Organiniai psichikos sutrikimai: apibrėžimas, tipai ir gydymo būdai

Šiame straipsnyje aptariami organiniai psichikos sutrikimai, jų tipai, požymiai ir galimi gydymo būdai. Straipsnyje remiamasi medicinine informacija ir specialistų įžvalgomis.

Organinių psichikos sutrikimų apibrėžimas

Organiniai psichikos sutrikimai - tai psichikos sutrikimai, kuriuos jungia bendra etiologija, t. y. aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją. Smegenų disfunkcija gali būti pirminė, kai liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas tiesiogiai veikia smegenis, arba antrinė, kai sisteminės ligos ir sutrikimai pažeidžia smegenis kaip vieną iš daugelio organų ar sistemų.

Demencija (F00-F03)

Demencija - tai sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios. Sergant demencija, pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas. Sąmonė demencijos atveju sutrikusi nebūna. Pažinimo proceso sutrikimus dažnai lydi emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas.

Alzheimerio liga

Alzheimerio liga yra nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai.

Kraujagyslinė demencija

Kraujagyslinė demencija yra smegenų infarkto, sukelto kraujagyslinio susirgimo, rezultatas. Infarktai paprastai būna maži, bet jų efektai kumuliuojasi. Paprastai atsiranda staiga po kelių insultų dėl trombozės, embolijų ar hemoragijų galvos smegenų kraujagyslėse. Anamnezėje galima hipertenzija ir išeminės destrukcijos židiniai smegenų pusrutulių baltojoje medžiagoje.

Taip pat skaitykite: Organiniai Psichikos Sutrikimai

Demencija ne dėl Alzheimerio ligos ar smegenų kraujagyslių pažeidimo

Progresuojanti demencija su įvairia neurologine simptomatika, atsirandančia dėl specifinio morfologinio nervų sistemos pakenkimo, kurį, manoma, sukelia tam tikras paveldimas faktorius. Prasideda paprastai vidutiniame ar vyresniame amžiuje, bet gali bet kuriame suaugusiojo žmogaus amžiuje.

Hantingtono liga

Hantingtono liga paveldima autosominiu-dominantiniu būdu. Simptomai dažniausiai atsiranda trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje. Demencija, kuri atsiranda kaip plačios smegenų dalies degeneracijos išraiška.

Parkinsono liga

Demencija, kuri atsiranda nustatytos Parkinsono ligos fone.

Amnestinis sindromas

Sindromas, kai dominuoja didelis atminties sutrikimas neseniai ir seniai buvusiems įvykiams. Nors išlikęs sugebėjimas pakartoti, sugebėjimas išmokti naują medžiagą yra gerokai pablogėjęs, nebesiorientuojama laike. Gali būti konfabuliacijų, tačiau suvokimas ir kitos kognityvinės funkcijos, tarp jų ir intelektas, paprastai išlieka nepakenktos.

Kiti organiniai psichikos sutrikimai

• Organinis delyras: Etiologiškai nespecifinis organinis smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais.
• Organiniai haliucinaciniai sutrikimai: Sutrikimas, kuriam būdingos nuolatinės ar pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei. Gali būti kliedesinė haliucinacijų interpretacija, tačiau kliedesiai nėra dominuojantis klinikinis požymis.
• Organiniai katatoniniai sutrikimai: Sutrikimas, kuriam būdingas sumažėjęs (stuporas) ar padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais.
• Organiniai kliedesiniai sutrikimai: Sutrikimas, kai vyrauja nuolatiniai ar pasikartojantys kliedesiai. Jie gali būti kartu su haliucinacijomis.
• Organiniai nuotaikos sutrikimai: Sutrikimai, kuriems būdingi nuotaikos ar afekto pokyčiai, paprastai lydimi pakitusio bendro aktyvumo lygio. Sutrikimai gali atitikti depresijos, hipomanijos, manijos ar bipolinio sutrikimo kriterijus.
• Organinis disociacinis sutrikimas: Sutrikimas, kuriam būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas.
• Organinis asteninis sutrikimas: Sutrikimas, kuriam būdingas atminties susilpnėjimas, sunkumai mokytis ir sumažėjusi dėmesio koncentracija, kai atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas, bandant atlikti užduotį, dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima. Ši diagnozė turi būti nustatoma tik esant ryšiui su somatine patologija ir neturi būti naudojama, jei yra bet kuris psichikos ar elgesio sutrikimas, klasifikuojamas F10-F99. Šis sutrikimas gali atsirasti prieš, kartu arba po daugelio smegenų ir sisteminių infekcinių ar somatinių sutrikimų. Nebūtinai randamas pirminis neurologinis smegenų pakenkimas.
• Organinis asmenybės sutrikimas: Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai.
• Poencefalitinis sindromas: Sindromas apima liekamuosius nespecifinius ir kintančius elgesio pokyčius, atsirandančius sveikstant po virusinio ar bakterinio encefalito.

