorizmas yra neproduktyvus. Tačiau Čečėnijos, Afganistano, Airijos ir Vakarų Kranto bei Gazos Ruožo patirtis atskleidžia, kad karinės jėgos naudojimas ne itin įrodo terorizmo neveiksmingumą. Pasak jų, antiterorizmo kaip karo apibrėžimas nemenkai kainuoja. Tai kelia grėsmę visuomenės vertybėms, jos įprastam funkcionavimui ir keičia prioritetus. Karui reikia investuoti neproporcingai daug nacionalinių resursų, mažiau paliekant kitoms sritims - ekonomikai, sveikatos apsaugai ir švietimui. Etninis profiliavimas, šiurkštūs tardymai ir neribotas įtariamųjų sulaikymas gali būti pasitelkiami dėl saugumo ir pateisinti ypatingomis aplinkybėmis, kurias implikuoja karas. ISIS klestėjimas paremtas patologiniu griovimo, keršto ir naikinimo instinktu. ISIS yra socialinių medijų profesionalė. Tad po kiekvieno internete pasirodžiusio „antiteroristinio“ komentaro, siūlančio su žeme sulyginti Raką, dar vienas ISIS kovotojas užsideda savižudžio liemenę. Vahabizmas, radikalaus islamo pamatas, neatstovauja nei islamo istorijai ar ideologijai, nei arabų pasaulio kultūrai ar identitetui. Jis minta baime ir neapykanta ir yra nusitaikęs į jaunus, „bebalsius“ vyrus. Taigi su kiekvienu karo paskelbimu, su kiekvienu smurto protrūkiu šie žmonės jaučia dar didesnę desperaciją ir turi tik vieną alternatyvą, kai galėtų patirti bendrystės jausmą.
tags: #psichologe #nusikaltimas #telefonai