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sukelti psichikos ir elgesio sutrikimai (F10-F19)

Šis poskyris apima platų spektrą sutrikimų, kurie skiriasi sunkumu ir klinikine išraiška, bet visus juos galima susieti su vienos arba daugiau psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu.

Taip pat skaitykite: Organinių psichikos sutrikimų simptomai

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sukeltų psichikos ir elgesio sutrikimų klasifikacija (F10-F19)

• .0 Ūmi intoksikacija: Būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas, elgesys ir kitos psichofiziologinės funkcijos bei reakcijos. Sutrikimai yra tiesiogiai susiję su ūmiu medžiagos farmakologiniu poveikiu. Ilgainiui ūmios intoksikacijos sukelti sveikatos sutrikimai praeina. Pasveikstama visiškai, išskyrus atvejus, kai pažeidžiami audiniai arba atsiranda kitų komplikacijų, tokių kaip trauma, paspringimas vėmalų mase, delyras, koma, traukuliai ir kitos medicininės komplikacijos. Jų pobūdis priklauso nuo vartotos medžiagos farmakologinio poveikio ir vartojimo būdo.
• .1 Žalingas vartojimas: Psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai.
• .2 Priklausomybės sindromas: Elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo. Tipiškiausi šio sindromo požymiai yra stiprus troškimas vartoti psichoaktyviąją medžiagą, sunkumas kontroliuoti vartojimą, vartojimas, nepaisant žalingų pasekmių, medžiagos vartojimas individui yra svarbesnis nei kiti veiksmai ar įsipareigojimai, padidėjusi tolerancija vartojamai medžiagai ir kai kuriais atvejais fizinės abstinencijos būklė.
• .3 Abstinencijos būklė: Simptomų grupė, atsirandanti visiškai ar santykinai susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio ir nuolatinio vartojimo. Abstinencijos būklės pradžia ir eiga priklauso nuo laiko ir nuo medžiagos, kuri buvo vartota prieš pat susilaikymą ar vartojimo sumažinimą, rūšies bei dozės. Abstinencijos būklę gali komplikuoti traukuliai.
• .4 Abstinencijos būklė su delyru: Būklė, kuriai esant abstinencijos būsena yra komplikuota delyru. Gali būti ir traukulių.
• .5 Psichozinis sutrikimas: Psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo ir nepaaiškinama vien kaip ūminė intoksikacija arba dalis abstinencijos būklės. Šiam sutrikimui būdingos haliucinacijos (dažniausiai klausos, tačiau gali būti ir kitų jutimo organų), klaidingi pažinimai, kliedesiai (dažnai paranoidinio arba persekiojimo pobūdžio), psichomotorinio aktyvumo sutrikimai (sujaudinimas arba stuporas) ir nenormalus afektas, kuris gali svyruoti nuo intensyvios baimės iki ekstazės. Sąmonė paprastai yra aiški, tačiau gali būti tam tikro laipsnio nedidelis jos susiaurėjimas.
• .6 Amnezinis sindromas: Sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu pakenkimu trumpalaikei ir ilgalaikei atminčiai. Pakartojimas paprastai išlieka nepakitęs, o trumpalaikei atminčiai yra pakenkiama labiau nei ilgalaikei. Dažniausiai būna didelių laiko ir įvykių eiliškumo suvokimo, taip pat sugebėjimo išmokti naują medžiagą sutrikimų. Konfabuliacijų gali būti arba ne. Kitos kognityvinės funkcijos paprastai būna santykinai gerai išlikusios ir amneziniai defektai, palyginti su jomis, yra neproporcingai dideli.
• .7 Rezidualinis arba vėlai atsirandantis psichozinis sutrikimas: Sutrikimas, kai alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos sukelti kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai užsitęsia ilgiau nei laikotarpis, per kurį, kaip priimta manyti, tiesiogiai veikia psichoaktyvioji medžiaga. Sutrikimo pradžia turėtų tiesiogiai sietis su alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos vartojimu. Tie atvejai, kai sutrikimas prasideda vėliau nei medžiagos vartojimo epizodas, turėtų būti koduojami šiame skyriuje, tik kai yra aiškūs ir įtikinami įrodymai, kad būklę galima susieti su rezidualiniu medžiagos poveikiu. Reminiscencijos gali būti atskiriamos nuo psichozinių sutrikimų dėl savo epizodinės prigimties, dažniausiai neilgos trukmės, kartais besikartojančių ankstesnių, susijusių su alkoholiu ar narkotikais, pojūčių.

Kai vartojamos dvi ar daugiau psichoaktyviųjų medžiagų, bet neįmanoma įvertinti, kuri medžiaga padarė didžiausią įtaką sutrikimams atsirasti, naudojamas atitinkamas kodas.

Šizofrenija, šizotipiniai ir kliedesiniai sutrikimai (F20-F29)

Šis skyrius apima šizofreniją, šizotipinį sutrikimą, nuolatinius kliedesinius sutrikimus ir ūminius bei praeinančius psichozinius sutrikimus. Šizofreniniams sutrikimams būdingi mąstymo ir suvokimo sutrikimai bei neadekvatus arba blankus afektas.

Šizofrenijos požymiai

Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai. Šizofrenijos eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu.

• Paranoidinė šizofrenija: Dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos.
• Hebefreninė šizofrenija: Būdingi ryškūs afektiniai pakitimai, trumpalaikiai ir fragmentiški kliedesiai bei haliucinacijos, neatsakingas ir neprognozuojamas elgesys bei manieringumas.
• Katatoninė šizofrenija: Klinikinėje išraiškoje dominuoja ryškūs psichomotorinio aktyvumo sutrikimai.

Streso sukelti sutrikimai

Po psichologinių traumų gali išsivystyti įvairių sutrikimų: adaptacijos sutrikimas, ūmi stresinė reakcija, kai kurie disociaciniai sutrikimai, kai kurie depresiniai sutrikimai, potrauminio streso sutrikimas, ilgalaikiai asmenybės pakitimai po katastrofos išgyvenimo ir kt. Šių sutrikimu priežastimi laikomas patirtas stresas arba tiesioginė ilgalaikės traumos įtaka.

Ūmi stresinė reakcija

Psichologine trauma ar stresoriumi gali būti ypač stiprus išgyvenimas dėl pavojaus, kilusio paties individo arba jam artimo asmens gyvybei ar saugumui (pvz. gamtos katastrofa, avarija, mūšis, kriminalinis nusikaltimas), arba nepaprastai staigus ir pavojingas individo socialinės aplinkos ar ryšių pasikeitimas, pvz., kelių artimųjų mirtis ar gaisras. Šio sutrikimo rizika didėja, jeigu prisideda dar ir fizinis išsekimas ar organiniai veiksniai (pvz. senyvas amžius). Simptomai būna įvairūs, tačiau tipiškais atvejais pradžioje būna apdujimo būsena (kai susiaurėja sąmonė ir dėmesys, dezorientacija). Po šios stadijos gali prasidėti užsisklendimas savyje (iki disociacinio stuporo), arba ažitacija ir hiperaktyvumas (pabėgimo reakcija ir fuga). Dažnai kartu pasireiškia ir vegetaciniai panikos požymiai. Simptomai paprastai prasideda praėjus kelioms minutėms po stresogeninio stimulo ar įvykio. Visi ūminės reakcijos požymiai paprastai išnyksta greitai, praėjus kelioms valandoms ar dienoms. Vėliau galima dalinė ar visiška epizodo amnezija.

Taip pat skaitykite: Organiniai psichikos sutrikimai: temos magistro darbams

Ūminio streso sutrikimas

Pagrindiniai ūminio streso sutrikimo simptomai yra nerimo, disociaciniai ir kiti simptomai, atsirandantys per 1 mėnesį po išgyventos psichiką traumavusios situacijos. Trunka ~ 2 dienas, bet ne ilgiau nei 4 savaitės po trauminio įvykio. Jeigu simptomai trunka ilgiau- potrauminio streso diagnozė.

Potrauminio streso sutrikimas

Potrauminio streso sutrikimas susiformuoja tuo atveju, jei žmogus patiria įvykį, kuris yra už įprastinio patyrimo ribų ir kuris stipriai pažeistų beveik kiekvieną asmenį (t.y.po labai sunkiu ar katastrofišku traumų). Minėta patologija atsiranda po įvykio praėjus ne daugiau kaip 6 mėnesiams.

Simptomai:

• Pasikartojantys košmariški sapnai apie tą įvykį.
• Nuolatinis traumavusį įvykį primenančių stimulų vengimas ir reakcijų išblėsimas.
• Nuolatiniai padidėjusio dirglumo simptomai.

Adaptacijos sutrikimai

Individualus jautrumas padidina adaptacijos sutrikimo stiprumą. Adaptacijos sutrikimas gali pasireikšti labai įvairiai: gali būti depresiška nuotaika, nerimas, susirūpinimas, nesugebėjimas susitvarkyti, planuoti ateitį, toliau dirbti pradėtus ar atlikti kasdienius darbus. Elgesio sutrikimai gali būti greta, ypač paaugliams. Tačiau joks paminėtas simptomas nėra pakankamai išreikštas ar vyraujantis, antraip labiau tikėtina kita diagnozė. Vaikų adaptacijos sutrikimo sudedamoji dalis neretai gali būti regresyvus elgesys, pvz. šlapinimasis į lovą.

• Užsitęsusi depresinė reakcija.
• Mišri nerimo ir depresinė reakcija.
• Adaptacijos sutrikimas su vyraujančiais elgesio sutrikimais.

Adaptacijos sutrikimas nėra ypač sunkus psichikos sutrikimas.

Disociaciniai sutrikimai

Ši diagnozių grupė apima didelį skaičių tokių sutrikimų, kurie ankščiau buvo aprašomi kaip isterija ar isterinė neurozė. Jie pasireiškia normalios praeities prisiminimų integracijos ar asmenybės tapatumo sutrikimu, kartais iš dalies ar visiškai prarandama judesių kontrolė, gali pakisti ir jutimai. Visi kiti nepažeisti pojūčiai ar judesiai paprastai lieka visiškai kontroliuojami ir įsisąmoninami.

Simptomai gali gana greitai (net per kelias valandas) pasikeisti, kartais priklausomai nuo to, su kuo bendrauja ligonis. Tokiais atvejais būna labai sunku įvertinti, kiek sąmoningai yra kontroliuojamos kai kurios iš sutrikusių funkcijų, t.y. kiek asmuo simuliuoja. Šie sutrikimai dažniausiai atsiranda dėl psichogeninių priežasčių, pacientui susidūrus su jį žeidžiančiu įvykiu, neišsisprendžiama ar nepakeliama problema, tarpasmeninių santykių sutrikimu.

Šiems sutrikimams aprašyti plačiai taikomas konversijos terminas, nes jiems būdingi labai nemalonūs jausmai, kilę dėl žmogui nepakeliamos ar neišsisprendžiamos problemos, kažkokiu būdu virsta simptomais. Disociacinių būsenų pradžia ir pabaiga paprastai būna staigi, todėl ją retai pavyksta pamatyti, nebent taikant specialias technikas (hipnozę, reagavimo metodus). Didžioji dauguma disociacinių būsenų išnyksta per kelias savaites ar mėnesius, ypač jei jos prasideda dėl aiškiai atpažįstamo traumuojančio įvykio.

Simptomai (ypač paralyžiai ir jautrumo išnykimas) gali ilgiau reikštis tuomet, jei jie atsirado palaipsniui, dėl ilgalaikių neišsisprendžiamų problemų ar tarpasmeninių santykių sutrikimų. Kuo ilgiau tęsiasi tokia būsena, tuo sunkiau ją gydyti. Be to akivaizdžią kitiems sunkios gyvenimo situacijos ar įvykio įtaką sutrikimui pats pacientas yra linkęs kategoriškai neigti, o daugelį savo gyvenimo problemų aiškinti savo simptomais.

Disociacinių sutrikimų tipai

• Disociacinė amnezija. Jos metu staiga pamirštama svarbi informacija, dažniausiai susijusi su traumuojančiu įvykiu.
• Disociacinė fuga. Jai būdingi visi disociacinės amnezijos požymiai, bet išėjęs iš namų ar darbo pacientas keliauja tikslingai, geba pasirūpinti savimi. Kartais jis prisiima sau kitokią tapatybę, keliauja į jam iš ankščiau žinomą vietovę ir pašaliniams jo elgesys gali atrodyti visiškai normalus.
• Disociacinis stuporas. Jo metu pasireiškia visi stuporo simptomai, tačiau nerandama jokios jį paaiškinančios priežasties.
• Transas ir užvaldymo sutrikimas. Tai - laikini sutrikimai, kurių metu prarandamas savo asmenybės tapatumo ir aplinkos suvokimas. Kartais toks žmogus veikia lyg užvaldytas kitos asmenybės, dvasios ar jėgos.
• Disociaciniai judesių sutrikimai. Pasireiškia negalėjimu pajudinti dalies ar visos galūnės.
• Disociaciniai traukuliai.
• Disociacinė anestezija, arba judesių praradimas.
• Ganser’io sindromas. Tai sunki psichozė su pakitusią sąmone. Sąmonės sutrikimo būsenoje atsako ne teisingai, bet pagal kontekstą (atsakymai pro šalį). Būna dalinė amnezija. Skirti nuo pseudodemencijos.
• Diupre sindromas. Vaikiškas elgesys suaugusiems, kartu būna pseudodemencija.
• Miunchauzėno sindromas. Klasikinis - dromomanija su pseudologija. Tačiau dabar tai dažnai operacijų siekimas, yra senestopatijos.
• Daugialypė asmenybė. Kai pacientas gyvena daugelyje asmenybėse. Sukelia sunkios psichotraumuojančios situacijos. Prisistato kita pavarde, vardu, pasikeičia intonacija, kalba, raštas.

Konversinis fenomenas

Simbolinis fizinių simptomų ir distorsijų išsivystymas įtraukiant valingus raumenys ar specifinius jutimo organus. Simptomai nevalingi ir nepaaiškinami jokiu psichikos sutrikimu. Susidaro įspūdis, kad tai simuliantai, imituoja visas ligas, būdingas demonstratyvumas. ŠF, išsetinė sklerozė, Vilsino liga, navikai gali prasidėti isteriniais dalykais. Tai psichogeniniai sutrikimai, be organinio pagrindo. Atspindi nemalonų afektą, kuris atsirado po konflikto. Sutrikimas gali įgauti chronišką eigą, jeigu situacija yra nepalanki. Isterija yra liga, o ne simuliacija. Atsirasti būtina stresogeninė situacija. Atrodo neįtikėtina, kad jie ramiai priima savo sutrikimą, pvz. paralyžių. Tai nesąmoningi sutrikimai (gražus abejingumas). Dažnai ištinka jautrias asmenybes, taip pat sergančius organiniais CNS sutrikimais.

• Disociacinis paralyžius. Prieš jam atsirandant jaučia silpnumą, refleksai nesutrikę, raumenų tonusas normalus, atrofijų nėra (išskyrus daugiamečius paralyžius). Tikrinant pasyvius judesius gali būti normalus pasipriešinimas. Neatitinka anatominės ir fiziologinės lokalizacijos (pvz. plaštakos paralyžius, o peties judesiai yra. Stengiasi pademonstruoti įvairias grimasas, hemiplegiją. Miego metu paralyžiuotų galūnių judesiai normalūs.
• Ataksija-abazija - sėdint, gulint judesiai normalūs, bet einant atsiremia sienom, eina praskėstom kojom.
• Jutimų sutrikimai. Tai gali būti skausmo, temperatūros jutimų sutrikimai, neatitinka inervacijos zonų. “Vidurinės linijos simptomas”- kai duri krūtinėje viena linija, o pasako kad skirtingose pusėse.
• Akomodacijos sutrikimas, dvejinimasis akyse, isterinis aklumas.
• Kalbos sutrikimas- afazija, afonija.
• Isterinis kurtumas. Dažniau išsivysto pavojingose situacijose.
• Žagsejimas.
• Isterinis stuporas. Tai psichomotorinis sulėtėjimas iki sustingimo.

Somatoforminiai sutrikimai

Tai patologija, kuri išoriškai turi somatinę formą. Jie pirma eina ne pas psichiatrą.

Somatizacijos sutrikimas

Tai patologija, nozologinis vienetas, turi savo diagnostinius kriterijus. Kartais terminas vartojamas, kai pacientas savo psichologinės traumos negali išreikšti (verbalizuoti) emocijomis, o paverčia somatiniais simptomais.

Nediferencijuotas somatoforminis sutrikimas

Hipochondrinis sutrikimas

Somatoforminė autonominė (vegetacinė) disfunkcija

Anksčiau vadinta vegetodistonija.

Nuolatinis somatoforminis skausmo sutrikimas

Kai yra atipinis skausmas, kai negalime rasti organinės priežasties. Anksčiau vadinta psichalgija. Patologija, kai pacientą vargina keletas skausmų, bet dabartiniais medicinos metodais negalime rasti priežasties.

Somatoforminių sutrikimų, depresijų, kitų afektinių surikimų ir somatinių sutrikimų išsivystymui didelę reikšmę turi stresas. Stresas - tai psichologinės traumos (ilgalaikės, trumpalaikės). Gali nulemti somatinių sutrikimų atsiradimą, pvz. kardiologinė patologija po ilgo streso, nepailsėjus; jei dėl streso trinka miegas, atsiranda nemiga → depresija. Jie susiję su susilpnėjusiu imunitetu. Didžioji depresija - labai susijusi su imunosupresija.

Svarbiausias požymis yra daugybiniai, vis sugrįžtantys ir dažnai besikeičiantys somatoforminiai simptomai, kurie trunka mažiausiai 2m. Gali būti bet kokios kūno dalies ar organų sistemos simptomų (somatinė patologija). Atsiranda profesinio aklumo fenomenas. Sutrikimo eiga lėtinė ir banguojanti (neįmanoma išgydyti, tik padėti), dažnai susijusi su socialinių ar tarpasmeninių ryšių nutrūkimu arba šeimos problemomis (bendravimas su medikais - lyg benravimas su artimais žmonėmis). Somatoforminių nusiskundimų anamnezė prasideda prieš 30m. amžiaus, jau trunka keletą metų, pakenkiamas darbinis, socialinis ir kitų sferų funkcionavimas. Sutrinka visa adaptacija. Tampa nuolatinis medikų klientas. Nuosekliai ištyrus dabartiniame medicinos lygyje paaiškinti neįmanoma. Somatizacijos sutrikimą galima diagnozuoti, jei jis trunka mažiausiai 0,5m. Jis turi įvairių simptomų. Kuo didesnis afektinis komponentas, tuo geriau mums, nes galima nerimą, depresiją įveikti šiuolaikiniais vaistais. Ilgalaikis antidepresantų vartojimas pagerina būklę. Turime parinkti naujos kartos antidepresantus - mažiau šalutinio poveikio. Sudaryti reguliarų vizitų grafiką, kad vizitai būtų kas 4-6sav. Nuteikti pacientus ir paaiškinti psichiatro konsultacijos būtinumą.

Somatoforminė autonominė disfunkcija

1 ar 2 somatiniai simptomai (pvz., nuovargis, apetito praradimas, virškinimo trakto ar urogenitalinės sistemos simptomai). Pacientas simptomus pateikia taip, lyg jie būtų atsiradę dėl somatinio organo ar organų sistemos, kurią labiausiai ar visiškai kontroliuoja ANS (pvz., CVS, virškinimo, kvėpavimo ar urogenitalinė sistema) sutrikimo. Simptomai dažniausiai esti 2 tipų, tačiau nei 1 iš jų nėra šio organo ar sistemos somatinio pažeidimo požymis. Pirmiausiai skundžiasi dėl objektyviai nustatomų ANS sužadinimo požymių: širdies plakimo, parkaitavimo, paraudimo, tremoro, baiminamasi, kad tai yra galimos somatinės ligos požymis. Greta - ryškus afektinis komponentas (išsigandę, baimingi, pamąstymai, kas nesiseka gydytojui rasti).

Suvokimo sutrikimai

Suvokimas - tai procesas, kurio metu suvokiami jutimo organų fiksuo-jami pojūčiai. Pojūčiais ir jų suvokimu žmogus pažįsta aplinką daiktiškai. Sugebėjimas mintyse atkurti anksčiau patirtus pojūčius, vaizdus, tikrus įvy-kius vadinamas vaizduote. Kartais šis sugebėjimas būna labai ryškus ir de-talus - kaip fotografijoje. Tai - eidetinė vaizduotė (eidelizmas).

Vaizdinius galima valingai sukelti ir nutraukti. Ryškios vaizduotės žmogus vaizdinius malo realių objektu (tapetų, debesų ir pan.) fone. Toks reiškinys vadina-mas pareidolija. Kartais pareidolija pasireiškia karščiuojant.

Suvokimas gali būti skirtingo sstiprumo ir kokybės. Įsitempęs, pavargęs, nerimo apimtas žmogus realų dirgiklį suvokia aiškiau ir stipriau. Toks perdėtas jautrumas, jutimo išraiškingumas vadinamas hiperestezija. Susilpnėjęs jautrumas vadi-namas hipestezĘa. Liguistai pakilios (maniakinės) nuolaikos ligonis viską suvokia ypač aiškiai, stipriai. Toks reiškinys vadinamas hiperpatija. Apėmus prislėgtai nuotaikai, visa aplinka alrodo pilka, blanki, neryški. Tai hipopa-tija. Kai kurių psichikos sutrikimų melu susilpnėja hipalgezija arba visiškai išnyksta skausmo jausmas, jutimai. Toks reiškinys vadinamas analgezija. Kartais ligonis nepajėgia suvokti, pažinti daiktų, kūno dalių ir pan. Tai ag-nozija. Pasitaiko, kkai vieno jutimo organo sujaudinimas perduodamas ki-tam. Toks reiškinys vadinamas sinestezija.

Iliuzijos

Sergantiems kai kuriomis psi-chikos ligomis, o kartais ir sveikiems tam tikromis sąlygomis (išvargus, su-mažėjus sensorinei stimuliacijai, pvz., prieblandoje) pakinta pojūčiu koky-bė. Aplinka ssuvokiama iškreiplai, neteisingai. Toks iškreiptas realių išori-nių dirgiklių suvokimas vadinamas iliuzijomis. Iliuzijos pagal jutimo orga-nus skirstomos į regos, klausos, uoslės, skonio, lietimo.

#

tags: #organiniai #psichikos #sutrikimai #baigiamasis #darbas